TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Aš būsiu tavo rakštis

2012 10 03 6:05
Oresto Gurevičiaus nuotrauka/"Priklausomybė - mirtina liga, tačiau ne mirties nuosprendis", - sako kun. K.Dvareckas.

Kunigas Kęstutis Dvareckas, prieš šešerius metus pradėjęs mokytis gyventi iš naujo, vaduotis iš mirtinos ligos - priklausomybės, 2009-aisiais įkūrė priklausomų asmenų reintegracinę bendruomenę "Aš esu". Jo patirtis - narkotikai, grimzdimas į dugną, kalėjimas. Ir prisikėlimas. Noras neatkristi ir padėti kitiems, palaikytas kardinolo Audrio Juozo Bačkio. Ir - dideli darbai vyksta.

Bendruomenė yra Vilniaus arkivyskupijos Carito dalis. Kaimynystėje, prie Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios, - šarvojimo salės. "Mūsų kaimynai labai ramūs, - nejaukumo įspūdį stengiasi išsklaidyti 33 metų kunigo šypsena, - tik nepastovūs, nuolat keičiasi." Patalpos M.K.Paco gatvėje, tiesiai prieš gražiuosius Vileišių rūmus, - puikios, tačiau už jas ateinančios sąskaitos verčia griebtis už galvos. "Laikausi požiūrio, - aiškina kun. Kęstutis, - kad čia ne mano reikalas. Pasitikiu Aukščiausiuoju viršininku. Aš niekada nemaniau, kad gyvensiu taip gerai, kaip dabar. Sąskaitos nugąsdina, bet netrukus aprimsti - jeigu reikės, bus išspręsta. O jei tas darbas - tik mano užgaida, verčiau jis tepasibaigia."

Darbas nesibaigia, vyksta didelis darbas. Jį gal net pavadintume ir stebuklingu: čia apsigyvenę žmonės iš naujo atranda gyvenimo džiaugsmą, pavasarį, rudenį, formuoja naujus bendravimo įgūdžius. Kartais net panašu į idilę, tačiau kelias sunkus, atkrytis, visai kaip ir išsigelbėjimas, tyko už kampo. Iki idilės tenka suvalgyti pūdą druskos. Po ilgai trukusio savęs naikinimo ir apgaudinėjimo reikia būti savimi. Viskas tarsi iš naujo, bet praeitis atsiveja šios bendruomenės gyventojus - šaukimais į teismą, susitikimais su antstoliais ir panašiai.         

Bendruomenės "Aš esu" nuotraukos /Iš bendruomenės kasdienybės.

"Teisiškai "švarių" praktiškai neturime, - aiškina bendruomenės vadovas. - O didžiausias krūvis tenka dirbant su antstoliais. Jau daug jų pažįstame: yra labai žmogiškų ir be galo sunkiai sukalbamų. Juokiamės: mes pusę metų dirbame su žmogumi, kad jis apskritai sutiktų grąžinti skolas, visi juk nori emigruoti ir - gaudyk vėją laukuose. Skolos po 20-30 tūkstančių, o uždirba minimumą... Todėl čia labai reikalingas antstolio supratingumas."

Ši bendruomenė unikali. Konkurentų neturi, nes vienintelė tokia Lietuvoje - integracinė. Kitos priklausomybės ligų bendruomenės (Pilnų namų Panaroje, "Vilties švyturys" Kalnaberžėje, "Gabrielius" Šilutės rajone ir kitos) yra reabilitacinės. "Jei į mus kreipiasi tiesiai "iš vartojimo", galime juos nuprausti, paguldyti "į detoksą" ir kol gulės, surasti reabilitaciją. Po reabilitacijos - prašom", - sako kun. Kęstutis. Jis čia ir gyvena. "Ir dar 6-8 vyrai, apsisprendę sveikti ir keisti gyvenimo būdą. Kaita vyksta, kiekvienas pabūna nuo pusmečio iki metų, nebent nesilaikytų taisyklių ir nenorėtų keistis. Tada atsisveikinam, - aiškina bendruomenės vadovas, Vilniaus Visų Šventųjų bažnyčios kunigas rezidentas. - Antakalnyje mes jau dveji metai. "Prasidėjom" Pavilnyje, ten yra toks moterų vienuolynas. Pasiprašiau ir leido mums įsikurti palėpėje virš garažų. Kardinolas pamatęs pakvietė čia, erdviau."

- Kas jūs labiau - kunigas ar socialinis darbuotojas?

- O tai vienas kitam neprieštarauja. Socialinis darbuotojas galbūt tenkinasi socialinių santykių atkūrimu, o aš manau, kad be ryšio su Dievu užmezgimo, kaip ir be savo vertės kėlimo bendraujant su kitais, neįmanomas visavertis buvimas žmogumi.

Čia gyvenantieji savo kailiu patyrė, kokie nepastovūs yra žmonės. Kai tau sekasi, jie ploja, jeigu paslysti, pasigirsta: "O ką aš sakiau?", kai atsikeli, nuskamba: "Aš visada tikėjau tavimi." Jėzui irgi nelabai sekėsi šiuo požiūriu: pakilūs šūksniai: "Būk mūsų karalius!", o netrukus - "Ant kryžiaus!" Taigi esminis dalykas, padedantis kilti, - autentiškas santykis su Dievu, nebūtinai religinis. Nesame religinė bendruomenė, neprivalu išpažinti kokio nors tikėjimo, bet sąvokai Dievas ir santykio su juo paieškai skirti nemažai laiko privaloma."

- Į šią veiklą pasinėrėte kūnu ir siela.

- Nenorėčiau pasirodyti kokiu nors nepaprastu altruistu. Ir dėl savęs esu čia. Esu priklausomas, kuris turi sveikti. Nėra kito sveikimo kaip dalintis, eiti kartu su kitais tuo pačiu keliu.

- Betgi jūs jau nebe...

- Taip, aš esu priklausomas. Šešti metai nevartoju, bet priklausomybė niekur nedingsta. Būna, žmogus blaiviai nugyvena dešimt metų ir atkrinta. Pirmą kartą degradacija gali trukti ir dešimtmetį - iki pirmų praradimų, o atkrytis - savaičių reikalas. Per kelias savaites nusirisi į dugną, į kurį kritai dešimtmetį ir iš kurio atėjai sveikti. Todėl pasitaiko daug savižudybių. Jei ilgai išbuvo blaivus, po atkryčio neberanda jėgų keltis. Priklausomybė - nepagydoma. Mirtina.

Jei kluptelės priklausomybės neturintis žmogus, jam tarsi nieko baisaus neatsitiks. Jei suklupsiu aš, nugrimsiu į tikrą pragarą. O būnant blaiviam laukia kitas iššūkis - rasti būdų nežalingai džiaugtis gyvenimu.  

- Visą laiką esate bendruomenėje. Nepasigendate bent kokio atokumo? Ir apskritai - parapijos kunigo, juolab klebono gyvenimas gerokai kitoks.

- Nuolat važiuoju į susikaupimo dienas - parai, dviem, kartais šešioms. Ištrūkstu į visišką tylą. Daugiau atokumo nepasigendu. Šventajame Rašte pasakyta: negera žmogui būti vienam. Iš pradžių maniau, kad tai skirta tik pašauktiesiems šeimai. Bet man vienam gera nebuvo. Bendruomenė man reikalinga.

- Atrodo, kad esate iš prigimties komunikabilus, sambūrio, veiklos žmogus.

- Kaimo žmogus... Kartais sukirba sąžinė, kad pats daugiau gaunu nei duodu. Man gera pareiti čia... Mano tėvai bendruomenės narius vadina vaikais. Važiuojame pas juos į kaimą, dabar kasėme bulves. Jie mus remia daržovėmis ir mėsa. Iš pradžių nenorėjau imti, galėtume verstis ir be jų pagalbos. Bet pamačiau, kaip tai nuliūdino mamą. Tėvų pašaukimas arba išsipildymas - duoti. Dabar nesiginčiju - imam: vištų, kiaulių, ėriukų, viską tempiamės ir dalijamės čia.

- Tėvai turbūt gaili jūsų, kad nešate sunkią naštą specifinėje grupėje?

- Gal mano gyvenimo, paskui kunigavimo pradžioje jie turėjo lūkesčių, įsivaizdavo žiną, kas man būtų gerai. Bet po mano skausmingo nuopuolio, ligos suaktyvėjimo suprato, kad nelabai ką žino. Dabar džiaugiasi, kad esu laimingas. Mielai atvažiuoja čia.

O visuomenė į priklausomybę žvelgia kaip į bevališkumą, ištižimą. Bet čia liga ir kaltu reikėtų jaustis ne dėl to, kad susirgai, o kad nesigydai. Kaip susirgus vėžiu susitelkiama ne į kaltųjų paieškas, o į sveikimą, taip ir čia nepulkime kaltinti aplinkos ir savęs.

- Yra teorija, kad priklausomybė užkoduota genuose.  

- Kiek man žinoma, tokios teorijos nepatvirtintos.

- Galbūt jos dar laukia išsamių tyrimų.

- Patvirtinta, kad paveldima ne priklausomybė, bet polinkis į alkoholizmą. Palaimintasis Jonas Paulius II priklausomybę apibrėžė kaip meilės stygiaus ligą, dėl kurios atsiranda tam tikras skilimas, dvilypumas, įtampa, nepakeliamas sielos skausmas. Bėda yra ne pats svaigalų vartojimas. Daugelis klysta manydami, kad reikia tik nustoti vartoti, ir viskas susitvarkys. Žmogus turi daug problemų, kurių nesprendžia arba kurias sprendžia svaigalais kaip nuskausminamaisiais. Kai jis negali blaiviai priimti realybės, ima kaip nors save apgaudinėti.

- Jūsų patirtis patvirtintų meilės stygiaus teoriją?

- Labai jautri tema - kad kas nors nesijaustų kaltas. Girdėdami šią teoriją paprastai kalti pasijunta tėvai. Taip, aš manau, jog čia iš tikrųjų meilės stygiaus liga, bet tai nereiškia tėvų kaltės. Kaltų ieškoti nederėtų. Tėvai trokšta tik geriausio. Mano tėvai - nuostabūs žmonės, jie norėjo vaikams duoti daugiau nei turėjo patys. Be saiko daug dirbo. Aš atsikeldavau, o tėtis jau būdavo išėjęs. Kai guldavausi miegoti, dar nebūdavo grįžęs - kad tik jo vaikams netektų vargti. Natūralu, jog dėl to nukentėjo bendravimas, buvimas kartu. Aš dėkingas už viską, ką jis dėl manęs darė, bet drįsčiau teigti, kad tėčio meilės vaikystėje, paauglystėje man pritrūko.

- Daugeliui atrodo, kad į tokias bendruomenes ateinama iš socialiai labai pažeistų šeimų.

- Oi, ne. Gaila, negalime viešinti pačių žmonių istorijų be jų sutikimo. Per trejus metus į mus kreipėsi gydytojų, mokytojų, kunigų, inžinierių, pramogų verslo atstovų. Kai kurie išdrįso apsigyventi čia, kiti išsigando. Daugelis ieško greitų išeičių, todėl šią ligą išgydyti siūlosi visokie šarlatanai. Už didelius pinigus suteikia trumpalaikį pagerėjimą. Ko tik nesiūloma: akupunktūra, kodavimas, ampulių įsiuvimas...

- Kodavimas - oficialus metodas.

- Netikiu jo veiksmingumu. Nebent tai laikina išeitis viliantis, kad žmogus pradės iš tikrųjų spręsti vidines problemas.

- Ar tikite veiksminga pagalba gyvenant ne tokio pobūdžio bendruomenėje?

- Gal labai objektyviai negaliu kalbėti. Pats pradėjau sveikti ir toliau sveikstu bendruomenėje. Nors nelabai daug žinau sėkmės istorijų "iš kitos serijos", negaliu ir tvirtinti, kad tokia bendruomenė - vienintelis kelias. Kiek žmonių, tiek ir kelių į Dievą, kaip gražiai sakė popiežius Benediktas XVI. Tiek ir sveikimo kelių. Šitas - patikrintas. Lengvesnis, kadangi niekas tavęs neapgaudinėja, neužliūliuoja, kad viskas tvarkoj, duosim vaistukų, uždėsim rankeles, ką nors įsiūsim. Ryžtiesi kelionei, kuri, viliamės, užtruks visą gyvenimą. Pirmus porą metų bus nežmoniškai sunku, padedamas psichologų nersi į savo šešėlius, kurių niekada nemanei turįs arba visą laiką neigei, bandysi priimti save visokį ir pradėti sveikti realybėje, ne dar vienoje fantazijoje. Prisimenu save pirmais metais ir lyginu su "savo jaunimu": kaip jie džiaugiasi rudeniu, pavasariu, viską išgyvena iš naujo, nes tiek metų buvo užslopinti!

- Nuolat susiduriate su atkryčiais, pralaimėjimais?

- Deja, taip.

- O kaip tą išgyvenate? Išmokote nebekaltinti savęs?

- Iš pradžių kaltindavau. Buvo ir labai žiaurių variantų - atkritusieji mirdavo. Manydavau, kad ko nors nepadariau ar elgiausi ne taip. Dabar drąsiai sakau: aš jiems nemeluoju. Nežadu, kad pasveiks, kad aš už juos ką nors padarysiu. Galiu tik būti bendrakeleiviu, pasidalyti tuo, kas padėjo man. Galiu sudaryti sąlygas gauti paramą - psichologo, taip pat dvasininko. Aš ne visada klausau saviškių išpažinčių, kad tai netrikdytų kasdienio bendravimo. Pirmi atkryčiai skaudūs. Per pusę metų susiklosto gana artimi ryšiai su čia gyvenančiaisiais, kadangi būtina bendrabūvio sąlyga - atvirumas ir sąžiningumas. Matai, kiek jis jau nuėjo, įdėjo pastangų, nugalėjo baimių, bet dėl vienų ar kitų priežasčių nusprendė grįžti į vartojimą. Tu negali sveikti už jį, negali prievartauti - tenka atsisveikinti. Ir liūdnai žiūrėti, kaip jis vienas išeina per lietų su kuprinyte. Graudu, bet tai jo pasirinkimas. Viliesi, kad pasekmės pažadins, kad įlipus į mėšlą vis dėlto ir vėl kils noras iš ten kapstytis.

- Sakote, būtinas atvirumas ir sąžiningumas. Tarkim, vaikai iš probleminių šeimų dažnai būna gudrūs ir klastingi, žiūri, kaip tavimi pasinaudoti, apgauti...

- Čia panašu tuo, kad visi turi manipuliavimo patirties. Nustojus svaigintis manipuliacija niekur nedingsta, tai tapę įpročiu, net nenorėdamas manipuliuoji kitais. Labai veiksminga priemonė - psichokorekcija. Atpažinę kito manipuliavimą mes turime ne tik teisę, bet ir pareigą reaguoti. Principas - aš tau būsiu ne nuskausminamieji, bet jau verčiau rakštis, kuri skatins tave pasijudinti. Tik tiesa, kad ir baisiausia, gydo ir išlaisvina. Kai kurie savo istorijas išdrįsta pasakoti žiniasklaidai - platina žinią, kad kiti taip ilgai nekentėtų, kaip kentėjome mes. Kai kurie vartoję ir 20 metų, kalėję. Iš tiesų ne gyveno, o žalojo save ir kitus. Kai prasiblaivo, kyla noras išpirkti kaltę. Duoti savo vaikams jau vėlu, bet yra kitų galimybių. Esmė yra dalytis, rūpintis. Kartą per mėnesį važiuojame į Vėliučionių vaikų socializacijos centrą.

- O kad jūs kunigas, kokie papildomi niuansai?

- Kai ateina kalbėtis artimieji, o dažniausiai jie ir ateina, kad aš kunigas - pranašumas. Jiems patikimiau, saugiau, svariau. Gal labiau įsiklauso, paklauso. Čia gyvenantieji iš pradžių atidžiai stebi, kas aš per vienas. Baiminasi, kad nebūtų griežta religinė bendruomenė ar sekta, bijo fanatiškumo. Jo mes čia netoleruojame. Niekas neturi tiesos monopolio. Visi matome dalelę. Artėjam prie jos ir neįrodinėjam, kurio tiesa tikresnė. Nė vieno nesikviečiu kalbėtis, dabar yra pakankamai darbuotojų, nebent sulaukiu tokių pageidavimų. Bet jau tada kaip tam Mozei norisi nusiauti batus - jauti, kad žengi į šventas jų vietas.

- Ar jums užtenka specifinių žinių?

- Esu baigęs teologiją Erfurto universitete (specializacija - socialinis Bažnyčios mokymas). Lankiau seminarus apie priklausomybes. Trejus metus dirbau su priklausomais asmenimis Bernardinų socialinių paslaugų centre socialiniu darbuotoju. Svarbiausia - neapgauti žmogaus. Pas mus ateina ne tik priklausomi, bet ir turintys įvairių psichikos sutrikimų. Anksčiau trūko kvalifikuotų specialistų, bet dabar turime pakankamai ir psichologų, ir psichiatrų. Reikia tinkamai pradėti - nustatyti diagnozę, tarkim, ar tai nėra sutrikimas, kai gėrimas - tik pašalinis poveikis... Pamažu susibūrė komanda, kuria esu patenkintas. Viršininkas danguje matė, kad stengiamės ir neapsimetinėjame visa išmanančiais.

- Kaip atrodo bendruomenės diena?

- Nuo reabilitacijos bendruomenių skiriamės tuo, kad bendros dienotvarkės nėra. Mūsiškiai paprastai dirba (kai kurie dalyvauja integraciniuose projektuose), neretai pamainomis. Vienam į darbą reikia šeštą, kitam devintą. Pirmadieniais - psichokorekcijos vakaras, dvi valandos buvimo čia ir dabar drauge su psichologėmis, tikrų jausmų išgyvenimo. Gana sunkios pratybos. Sugrįžus po jų - jausmų ratas arba pasidalijimas praėjusia diena ir kitos planavimas. Antradieniais - namų tvarkymas ir savitarpio pagalbos grupė. Trečiadieniais - sportas. Penktadienį, jei žmogus stabilus ir nekelia baimės dėl atkryčio, gali važiuoti į namus. Visi turi sugrįžti iki sekmadienio vidudienio, į Mišias, po kurių drauge pietaujame. "Aš esu" nariai mielai lanko dailės terapiją. Ne vienas piešia, tapo, jiems gerai sekasi. Pasirodo, į priklausomybę linkę jautrūs žmonės, ji negresia tik visiškiems storžieviams. (Juokiasi.)    

- Ko reikėtų, kad būtų dar geriau?

- Kai pradedi nuo nulio, nuo labai žemai, matant, kas nuveikta, pirmiausia apima nevertumo pojūtis. Iš kur visa tai?! Nesvajota, nesiekta, o šitiek daug atsiradę. Vadinasi, Dievo palankumo ženklas.

- Išvažiuojate į Visų Šventųjų bažnyčią, savo parapiją. Iš šios specifinės aplinkos - tarsi į kitą pasaulį?

- Visiškai ne. Mano asmeninė istorija buvo labai išviešinta. Kam nereikia, tas pamiršo, o susidūrusieji su panašiomis bėdomis mane lengvai susiranda. Dažniausiai atvažiuoja į bažnyčią, neutralesnę vietą. Nuodėmingam lengviau pasakoja savo nuodėmes. Didelė pergalė, jei ateina pats žmogus, dažniau tenka bendrauti su artimaisiais. Ir kartais tenka patirti bejėgiškumą prieš jų "užsiciklinimą": ieško išeities, prašo pagalbos, bet suirzta, kai sakai ne tai, ką jie nori girdėti. Tėvai ir artimieji dažniausiai padeda sirgti, o ne sveikti: naikina pasekmes, eina į policiją, moka baudas, išsukinėja nuo bausmių, atidavinėja skolas, daro viską, kad žmogus nepajustų savo liguisto, žalingo elgesio pasekmių. Būna, kreipiasi į mane kaip į burtininką ar šamaną: girdėjome, uždedate rankas ir žmonės nustoja gerti. Jeigu tai padėtų!

- Matyt, turi omenyje maldą uždedant rankas.

- Maldos galia tikiu, bet - Dievas daro ne už mus, o su mumis.  

Trumpai

Konsultuotis, pasikalbėti su bendruomenės vadovu ateina priklausomų asmenų tėvai, šeimų nariai, gyvenantys su alkoholiku, narkomanu ar lošėju. Prašo literatūros. "Dabar jau turime ką duoti - knygą "Sutemos tirščiausios prieš aušrą", kurią parengėme drauge su Bernardinai.lt. Įsivaizdavome brošiūrą apie ligą ir sveikimą, o susiklostė žinynas: specialistų mintys; priklausomų žmonių pasidalinimai savo istorija; naudinga informacija, kur ieškoti pagalbos. Gal dar šiemet pasirodys antra knyga, apie kopriklausomybę. Ne tik vartojantysis degraduoja. Jo artimieji tampa neįgalūs gyventi savo gyvenimą.

Priklausomas žmogus bent turi atokvėpį - apsvaigęs, artimieji - niekada. Juos lydi nuolatinis nerimas ir baimė: apvogs, muš ar dar kas nors? Su aktyviai vartojančiu asmeniu ilgai gyvenęs žmogus pats turi psichologinių problemų. Kartais jis net nenori gyventi kitaip."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"