TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Atsidavę Plungės žydų atminimui

2015 06 06 6:00
Nuo 1998-ųjų Glenda ir Abelis Levittai Lietuvoje lankėsi kone dvi dešimtis kartų. Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Su angliškai kalbančia senjorų pora iš Izraelio susitinku paskutinę jų viešnagės Lietuvoje dieną. Aštuoniasdešimtmetis Abelis Levittas ir penkeriais metais jaunesnė jo žmona Glenda gimė Pietų Afrikos Respublikoje (PAR), tačiau abiejų šaknys – lietuviškos.

Nuo 1998-ųjų sutuoktiniai atvyksta į Lietuvą nuolat, siekia įamžinti holokausto aukų atminimą Plungėje, iš kurios kilęs Abelio tėvas. Taip pat pabrėžia švietimo svarbą: litvakai sako matą, kad Tolerancijos ugdymo centrų šalyje nuopelnu jaunų žmonių požiūris į žydus ir tragišką jų istoriją keičiasi.

Iš Žemaitijos - į Naująjį Pasaulį

Abelio tėvas į PAR išvyko iš Plungės, motina – iš Kretingos. Nors tėvas mirė, kai Abelis dar buvo vaikas, apie savo kilmę jis buvo girdėjęs. „Žinojau, kad jis buvo iš didelės aštuonių vaikų šeimos, kad jie buvo nužudyti holokausto metu. Taip pat žinojau savo mamos, kuri išvyko iš Kretingos būdama penkiolikos, istoriją. Žinojau, kad žydiškas štetlas (miestelis – aut.) Lietuvoje – mano kilmės dalis“, - sako A. Levittas. Glenda irgi dalijasi prisiminimais: „Mano mamos tėvai į Pietų Afriką atvyko, kai jai buvo vos dveji. Nors ir žinojau, kad jie atvažiavo iš Lietuvos, Rokiškio, apie tai nešnekėjome. Tuo metu iš tėvo, kuris į PAR iš Ukrainos atvyko jau vyresnio amžiaus, girdėjau, koks buvo gyvenimas ten.“ Moteris priduria apgailestaujanti, kad jaunystėje tėvų šaknys nelabai rūpėjo, o kai susidomėjo, tėvams klausimų nebegalėjusi užduoti.

„Be to, komunistų valdoma Rytų Europa buvo kaip juoda dėmė. Nežinojome, kas atsitiko ten likusiems giminaičiams, negalėjome jų aplankyti, – kalba A. Levittas ir pažymi, jog suprato Lietuvos situacijos tragiškumą: – Iki 1990-ųjų niekuomet neįsivaizdavome, kad vieną dieną galėsime apsilankyti Lietuvoje ir sužinoti, kas atsitiko Lietuvos žydams per holokaustą.“

Nuo 1875 metų iki 1913-ųjų apie 40 tūkst. Lietuvos žydų atvyko į PAR. Kaip pasakoja A. Levittas, carinėje Rusijoje žydams gyvenimas nebuvo lengvas ir perspektyvų užsidirbti nesimatė. Pavyzdžiui, jo senelis, smulkus Plungės verslininkas, turėjo parduotuvėlę, tad aštuonetas jo vaikų šviesios ateities neįsivaizdavo. Kaip tik tuo metu, pašnekovo teigimu, atsivėrė Naujasis Pasaulis – Amerika, o nuo XIX amžiaus aštuntojo dešimtmečio, kai atrasti deimantai, - ir Afrika. Brangakmenių kasyba, prekyba jais leido čia atvykusiems žydams iš Lietuvos pragyventi, o kai kuriems ir praturtėti. Sėkmę patyrę emigrantai pasikviesdavo Lietuvoje gyvenančius giminaičius, tokiu būdu litvakų bendruomenė PAR plėtėsi.

Apartheido sąlygomis gyventi nenorėjo

Žydų bendruomenę PAR sostinėje Keiptaune praėjusio amžiaus viduryje sudarė apie 25 tūkst. narių. Tuo metu ji buvo antra pagal dydį šalyje. Abu sutuoktiniai aktyviai įsitraukė į bendruomenės gyvenimą. „Galite sakyti, kad Keiptauno žydų bendruomenėje buvome lyderiai“, – sufleruoja A. Levittas. Jis kalba, kad gyvenant PAR sostinėje antisemitizmo apraiškų visiškai nebuvo, mat žydai buvo režimo privilegijuojamų baltaodžių kategorijos dalis. „Išskyrus 1930-uosius, kai šalyje kilo nacistinis judėjimas. Atsirado specialūs mokesčiai žydams, rengti protestai. Kai kurie sporto klubai ar mokyklos nepriimdavo žydų, bet iš esmės žydai PAR gyveno gerai“, - teigia pašnekovas ir priduria, kad litvakai šioje Afrikos šalyje turėję gerą vardą dėl sąžiningumo ir darbštumo, todėl kiti prekiautojai jiems nedvejodami suteikdavo kreditą verslui pradėti. Taip atsitiko ir į PAR atvykusiam jo tėvui.

Visgi jau beveik keturis dešimtmečius Levittai gyvena Izraelyje. Išsikėlė ten 1978-aisiais kartu su keturiais vaikais, jauniausiajam jų tuomet buvo penkeri. „Pirmiausia reikėjo pabandyti išmokti kalbą ir susirasti darbą“, – sako daugiau nei penkiasdešimt metų drauge gyvenantys sutuoktiniai. Hebrajiškai tuo metu jie dar nemokėjo, tik angliškai. Šeima ėmėsi drabužių verslo: siuvo, importavo, o šiuo metu tarpininkauja tarp Izraelio bei kitų šalių pirkėjų ir gamintojų Kinijoje.

Paklausus, kodėl paliko PAR, Abelis teigia: „Kai pirmąsyk su Gleda ėjome į pasimatymą, ji pasakė, kad nori gyventi Izraelyje. Aš to neplanavau, tačiau supratau, kad tai bendras paketas – negali gauti vieno neimdamas kito.“ Glenda dar prisipažįsta negalėjusi pakęsti gyvenimo apartheido sąlygomis, fakto, kad esi privilegijuota dėl odos spalvos. Moters teigimu, didžiausia PAR problema buvo ta, kad visi gyventojai skirstyti į kategorijas. Kai ji atvyko į Izraelį būdama aštuoniolikos ir pamatė, kad ten niekam nerūpi, kokios spalvos tavo oda, gali eiti, kur nori, sakyti ką nori, pajuto laisvę ir bendrystę. Net ir nekalbėdama hebrajiškai ten ėmė pritapti.

Į Lietuvą!

„Nesu pavydus. Nepavydžiu turtingiems ar sėkmingiems, tačiau vienam žmogui pavydėjau. Jo vardas Mendelas Kaplanas, kartu dirbome Keiptauno žydų bendruomenėje. Vėliau jis tapo Žydų agentūros pirmininku, galima sakyti, žydų diasporos ministru pirmininku. Lietuvai atgavus nepriklausomybę čia apsilankė, nes turi lietuviškų šaknų. Apie tai išgirdęs susimąsčiau, kodėl jis ėmė ir atvažiavo, o aš ne“, – apie keliones į Lietuvą pradeda pasakoti A. Levittas. Pirmą kartą pora čia apsilankė, kai jų jaunėlis sūnus Vilniuje žaidė regbį su Izraelio komanda 1998-aisiais. Tuomet jie nuvyko susipažinti su paskutiniu Plungės žydu vadintu Jakovu Bunka, visą savo gyvenimą skyrusiu miestelyje nužudytų žydų atminimui įamžinti. Nuo tada Lietuvoje sutuoktiniai lankėsi kone dvi dešimtis kartų.

2001-aisiais viešėjo drauge su 43 giminaičiais iš šešių pasaulio valstybių. Vizito kulminacija tapo pamaldos didžiojoje Plungės sinagogoje ir dalyvavimas tradiciniame masinių žydų žudynių minėjime netoli Plungės esančiuose Kaušėnuose. Jį kasmet trečią liepos sekmadienį iki pat savo mirties 2014-aisiais organizuodavo J. Bunka. Tarp protėvių kraštą nusprendusių aplankyti litvakų buvo ir Abelio antros eilės pusbrolis Michaelas Levittas, Nobelio premijos chemijos srityje laureatas. „Jie su žmona labai jautrūs žmonės ir iš mūsų visų buvo labiausiai sujaudinti apsilankymo Lietuvoje, kelionės į Panerius, Kauno IX fortą, taip pat pažinties su J. Bunka“, – prisimena pašnekovas.

Įamžino aukų vardus

Glenda pasakoja apie pamaldas didžiojoje sinagogoje, kuri buvo nugriauta 2008-aisiais. Jos teigimu, paskutinį kartą žydai koją į ją įkėlė 1941 metais prieš naciams juos sušaudant netoliese esančiame miške. Tai buvusi ypač jaudinanti patirtis. Neišdildomą įspūdį moteriai padarė ir minėjimas prie masinės kapavietės Kaušėnuose. Tuomet pora susipažino su vietiniais plungiškiais, kuriems rūpėjo išsaugoti žydų atminimą, taip pat su Tautų teisuoliu už žydų gelbėjimą pripažintu Kaziu Vitkevičiumi. „Jie pasėjo mūsų galvose mintį, kad reikia ko nors imtis. Kai pirmą kartą atvykome į Lietuvą, nemanėme, kad čia yra kupinų užuojautos žydams žmonių“, – kalba Abelis.

Jis pradeda pasakoti apie Kaušėnuose pastatytą Atminties sieną iš didžiosios Plungės sinagogos plytų. „Mums atrodė, jog neužtenka pasakyti, kad 1800 žydų buvo nužudyti Plungėje, 70 tūkst. - Vilniuje, 30 tūkst. - Kaune. To negana. Norėjome vardų ir ne rotušėje ar bibliotekoje, o masinėje kapavietėje“, – aiškina A. Levittas. Glenda tęsia: „Kiekvienas mirusysis turi antkapį, o masinėje žydų kapavietėse jų nėra. Mane motyvavo tai , kad galime suteikti tiems, kurie buvo ten nužudyti, bent jau vardus.“ Abelis dar priduria, kad memorialo projektas buvęs brangus, bet nė vienas draugas ar giminaitis neatsisakė skirti pinigų. „Pastatyti antkapį mirusiajam – šventa pareiga“, – tvirtina jis ir pabrėžia, kad Atminties siena, kurioje lietuviškai įrašyti 200 žuvusiųjų vardai, atidengta 2011 metais, praėjus lygiai 70 metų po genocido.

Inicijavo konkursą

Sutuoktiniai pasakoja užsiimantys ne tik žydų atminimo įamžinimu, bet ir švietimu. 2004 metais Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti iniciatyva Plungės „Saulės“ gimnazijoje įsteigtas Tolerancijos ugdymo centras, jam paramą skyrė ir Levittų šeima. „Tuo metu tai buvo tik aštuntas toks centras Lietuvoje, o dabar šalyje jau veikia 103“, – džiaugiasi pašnekovai.

Be to, šiemet jau devintą kartą iš eilės „Saulės“ gimnazijoje vyko moksleivių meninės raiškos konkursas sero Ronaldo Harwoodo premijai laimėti. Žinomo rašytojo, laimėjusio „Oskarą“ už filmo „Pianistas“ scenarijų, tėvas taip pat kilęs iš Plungės, o PAR su Abeliu jie buvo geri draugai nuo pirmos klasės iki mokyklos baigimo. „Jie augo kartu, netgi gyveno netoliese ir niekada nesuprato, kad jų tėvai – iš to paties miestelio. Jie niekuomet tuo nesidomėjo, kur kas labiau rūpėjo mokslai ir tenisas“, – pasakoja Glenda. Kai jos vyras pasiūlė vaikystės bičiuliui apsilankyti Lietuvoje, šis sutiko ir kartu su žmona 2005-aisiais viešėjo Vilniuje, Kaune ir Plungėje. „Jis padarė didžiulį įspūdį mokyklos bendruomenei. Ronaldas - itin charizmatiškas, o ir vietiniai didžiavosi, kad pirmą kartą Plungėje lankosi „Oskaro“ laimėtojas“, – prisimena G. Levitt.

Moteris prisipažįsta, jog didžioji jos gyvenimo aistra yra menas, tad mintis, kad vaikai gali mokytis istorijos apie žydų gyvenimą Lietuvoje per kūrybą, jai atrodė savaime suprantama. Konkurse dalyvaujantys moksleiviai pasirenka patrauklų saviraiškos būdą – literatūrą, dailę, kiną, fotografiją, muziką, teatrą ir t. t. Nugalėtojai apdovanojami piniginėmis premijomis. Kitais metais vyks jau dešimtasis R. Harwoodo konkursas. Abelis ir Glenda teigia jam jau pradėję rengtis, planuojamas didžiulis renginys.

Ir apie žudikus, ir apie gelbėtojus

Glenda pažymi, kad juodu su vyru laikui bėgant sužinoję ne tik apie tragiškas žydų Plungėje žudynes, bet ir apie herojinius vietinių poelgius juos gelbėjant. Tik K. Vitkevičius ir jo motina pripažinti pasaulio tautų teisuoliais, tačiau savo gyvybe gelbėdami žydus rizikavo apie 70 asmenų iš Plungės apylinkių. Jų atminimui Levittų šeima Kaušėnuose įrengė Gelbėtojų alėją, joje įamžinti teisuolių vardai. „Tai unikalu, niekur daugiau to nepamatysite“, – nuvykti į Žemaitiją ragina Abelis. Jis pasakoja, kad su žmona domisi ne tik Plunge. „Neiname jaunyn, norėtume, kad kiti žmonės darytų ką nors panašaus savo protėvių gyvenvietėse“, – teigia sutuoktiniai ir atkreipia dėmesį, kad iki XX amžiaus kataklizmų kone kiekviename miestelyje gyveno žydų bendruomenės.

„Matome, kad per pastaruosius penkiolika metų žmonių, ypač jaunų, požiūris į istoriją, atmintį, toleranciją labai stipriai pasikeitė. Jie ėmė pripažinti tiesą“, – kalba Abelis. Pasak jo, vis plačiau pripažįstama, kad lietuviai dalyvavo naikinant žydus. Vis dėlto, kaip mano sutuoktiniai, apie tai dar kalbama nepakankamai. „Kai esame kviečiami kalbėti per renginius, visuomet pasakojame tiek apie lietuvių kolaboravimą su naciais, tiek apie drąsius lietuvius, gelbėjusius žydus“, – priduria jie. Pora apie savo lietuviškas šaknis bei atminties apie žydus Lietuvoje išsaugojimo darbus yra parengę prezentaciją su skaidrėmis, ir tai demonstravo Izraelyje, PAR, Anglijoje. Pašnekovai mielai sutiktų pasakoti apie savo patirtį ir kitose pasaulio vietose, tačiau dėl sveikatos nebekeliauja tiek daug kaip anksčiau.

„Nors pastebime stiprų požiūrio į žydus pasikeitimą, suprantame, kad yra pakankamai oponuojančiųjų – nesutinkančių su tuo, kad lietuviai naikino žydus“, – baigiantis pokalbiui teigia Abelis.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"