TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

"Aš dirbau pas garsųjį J.Lipchitzą"

2008 04 21 0:00
A.S.Raudžiui-Samogitui įvaizdį kurti padeda ir prancūzų partizanų uniforma.
Nuotrauka: © "Lietuvos žinios"

"Lietuvis, pagaliau tikras lietuvis", - sakė pasaulinio garso skulptorius Jacques'as Lipchitzas, sutikęs kaip ir jis iš Lietuvos kilusį skulptorių Adomą Stanislovą Raudį - Samogitą.

Susitikimas su žymiuoju skulptoriumi 1968 metų vasarą Pietrasantoje, Italijoje, A.S.Raudžiui buvo lemtingas. Prancūzijoje gyvenantis ir Samogitu (liet. - Žemaitis) pasivadinęs skulptorius iš Lietuvos penkerius metus dirbo J.Lipchitzo asistentu. Jo prisiminimus rengiasi išleisti Vilniaus dailės akademijos leidykla.

"Paesano lituano"

Vilniaus dailės akademijos auklėtiniui A.S.Raudžiui-Samogitui 1959 metais pavyko ištrūkti iš tuometinės Sovietų Sąjungos. Jis studijavo Krokuvoje ir Gdanske, o 1961 metais įstojo į Paryžiaus dailės akademiją.

"Kiekvienam skulptoriui buvo svarbu nuvažiuoti į Kararą Italijoje ir padirbėti su gražiausiu pasaulyje marmuru. Pats Michelangelo iš ten veždavo marmurą į Romą. Nuvykome ir mes su draugais iš Paryžiaus dailės akademijos, - prisiminė LŽ pašnekovas. - Kararoje dirbdamas išgirdau italus sakant, kad Pietrasantoje yra "paesano lituano e scultore" (liet. - lietuvis valstietis skulptorius), kuriantis skulptūras iš bronzos."

"Paesano lituano", - taip save vadino didysis skulptorius J.Lipchitzas, o italai būtinai dar pridėdavo: "Maestro paesano lituano." Karara yra pasaulio marmuro centras, o 15 km į pietus, Pietrasantoje, jau karaliauja bronza. J.Lipchitzas dirbo geriausioje iš penkių ar šešių Pietrasantos bronzos liejyklų.

"Pakalbėkim apie Vilnių"

"Lipchitzas, pamatęs mane, tuoj pat apglėbė: "Litovec, nakonec nastojaščij litovec" ("Lietuvis, pagaliau tikras lietuvis"), - pasakojo Samogitas apie pirmąjį apsilankymą Pietrasantoje. - Amerikos lietuviai Lipchitzui nebuvo taip prie širdies - jau seniai išbėgę. Be to, jis buvo dar ir Vilniuje studijavęs. Iš karto paklausė: "Kak tam Vilnius? Pagovorim o Vilniuse" ("Kaip ten Vilnius? Pakalbėkim apie Vilnių"). Tuoj pat radome bendrą, šiltą kalbą. Jis sakė: "Vilnius man toks brangus, labai noriu grįžti, bet taip baisu. Esu amerikietis ir galėčiau bet kuriuo momentu sėsti į lėktuvą ir nuskristi, bet tada iš liūdesio numirsiu. Nebėra geto. Viskas buvo susprogdinta, sunaikinta. Nieko nebeliko. Vilniaus nebepažinsiu."

Skulptorius J.Lipchitzas gimė Druskininkuose 1891 metais. Kaip rašo Tomas Venclova knygoje "Vilniaus veidai", J.Lipchitzo tėvai buvo pažįstami su Mikalojaus Konstantino Čiurlionio tėvais. Būsimasis skulptorius nuo vaikystės domėjosi menu, nors tėvas nepalaikė sūnaus, sakė, kad jį ištiks M.K.Čiurlionio likimas - neturtas ir liga. Nuo 1906 metų J.Lipchitzas mokėsi Vilniaus realinėje gimnazijoje, lankė Ivano Trutnevo dailės mokyklą. 1909 metais prieš tėvų valią išvyko į Paryžių ir apie 1930 metus pelnė tarptautinį pripažinimą. 1940 metais J.Lipchitzas pasitraukė nuo nacių į Pietų Prancūziją, o 1941 metais išvyko į JAV. Jis laikomas vienu XX amžiaus klasikų. Pradžioje reiškėsi kaip kubistinės skulptūros atstovas, vėliau perėjo prie neobarokinių formų. Neretai tvirtinama, kad naudojo ir lietuvių liaudies skulptūros patirtį.

"Kai išvažiavo į Ameriką, pakeitė stilių, - sakė pašnekovas. - Atsirado daugiau baroko. Jis man pasakojo: "Staiga prisiminiau Šv. Petro ir Povilo bažnyčią Vilniuje. Prisiminiau, kad kai buvau mažiukas, man skulptūra buvo balti debesys bažnyčios skliaustuose. Balti debesys su žmogaus galvomis ar figūromis."

Savi

"Pietrasantoje Lipchitzas turėjo vilą. Vėliau atvyko ir į mūsų dirbtuvę Kararoje, - prisiminė Samogitas. - Išgerti vyno, pasikalbėti. Turėjo automobilį ir šoferį. Nupirkome du litrus chianti, itališko vyno, ir labai nustebome, kad Lipchitzas, tada jau kokių 77 metų, nemažai išgėrė."

1969 metais apie Kalėdas J.Lipchitzas laišku pakvietė Samogitą, gerai išmaniusį bronzos kūrinių užbaigimo darbus, atvykti į Pietrasantą dirbti jo asistentu.

"Pakvietė kaip "zemliaką" ir negailėjo komplimentų. Sakė, kad jam patinka mano skulptūrų formos, - prisiminė pašnekovas. - Lipchitzas darydavo nedidelius modelius, darbininkai juos padidindavo. Gal 10 žmonių dirbo liejant kokių 10 metrų aukščio skulptūrą. Aš vadovavau visai tai liejikų komandai. Prie kuriamos mažų skulptūrėlių serijos prileisdavo tik mane. Sakė, kad jautriausiai jaučiu ir žinau, ką ir kaip reikia pašlifuoti, kad darbas nebūtų sugadintas, išliktų jo stilius, formos, visa lipdyba."

J.Lipchitzas asistentui mokėjo porą šimtų dolerių per mėnesį. Taip pat pažadėjo sumokėti už bronzą tų kūrinių, kuriuos darys jo liejykloje. Samogitas pasakojo, kad beveik kas porą mėnesių skulptorius, į lagaminą susidėjęs bronzos darbus, pats juos gabendavo lėktuvu vienai galerijai. Su ja buvo sudaręs sutartį ir kas mėnesį turėjo atiduoti dvi skulptūras, tačiau galerija nuolat vėluodavo sumokėti honorarą. Kai nesumokėdavo, J.Lipchitzas pats važiuodavo atsiimti.

"Adam, jak wilk ja powinien jechac žeby wygryzac pieniądzy" ("Adomai, turiu važiuoti kaip vilkas išgraužti pinigų"), - prisiminė A.S.Raudys didžiojo meistro žodžius. - Sakau, kaip gali tokiam garsiam dailininkui nesumokėti, bet vis užmiršdavo ir mėnesiais tęsdavo. Kitur viskas buvo gerai sutvarkyta."

Meistras su savo asistentu kalbėdavosi kartais jidiš, kartais - lenkų ar rusų kalba. Lietuviškai J.Lipchitzas mokėjo nedaug ir tik retsykiais pajuokaudavo.

"Norėjau, kad mane Lipchitzas su Ossipu Zadkine'u ir Chaimu Soutine'u priimtų ketvirtu nuo Lietuvos, bet man atsakė, kad galiu būti jau ir dvidešimt penktas - nėra jokios reikšmės, kokiu ten būti", - juokėsi pašnekovas.

Su Pablo Picasso

Žoržo Pompidu centre Paryžiuje stovi dvi O.Zadkine'o skulptūros. Viena - viduje, bibliotekoje, kita - lauke, aikštėje. Šiek tiek toliau, pasak Samogito, stovėjo ir J.Lipchitzo "Balsių daina", tačiau vėliau abstrakčią kubistinės formos penkių metrų aukščio skulptūrą iš ten perkėlė, nes prie jos mėgo rinktis maištaujantis jaunimas.

"Lipchitzas aštuoniolikmetis jau buvo Paryžiuje - labai jaunas. Man buvo 24 metai, kai atvažiavau. Jis sakė man: "Mes labai jauni pradėjome. Ir buvo proga - tėvo brolis padėjo slapta pereiti carinės Rusijos sieną." Studijavo Paryžiaus dailės akademijoje (po keliasdešimties metų ir aš joje studijavau), vėliau perėjo į Žiuljeno akademiją. Lipchitzas garsus pirmiausia kaip kubizmo pradininkas skulptūroje. Picasso 1907 metais pradėjo kubizmą su "Avinjono panelėmis", - pasakojo pašnekovas, turėdamas galvoje garsųjį dailininko paveikslą "Avinjono merginos". - Picasso kartais atvažiuodavo į kavinę San Žermene ir mes bėgdavome pažiūrėti iš tolo - toks mažas senukas. Su Lipchitzu jiedu artimai bendravo, o labai dideli draugai buvo su kitu kubistu ispanu Juanu Grisu. Abu turėjo po vilą kaimynystėje Bolonės miške prie Paryžiaus, tačiau Grisas labai anksti mirė."

Jaunystėje jie visi gyveno Paryžiaus bohemos centre "La Ruche" ("Avilys"). Dailininkų dirbtuvėse, kur telkėsi jauni avangardo menininkai, prieglobstį rado ir Marcas Chagallas, ir labai neilgai - Ch.Soutine'as. Pašnekovas prisiminė J.Lipchitzą pasakojant ir gana intymių dalykų iš jaunystės. Pavyzdžiui, kaip jis, J.Grisas ir Ch.Soutine'as, visi su panelėmis, važiavo iškylauti.

Ch. Soutine'as vėliau persikėlė į Monparnasą. Monparnase dirbo ir J.Lipchitzas, o po daugelio metų - ir Samogitas. Neseniai Monparnaso muziejui jo įteiktą projektą apie du lietuvius skulptorius sutarta įgyvendinti po poros metų.

"Liko mažai laiko"

Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus Tolerancijos centre eksponuojamos spalvotos J.Lipchitzo litografijos, dovanotos menininko žmonos Jullos ir dukros Lolyos, gyvenančios Niujorke. Skulptorius A.S.Raudys-Samogitas didžiajam meistrui skyrė tris bronzos darbus, sukurtus greta jo Pietrasantos dirbtuvėje. Samogitui teko dirbti pas garsųjį skulptorių pastaruosius penkerius jo gyvenimo metus. J.Lipchitzas mirė 1973 metais, pasak pašnekovo, ant jo rankų Kaprio saloje.

"Dirbdami nuolat kalbėdavomės. Jam netrukdydavo. Kartais net muzikos klausydavosi. Jis niekada nesiliaudavo dirbęs, kad ir kas ateidavo: "Atsiprašau, turiu dirbti, man liko mažai laiko", - prisiminė Samogitas.- Ką Lipchitzas pasakodavo, aprašau prisiminimuose. Iš jo daug išmokau - kaip tvarkyti formą, komponuoti, apskritai meistriškumo. Jis vis mane koreguodavo: čia porą milimetrų daugiau pridėk, čia nuimk porą milimetrų. Buvo labai dosnus, draugiškas žmogus. Dirbdavome nuo ryto iki vakaro, kasdien po aštuonias valandas. Dešimt kilometrų iš vilos į dirbtuvę jis atvažiuodavo dviračiu. Sakė, kad sveikatai gerai pasivažinėti. Savaitgaliais susitikdavo su italų skulptoriumi Marino Marini ir anglų menininku Henry Moore'u. Važiuodavo vieni pas kitus, rengdavo iškylas su šeimomis, fotografuodavosi."

Paryžiuje gyvenantis lietuvių skulptorius A.S.Raudys-Samogitas pripažįsta, kad bendradarbiavimas su J.Lipchitzu turėjo milžinišką reikšmę jo kūrybinei karjerai. Prasimušęs būtų ir be jo, nes dar prieš jį pažindamas buvo daug kur kviečiamas. Kolegos Paryžiaus dailės akademijoje pavydėdavo, kad jau nuo 1965 metų parduodavo savo skulptūras: kai kas patikdavo japonams, kai kas - į dirbtuvę užėjusiems amerikiečiams. Nuo 1969 metų pradėjo aktyviai dalyvauti parodose.

"Lipchitzas mane išmokė struktūros. Jis sakė: "Adomai, formą valdai, bet forma nėra futbolo balionas - jos neišpūsi. Didelei formai reikia konstrukcijos. Čia kaip ir architektūra. Reikia statyti. Mano tėvas buvo statytojas. Eidavau į statybą ir žiūrėdavau, kaip statybininkai kloja pamatus, mūrija sienas, kelia gegnes ir dengia stogą, - prisiminė pašnekovas J.Lipchitzo žodžius. - Skulptūros šaknys - struktūra. Reikia jausti šias šaknis."

Iš Palangos kilęs paryžietis skulptorius A.S.Raudys-Samogitas į Lietuvą grįžta ne tik kūryba. Keliaujanti jo darbų paroda "Sugrįžimai, arba kaip žemaitis jėgos ieškojo" dabar eksponuojama Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje Vilniuje. Menininkas Vilniaus dailės akademijai padovanojo 5 ha žemės Palangoje. Ten numatyta įrengti Žemaitijos skulptūrų parką, pastatyti mūrinį muziejų ir tris vasarnamius - pačiam skulptoriui, dėstytojams ir studentams.

A.S.Raudžio-Samogito kūrinių yra įsigiję Paryžiaus, Milano, kitų šalių muziejai ir kolekcininkai. Kelias dešimtis skulptūrų jis patikėjo saugoti Vilniaus dailės akademijai.


"Paesano lituano", - taip save vadino didysis skulptorius J.Lipchitzas, o italai būtinai dar pridėdavo: "Maestro paesano lituano."

"Staiga prisiminiau Šv. Petro ir Povilo bažnyčią Vilniuje. Prisiminiau, kad kai buvau mažiukas, man skulptūra buvo balti debesys bažnyčios skliaustuose. Balti debesys su žmogaus galvomis ar figūromis."

"Mano tėvas buvo statytojas. Eidavau į statybą ir žiūrėdavau, kaip statybininkai kloja pamatus, mūrija sienas, kelia gegnes ir dengia stogą. Skulptūros šaknys - struktūra. Reikia jausti šias šaknis."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"