TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Atrakinus pašto dėžutę ir jausmus

2007 12 22 0:00
Paštu siunčiami kalėdiniai atvirukai kelia daugiau sentimentų nei elektroniniai.
Nuotrauka: © "Lietuvos žinios"

Kalėdų avelės baltose pusnyse. Kas? Pasuki pašto dėžutės spynelės raktą. Jau įsivaizduoji saujelę vokų. Ne reklaminių popiergalių, laikraščių, pasiūlymų, bet vokų, kuriuose šnabžda kalėdiniai sveikinimai, užrašyti kvepiančiuose atvirukuose. Nuo šios minties viduje kyla šiluma, tarsi nurijus gurkšnį karšto raudonojo vyno.

Bet palauk. Ar šiemet išsiunčiau nors vieną atviruką? Buvusiam kolegai? Ne. Klasės draugei? Irgi ne. Draugui iš knygų klubo? Hmm... O tavo pašto dėžutėje - tik reklaminiai lankstinukai. Palieki juos kaip buvo, skubi į vidų ir jungi kompiuterį: paprastu paštu sveikinimų gal ir neišsiuntei, bet elektroninius - bent kelis.

S.Stoma "gyvena" internete

Ar taip yra buvę rašytojui Sauliui Stomai? Jis irgi nebesiunčia popierinių atvirukų, nors su nostalgija atsimena, kaip dar visai neseniai rašydavo, klijuodavo vokus, ieškodavo adresų. Buvo ištikimas atvirukų siuntėjas, kol neperkėlė gyvenimo į internetą. Net kalėdiniai sveikinimai dabar sirpsta kompiuterio ekrane.

"Kai buvau vadovas, tiesiog ranką paskausdavo, kol pasirašydavau visus atvirukus", - prisimena prieššventines traumas publicistas S.Stoma. Iš pirmo žvilgsnio jam visai neliūdna dėl to, kad sveikinimai persikėlė į virtualią erdvę. Nors gal šiek tiek suspurda širdis, kai pagalvoja apie spalvingą popieriaus skiautelę ir ranka rašytą eilėraštį? Gal būtų visai smagu vieną kitą išsiųsti? "Dabar, kai pasakėte, pradėjau mąstyti, kad gal ir reikėtų... Dalies tų žmonių, kuriuos kadaise sveikindavau, jau nebepasveikinu - nežinau elektroninių adresų", - garsiai svarsto rašytojas. Abu vaikai gyvena užsienyje, iš jų irgi gauna elektroninius sveikinimus, vaizdo filmukus. "Labai juokingi. Man jie patinka, - juokiasi. - Vaikiški, juokingi, šmaikštūs. Ir jų sulauki būtent tą dieną, kai reikia. Popieriniai ateina arba anksčiau, arba vėliau, taip tiksliai nepataikysi." Prisimena per gimtadienį gautą atviruką iš velniškai smagaus puslapio devil.com.

Vaikystėje S.Stomos namuose šv. Kalėdos neateidavo, kol mama, lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, neišsiųsdavo glėbio atvirukų su poezijos posmais. Tėvas technokratas, ekonomistas, į šią tradiciją žiūrėdavo šalčiau.

"Kai auginome savo vaikus, jie patys piešdavo. Sūnus linkęs į dailę, lankė M.K.Čiurlionio dailės mokyklą. Jo atvirukai išeidavo vos ne kaip meno kūriniai, - pasakoja tėvas S.Stoma. - Dabar perėjo prie elektronikos, kuria virtualius sveikinimus. Man 50 metų jubiliejaus proga padarė kompiuterinį koliažą: mano nuotraukos nuo vaikystės iki dabar, šeimos nuotraukos, demonai ir angelai aplinkui."

Tai, kad atvirukas pasikeitė, iš popierinio virto į virtualų, jam truputėlį neįprastas, bet ne blogas dalykas - širdį galima sudėti ir į skaitmeninę erdvę. Tik sveikinimo lauki jau kažkaip kitaip - elektroninė dėžutė kasdien braška nuo laiškų gausos. "Nors kai ateina šventės, laukiu kokios nors staigmenos, ar prisimins kas, ar ne. Vis dėlto paprasto pašto dėžutė daro didesnį poveikį. Ten laiškai ateina retai, tad jei prieš šventes randu su laikraščiu voką, žinau, kad jame - sveikinimas. Tai daug stipriau nei kompiuterinis laiškas", - sako rašytojas publicistas S.Stoma.

Sigutės Kalėdos

Basom kojom per sniegą brendanti Sigutė našlaitėlė galėtų būti nebent kitų metų Sigutės Ach atvirukų personažas. Dailininkė kaip tik kuria kalėdinių atvirukų kolekciją 2008-ųjų žiemos šventėms. Kokie veikėjai sveikins tuomet, nesako. O šiemet "Nieko rimto" karvutė (leidyklos logotipas) plasnoja ant dviejų kolekcijų atvirukų.

Balti karpiniai, iš kurių galima išlankstyti skulptūrėles, ir melsvai pilki angelai be sparnų, keliaujantys su avelėmis. "Ne tas angelas, kuris turi sparnus, o tas, kieno angeliška nuotaika", - paaiškina dailininkė.

Ji visada siunčia pačios pieštus atvirukus mylimiems žmonėms. Jei nesiunčia, bent prideda prie dovanos. Ir visą laiką užrašo ką nors šilta. "Turiu tokią prabangą - sėdžiu ir gaminu atvirukus. Tačiau toks malonumas - paskutiniam vakarui, - sako Sigutė Ach. - Kad atvirukus gautų daugybė jų laukiančių žmonių, visą laiką iki Kalėdų būnu užsiėmusi. Dar labai daug yra perkančiųjų atvirukus - lietuviams neatsibodo rašyti sveikinimų."

Dailininkė irgi sulaukia atvirukų, ir ne vien iš draugų. "Esu gavusi laiškų, sveikinimų iš vaikų, kurių nepažįstu. Labai malonu", - šypsosi avelių ir angeliukų autorė. Pasiekia ją ir elektroniniai sveikinimai. Kartais tai būna draugų dizainerių darbai, kurti asmeniškai Sigutei. "Neišvengiamai ateis laikas, kai įsivyraus elektroniniai sveikinimai. Tai neišsemiamas vandenynas. Kol kas daugiau kičo - visi bando, kas ką moka. Jei menininkai pradės kurti šioje erdvėje, bus galima ir taip pasveikinti žmogų, "panardinti" jį į tam tikrą nuotaiką. Pavyzdžiui, meniškų žiemos vaizdų, fotografijų debesį", - piešia ateities viziją dailininkė.

Tačiau pati novatore greičiausiai netaps: kompiuteris - ne pats geriausias jos draugas. "Sunkiai jį valdau. Vos ne vos parašau elektroninį laišką. Todėl kol kas nekuriu kompiuteriu", - paaiškina menininkė. Laukia tradicinės Kalėdos? "Vienintelės ir nepakartojamos, tradiciškos Sigutės Kalėdos", - juokiasi.

Vaikystėje Sigutė buvo atsakinga už tai, kad visoms tetoms ir dėdėms būtų nupiešti ir užrašyti atvirukai. "Sėdėdavau ištisą naktį ir pripiešdavau visą krūvą. Tai vienas maloniausių prisiminimų iš vaikystės", - teigia atvirukų meistrė. Jos du sūnūs ne tokie entuziastai. "Jų gyvenime elektronika vaidina didesnį vaidmenį. Paaugliams, berniukams, reikia manyti, atrodo labai mergaitiška užsiimti kažkokiais paistalais ant popieriaus. Jie kitaip sveikina vienas kitą. O kad laukia, jog bus kas nors jiems parašyta, tai tikrai. Nupiešiu ir sūnums vienetinius atvirukus", - pažada dailininkė.

Sveikinimai - ant eglutės šakų

Mirga lemputės, siūbuoja sukabinti burbulai, o apatines eglutės šakas dengia įvairiaspalviai atvirukai. Dar keli - ant Kūčių stalo, keli - ant palangės. Visi jie - Virginijai Kochanskytei. Aktorei kiekvienas atvirukas primena draugą, giminaitį, kolegą, seną pažįstamą. "Atrodo, kiek daug namie žmonių susirenka, - aktorės balse girdėti džiaugsmas. - Gera, kad tokį vakarą nepamiršo."

Ji mėgsta tikrus kalėdinius atvirukus. Ir gauti, ir siųsti. Stengiasi, kad sveikinimus gautų ir šalia, ir toli esantys bičiuliai. Nuperka visą kalną atvirukų (jiems išleidžia per 100 litų), pirštams žaidžiant rašikliu ilgai suka galvą, ką kiekvienam parašyti. "Gali atsirasti tik keli žodžiai, bet būtent tam žmogui", - sako V.Kochanskytė.

Pradėdama kurti sveikinimus pirmiausia prisimena mylimiausius ir toliausiai gyvenančius artimuosius: dukterėčią su šeima Airijoje, gimines Amerikoje. Nepamiršta ir bičiulių, kuriuos sutinka keliaudama. "Reikia 10-12 dienų, kad atvirukas juos pasiektų. Juolab jog paštas vangiai dirba tarp Kalėdų ir Naujųjų", - aiškina sistemą jau perpratusi aktorė.

Gauna ir elektroninių atvirukų su linkėjimais, paveiksliukais. "Ir tada atsakau. Džiugina bet kokia sveikinimo forma, - tikina aktorė. - Galiausiai siunčiu žinutę daug kam, nes ne visų turiu adresus."

Virginijai Kalėdos yra šventė, kai norisi prisiminti daug žmonių, pasakyti daug gerų žodžių, pabučiuoti, apkabinti, palinkėti. "Laikas bėga, ir kuo toliau, tuo vis liūdniau, kad dar vieni metai iškeliavo. Triukšmas, džiaugsmas, šurmulys tai leidžia trumpam pamiršti", - sako moteris.

Ji prisimena sovietmetį, kai Naujųjų metų sutiktuvės turėjo būti didesnė šventė. Tada ir sveikinimai buvo naujametiniai. Aktorei atvirukas baigiantis metams kaip buvo, taip ir liko simbolinis kvietimas draugauti toliau.

"Atvirukas" priešui

"Deja, - sako rašytojas Vytautas V.Landsbergis, - tradicijos siųsti atvirukus nepuoselėju." Kodėl "deja"? "Būtų labai gražu. Tačiau nueinu, pasimeldžiu už visus draugus, artimuosius, priešus ir nusiunčiu sveikinimus per angelus", - paaiškina rašytojas.

Jam Kalėdų metas - gera proga prisiminti visus šalia esančius žmones, ypač tuos, kurie serga. "Įsivaizduoju juos, prašau Dievo palaimos.

Tikiu, jog tai veikia, matau, kad "sveikinimai" nueina, - pasakoja V.V.Landsbergis. - Dažnai juos siunčiu priešams, žmonėms, kurie nekenčia manęs, paskui pajuntu, kad priešas tampa draugu. Tai būna ypatingas Dievo stebuklas."

Rašytojo manymu, žmogus, kuris jaučia neapykantą, yra nelaimingas ir negali mylėti. Melsdamasis jis pirmiausia prašo, kad tie, kurie jo nekenčia, atleistų, jei buvo įskaudinti. Kita meldžiama kalėdinė dovana - tarpusavio meilė. "Svarbiausia - gražūs santykiai tarp žmonių, ne karas, o taika ir meilės ryšys", - tvirtina maldos galia tikintis vyras.

Kartais V.V.Landsbergis išsiunčia elektroninį atviruką arba atsako į gautą sveikinimą trumpąja žinute (jų per šv. Kalėdas ateina labai daug). "Būna linksma, kai nuo netikėčiausių žmonių sulaukiu gražios poezijos. Paskui tą pačią poeziją gaunu iš kito žmogaus, - juokiasi pašnekovas. - Pats dažniausiai sugalvoju savo tekstą, kokį nors nesąmoningą, ir išsiuntinėju visiems."

Kartais būna, kai rašytojo pašto dėžutėje atsiranda vienas kitas vokas su kalėdiniais žodeliais. Bet kuo toliau, tuo rečiau. Ir jaudulio, gavus sveikinimą, maža, ypač jei sveikinimai - oficialūs. "Kažkas ypatinga būdavo, kaip prisimenu, kai laukdavai laiško ar sveikinimo nuo mylimosios. Šiaip gyvas bendravimas man - didžiausia vertybė", - sako V.V.Landsbergis.

Mikroskopiniai ir permatomi

Pastarąsias dvi savaites Seržas Gandžumianas rūpinosi, kaip pasveikins draugus, tėvus, klientus. Atviruką tėvams tradiciškai sukūrė pats. Padėjo dukrytė. Jiedu drauge kaskart eksperimentuoja: daro atvirukus nuo miniatiūrinių iki A4 formato, o tėtis dizaineris stengiasi neriboti mažosios menininkės fantazijos, tik užveda ant kelio.

"Stengiuosi, kad tai būtų malonumas, mielos pareigos", - apie sveikinimų siuntimą kalba S.Gandžumianas. Kaskart pirkdamas atvirukus jis išleidžia dvigubai daugiau, nei suplanuoja.

Prieš šv. Kalėdas užėjus į dizainerio firmos biurą į akis krinta

atvirukais nukabinėta siena. Nuo grindų iki lubų ji visa nusagstyta įvairiausiais laiškiukais.

Ten, kur Seržas dabar gyvena, nėra pašto dėžutės. Laikraščiai ir laiškai tiesiog paliekami ant palangės. Anksčiau, kai gyveno daugiabutyje, "dėžutės atidarymo" džiaugsmo buvo daugiau. "Eini atidaryti ir jauti, kad yra", - prisimena dizaineris.

Jam teliko elektroninė pašto dėžutė. Tačiau skaitmeniniai sveikinimai šiltų popierinių nepakeis. "Daugelis stengiasi rašyti kompiuteriu ir

įdėti į atviruką, o aš visada tai darau ranka. Jei atviruke jau kas nors parašyta kompiuteriu, vis tiek dar pridedu kelis žodžius. Būtinai pasirašau. Tai asmeniška, rodo, kad galvoju apie tave, o ne mano administratorė", - aiškina S.Gandžumianas.

Kai jis rašo sveikinimą ar piešia atviruką, įsivaizduoja, kas būtų, jei pats tokį gautų. Ar būtų malonu? "Juk darau tai kartą per metus, ne kas mėnesį", - priduria.

Labiausiai jam patiko atvirukas, gautas iš "Jungtinių pajėgų" biuro. Visiškai permatomas, viduje pilnas konfeti blizgučių. O linkėjimai užrašyti ant voko. "Matyti, kad padarytas rankomis. Tai vienas geriausių pavyzdžių", - žavisi dizaineris.

Pašto dėžutę tikrina žmona

Seimo pirmininkas Viktoras Muntianas prieš šventes pasirašo per pusę tūkstančio kalėdinių ir naujametinių sveikinimų. O kiek jų pasirašo kaip bičiulis, giminaitis, senas geras pažįstamas? "Neskaičiuoju, kiek, skaičiuoju - kam. Ar gali būti atvirukų mėgėjas tas, kuris nori pasveikinti žmones ypatingos šventės proga? Ne", - tvirtina politikas. Jis nėra prisirišęs prie sveikinimo formos, greičiau - prie minties, kad artėjant šv. Kalėdoms reikia pasveikinti kiekvieną.

V.Muntianas ir sveikinamas dažniau kaip pareigūnas. "Bet yra ir asmeninių sveikinimų, siųstų ne kaip pareigūnui", - patikina Seimo pirmininkas. Tiek darbe, tiek namie paprastai laiškus jis randa

padėtus ant darbo stalo. Namie, kur politikas grįžta retai, pašto dėžutę tikrina žmona.

Vyras mieliau renkasi popierinius, o ne elektroninius atvirukus, bet spėja, kad laikui bėgant tradicijos keisis ir įprastą sveikinimo formą visai pakeis elektroniniai kūriniai. Mobiliuoju siųsta žinutė Seimo pirmininkui atrodo prasčiausias būdas sveikinti per Kalėdas. "Gal vardadienio ar gimtadienio proga tiktų, o laukiant tokių švenčių, kai žinome iš anksto, kada jos bus, galima rasti fundamentalesnę priemonę", - paaiškina politikas. Jis kalėdines žinutes gali pateisinti nebent laiko trūkumu.

Pyksta ant paštininkų

Trumpąja žinute atsiųstas kalėdinis sveikinimas nuo Editos Mildažytės nereiškia nieko gero. Ji nemėgsta taip sveikinti, nebent atsako į gautas žinutes. Televizijos laidos "Bėdų turgus" vedėja nesiunčia ir atvirukų - nei elektroninių, nei popierinių. "Vienas dalykas - pamirštu, antras dalykas - siaubingai dirba paštas. Kada nori, tada ir nuneša laiškus. Nebėra prasmės rašyti atvirukų", - Editos balse girdėti nuoširdus pyktis. Dar viena priežastis, kodėl nutrūko anksčiau puoselėta atvirukų tradicija, - tai artimųjų "koncentracija" sostinėje.

Nostalgijos atvirukams 2005-ųjų Metų moteris nejaučia, jie džiaugsmo neteikdavo. "Laiško laukčiau. Pati prieš dvejus trejus metus esu ranka parašiusi visoms savo redaktorėms laiškus šv. Kalėdų proga. Rašiau, kaip jas myliu ir kokios jos man svarbios", - prisimena E.Mildažytė, dabar paštu siunčianti nebent kvietimus į įvairius renginius.

Siųsti atviruką jai atrodo pernelyg oficialu: "Kaip draugei rašyti popierinį atviruką? Pamanys, kad iš proto išsikrausčiau. Tas, su kuriomis iš tikrųjų draugauju, matau kiekvieną dieną, galiu išsibučiuoti ir dovanoti kvepiančių žvakių ar smilkalų, kad joms Kūčių vakaras kvepėtų, tad, po velniais, kam siųsti atviruką?"

Vaikai Editai yra nupiešę daug atvirukų. "Mykolas dabar piešia, kaip meškutis lipo į medį, norėdamas prikopinėti mamai medaus, bet iškrito. Siužetas toks. Tačiau pažiūrėjus į atviruką nematyti nei medžio, nei meškučio, nei medaus", - juokiasi penkių vaikų mama.

Kaltės jausmas

Mažytis laiškiukas iš Australijos Dainai Gudzinevičiūtei. Ir džiaugsmas, ir nesmagumas - sportininkė vėl pamiršo parašyti kitame pasaulio krašte esančiam draugui. "Pastarąjį kartą taip nutiko prieš keletą metų. Jaučiausi klaikiai kalta ir kiaulė, kad neparašiau. Nežinau, kas ką nusveria, ar malonumas, ar kaltės jausmas", - apie emocijas gavus laišką ar sveikinimą pasakoja šaulė. Tiesa, ji bandė pasitaisyti - išsiųsti sveikinimą. "Parašiau, bet nežinojau, kur pašto dėžutė, tad nešiojausi laišką po visą miestą, kol radau", - prisimena Daina, gyvenanti sodyboje Vilniaus rajone ir seniai nesinaudojanti paštu. Dabar ji stengiasi bičiuliui į Australiją paskambinti, kad šis neužpyktų, nesijaustų pamirštas.

Čia, Lietuvoje, D.Gudzinevičiūtė dažniau rašo žinutes. Nors ją erzina kalėdinis žinučių bumas. "Kai per Kalėdas pradeda pypsėti telefonas ir eiti tos pačios internetinės perrašytos žinutės, ir dar kuo paprastesnis žmogus, tuo žinutė lyriškesnė, ašarą spaudžia iš juoko", - šypsosi moteris. Su artimiausiais žmonėmis ji susitinka, dovanoja potekstę turinčias dovanas, kurios dažnai sukelia juoką ir daug prisiminimų visam gyvenimui.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"