TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Atvažiavęs į Vilnių Deivis verkė

2008 07 05 0:00
J.Norvilienė sūnui visada pasako, jei kas negerai.
Autorės nuotrauka

Dabar Deivido Norvilo gyvenimas aptarinėjamas neatskiriant ir jo draugės Renatos Voitechovskajos. Kartu atšventę gimtadienius jie ką tik grįžo iš Paryžiaus. Gal ir vestuvėmis greit pakvips? Su Deivio mama Jūrate Norviliene kalbėjome apie tai, kokioje šeimoje Deivis augo, kaip pasirinko muzikinį kelią ir, be abejo, kaip klostosi meilės reikalai.

- Kas labiau rūpinosi sūnaus auklėjimu - mama ar tėtis?

- Tėtis - treneris. Kai sūnus buvo trejų metų, pradėjo jį vedžiotis į maniežą, kartu sportuodavo.

Tik paauglystėje mudu pradėjome bendrauti artimiau. Deiviui viskas pasidarė įdomu: ir meilės, ir kiti reikalai. Tėtis tokiomis temomis nekalbėjo arba sūnus nedrįso kreiptis. O mamai viskas rūpi. Taip ir suartėjome.

Didžiuojamės, koks jis užaugo. Tik nežinia, ar čia mūsų nuopelnas - gal geras draugų būrys pasitaikė.

- Dabar Deivis su jumis aptarinėja meilės reikalus?

- Dabar jis nebe toks atviras. Būna, kad paklaususi nebeišgirstu atsakymo. Jis sako: "Tu žinai tiek, kiek reikia žinoti."

Paprasta mergina

- Ar Deivis jus supažindina su savo draugėmis?

- Nėra taip, kad kiekvieną atveža ir parodo, o mama sako: ši gera, o ana - ne. Kiek yra turėjęs rimtesnių santykių, visas merginas pažįstu, ir visos iš tiesų buvo puikios. Nei apie vieną negaliu nieko blogo pasakyti, visos man patiko.

Tikriausiai jis ieško į mane panašios žmonos ar bent draugės. Tačiau Deivis prisipažino: "Mamyte, tokių kaip tu - nėra." Aš ir sakau, kad neieškotų, nes tokios antros tikrai neturės, ras kitokią.

- Dabar jis draugauja su Renata?

- Taip, draugauja ir, be abejo, mane su ja supažindino. Puiki mergina. Bendraujame laisvai, be jokio suvaržymo. Ji nėra tokia, dėl kurios turėčiau labai jaudintis. Paprasta mergina, iš paprastos šeimos kaip ir mes.

Iš šalies žiūrint, regis, kol kas sutaria. Kaip bus ateityje, nežinau. Esu pasakiusi: "Jeigu tau gerai - man visada bus gerai." Nesikišiu, bet savo nuomonę visada pasakysiu.

Vardą išrinko draugai

- Deivis buvo planuotas vaikas?

- Taip, viskas vyko pagal planą. Tapusi mama buvau labai pakilios nuotaikos. Prisimenu, parsivežėme iš ligoninės tokį mažulytį judantį krutantį žmogeliuką ir sakau vyrui: "Na, tėveli, dabar auginsime. Įsivaizduoji, kokia pareiga laukia - gerą žmogų užauginti?"

Auginau gana lengvai. Naktimis galėjau miegoti, nes Deivis buvo labai ramus vaikas. Jei naktį būdavo šlapias, tik truputį suinkšdavo, pakeisdavau vystyklus - toliau sau miegodavo. Net nepajutau, kaip užaugo.

- Kodėl turite tik vieną vaiką?

- Dabar gailiuosi, kad tik vienas. Neturėjau laiko - dirbau, sekėsi. Tikriausiai karjera buvo svarbesnė. Nieko tokio, turėsime anūkų, atsigriebsime, jeigu leis mums juos auginti. Su malonumu auginčiau. Nors Deivis sako, kad turėti vaikų dar nepasirengęs.

- Kas išrinko sūnui vardą?

- Ne patys vardą išrinkome, o draugai: siūlė Deividą ir Dovydą. Mes nusprendėme - Deividas. Patys jį Deivuliu dažniausiai vadiname.

Obuoliai - gitaros pamokoms

- Koks buvo Deivio kelias į muziką?

- Muzika labai susidomėjo paauglystėje. Jo numylėtiniai buvo grupė "Depeche mode" ir dainininkas Andrius Mamontovas. Rinko straipsnius, albumus. Išmoko skambinti gitara. Samdėsi mokytoją. Vasarą skindavo obuolius, susitaupydavo pinigų ir mokėdavo už pamokas. Įkūrė grupę "Liūdesio gėlės", joje ir pradėjo dainuoti. Panoro tobulinti vokalą. Tuo metu aš dirbau Klaipėdos centre esančiame bare, ten lankydavosi Muzikinio teatro artistai. Nuolatinius klientus pažinojau. Taip jis rado vokalo mokytoją, pas kurį kone metus kelis kartus per mėnesį važinėjo mokytis.

Baigęs vidurinę mokyklą Deivis nusprendė stoti į Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatoriją. Ten mokėsi ketverius metus, dar šešerius - Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.

- Kada Deivis paliko namus?

- Baigęs konservatoriją išvažiavo studijuoti į Vilnių. Tada dar dirbo kartu su prodiuseriais Bendžiais, kurie pasakė, kad jei jis įstos, bendra veikla su jais bus nutraukta. Tąkart priėmė aštuonis, Deivis kaip tik sąraše buvo paskutinis.

Ašaros Vilniuje

- Sunku buvo išleisti?

- Sunku, su tėčiu atvežėme jį į Vilnių. Iš pradžių ieškojome bendrabučio, tačiau neradome. Palikome pas giminaičius. Vietos buvo daug, o jis "gerietis" vaikas - netriukšmingas, kompanijų nesiveda. Problemų nekėlė ir susigyveno.

Išsiskyrėme šypsodamiesi, bet vos tik įsėdau į automobilį važiuoti atgal į Klaipėdą, ėmiau verkti. Palieki vaiką ir nežinai, kaip bus, nors ir supranti, kad taip reikia. Buvo jau 22 metų - tikras vyras.

Tiesa, po metų ir Deivis prisipažino: "Kad jūs žinotumėte, kaip aš užsidaręs kambaryje verkiau, kai jūs išvažiavote!"

- Deivis norėjo mokytis ar pabėgti nuo tėvų į sostinę?

- Jis iš tiesų norėjo mokytis. Mes nesikišome į jo gyvenimą. Esu labai kritiška. Kas blogai - visada pasakau. Jis jautriai reaguoja į bet kokią mano kritiką - ir dėl muzikos, ir dėl asmeninio gyvenimo. Tačiau pasakau taip, kaip yra. Man atrodo, kad aplinkiniai gal kiek žaidžia, nenori įžeisti, pataikauja. Esu mama, todėl skaudu ar ne, bet savo nuomonę pareiškiu. Tėtis mažiau kišasi, bet irgi pasako, tik gal kiek aplinkiniu keliu. Aš tiesiai į taikinį taikau, nevynioju į vatą.

Įveikė vyresnį

- Ar nuo vaikystės Deivis labai pasikeitė?

- Visada buvo drąsus, kompanijos žmogus. Paprašysi - padainuos, eilėraštį pasakys. Visada pirmas, nebijojo žmonių. Toks ir dabar. Jam patinka būti dėmesio centre, tarp žmonių. Jaučiasi laisvai.

- Buvo mušeika ar pats gaudavo į kailį?

- Tėvas pamokė, kad niekada nepultų pirmas, bet jei muša, reikia apsiginti, duoti atgal. Vyko peštynės, apie kurias tik po kurio laiko sužinojome. Susirėmė su vyresnės klasės berniuku. Nežinau, dėl ko susipyko, bet po pamokų buvo susitarę kautis. Susirinko bendraklasiai, apspito ir... Deividas laimėjo. Baigėsi tuo, kad mažesnis nugalėjo vyresnį ir aukštesnį. Taip jis mokykloje įgijo autoritetą, kad mažesnio niekas nestumdytų, nes irgi nepėsčias.

- Ar paauglystėje pagaudavote išgėrusį ar rūkantį?

- Pauostydavau, ar nerūkęs, neišgėręs. Visada atrodė švarus. Tačiau neseniai prisipažino: "Mamyte, kiek daug kartų neužuodei." Pasirodo, buvo "atidirbęs techniką."

- Koks sūnaus įprotis jums nepatinka?

- Labai nepatinka, kad jis nuolat kaso galvą. Atsisėda ir krapšto pakaušį. Vis liepiu nuleisti ranką ir neliesti galvos.

Deivio gyvenimo dienoraštis

- Ar daug Deivio daiktų likę namie?

- Šiek tiek yra, nors nesu mėgėja kaupti. Kas nereikalinga, išmetu į konteinerį.

Nuo Deivio gimimo rašau jo gyvenimo dienoraštį. Iš pradžių rašiau kas mėnesį, dabar retai prisėdu. Jam tai bus palikimas, o ir pačiai įdomu pasiskaityti, viską prisiminti. Jis žino, kad rašau.

- Kaip palepinate sūnų?

- Kai atvažiuoja, kartais nešu kavą į lovą, jei vakare koncertavo. Iki kokios pirmos valandos laukiu, kol išsimiegos. Tada sukrentame į lovą ir geriame kavą. Stengiuosi ką nors skaniau pagaminti. Dabar tik tiek lepinu.

Jis mus irgi palepina, gauname dovanų. Padovanojo kruizinę kelionę į Egiptą, naują automobilį nupirko. Kai mato, kad persidirbu ir būnu prastos nuotaikos, ištempia mane pramogauti.

Laidojimo verslas

- Esate verslininkė, kaip ja tapote?

- Baigiau prekybos mokyklą, mokiausi konditerijos. Paskui Vilniuje įstojau neakivaizdžiai studijuoti prekybos ekonomikos. Tuo metu Deiviui buvo vos ketveri. Mokiausi trejus metus, bet tikriausiai neužteko kantrybės. Taip ir baigėsi mano mokslai.

Veiviržėnų miestelyje tėvai paliko namą, kurį rekonstravę pirmiausia įrengėme barą. Gyventojų miestelyje nedaug, todėl buvo sunku. Pradėjome mąstyti, ką daryti, nes kasdien viskas kitaip, įstatymai nuolat keičiasi, nespėji uždirbti, o iš tavęs vėl atima. Taip išaudėme mintį atidaryti ir laidojimo namus.

- Visi darbai gula ant jūsų pečių ar ir vyras padeda?

- Vyras nelabai turi laiko. Jis - treneris. Dabar Pekino olimpiadai intensyviai rengia sprinterę Liną Grinčikaitę.

- Gal Deivis kada perims verslą?

- Nemanau, kad jam atiteks. Aišku, niekada nežinai, kas tavęs laukia rytoj. Visi jauni manome, kad bus taip, o ne kitaip. Kai buvau jauna, nesitikėjau, kad turėsiu laidotuvių namus.

Baigusi mokyklą buvau padavusi dokumentus stoti į konservatoriją, norėjau būti aktorė, bet ištekėjau už Edmundo. Su juo susipažinau, kai mokiausi devintoje klasėje. Draugavome trejus su puse metų, baigę vidurinę atšventėme vestuves. Tuo metu man atrodė, kad jei tapčiau aktore, mano gyvenimas pasisuktų kita vaga, o Edmundas man labai patiko, todėl jį ir pasirinkau.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"