TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

B.Vasiliauskas: "Rankų dar nepakėliau"

2009 12 16 0:00
Prie Vilniaus arkikatedros vargonų, kurių būklė, pasak B.Vasiliausko, stebėtinai puiki, nors keičiantis metų laikams juos reikia iš naujo suderinti.
Nuotrauka: ©"Lietuvos žinios"

Nuo tada, kai Vilniaus arkikatedra buvo grąžinta tikintiesiems, prie šios šventovės vargonų šventadieniais sėdasi maestro Bernardas Vasiliauskas. Dvidešimt metų.

Dirbti tokį darbą garsų vargonininką pakvietė bendrapavardis monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas, žinodamas, kad šiam atlikėjui Arkikatedros erdvė puikiai pažįstama - čia, kur anksčiau veikė Paveikslų galerija, jis grojo daugybę sykių ir netgi dalyvavo pačiame pirmame vargonų muzikos koncerte Šv.Kazimiero koplyčioje.

"Taip, teko tokia garbė, - prisimena tą istorinį koncertą vargonininkas, save vadinantis Arkikatedros senbuviu. - Aš buvau dar studentas, spyriojausi, bet įkalbėjo mano pedagogas Leopoldas Digrys. Žmonių susirinko minia, koplyčia sausakimša. Vėliau tie vargoniukai iš koplyčios buvo perkelti prie centrinio altoriaus, tačiau tokiai didžiulei erdvei jie buvo tiesiog per maži. Dabar instrumentas vėl Šv.Kazimiero koplyčioje: palydi bendruomenės giesmę, pagerbia jaunavedžius ir t.t. Turiu svajonę ir vilties, kad ateis laikas ir šioje koplyčioje suskambės tikri bažnytiniai vargonai. Šv.Kazimieras vertas didesnės pagarbos. Beje, planų buvo, yra ir projekto eskizas, bet - pinigai, pinigai..."

Visiškai naujas darbas

"Monsinjoro K.Vasiliausko kvietimas buvo netikėtas, - prisipažįsta vargonininkas. - Nors bažnyčia nuo vaikystės man nesvetima (augome ir brendome katalikiškoje aplinkoje), bet darbas - groti per liturgines apeigas - visiškai naujas. Akompanuoti chorui man - jokių sunkumų, tačiau bažnyčios vargonininko pareigos daug platesnės. Jis ir choro vadovas, ir organizatorius, per šv.Mišias vadovauja visos bendruomenės giedojimui ir t.t. Mūsų Arkikatedroje - "komfortas". Čia net šeši chorai su savo vadovais - atgimimo dvasinio pakilimo liudijimas. Man belieka tik akompanuoti ir kai kurie organizaciniai reikalai. O iš pradžių būta ir nervų, ir įtampos. Aišku, dėl pasitaikiusių klaidelių niekas nepriekaištaudavo, tik pačiam didelis nesmagumas. Teko paskaityti literatūros apie liturgiją, tartis su gerai ją išmanančiaisiais. Dabar jau ir pats turiu studentų, kurie čia ateina praktikuotis: Muzikos ir teatro akademijoje yra vargonų klasė, dėstomas ir liturginis vargonavimas. Tiesa, jauni žmonės labiau galvoja apie koncertinę karjerą. Teisingai - tik taip galima siekti aukštumų. Jei būtų vien tik liturgija, vargonininkui profesionalui - jau šioks toks regresas. Turiu pripažinti, kad bažnyčios vargonininko darbas kiek monotoniškas, bet pasitenkinimą ir čia galima rasti. Ne vien todėl, kad kunigai ar maldininkai kartais padėkoja už gerą muzikavimą. Mano supratimu, pagrindinėje Lietuvos šventovėje, kurią puošia žymiausių architektų, dailininkų ir skulptorių darbai, ir muzika bei atlikimas negali būti prastas ar vidutinio lygio."

Kodėl fortepijono studijas tuometinėje Konservatorijoje baigęs B.Vasiliauskas nutarė imtis dar ir vargonų? "O, seni laikai, - sako jis. - Gavau paskyrimą dirbti Konservatorijoje, ir kaip tik tada buvo įkurta vargonų klasė. Maestro L.Digrys, baigęs studijas Maskvoje, Vilniaus konservatorijos studentams gavo apysenę fisharmoniją. Pasidarė įdomu ir pasiprašiau pabandyti, nors buvau pasiryžęs pianisto karjerai. Tuo metu daug akompanuodavau vokalistams ir instrumentininkams, turėjau ir solinių koncertų, dirbau Konservatorijos operos studijoje (beje, didžiuojuosi, kad mano akyse užaugo ne vienas pirmo ryškumo Lietuvos solistas), taip pat Konservatorijos choro studijoje. Maniau, susipažinsiu su vargonais, ir bus gana, tačiau po truputį įsitraukiau. Ilgą laiką teko derinti abi profesijas, groti ir fortepijonu, ir vargonais. Gana sunku. Tiksliau, dabar, daugiau reikalaujant iš savęs, būtų sunku, o tada užteko ir energijos, ir laiko. Vis dėlto vėliau reikėjo pasirinkti."

Groti - savotiškas sportas

"Iš tiesų nemaniau, kad groti vargonais bus sudėtinga, - prisimena B.Vasiliauskas. - Vargonininkui paskirstyti dėmesį kur kas sudėtingiau nei pianistui: reikia ne tik atlikti muzikinį tekstą, bet ir matyti bei spėti įjungti registrų rankenėles, "šokinėti" per dvi, tris ar keturias klaviatūras, o dar - groti ir kojomis. Iš pradžių kūnas neklausė, matyt, yra įgimtas organizmo "sinchronas", tam tikra simetrija - jei rankos juda į vieną pusę, tai ir kojos turi judėti atitinkamai. Tačiau viskas įveikiama, išmokstama. Bet čia tik techniniai dalykai, juk svarbiausia - pasitelkus šias priemones "pagimdyti" sveiką, visavertį kūdikį - muzikos kūrinį...

"Groti vargonais - savotiškas sportas, - sutinka maestro. - Kai kurie raumenys apkrauti visą grojimo laiką. Gal todėl ir esu lieknas. Fizinių pastangų reikia nemažų, tačiau būtina atsipalaiduoti - kad muzikuoti būtų patogu. Kai jau pasidaro patogu, galima tikėtis, kad "kažką" sugrosi. O iki to - įtemptas darbas, nuolatinės paieškos."

Daugeliui klausytojų vargonų muzika pirmiausia asocijuojasi su Johanno Sebastiano Bacho kūrybos didybe. "Tiesą sakant, ikibachinė vargonų muzika, bent jau man, nelabai įdomi ir groti, ir klausytis, ji ir liko daugiausia kaip tam tikros epochos paminklas. O J.S.Bacho muzika gyva, ji pasiekia ne tik klausą, bet kur kas giliau, - tvirtina B.Vasiliauskas. - Mano manymu, muzikos tikslas ne vien tik "sudrebinti smegenis" ("Viešpatie, kaip meistriškai viskas padaryta!"). Man artimesnė ta muzika, kuri pasiekia širdį, sielą, įsibrauna į giliausius jausmų klodus, todėl labiau linkstu prie romantinės muzikos - vokiečių, anglų, prancūzų. Dabar J.S.Bachą (nors ir pripažindamas jo genialumą) rečiau atlieku. Mane žavi Edwardas Elgaras, Camille'is Saint-Sansas, Charles-Marie Vidoras, Sigfridas Karg-Elertas ir t.t.

Dabar apskritai vargonų muzikos koncertų mažiau - sumenko poreikis. Ne visos bažnyčios ir įsileidžia... Retkarčiais jie rengiami Arkikatedroje, o žmonių mažai. Gal kad šiaip gausu renginių, o gal kad materialieji poreikiai keliami aukščiau dvasinių. Prisimenu pirmąjį sovietiniais laikais oficialiai leistą vargonų muzikos koncertą. Vargonavo L.Digrys. Konservatorijos didžioji salė buvo sausakimša, net už durų stovėjo minios. Vėliau koncertai Paveikslų galerijoje sutraukdavo pulkus klausytojų. Bet kaip visur, ateina atoslūgio ir atvėsimo metas."

Visi septyni - muzikai

Paklaustas apie vargonininkų konkurenciją B.Vasiliauskas patikina: "Anksčiau mūsų nebuvo daug, vietos pakako visiems. Ir šiuo metu pakanka. Juolab kad dabar galima ir bažnyčiose įsidarbinti. Nors uždarbis kuklus, tačiau jaunimas tokia galimybe naudojasi. Tiesa, senoji bažnyčių vargonininkų karta - žmonės atsidavę, bet savamoksliai, sunkiai užleidžiantys vietą.

Jei kalbėsime apie koncertavimą, aš irgi rankų dar nepakėliau. Surengiu ir solinių koncertų. Kol jautiesi reikalingas ir gali patenkinti kvietėjo bei klausytojo poreikius ir interesus, reikia tik džiaugtis. Tai ir yra gyvenimas."

B.Vasiliauskas kilęs iš šeimos, kurios visi septyni vaikai pasirinko muziko kelią. "Taip jau nutiko, - sako jis. - Tėvelis, profesionalus muzikantas, daug metų grojo Operos teatre, mama labai mėgo muziką, dainavo choruose, turėjo gražų balsą. Mane, vyriausiąjį, nusprendė leisti mokytis muzikos. Po to ir kitą, trečią... Sesuo Beata - smuikininkė, dabar M.K.Čiurlionio menų mokyklos pedagogė; Edita - smuikininkė, šiuo metu pensininkė, daug metų grojo Filharmonijos orkestre; Virgilijus - violončelininkas, tebedirba Filharmonijos orkestre; Augustinas - Vilniaus kvarteto dalyvis; Andrius - pianistas, manau, kad iš mūsų šeimos daugiausia pasiekė jis (gyvena muzika, ne dėl karjeros); jauniausioji Kristina - kompozitorė, sukūrusi daug sakralinės muzikos, atliekamos ne tik Lietuvoje. Buvome sumanę sudaryti šeimos ansambliuką, tačiau jis taip ir "nesusiklijavo", nors esame ir koncertavę - Paveikslų galerijoje."

B.Vasiliausko žmona Vida Prekerytė - taip pat pianistė ir vargonininkė. Muziko profesiją pasirinko ir dvi iš trijų dukterų (vyriausioji, baigusi ekonomiką, pasuko į verslą). "Šeimos tradicijos, - juokiasi pašnekovas. - Žmoną sutikau studijuodamas vargonus. Iš dalies mane tai ir paskatino juos studijuoti: aš buvau jaunas darbuotojas, ji - jauna studentė. Po studijų Vida 30 metų aktyviai koncertavo kaip vargonininkė solistė ir su įvairiais kolektyvais įvairiose šalyse. Vėliau patraukė pedagoginis darbas. Ji visiškai atsidavusi mokiniams: išugdė būrį pianistų-konkursų laureatų bei diplomantų, dėsto vargonų fakultatyvą M.K.Čiurlionio menų mokykloje. O savo malonumui sekmadieniais vargonuoja Vilniaus arkikatedroje, kai gieda vaikų choras.

Operos teatre - nuo šešiolikos

"O mane pedagogika nelabai traukia, nors bandžiau vieną, kitą, trečią kartą. Muzikos akademijoje ilgą laiką dėsčiau fortepijoną, pas mane mokėsi tokie žinomi muzikai, kaip Irena Milkevičiūtė, Vidmantas Bartulis, Petras Vyšniauskas ir kiti. Kas sunku? Kai reikia reikalauti, prispausti studentą, kuris dažnai žiūri, kaip čia išsisukus, prasmukus. Tai studentiška ir labai suprantama, tačiau man sudėtinga. Jei matau, kad studentas domisi, siekia, rodo iniciatyvą, aš visada pasirengęs padėti, bet prievartauti man - kankynė.

Turėjau puikią fortepijono mokytoją Olgą Šteinbergaitę. Tuo metu Lietuvoje ji buvo fortepijono pedagogė numeris pirmas. Džiaugiuosi, kad patekau pas ją dar dešimtmetėje muzikos mokykloje. Paskui ir Konservatorijoje. Va ji tai spausdavo. Gal taip ir reikia su studentais - reikalauti, o ne laukti, kad jie patys veržtųsi, nes taip retai nutinka. Tiesą sakant, ir mano paties vidinis poreikis muzikai atsirado gana vėlai. Iš pradžių svarsčiau taip: tėvai nori, mokytojai verčia - reikia. O vėliau pajutau poreikį ir pasitenkinimą, ėmiau muziką girdėti ir suvokti kitaip. O.Šteinbergaitės mokykla be galo pravertė grojant vargonais. Jos dėka supratau, ko ir kaip reikalauti iš savęs ir iš muzikos.

Esu daug grojęs su prof.O.Šteinbergaitės vyru smuikininku Aleksandru Livontu. Ji visada pateikdavo vertingų pastabų, labai pritarė mūsų duetui. O štai kai aš, dešimtmetės muzikos mokyklos moksleivis, pradėjau dirbti Operos ir baleto teatro orkestre, dėstytoja pyko. Tikrai anksti - šešiolikmetis; todėl dabar mano stažas - daugiau kaip 50 metų. Dėstytoja tvirtino, kad kol moksleivis mokosi, privalo nebarstyti laiko kitur. Tačiau mūsų gausiai šeimai labai pravertė kad ir mažas uždarbis, nes dirbo tik tėvelis.

Galiu pasakyti, kad užaugau teatre. Dar vaikystėje tėvelis, orkestro pirmasis trombonininkas, nusivesdavo į Operos ar baleto repeticijas, spektaklius. O vėliau dvylika metų pats grojau orkestre. Pažįstamas tapo ir scenos, ir užkulisių gyvenimas. Įsitraukiau į teatro koncertinę veiklą: važinėjau po Lietuvą ir su operos solistais, ir su baletu - labai mieli prisiminimai. Malonu, kad teko akompanuoti tokiems garsiems solistams kaip Elena Čiudakova, Valentinas Adamkevičius, Romanas Marijošius, vėliau Giedrė Kaukaitė, Nijolė Ambrazaitytė, daugelis kitų. Žodžiu, buvo veiklos, kuria tik džiaugiuosi, o pažintys labai praturtino."

Prisiūtas kojos pirštas

"Labai mėgstu groti su chorais ir, matyt, jiems įtinku - Lietuvoje turbūt nedaug chorų, su kuriais man nebūtų tekę koncertuoti. Su "Ąžuoliuku" bendrauju nuo jo įsikūrimo, daug įsimintinų koncertų turėjau su Kauno valstybiniu choru, Šiaulių "Polifonija", Klaipėdos "Aukuru".

Kai Filharmonijoje (vėliau ir Paveikslų galerijoje) atsirado koncertiniai vargonai, atsirado ir jaunų kompozitorių, kurie pradėjo rašyti vargonams. Aišku, pasaulietinę, ne sakralinę muziką. Bėda buvo ta, kad jie prastai išmanė instrumentą, rašė kaip fortepijonui: tekdavo su jais padirbėti, redaguoti, tvarkyti. Tik baigusi studijas Konstancija Brundzaitė patikėjo man savo pirmuosius kūrinius. Pirmasis atlikau daugelį Teisučio Makačino, Jurgio Juozapaičio, Giedriaus Kuprevičiaus ir kitų autorių opusų vargonams. Iš vyresniųjų savo kūrinius man patikėjo Juozas Karosas, Antanas Račiūnas, Stasys Vainiūnas.

Į vargonų dirbtuves B.Vasiliauską pakvietė studijų bičiulis Rimantas Gučas, muzikologas, kuris domėjosi Lietuvos vargonais ir kuriam buvo patikėta įkurti dirbtuves Vilniaus šv.Jonų bažnyčios vargonams restauruoti. "Sutikau, buvau pilnas jaunatviško entuziazmo, tikėjausi suderinti ir koncertinę veiklą, ir šį darbą. Man buvo sudarytos sąlygos: jei gastrolės, tai gastrolės, o po jų užsivelku kombinezoną ir pasineriu į vargonų intonavimo darbus. Ypač gera būdavo dirbti kur nors Lietuvos provincijos bažnytėlėje - matyti ir girdėti, kaip senas instrumentas ima atgauti gyvybę ir prabyla tokiais balsais, kokius girdėjo mūsų seneliai ir proseneliai. Šis darbas sunkus, kol išmoksti. Teko perprasti ir medžio, ir metalo, ir elektros darbus, nes reikia ir obliuoti, ir pjaustyti, ir metalo vamzdžių siūles lituoti - tokie reikalavimai."

Nupjautas dešinės rankos pirštas - vargonų dirbtuvių "palikimas". Mikrochirurgai vietoj jo prisiuvo dalį kojos piršto. "Tą stebuklą padarė Kęstutis Vitkus", - sako B.Vasiliauskas. Prisimena: "Kyštelėjau pirštą į obliavimo stakles ir jį nupjovė iki sąnario - supjaustė riekutėm kaip morką sriubai, mėginau surinkti, bet neįstengiau. Gerai, kad kolegos tuoj susiprato vežti mane pas mikrochirurgus. Pirmoji mintis: viskas baigta, nebegrosiu; gerai, kad turiu antrą profesiją - vargonų statyba ir restauravimas. Kol pripratau prie naujos padėties, prireikė gero pusmečio. Šis pirštas truputį kitoks, stambesnis, bet groti nė kiek nekliudo. Kai rengiau pirmą koncertą po operacijos, į Paveikslų galeriją pakviečiau visus mikrochirurgus, dalyvavusius "restauruojant" pirštą, tarp jų ir Juozą Oleką, dabar politiką. Prisimenu, kaip per operaciją jis vis ragino K.Vitkų: "Ko tu ten krapštaisi - kojos pirštas jau seniai mano rankos laukia..." O palatoje skamba linksma muzika..."


Trumpai

Bernardas Vasiliauskas gimė 1938 metų balandžio 28 dieną. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje studijavo fortepijoną, vėliau vargonus (baigė atitinkamai 1961 ir 1966 metais).

Keturis dešimtmečius jo veikla susijusi su vargonais. Daug koncertavo kaip solistas, taip pat su įvairiais Lietuvos chorais, orkestrais, dainininkais ir instrumentininkais. Gastroliavo įvairiose pasaulio šalyse. 1968 metais tapo M.K.Čiurlionio pianistų ir vargonininkų konkurso I vietos laureatu.

Buvo pirmasis įvairių lietuvių kompozitorių kūrinių vargonams atlikėjas. Dalyvavo įrašant 15 plokštelių ir 12 CD. 1977-2002 metais dirbo Lietuvos kultūros paminklų restauravimo tresto Vilniaus vargonų dirbtuvėse. Nuo 1989 metų yra Vilniaus arkikatedros bazilikos vargonininkas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"