TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Aukštyn veja nerami prigimtis

2015 07 18 6:00
Vytautas Bukauskas nekolekcionuoja šalių ar žemynų, jam keliavimas – kaip kūryba. Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Praėjusią savaitę konkursas „Kolumbas LT“ lėmė geriausiu Lietuvos keliautoju tapti Vytautui Bukauskui. Jis pirmasis su Lietuvos keliautojais apsilankė Komorų salose 2014 metais ir pirmas įkopė į aukščiausią jų kalną – Kartalos ugnikalnį, turintį didžiausią veikiančio vulkano kraterį pasaulyje.

V. Bukauskas aplankytas šalis vardija kalnų pavadinimais: Kilimandžaras (Tanzanijoje), Araratas (Turkijoje), Demavendas (Irane), Apo ugnikalnis (Filipinuose), Ras Dašenas (Etiopijoje), Majono ir Pinatubo ugnikalniai (Filipinuose), Stenlio Margaritos viršūnė (Ugandoje), Rinjani (Indonezijoje), Fudzijama (Japonijoje), aukščiausia Atlaso viršūnė Tubkalis (Maroke), Istaksiuatlė (Meksikoje), Tachumulkas (Gvatemaloje).

Tai anaiptol ne visos šalys keliautojo užrašų knygelėje. Mat įlipti į kalną Andoroje (Koma Pedrosa) ar Ispanijoje (Anetas) jis gali ir per ilgesnį savaitgalį, o vesdamas draugus keliautojus pasiekė daugiau kaip 50 viršukalnių. Kai išvažinėja Aziją ir Afriką, vidurvasarį V. Bukauskas su šeima, penkiese, traukia į Norvegiją. Tai jau tapo tradicija.

Keliautojo atributai - kamera ir vėliava. Vytauto vedamų ekspedicijų dalyvės šešiolika kartų tapo pirmosiomis lietuvių grupėmis, pasiekusiomis aukščiausias pasaulio viršukalnes. /Asmeninio albumo nuotraukos

- Ar jus vis dar stebina margas pasaulis? – klausėme Vytauto Bukausko.

- Taip. Esu aplankęs visas prieinamas Azijos šalis, pirmasis lankiausi Butane, vieni pirmųjų – Birmoje. Jemenas – šalis, kurioje pilna ginklų. Visi ginkluoti. Paskui pripranti ir juos matai kaip dalį aprangos. Su svečiais čia elgiamasi paslaugiai. Užpraeitas Kalėdas ir Naujuosius metus sutikau Taivane ir Korėjoje. Korėjiečiai šokiravo - gaila, bet blogąja prasme. Visi ten jautėmės nepatogiai. Tačiau Azija tuo ir patinka – viena šalia kitos esančios šalys smarkiai skiriasi vos perkirtus sieną.

- Keliauti pradėjote baigęs studijas. Pirmoji kelionė – į Altajaus kalnus. Mokyklos suole uoliai krimtote geografiją?

- Domėjausi, bet būčiau neatsiminęs, jei per klasės susitikimą auklėtoja nebūtų priminusi rašinėlio tema „Kur norėtum nukeliauti?“ Parašiau – į Afriką, ir išdėsčiau kur. Buvo sovietiniai laikai – norėti daugiau nei galima neleido cenzūra. Nors keliauti po buvusią Sovietų Sąjungą galėjome laisvai. Tuomet ir apvažiavau vietas, kurios šiandien mums nebeprieinamos. Taigi tada mane pasikvietė direktorius, kuriam, matyt, reikėjo išsiaiškinti, iš kur atsirado tas mano noras į Afriką. Pats šią istoriją buvau pamiršęs – pas direktorių pakliūdavau ir dėl kitų reikalų (juokiasi).

- Mėgstate nelankytas vietas. Užlipęs į vieną tokią visąlaik išskleidžiate Lietuvos vėliavą. Kas gena tais lietuvių neišvaikščiotais keliukais į kalnų aukštybes, į Aziją?

- Didžioji dalis mano giminės buvo ištremta. Gal tolimos kelionės liko genuose? Nors matau, kad lietuviai keliauja kur kas daugiau nei latviai ar estai.

Į kalnus (ir ieškoti kitokių iššūkių) žmones veja nerami prigimtis, pažinimo noras – ar lipti, važiuoti, nerti, ar skaityti. Mane gena gyvos kultūros paieškos, o ji nėra amžina. Iš savo kelionių matau įvykusius pokyčius. Akivaizdu, kad žmonės visur yra buvę ir lipę. Gali užlipti tik ten, kur lietuviai dar nebuvo. Dėl to ir ta vėliava – kaip pergalė prieš save. Niekada negali būti tikras, kad užlipsi ir į mažiausią kalną. Kalnai neprognozuojami, gražūs, bet ekstremalūs. Su ginkluotais žmonėmis turi šansą susitarti, o gamta sentimentų mums nejaučia, jos negali nugalėti.

Pirmoji Ararato (kalno aukštis – 5137 m) ekspedicija.

Ekstremalus žaidimas

- Vis dėlto, kaip sakote, kopti aštuonias valandas nėra sudėtinga.

- Keturių kilometrų aukštyje deguonies stygius (nesuvokiamas lygumų gyventojui) atima daug jėgų, kitam, priešingai – išauga paukščio sparnai. Galiu pasakyti, kad žmogaus galimybės neribotos. Tik to nežinome, kol neprireikia jų panaudoti. Sunkiomis akimirkomis kiekvienas turi savo argumentą, kodėl nepasiduoda ir lipa aukštyn. Mano giminaičių trėmimai vis dar primena, kad jų kelionė buvo nesurežisuota, o mums tai – lyg susikurtas žaidimas.

- Kas yra tas „geras keliautojas“, kurį rinko „Kolumbas LT“? Nebijantis iššūkių, siekiantis žinių, pasaulio, asmeninių atradimų?

- Tai – tikrasis keliautojas. Ypač jei atskirtume kelionę nuo ekskursijos, kai kas nors tave veža senais patikrintais keliais. Keliautojas jų ieško pats, apeina iššūkius, kai reikia sumąstyti, kaip patekti iš vieno krašto į kitą. Daugelis šalių yra ribotos ir korumpuotos, todėl didesnei grupei saugiau. Filipinuose gidė mums taip ir pasakė: „Partizanai žino, kad esate čia, bet jūsų nelies.“

- Kai kopėte į Araratą (2006 m.), vienas sunkumų buvo galimi kariniai susirėmimai tarp kurdų ir turkų. Ar įprasta, kad nesaugiose šalyse alpinistų grupes lydi ginkluota apsauga?

- Ne tik kalnuose, bet ir dykumose, kur gyvena skirtingos gentys. Saugo nuo incidentų, kartais ir rimtai – su mašinomis bei kulkosvaidžiais. Žinoma, matydamas apsiginklavusius žmones supranti, kad vieta ne itin rami, bet turi pasitikėti lydinčiaisiais. Kiekviena šalis graži, kol joje prasideda visa apimantis karas.

Jemenas, Sokotros sala. Pirmoji pusantrų metų Mėtos kelionė į užsienį. Ji jau apkeliavo 26 šalis ir įkopė į 12 įvairaus aukščio kalnų.

Pirmoji profesija – keliautojas

- Ar kelionės reikalauja daug materialių ir nematerialinių išlaidų?

- Taip, tolimos kelionės kainuoja ir laiko, ir pinigų. Tačiau man keliavimas – kaip kūryba. Kaskart sugalvoju ką nors naujo, įdomaus, tam reikia fantazijos. Kaip ir kūryboje, nėra geros kelionės recepto. Idėja, vizija aplanko netikėtai. Kartą sėdėdamas turizmo agentūroje paėmiau žemėlapį ir žiūriu – visa vakarinė Turkijos dalis pribadyta turistinių punktų. Pusė šalies – tuščia. Pasirodo, 90 proc. gyventojų tame regione – kurdai. Taip atradau Ararato kalną.

- Jūsų profesija taip ir vadinasi – keliautojas?

- Tai – ta įdomioji profesija, nors vis dėlto hobis. Mažoje šalyje kaip Lietuva iš nepopuliariojo turizmo sunku užsidirbti.

- Prieš dešimtmetį įgijote dar vieną, fotografo, specialybę. Sukūrėte filmų iš kelionių: „Laiptai į Everestą“, kartu su režisiere Laime Kiškūne - „Ko šypsosi Komodų varanai?“ ir „Lo, arba Vėjuotoji karalystė“, taip pat „Indija ir jos veidai“, „Omo slėnio gentys“. Surengėte fotografijų parodą. Be virvių, reikia vežtis ir fotoįrangą?

- Vienoje sunkiausių kelionių į Kamčiatką mano kuprinėje buvo kamera, filmavimo juostos ir du sunkūs fotoaparatai. Dėl dulkių ar drėgmės kartais kamera atlaikydavo vos tris keliones. Filmuose atsispindi kopimas į kalną ir emocijos pasiekus viršūnę (o jų būna daug). Kadangi esu dalyvis, vadovas, dažniausiai negaliu būti dar ir žmogus, kuris bėgtų į viršų ir „gaudytų“ kadrus. Kuo aukščiau, tuo fiziškai sunkiau bėgioti, vytis. Dėl to filmuotos medžiagos sunkiausiomis akimirkomis beveik nėra.

Mėta Bukauskaitė į Etiopiją vyko, kai jos tėtis organizavo triatlonininko Vidmanto Urbono akcijos „Vanduo – tai gyvybė“ kelionę.

Į viršūnę – su trimete dukra

- Pirmoji jūsų dukters Mėtos kelionė taip pat įamžinta filme. Jai buvo metai ir devyni mėnesiai – turėjo dar mažą vaikščiojimo patirtį.

- Į kalnus visi lipa mažais žingsniukais (juokiasi). Mėta anksti pradėjo vaikščioti, tapo jauniausia alpiniste. O trečiojo gimtadienio proga įkopė į aukščiausią Šiaurės Afrikos viršūnę Atlaso kalnyne – Tubkalį. Ji gerai atlaiko skrydžius, klimato kaitas. Ir Afrikoje, ir Madagaskare su vietiniais nežinia kokia kalba, bet iškart susišneka. Vaikai neturi išankstinio nusistatymo. Jei mama nebijo, tada ir jie drąsūs.

- Įkopimo pasuose dažna ir Sedos Bukauskienės, jūsų žmonos, pavardė. Net susipažinote keliaudami po Karakumų dykumą.

- Sovietiniais laikais buvo tradicija – pavasarį vykti į Karakumų dykumą, kuri sužydėdavo tulpėmis ir laukinėmis gėlėmis. O povestuvinės kelionės važiavome į Kurilų salas – egzotišką, tolimiausią (tuo metu) pasaulio pakraštį. Dabar vykstame po vieną, jei galime – trise. Kiti vaikai (Mykolas ir Miglė - aut.) keliauja mažiau. Palanku, kai vaikams iki dvejų metų skrydžiai nemokami.

- Ararato pusiaukelėje jūsų žmona užmatė (kaip manoma) Nojaus arkos likučius. Ką dar netikėta esate atradę?

- Būna vietų, kuriose jauti keistą energiją. Kalbiesi su bendrakeleiviais ir supranti, kad žodžiais sunku nusakyti. Dažniausiai tokiose vietose yra ar buvo pastatytos šventyklos.

- Rašote keliautojo dienoraštį?

- Turėjome tradiciją rašyti bendrą dienoraštį, kasdien – vis kitas žmogus. Aprašydavome savo autentiškus įspūdžius, tikras emocijas. Ir tas rašytinis žodis, ir nufilmuotas vaizdas prisiminus sukelia šiurpulius. Kelionės praeina ir įdomu žiūrėti arba iškart, arba po daugelio metų, kai jau tampa kiekvieno žmogaus istorija.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"