TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Balandžių "skrydžiai"

2008 08 02 0:00
Sūnus ir tė˜vas nuotykių neišvengia.
Nuotraukos: © "Lietuvos žinios"

Saulius Balandis - populiarus teatro ir kino aktorius. Nuo praėjusios savaitės ne mažiau dėmesio sulaukia ir jo sūnus Lukas. Vaikiną, dirbantį fotografu vienoje naujienų agentūroje, užpuolė rabinas. LŽ pakalbino abu - ir sūnų, ir tėvą. Jie papasakojo ne tik apie tą nelemtą įvykį, bet ir apie netikėtus atsitikimus bei neramų gyvenimą.

Žiniasklaida skambina varpais: prie Vilniaus koncertų ir sporto rūmų, kur vykdomi archeologiniai kasinėjimai žydų kapinių riboms nustatyti, rabinui užpuolus fotografą, policija pradėjo ikiteisminį tyrimą. Kai praėjusio ketvirtadienio rytą vienos naujienų agentūros fotografas L.Balandis atėjo į kasinėjimų vietą, jį pargriovė kasinėjimus stebintis rabinas, prispaudė prie žemės ir laikė. Taip pat sugadino fotoaparatą. Po incidento į įvykio vietą atvyko policija, tačiau rabino ten neberado. Pranešimuose apie įvykį pažymima, kad jaunasis fotografas yra populiaraus aktoriaus S.Balandžio sūnus.

Pažadėjo mokytis.

Devyniolikametis vaikinas L.Balandis dar nė metų nedirba fotografu, tačiau jau suprato, kad fotografuojant nuolat teks atsidurti netikėtose situacijose: aplinkiniai norės apkulti, atimti fotoaparatą, o kur dar kova su kolegomis dėl patogesnės vietos geram kadrui "pagauti". Praėjusiais metais Lukas buvo įstojęs mokytis fotografo technologo specialybės, tačiau nusivylęs studijomis vos po trijų mėnesių paliko kolegiją. Tėvai nelabai apsidžiaugė tokiu sūnaus poelgiu. Lukui teko pažadėti, kad grįš mokytis. Šiemet jis pažadą tęsės, vėl taps studentu. Tik kažin, ar ilgam. Jis norėtų mokytis fotografijos meno užsienyje, pavyzdžiui, Prancūzijoje, nes ten geresnės mokyklos.

"Gavau į nosį"

- Lukai, kaip tėvas sužinojo apie incidentą su rabinu?

- Dėl įvykio lankiausi komisariate. Žiūriu, netrukus bus "Žinios". Pagalvojau: geriau, kad tėvas pirmiausia iš manęs išgirstų tokią naujieną, negu pamatytų per televiziją. Jis pasakė, kad palaiko mane. Paprasčiausiai dirbdamas savo darbą gavau į nosį.

- Nepasiduosi spaudimui, kad galbūt nereikia konflikto su žydų bendruomene?

- Dar visko bus, čia - tik pradžia.

- Tėvai visada palaikė tavo norą būti fotografu?

- Dabar palaiko, bet anksčiau tėvas norėjo, kad būčiau kino operatorius. Tačiau man ir fotografija labai patinka. Šios sritys susijusios.

- Kada susidomėjai fotografija?

- Vaikystėje iki kokių 13 metų labai domėjausi automobiliais, lenktynėmis. Jaunųjų technikų stotyje buvo jaunųjų vaizdo operatorių būrelis. Ten pradėjau filmuoti. Būrelyje galėjau kartu įgyti ir fotografijos meno pagrindus. Prasidėjo žaidimai su "muilinėmis". Rimtai tuo užsiimu trejus metus, ir jau 9 mėnesius dirbu agentūroje.

Apsivertė automobiliu

- Gal daugiau ekstremalių nuotykių teko patirti?

- Prieš ketverius metus su draugu sudaužėme tėvo mašiną. Tėvas pats davė raktelius, važiavau pas draugą į sodybą už 15 kilometrų. Parsivežiau jį į Vilnių, paskui vežiau atgal. Paprašė duoti ir jam pavairuoti. Važiavome 100 km greičiu siauru žvyrkeliu. Prieš pat posūkį draugas pasakė: "O, Balandi, žiūrėk - "ant šimto", ir nieko." Sulig tais žodžiais įlėkėme į melioracijos griovį. Apsivertėme ore tris kartus. Tuomet šiaip ne taip išsiropštėme, bet nesusižeidėme, medikų neprireikė. Tiesa, nugarą dar ir dabar paskauda. Ir iki šiol važiuojant žvyru šiek tiek baisoka, nes ant jo mašina - kaip ant ledo. Pamoka buvo gera.

- Tėvai nepyko?

- Gana ramiai reagavo. Kai pamatė, kad iš mašinos liko tik metalo gabalas, o mes - sveiki gyvi, džiaugėsi.

Maisto mūšiai

- Ar turi pranašumų tėtis, kuris - garsus žmogus?

- Yra pranašumų. Kai kurie aplinkiniai nuolat sako, kad gyvenime man bus lengva, nes pavardė žinoma: visur įstosiu, ką norėsiu, tą darysiu. Nepasakyčiau, kad viskas taip ir yra. Tikiuosi, kad ir savo jėgomis galiu kažko pasiekti. Pavardė ir panašumas į tėvą padeda, kai susiduriu su biurokratija. Kadaise "mentai" buvo sustabdę, pavardė tąsyk suveikė.

- Turi pusantrų metų vyresnę sesę Ievą. Ar tėvai liepdavo ją laikyti pavyzdžiu, nes ji vyresnė?

- Anksčiau kaip tik Ievai sakydavo: "Pažiūrėk, koks Lukas protingas. O tu šluosi gatves." Tuomet aš geriau mokiausi. Ji dešimtoje klasėje "susiėmė" ir gerai baigė mokslus. Šiuo metu studijuoja prancūzų kalbą Vilniaus universitete. Dabar jau pasitaiko, kad tėvai pasako, jog Ieva geresnė, nes mokosi.

- Vaikystėje konkuruodavote dėl tėvų dėmesio?

- Ieva šiek tiek konkuravo - neva mane daugiau lepina. Ir aš taip kartais galėčiau pasakyti. Mudu su Ieva dėl kiekvieno menkniekio susiriedavome, pešdavomės, mušdavomės iki didžiausių mėlynių. Ant sesers esu arbatos puodelį užpylęs, mėtydavomės maistu. Nerealiai kapodavomės ir tebesikapojame.

- Vaikystėje nemažai kartu siausdavote?

- Kaimynystėje gyveno brolis su sese, mes keturiese nuolat bendraudavome. Būdami šešerių metų pypliai, pirkdavome petardas ir šaudydavome kieme. Dabar laikai pasikeitė. Kai buvau septyniolikos, nebenorėjo jų man parduoti, nes buvau nepilnametis. Nuėję pas draugą, per langą į mašinas mėtydavome kiaušinius. Jeigu tėvai būtų sužinoję, kad kiaušiniais apmėčiau kaimyno "mersą", manau, nemažai būčiau gavęs.

Mažieji "bambalio" pirkėjai

- Gal kada pagavo su alaus buteliu ar parūkiusį?

- Ne. Anksčiau į kioską prie mokyklos eidavome pirkti stipriausio alaus "bambalio". Galva vos matydavosi iš po prekystalio, bet nusipirkdavome be problemų. Smarkiai negirtaudavau, bet tėvas pastebėdavo, kada išgėręs grįždavau. Ir dabar kartais dėl to papriekaištauja.

- Bausdavo?

- Ne.

- Vakarėlius namuose leidžia rengti?

- Tėvai dažnai į sodybą išvažiuoja, todėl "baliukai" kartais rengiami ir namie. Dabar jų vengiame, nes viena kaimynė labai pikta. Ji nori mane "nužudyti", kartą laiptinėje jau apdaužė skėčiu. Apie vakarėlius tėvai sužino iš paliktų įkalčių. Tėvas pakritikuoja, kad vėl kviečiau kompaniją. Nėra patenkintas. Bet jis pažįsta visus mano draugus ir žino, kad jie kultūringi. Tačiau nemeluosiu - visko būna.

- Tėvai tolerantiški, daug leidžia. Pasitiki tavimi?

- Stengiuosi tėvams nepadaryti gėdos, neprisišiukšlinti.

Gerasis fotografas

Žurnalistė: - Kuo su mama esate panašūs?

Lukas: - Esu labai geras, ir mama - labai gera.

Žurnalistė: - Tu nelabai geras, nes gavai į kailį nuo rabino.

Lukas: - Esu geras, nes nedaviau atgal.

Žurnalistė: - Gal jis didesnis ir stipresnis?

Lukas: - Aš tą senuką galėjau ohoho... Jei būčiau davęs, kalėjime sėdėčiau ir dar antisemitizmu būčiau apkaltintas.

Vagystės

Sūnus ir tėvas Balandžiai - kiekvienas gyvena savo gyvenimą, užsiėmę savo reikalais. Aktorių pavyko pakalbinti per televizijos serialo "Nekviesta meilė" filmavimą. S.Balandžio sūnus tądien jau buvo išlėkęs prie jūros.

- Sauliau, kuo sunkiau būti - tėvu ar aktoriumi?

- Turbūt sunkiau būti geru tėvu.

- Ar turėjote rūpesčių su vaikais, kai jie buvo paaugliai?

- Mano galva, krizes išgyvena visi paaugliai. Beprotiški troškimai, neįgyvendinamos svajonės. Gyvenimas padebesiuose, kai atrodo, kad viskas turėtų išeiti lengvai. Iš gyvenimo imama viskas.

- Sūnus Lukas - vietoj nenustygstantis vaikinas. Būdamas 17-os metų jau keliavo po Europą.

- Šiais laikais tai nėra problema. Jis su kompanija "tranzavo" po visą Europą. Gyveno vienuolynuose. Su vienuolėmis žiūrėjo futbolo čempionatą. Man labiausiai patiko, kad, regis, Berlyne, išvykstant vienuolės norėjo įdėti pinigų, bet jie atsisakė. Pasakė: "Ačiū, nereikia, mes turime."

- Ar buvo neramu tokio amžiaus sūnų taip toli išleisti?

- Žinoma, neramu. Tačiau yra šiuolaikinio ryšio priemonės - gali paskambinti ar parašyti žinutę. Per Europą kompanija keliavo labai sėkmingai, bet kai parsirado į Kauną, stotyje vidury dienos juos apšvarino, įrėmę peilį.

- Per nepažįstamą Europą keliauti buvo saugiau negu trumpam sustoti Lietuvos mieste?

- Taip, išmaišė Europą skersai ir išilgai, o tėviškėlėje buvo apšvarinti. Ir lauktuvės buvo atimtos.

- Jei jau kalbame apie vagystes... Girdėjau, neseniai vienoje Vilniaus parduotuvėje jūs sulaikėte vagį.

- Paprasta istorija. Jauna parduotuvės apsaugininkė negalėjo susitvarkyti. Jis smarkiai muistėsi, todėl moteriai buvo tikrai nesaugu. Nieko ypatingo nedariau - užrėmiau duris, kol atvažiavo apsauga.

- Regis, jis bandė nugvelbti tik cigarečių pakelį.

- Tačiau prašmatnių.

Daug "strioko"

- Būdamas gal 15-os metų Lukas apsivertė, važiuodamas jūsų automobiliu.

- Taip. Nežinau, kiek kartų vertėsi. Vairavo sūnaus draugas. Tai įvyko kaime. Iš automobilio nieko neliko, tik metalo krūva, bet nei vienas nenukentėjo - nebuvo net mėlynių. Sūnus ir jo draugas buvo prisisegę saugos diržus. Man "strioko" buvo labai daug - ačiū Dievui, viskas baigėsi gerai.

- Ar tai yra vienas nemaloniausių nutikimų, kurį teko patirti sūnui?

- Taip.

- Kaip sekasi dukrai Ievai?

- Ji universitete studijuoja prancūzų kalbą.

- Nebuvo priešgyna?

- Aišku, buvo atsikalbinėjimų: "Tuoj. Palauk. Gerai."

- Ar žinote, kad kai jūs, tėvai, kur nors išvažiuojate, vaikai namuose rengia vakarėlius?

- Taip, kaimynai pasako.

- Kaip reaguojate?

- Na kaip... Stengiuosi, kad nebūtų kokių nors problemų, kad tie vakarėliai būtų ne tokie triukšmingi ir netrukdytų kaimynams.

- Koks pats buvote paauglys - maištaujantis ar "auksinis" berniukas?

- Nebuvau nei "auksinis", nei maištaujantis. Augau su motina. Tėvas mirė, kai man buvo 14 metų. Buvo gaila mamos, norėjosi jai padėti.

Vasara be atostogų

- Balandžių šeima - jūs, žmona ir suaugę vaikai - ramiai susėda prie vieno stalo? Ar namie susitinkate tik trumpam, parlėkę po darbų ir kitokių reikalų?

- Vaikai turi savo interesų, veiklos, draugų, todėl pagauti juos labai sunku. Gyvename savo gyvenimus.

- Atostogaujate ne kartu?

- Ne. Aš apskritai neatostogauju. Vienas kitas laisvas savaitgalis išpuola. Tada stengiuosi išvažiuoti į kaimą. O vaikai būna su savo draugais - štai dabar Lukas išvažiavęs į Nidą. Atrodo, kad dar vieną savaitgalį turėsiu laisvą. Ir taip - iki lapkričio mėnesio.

- Vasara prabėgs pro šalį?

- Jau prabėgo. Man vasara baigiasi po Joninių. Jau nuo tada pradedu liūdėti, nes dienos trumpėja.

- Apie jus sklinda legenda, kad niekada nesergate.

- Tfiu tfiu tfiu, reikia tris kartus nusispjauti ir į medį padaužyti. Niekada nesakyk niekada, bet iki šiol buvo taip. Tokia profesija - negaliu sau leisti sirgti.

"Nesu banditas"

- Jūsų sūnus pasirinko būti fotografu. Gal atkalbinėjote nuo šios profesijos?

- Neatkalbinėjau. Jis norėjo studijuoti operatoriaus specialybę. Tačiau Lietuvos muzikos ir teatro akademija tais metais nerinko kurso. Sūnus dar lankė būrelį - daug filmavo ir fotografavo. Dabar nusprendė pabandyti reporterio darbą. Tas incidentas su žydų rabinu... Manau, Lukas nieko blogo nepadarė. Jis buvo paprašytas nufotografuoti, tą ir darė. Kėlėsi šeštą valandą ryto, lėkė fotografuoti... Norėjo pabaigti tą temą.

- Pranešimuose apie nesusipratimą buvo minima ir tai, kad jaunasis fotografas - aktoriaus S.Balandžio sūnus. Turbūt nelengva būti populiaraus žmogaus atžalomis?

- Tačiau ne bandito (juokiasi.)

- Jūs, aktorius, taip pat kartais patenkate į nepavydėtinas situacijas?

- Būna kuriozų. Pastarąjį kartą tokia istorija buvo, kai liepą, Mindaugo karūnavimo dienos proga, prie Kauno pilies rodėme "Kazimierą Sapiegą". Prieš tai spektaklį režisavęs Vytautas Rumšas paklausė, ar galėsiu joti. Pasakiau: "Aišku, galėsiu." Esu jojęs, bet senokai. Per spektaklį reikėjo ir joti, ir tekstą garsiai sakyti. Degė laužai, žirgas baidėsi. Tad situacija buvo stresinė.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"