TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Balerina į sceną grįžo kaip režisierė

2016 06 04 6:00
Marijos Simonos Šimulynaitės biografijoje – jau daugiau nei 30 pastatytų spektaklių. Baleto artistės ir režisierės išsilavinimas yra retas, bet ypač vertinamas Vakarų Europoje. Alinos Ožič (LŽ) nuotrauka

Balerina Marija Simona Šimulynaitė Lietuvoje baigusi režisūros magistrantūrą iškeliavo į svečių šalių teatrus. 2008 metais darbą užsienyje ji iškeitė į kūrybą Vilniuje – čia įkūrė Baltijos baleto teatrą, yra Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) dėstytoja.

Mokslo metų pabaigoje vyko naujausia M. Šimulynaitės ir operos vokalistų premjera „One G In“. Šiuolaikinė Piotro Čaikovskio operos „Eugenijus Oneginas“ adaptacija pristatyta netradicinėje aplinkoje.

Onegino dinastija

Režisierė su „Eugenijumi Oneginu“ susidūrė jau šeštą kartą – pati yra šokusi Estijoje, stebėjo repeticijas Karališkojoje operoje Londone, vėliau – Helsinkyje. Vos jai atėjus dėstyti į LMTA, Operos studijoje buvo ruošiamas šios operos eskizas, o Rusų dramos teatre spektaklį statantis Jonas Vaitkus pakvietė M. Šimulynaitę kurti choreografijos.

Šįkart „Oneginą“ panoro statyti akademijos studentai. Jų ir dėstytojos iniciatyva klasikinė opera nusikėlė į „neoperišką“ erdvę – kultūros barą „Kablys“. Jaunieji solistai nagrinėjo Onegino kompleksą (libreto herojus, sutrikęs gausioje moterų apsuptyje, lieka vienas), taip šifruojamas ir sumodernintas kūrinio pavadinimas „One G In“. Taigi kūrinys atpažįstamas klasikams, tačiau aktualus ir šiuolaikinės kultūros vartotojams.

Marija nuolat ieško šiuolaikiškų operos formų, dėl to kartais atsiduria prieš klasikinės muzikos veteranų teismą. „Studentams buvo aktualu kurti šiuolaikišką kūrinį, į kūrybinį inkubatorių įsitraukė Vilniaus dailės akademijos ir Vilniaus dizaino kolegijos studentai. Jie ieško savo žiūrovo, alternatyvių erdvių, opera – ne pelėsiais apkerpėjęs muziejinis eksponatas. Visgi senosios kartos muzikos veteranai mūsų „Oneginu“ nebuvo patenkinti. Kai kurių įsitikinimu, opera yra tik Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras (LNOBT)“, – apie išsiskyrusias jaunosios ir vyresniosios kartų nuomones kalbėjo Marija.

Naujausia premjera – „One G In“ arba „Eugenijus Oneginas“. Prie šiuolaikinio pastatymo prisidėjo įvairių universitetų studentai, nors kartais akademikai kritikuoja Marijos požiūrį į naująją operą. /Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Puantus pakeitė režisūra

M. K. Čiurlionio menų mokyklos absolventė M. Šimulynaitė režisūros mokėsi pas Rimą Tuminą. Dešimtukais baigusi tryliktą klasę (baletą šoko nuo penkerių) planavo tapti primadona. Iki tol jau devynerius metus šoko nacionalinėje scenoje, tad LNOBT jai buvo pažadėta balerinos vieta.

„Esmeralda“. Baigusiai meno mokyklą balerinai buvo žadėta vieta Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, tačiau Marija Šimulynaitė pasuko į režisūrą. /Asmeninio albumo nuotrauka

Vasarą visai netikėtai į rankas pakliuvo skrajutė – renkamas režisūros kursas pas R. Tuminą. Marija su tėvais vaikščiodavo į spektaklius, bet pažinojo tik vieną J. Vaitkų. „Paniškai ėmiau domėtis Lietuvos teatro istorija, skaityti pjeses, žiūrėti senų spektaklių įrašus. Rengiantis režisūros studijoms paaiškėjo, kad patekti į LNOBT ne taip lengva. Dėl tam tikrų aplinkybių užtrenkiau operos duris ir daugiau toje scenoje nebešokau – atsidaviau dramos teatrui“, – apie karjeros pokyčius pasakojo pašnekovė.

Vėliau ji buvo pakviesta šokti Vanemuinėje, Estijoje, dar studijuodama dirbo Tartu teatre. Tuo pat metu toliau praktikavosi: Londono karališkojoje muzikos akademijoje, aukštojoje Guildhall muzikos ir teatro mokykloje, Švedijos karališkojoje operoje, Suomijos, Norvegijos universitetuose.

Profesinis balerinos ir režisierės pasirengimas gelbėjo kuriant ne vieną vaidmenį. Plataus išsilavinimo menininkai Vakarų Europos šalyse ypač vertinami. „Užsienyje režisieriai, statantys operas, turintys profesionalų choreografo ir režisieriaus išsilavinimą – retenybė. O Lietuvoje tai – minusas, tarsi koks štampas“, – teigė Marija.

Jau aštuonerius metus ji nebešoka, tačiau palaiko sportinę formą, kad Baltijos baleto teatro šokėjus galėtų supažindinti su choreografija, kaip sako, „pilna koja“. Rytais atlieka pačios susikurtą mankštą, bėgioja, važinėja dviračiu – džiaugiasi galinti užsiimti sportu, kuris balerinoms draudžiamas.

Jau aštuonerius metus balerina nebešoka, tačiau rytais atlieka savo susikurtą mankštą, bėgioja, važinėja dviračiu – džiaugiasi galinti užsiimti sportu. /Viliaus Jorudo nuotrauka

Dar viena kūrybinė pradžia

Pakeliavusi po užsienio teatrus M. Šimulynaitė patraukė atgal į Lietuvą – jos žodžiais tariant, į gimtąjį Žvėryną, Nidą ir Birštoną, kur leido vaikystę. „Skandinavija man atrodė juoda balta, o Vilniaus senamiestis – spalvotas, žalias ir saulė ryškesnė, ir jūra mėlynesnė“, – šypsojosi Marija.

Į jaunosios kartos režisierius teatrai žvelgia atsargiai, tad nauja kūrybinė pradžia Lietuvoje nebuvo lengva. Ieškodama savo scenos režisierė ir choreografė pradėjo bendradarbiauti su „Naujosios operos akcijos“ (NOA) festivaliu, pastatė trumpametražes operas „Babelis“, „Skylė“, „Ugnis ir bėgantis žmogus“, šiuolaikinių baletų, teatralizuotų muzikinių spektaklių, operos instaliacijų, iš viso – daugiau nei 30 kūrinių scenai.

Prieš šešerius metus nusprendė įkurti Baltijos baleto teatrą, pakvietė šokti profesionalius Baltijos šalių baleto artistus. Greta teatro, bendradarbiaujant su baleto artiste Neli Beliakaite, veikia studija, kurioje šokti mokosi vaikai. „Smagiausia, kad turime savo stogą virš galvos, vietą, kur galime repetuoti ir kurti“, – sakė Marija.

Be baleto, Marija piešė, rašė ir filmavosi kine. Daugiausia jos piešinių tušu – iš emigracijos. Juose vaizdavo skausmo kankinamą baleriną. /Asmeninio albumo nuotrauka

Šoka ne tik klasiką

Pasak M. Šimulynaitės, ją žavi senieji teatrai, kuriuose teko dirbti, jų ilgametė istorija, atsiskleidžianti tiek architektūroje, tiek scenoje: „Atrodo, kad aplink vaikšto Mozartas, koridoriuje rėkia Čaikovskis, dirigentai taip jausmingai verčia partitūras, kad, regis, jiems už nugarų stovi patys didieji kompozitoriai ir kartu diskutuoja, kur forte, kur piano.

„Kitas pasaulis“ pagal „Depeche Mode“ muziką gyvuoja jau ilgiau nei penkerius metus, o gruodį buvo atnaujintas – įtrauktos naujausios britų grupės dainos. Atlikėjai Karolina Rasa Šibikaitė ir Žilvinas Beniuševičius. /Martyno Aleksos nuotrauka

Ir visgi Baltijos baleto teatre šokama ne vien klasika – čia Marija kūrė choreografiją pagal grupės „Depeche Mode“ muziką ir rašytojo Haruki Murakami kūrybą. Šokio spektaklis „Kitas pasaulis“ lankė Lietuvos ir užsienio miestus.

Marija – didžiausia „Depeche Mode“ gerbėja. Prisimena studijų laikus, kai su draugų būreliu iki paryčių žiūrėdavo grupės klipus, kurių bičiuliai parsiveždavo iš užsienio. Kai jos namuose Tartu, netoli teatro, susirinkdavo kolegos, taip pat klausydavosi „Depeche Mode“, o choreografė jau brandino mintį juos suburti šokio spektakliui pagal britų muziką.

Paskui Rusų dramos teatre Marija statė baletą „Vaivos juosta“ pagal kompozitoriaus Vlado Jakubėno muziką. Jis Lietuvoje statytas pirmą kartą, nors buvo sukurtas, galima sakyti, dukart – 1941 metais partitūra sudegė, po poros metų kompozitorius atkūrė klavyrą, bet pagroti nespėjo – pasitraukė iš šalies. Dar 50 metų kūrinys gulėjo jo šeimos archyve Čikagoje, Lietuvą pasiekė tik 2014 metais. „Jei ne JAV parama ir Dalios Bobelienės fondas, V. Jakubėno kūrinys toliau dūlėtų archyve“, – sakė choreografė.

„Kitas pasaulis“ pagal „Depeche Mode“ muziką gyvuoja jau daugiau nei penkerius metus, o gruodį buvo atnaujintas – įtrauktos naujausios britų grupės dainos. /Martyno Aleksos nuotrauka

Baletas pagal „Matricą“

Choreografė iki šiol per repeticijas ir baleto pamokas pritaiko ne klasikinę muziką: „Pink Martini“, „Gotan Project“, tango kūrinius. „Nuo penkerių iki 25 metų – esu prisisotinusi klasikos ir klasikinių nuobodybių. Noriu baletą kurti pagal „Depeche Mode“, „Queen“ ar net „Matricos“ garso takelį“, – juokėsi Marija.

Tradicine menininke ją pavadinti sunku. M. Šimulynaitė surengė ir piešinių parodų „Slysti“ galerijoje „Mini mūza“ ir Tartu „Sadama teatre“, „Spaudžia“ –Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Piešė tušu apie šokį. Išleido prozos ir poezijos kūrinių, rašė į muzikos meno ir mokslo žurnalą „Muzikos barai“, sukūrė epizodinių vaidmenų kine. Su kolega kino režisieriumi nufilmavo trumpametražį filmą „Complex“, kuris „Sony“ kino festivalyje Sidnėjuje laimėjo pirmąją vietą.

Marijos piešinių tema visąlaik ta pati – balerina skausmo persmelktose situacijose: su kojos protezu, ant bedugnės krašto, spaudžiama savo profesijos. „Stovi ant pirštų galų visu svoriu ir straksi, sukiesi viena koja. Tai pasitempei kojos raumenį, tai nikstelėjai čiurną, tai surakino nugarą, tai klubą – kasdienybė, – prisiminė balerina. – Nustojau šokti supratusi, kad sceninį jaudulį pakeitė skausmas. Publika ateina pasižiūrėti gracingo baleto, o iš tiesų žiūri į kenčiantį šokėją.“

Dirbdama Estijos Tartu teatre Marija dar spėjo pasimokyti ir apšvietimo – į paskaitas važinėdavo laisvomis nuo repeticijų dienomis. Po „Vaivos juostos“ premjeros. /Martyno Aleksos nuotrauka

Gyvenimas be skausmo

Koks yra gyvenimas be kančios ir skausmo? „Dovana – lyg 50 tonų akmenų nukrito nuo pečių, – tikino M. Šimulynaitė. – Mano tikslas steigiant teatrą buvo suteikti šokėjui kuo daugiau laisvės. Dažnas choreografas nori, kad jis tebūtų mankurtas. Visgi svarbu, kad scenoje šokėjas jaustųsi patogiai, kad jis būtų ir kūrėjas – analizuotų literatūrą, augintų personažą.“

Marija sako, kad jos siekis – sukurti Lietuvoje šiuolaikinį baletą. Dėsto kūno kalbą ir neverbalinį bendravimą. Televizijoje norėtų kurti laidą apie šokį. „Nelengvi metai teatrams – vyksta perversmai, tarsi laukiame lūžio. Nuo „Complex“ laikų vis dar įdomus kinas ir filmavimai. Užtat kartais mane pavadina itale – greit kalbu, daug gestikuliuoju, vis bėgu, skubu ir viską spėju padaryti“, – juokėsi ji.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"