TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Australijos lietuvis: "Turiu šokėjo sielą"

2009 06 20 0:00
"Pilvo šokis yra ir pramoga, ir menas", - įsitikinęs G.Radzivanas.
Asmeninio albumo nuotraukos

Esame įpratę, kad pilvo šokius šoka apvalių formų merginos ir moterys. Todėl kai scenoje pamatai Gintarą Radzivaną, iš pradžių nusistebi. Tada susižavi šiuo vieninteliu Lietuvoje pilvo šokius atliekančiu vyru. Mūsų šalyje dvejus metus gyvenančiam Australijos lietuviui didžiausias malonumas - plastiškai judėti sudėtingos muzikos ritmu.

Neseniai žiūrėjau koncertą, per kurį pasirodė pilvo šokėjos. Moterys, merginos ir kelios mergaitės grupėmis ir po vieną sukosi po sceną. Publika buvo susidomėjusi, plojo, fotografavo, filmavo. Kai netikėtai į sceną pakilo vaikinas ir pradėjo šokti pilvo šokius, žiūrovai iš pradžių nustebo, o paskui suūžė iš susižavėjimo. Aukštas, į krepšininką panašus 32 metų šokėjas buvo labai plastiškas ir gerai jautė sudėtingą ritmą. Publika palydėjo atlikėją ovacijomis. O aš patraukiau į užkulisius, nes norėjau susipažinti su šiuo vyru. Kai kitą kartą susitikome, ir atsirado šis interviu.

Daugiau dėmesio.

Švelnus akcentas išduoda, kad Gintaras gimęs ne Lietuvoje. Vyriškis patvirtina esąs Australijos lietuvis, šiuo metu gyvenantis Vilniuje. Pašnekovas teigia, jog Lietuvoje yra keli vyrai, parengę panašių šokių programą, bet tikrąjį pilvo šokį atlieka tik jis. "Kai gyvenau Australijoje, ten irgi buvau vienintelis, - nustebina šokėjas. - Tarp pilvo šokėjų esu išskirtinis, dėl to jaučiuosi laimingas."

"Esu kaltas"

"Lietuvoje gyvenu tik dvejus metus, - pasakoja apie save Gintaras. - Gimiau Amerikoje, nuo šešerių gyvenau Australijoje, todėl lietuviškai kalbu su akcentu." Ir šypsodamasis paaiškina, jog yra kaltas dėl to, kad jam gimus mama tapo pilvo šokėja.

Gintaras gimė Niujorke. Susilaukusi kūdikio mama Birutė norėjo susigrąžinti ankstesnes kūno linijas, todėl kartu su vyru Vytautu Radzinavu nusprendė, kad geriausias būdas būti lieknai ir turėti stiprų pilvo presą, - lankyti šokius. Taip, būtent pilvo šokius. Jauna mama pradėjo repetuoti. Šokių pamokų abonementą kaip dovaną jai įteikė sutuoktinis. "Niujorke vienas geriausių šokių mokytojų buvo vyras. Jis mokė mamą", - sako Gintaras.

Scenoje - it papuošalas

Vėliau, kai Gintarui buvo penkeri, šeima iš JAV persikėlė gyventi į Australiją ir įsikūrė Perto mieste.

Namie buvo kalbama lietuviškai, puoselėjama lietuvių kultūra: tautinės dainos ir šokiai. Dažnai skambėdavo ir arabiška muzika, nes Gintaro mama pamėgo pilvo šokius, tapo šokėja, o vėliau - tokių šokių mokytoja. Matydamas ją scenoje berniukas irgi norėdavo ten pakilti. Juk vaikams dėmesys patinka. "Todėl mama įtraukdavo mane į pasirodymus - it kokį papuošalą, - šypsosi pašnekovas. - Galiausiai ji subūrė vaikų, tarp kurių buvau ir aš, grupę. Kartais pagalvoju, jog mama tai padarė būtent dėl manęs, kad galėčiau šokti su mažųjų kolektyvu." Vaikų grupėje tarp mergaičių Gintaras buvo vienintelis berniukas. Repetuodavo kartą per savaitę, šokdavo per festivalius, mokyklos renginius.

Gintaro mama Birutė Australijoje, Lietuvoje ir kitose šalyse žinoma pilvo šokėjos Belyssos vardu. Moteris ir pati šoka, ir kitus moko, be to, yra pasiekusi tokį lygį, kad rengia kursus net pilvo šokių mokytojams. Tai Gintaro mamos darbas, pragyvenimo šaltinis ir, aišku, didelis, daug metų trunkantis malonumas.

Pagal nuotaiką

"Pilvo šokį šokau būdamas berniukas ir paauglys. Tai nėra įprasta. Paaugliai ieško savo identiteto. Bet man pasisekė, kad buvau daug šokęs iki to permainingo amžiaus. Kitaip man būtų pradėję darytis gėda", - apie sudėtingus paauglystės metus pasakoja Gintaras.

Bendraamžiai pilvo šokį šokančio paauglio nesuprato. Net šaipėsi iš jo. Gintaras turėjo labai pasitikėti savimi, kad nekreiptų į tai dėmesio.

Jis aiškina, kad pilvo šokį reikia šokti vyriškai. Mat yra vyrų, kurie daro moterims įprastus judesius. Tokie nesupranta, kodėl žmonės į juos žiūri kaip į keistuolius. Gintaras stengiasi keisti požiūrį ir nuomonę apie pilvo šokį, ir jam sekasi tai daryti.

"Kai girdžiu muziką, man labai sunku nešokti. Viskas išeina natūraliai. Pilvo šokis ritmiškas. Melodija kaitaliojasi, viena daina gali turėti keturis skirtingus ritmus, - stengiasi suprantamai paaiškinti apie egzotišką muziką ir šokį. - Kiekviena dainos dalis atskleidžia savo charakterį. Šokdamas kaip solistas muziką interpretuoji. Kiekvienas mano pasirodymas būna skirtingas - priklauso nuo nuotaikos. Svarbiausia yra suprasti muziką ir ją išreikšti per šokį."

Pasak Gintaro, pilvo šokis įspūdingesnis ir įdomesnis už kitus, nes žmogus nešoka kaip robotas, automatiškai kartojantis tuos pačius žingsnelius. "Tai sielos šokis, - įsitikinęs jis. - O aš turiu šokėjo sielą. Svarbiausia - ne tai, kas vizualu, o ką jaučia šokėjas. Pilvo šokis yra ir pramoga, ir menas."

Patinka ir tinka

Gintaras gilinasi į pilvo šokio meną, bet yra baigęs inžinerijos mokslus. Viskas pagal tėvus, mat mama Birutė pati šoka ir kitus moko, o tėtis Vytautas - inžinierius. Vaikinas dar studijavo kompiuterinį programavimą. Gintaras turi kelias profesijas ir visada randa, ką veikti.

Gyvendamas Australijoje, Gintaras ne kartą lankėsi Lietuvoje. Jis seniai svarstė: kaip jaustųsi gyvendamas Lietuvoje? Galiausiai nutarė apsistoti čia ilgesniam laikui. "Žinau, kad mano tėvai ir seneliai neturėjo pasirinkimo. Kraštas buvo okupuotas, per karą jiems teko pasitraukti iš Lietuvos, - aiškina išeivių vaikas. - Ar man tinka čia gyventi, norėjau nuspręsti pabandęs pats, o ne iš pasakojimų."

Anot Gintaro, yra du skirtingi dalykai: arba patinka gyventi šalyje, arba tinka. "Pavyzdžiui, dabar esu Lietuvoje, susiradau daug draugų, turiu ką veikti, galiu išbandyti naujų dalykų, kurie Australijoje buvo sunkiau prieinami. Taigi man čia patinka. Bet ar tinka? Lietuviškai kalbu, tad galiu susišnekėti, tačiau rašyti sekasi sunkiau. Jei reikia užpildyti dokumentus, kas nors juos turi patikrinti. Man trūksta gramatikos žinių, nes mokyklą lankiau ne Lietuvoje, - pasakoja vyras. - Ir karjerą čia sunkiau padaryti, nes darbo rinka mažesnė negu, tarkime, Australijoje."

Namie nesėdi

Kaip tikras lietuvis, kad ir ne Lietuvoje gimęs, Gintaras mėgsta krepšinį. O ir ūgis tinkamas - beveik du metrai, tiksliau - 193 centimetrai. "Dar patinka kriketas, populiarus buvusiose Anglijos kolonijose, - sako Australijoje užaugęs ir gyvenęs pašnekovas. - Mėgstu ir futbolą."

Nors Lietuvoje Gintaras praleido dvejus pastaruosius metus, jis dar nėra nusprendęs, ar norėtų čia gyventi nuolat. Kol kas ieško savo kelio. "Dalis kelio yra Lietuvoje, bet kiek juo eisiu, dar nežinau.

Esu nekantrus. Kad galėčiau suprasti krašto gyvenimą, noriu kuo daugiau visko išbandyti. Tačiau taip galima labai išsiblaškyti", - kalba tarsi atsiprašinėdamas.

Tad vaikinas namie nesėdi - visą laiką ką nors veikia. Jis rengia pilvo šokių seminarus, kartkartėmis pats šoka scenoje. Dar lanko lietuvių liaudies šokių ir salsos pamokas. Savaitgalio vakarais kaip didžėjus dirba viename bare.

Laisvalaikį Gintaras leidžia su bičiuliais, kurių turi daug. Su kompanija eina į klubus šokti savo malonumui. Jam patinka klausytis "gyvai" grojančių grupių. Ir, be abejo, sportuoti. "Namie sėdžiu nebent žiemą", - šypsosi jaunas vyras. Vadinasi, jo gyvenimas labai intensyvus? "Taip, pavargstu", - nusikvatoja pašnekovas.

Pagrindinis Gintaro darbas - kompiuterių programuotojas. Anksčiau dirbo vienoje bendrovėje, pastaruoju metu turi individualių užsakymų. "Šoku ir dirbu didžėjumi, nes noriu matyti, kad keliu žmonėms nuotaiką, taigi keičiu jų gyvenimą į gera. Visada to siekiu, nesvarbu, kokį darbą dirbčiau. Kaip kompiuterių programuotojas noriu, kad klientai būtų patenkinti", - teigia Gintaras.

Žvilgsnis iš šalies

"Lietuvoje esu laimingas, čia susitinku su gerais žmonėmis. Mano draugai tokie pat energingi kaip ir aš, - sako Australijos lietuvis. - Prieš apsigyvendamas šiame krašte lankiausi gal 10 kartų. Tikėjausi čia rasti aktyvų naktinį gyvenimą, taip ir buvo. Malonu, kad gamta arti miesto, nereikia toli keliauti kaip Australijoje. Lietuvoje darbą baigę žmonės per trumpą laiką, kokias 20 minučių, atsiduria už miesto esančiuose savo soduose, prie ežerų ar upių. Nereikia specialiai ruoštis važiuoti į gamtą."

Gintaras - nuoširdus žmogus. Todėl klausiamas, kas Lietuvoje jam nepatinka, neišsisukinėja, nežeria tuščių komplimentų. "Visi kalbėjo, kad man šioje šalyje bus sunku. Kartais dvasiškai taip ir būna. Tačiau Lietuvoje nėra tiek daug blogų žmonių, kaip buvau perspėtas: neva lietuviai šykštūs, niūrūs, piktybiški, linkę nusikalsti, - aiškina vaikinas. - Blogai yra tai, kad čia labai dažnai neapsieinama be alkoholio. Vakarėlis sėkmingas, jei per jį girtaujama. Tai nerimtas požiūris. Man gaila, kad Lietuvoje tokios tradicijos. Australijoje ir kitose šalyse yra įvairesnių būdų žmonėms kartu leisti laiką. Dar Lietuvoje daug popierizmo - kai pamatai, kiek ir ko reikia parašyti ar užpildyti, išsigąsti. Labai daug biurokratijos."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"