TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Barnių dūmai be skyrybų ugnies

2010 03 20 0:00
L.Paksienė džiaugiasi, kad jiedu su Rolandu įveikė visas šeimos krizes.
Nuotrauka: ©"Lietuvos žinios"

"Kartu ir džiaugsme, ir varge, kol mirtis išskirs", - vienas kitam pažada įsimylėjėliai, nusprendę sukurti šeimą. Anot mūsų pašnekovių, kai sekasi, mylėti ir gerbti antrąją pusę tikrai nesunku. Didieji jausmų išbandymai prasideda užklupus vargams.

Tuos išbandymus metu psichologai išmoningai pakrikštijo vienų, trejų, septynerių ir dar velniai žino kelerių metų santuokos krizėmis. Kaip jas įveikti?

Mūsų kalbintų moterų santuokinio gyvenimo patirtis skirtinga, kaip ir požiūris į poros tarpusavio santykius. Tačiau verslininkė Lidija Rasutis, klinikos direktorė Vita Degutienė ir namų šeimininkė Laima Paksienė kai kuo panašios. Jų teigimu, norint išsaugoti šeimą, būtina labai labai stengtis. Juk lengviausia - išsidraskyti, išsikoneveikti, išsiskirti ir viską pateisinti tuo, kad nesutapo charakteriai.

Reikalinga asmeninė erdvė

Amerikos lietuviai verslininkai Lidija ir Vytenis Rasučiai tėvų gimtinėje gyvena daugiau kaip dešimtmetį. Spėju, kad L.Rasutis požiūris į vyro ir moters santykius turėtų būti kitoks nei mūsų - kur kas platesnis, juk ji užaugo kitokioje kultūroje, iki santuokos nemažai keliavo, pažino pasaulio. Kad esu teisi, paaiškėja nuo pirmų pokalbio akimirkų. "Mudu su Vyteniu susitikome būdami jau subrendę žmonės, nebe vaikai - abiem buvo po trisdešimt. Supažindino bendri draugai, - pradeda pasakoti. - Iki vedybų draugavome maždaug metus. Kai kam toks laikotarpis atrodo labai trumpas, bet aš manau, kad pakankamas suprasti: nori būti su tuo žmogumi, ar ne. Susituokėme 1987-aisiais, taigi kartu esame daugiau nei 20 metų." Pašnekovės atsakymas į klausimą, kodėl poras kartais ištinka tarpusavio santykių krizės, labai paprastas ir aiškus. "Visi mes laikui bėgant keičiamės. Tai natūralu, juk mus veikia aplinkiniai, gyvenimo sąlygos, daugybė įvairiausių kitų dalykų. Būna, kad drauge gyvenantys žmonės abu keičiasi daugmaž į tą pačią pusę, būna - kad į skirtingas. Būtent dėl to ir kyla problemų, - tvirtina. - Aš jokiu būdu neteigiu, kad vyras ir moteris viską privalo daryti kartu. Ne. Kiekvienam būtina turėti asmeninę erdvę, individualios veiklos, nes priešingu atveju atsiranda rizikos tapti niekam neįdomiam, o pirmiausia - sau. Tačiau negerai, jei interesai, požiūris į bendrą gyvenimą pradeda skirtis kardinaliai. Tuomet santykiai pasmerkti griūčiai." L.Rasutis mena, kaip dėl pastarųjų minčių apie kiekvieno žmogaus asmeninę erdvę ją kritikuodavo mama. "Ji buvo labai atsidavusi vyrui, vaikams. Nuolat man kartodavo, kad turiu daugiau galvoti apie Vytenį, dukras, mažiau apie save, kad man vertėtų daugiau laiko praleisti namie. Tačiau nesu tokia kaip ji. Be to, negaliu savo šeimos nariams nurodyti, kaip šie turi gyventi. Kiekvienas - savo laimės kalvis. Be abejo, tai nereiškia, kad visiškai nerandu laiko namiškiams, esu užsiėmusi tik savimi. Dėmesio vyrui ir dukterims tikrai pakanka", - porina.

Pasak L.Rasutis, jos sutuoktinis - išskirtinis žmogus. "Jis labai lankstus bendraudamas su aplinkiniais, nepaprastai tolerantiškas, be to, visai nepavydus. Tai didžiausias jo pliusas, - tikina. - Teko draugauti su kur kas pavydesniais vyrais. Tarp mūsų iš karto kildavo konfliktų ir ne dėl kokių nors rimtų dalykų, o dėl paprasčiausių smulkmenų, pavyzdžiui, restorane nusišypsojau padavėjui, o jis man atsakė tuo pačiu. Iš karto būdavau apkaltinama flirtavimu. Kažkoks absurdas. Džiaugiuosi, kad Vytenis ne toks."

Pagalba iš šalies

Dėl ko pykstasi Rasučiai? "Tikrai ne dėl buities. Manau, daugiausia barnių šeimose kyla būtent dėl jos, taip pat dėl pinigų, - teigia pašnekovė. - Žinoma, mudu su vyru taip pat kivirčijamės, ginčijamės. Santykiai be absoliučiai jokių konfliktų, nuomonių išsiskyrimo būtų nenormalūs. Tie, kurie sako, jog su antrąja puse nesipyksta, - meluoja. Nė vienas nesame šventas, būname ir pavargę, ir suirzę, ir blogai jaučiamės - kasdienybė kupina įvairių spalvų." Verslininkės manymu, neretai savo žodžiais ar poelgiais kitą žmogų užgauname netyčia, visai to nenorėdami. Tačiau nėra padėties be išeities, kiekvieną nesusipratimą, nesutarimą galima išspręsti. "Kaip? Kalbėjimusi, - nukerta. - Blogiausia tai, kad žmonės vengia šnekėtis. Todėl neišsiaiškinti dalykai kaupiasi viduje, pradeda nuodyti gyvenimą. Negalima problemos atidėti ateičiai, ją reikia spręsti čia ir dabar, nes ryt ji gali būti kur kas sudėtingesnė. Šiuo klausimu mudu su vyru - tos pačios nuomonės." L.Rasutis šypsodamasi priduria, kad ji apskritai yra iš tų žmonių, kurie negali nekalbėti. "Kalbu daug ir apie viską. Dažnai būna taip, jog pirma pasakau ir tik po to susimąstau, ar vertėjo būti tokiai tiesmukai, atvirai. Kai buvau jaunesnė, mama man vis primindavo, kad prieš prabildama pirmiausia suskaičiuočiau iki dešimties - tos kelios išlauktos sekundės šiek tiek prislopintų emocijas. Stengiuosi vadovautis jos patarimu, bet dažniausiai pavyksta suskaičiuoti tik iki trijų."

Ne viename amerikiečių kurtame filme galima išvysti sceną, kai vyras ar žmona - pavieniui arba drauge - dėl menkiausių šeimoje kilusių problemų, kone dėl smulkmenų, kreipiasi į psichologą ar kokį nors kitokį santykių specialistą. Jo kabinete randa atsakymus į visus gyvenimo klausimus ir tada gyvena ilgai bei laimingai. L.Rasutis teiraujuosi, ar realiame gyvenime vadinamojoje svajonių šalyje žmonės iš tiesų dažnai varsto minėtų įstaigų duris. "Tikrai taip, - pritariamai palinkčioja galvą pašnekovė. - Daugiau apie tai galėtų papasakoti mano sesuo Violeta. Ji yra psichologė, turi privatų kabinetą. Į seserį kreipiasi daugybė žmonių, o jų bėdos be galo skirtingos." L.Rasutis manymu, labai išmintinga ieškoti pagalbos iš šalies, jei nebežinai, kaip turėtum elgtis konkrečioje situacijoje, nebesugebi rasti tinkamo sprendimo. "Amerikoje gausu psichologines konsultacijas teikiančių asmenų, o žmonės nevengia pas juos lankytis. Lietuvoje kol kas trūksta ir vieno, ir kito. Baiminamės garsiai kalbėti apie savo problemas su specialistu, o jei pagaliau ir išdrįstame, nelabai turime su kuo, - tvirtina. - Būtina atminti, kad psichologas niekada nestos kurio nors vieno sutuoktinio pusėn. Jis į visas problemas pažvelgs iš neutralios pozicijos, padės pastebėti tai, kas pačiai porai lieka nematoma, išmokys įsiklausyti į vienas kitam tariamus žodžius. Juk būtent dėl šių dalykų kyla daugiausia nesusipratimų. Pavyzdžiui, moteris pyksta ant vyro, nes jis ne vietoje palieka nešvarias kojines. Tačiau juk pagrindinė problema ne kojinės, jos - tik pretekstas ginčytis. Akivaizdu, kad pora tiesiog nebesusikalba."

Paprašyta palyginti lietuvius - vyrus ir moteris - su amerikiečiais, kurių tarpusavio santykiai darnesni, L.Rasutis šypteli. "Žinai, žmonės visur vienodi. Tiek ten, tiek čia yra labai daug skyrybų, bet netrūksta ir gražiai bendraujančių, santarvėje gyvenančių porų, - tvirtina. - Manau, dviejų žmonių santykiams didelę įtaką turi tikėjimas. Tie, kurie tikrai tiki Dievą, tuokiasi bažnyčioje, dėl šeimos išsaugojimo deda kur kas daugiau pastangų. Juk jie Dievo akivaizdoje pasižadėjo mylėti ir gerbti vienas kitą tiek džiaugsme, tiek varge, kol mirtis išskirs. Kai sekasi, mylėti ir gerbti sutuoktinį tikrai nesunku, didieji jausmų išbandymai prasideda užklupus vargams. Vieni su jais susitvarko, kiti - ne. Pavyzdžiui, mano broliai ir seserys ne visi susitvarkė su išbandymais. Kai kurie palūžo, tad jų šeimos iširo."

Neina miegoti susipykę

Garsaus mikrochirurgo Kęstučio Vitkaus dukra Vita su vyru Gediminu Degučiu santuokoje gyvena jau 15 metų. Kiek laiko mudu pažįstami? "Labai seniai. Kai pirmą kartą susitikome, abu buvome dar visiški pypliai, - šypteli jauna moteris. - Taip jau nutiko, kad mano ir Gedimino tėvai kartu studijavo, dirbo vienoje ligoninėje. Pamenu, kartą tėtis važiavo į gydytojų konferenciją Druskininkuose ir mane pasiėmė. Nuėjome į svečius pas Degučius, mat ten gyveno Gedimino seneliai. Buvo žiema, daug sniego. Būsimas vyras ėmė ir įstūmė mane į pusnį. Aišku, apsiverkiau. Tada visi puolė mane raminti, o jį švelniai barti, kodėl mergaitę skriaudžia. Štai tokia buvo mūsų pirmoji pažintis." Vita nusikvatoja išgirdusi, kai jos ir Gedimino tėvus juokais palyginu su savotiškais piršliais, neva viską iš anksto numačiusiais - it gūdžioje senovėje išrinkusiais atžaloms antrąją pusę. "Kurgi ne, - juokiasi pašnekovė. - Kad ir kaip norėtum, širdžiai neįsakysi." Anot V.Degutienės, nors juodviejų su vyru tėvai ir toliau bendravo, antrą kartą jiedu susitiko jau studijuodami mediciną. "Atsitiko taip, kad patekome į tą pačią studentų grupę. Vėliau paaiškėjo, jog senelis Mečislovas nuėjo pas fakulteto dekaną ir paprašė, kad mane paskirtų į tą pačią grupę, kur mokosi Gediminas. Už tai seneliui esu dėkinga", - atvirauja.

Moters manymu, visas dviejų žmonių santykių krizes išprovokuoja paprasčiausias nesusikalbėjimas, kylantis dėl bendravimo stygiaus. "Mudu su vyru nuo pat draugystės pradžios šnekamės apie viską: kas patinka ir kas nepatinka, niekada nenutylime jokių skaudulių. Vadinamųjų nekalbadienių mūsų namuose nebūna, - pasakoja. - Vienas kitam esame pažadėję, kad neisime miegoti susipykę ir neišsiaiškinę. Tą pažadą vis atnaujiname ir tikrai jo laikomės. Galbūt dėl to per tiek metų tapome geriausiais draugais." Pašnekovė priduria esanti už jaunų žmonių santuokas. "Ką turiu galvoje? Na, kai tuokiasi šiek tiek vyresni asmenys, jų charakteriai jau yra galutinai susiformavę, tokie žmonės turi savo gyvenimą, erdvę. Vadinasi, jiems tenka labiau vienam prie kito derintis, nuolaidžiauti. Kai šeimą sukuria jaunuoliai, jie bręsta drauge, kartu brandina ir labai panašų požiūrį į gyvenimą, vertybes, - teigia. - Kartais su vyru pakalbame, jog norėtume, kad mūsų dukra Austėja taip pat ištekėtų labai jauna, kaip kad mes tuokėmės. Juk buvome tik pradėję studijas."

V.Degutienė įsitikinusi, jog kartais poros bendravimui meškos paslaugą padaro vieno arba kito tėvai, kišdamiesi į atžalos ir jos antrosios pusės tarpusavio santykius. "Esu dėkinga tėveliams ir uošviams, kad jie to nedarė. Abiejų požiūris buvo toks - norėjote "ženytis", tai ir tvarkykitės savarankiškai. Be abejo, sunku: studijos, mažas vaikas, buitis. Tačiau juk niekas nevertė rinktis tokio gyvenimo kelio, patys ir kuiskitės, - porina. - Ar padėdavo, ar prireikus prižiūrėdavo Austėją? Ir vieni, ir kiti seneliais tapo labai jauni - mane turbūt ištiktų šokas, jei močiute tapčiau 37-erių, kaip mano mama. Tėvai ir uošviai gyveno savo gyvenimą, turėjo aibę įvairiausios veiklos. Padėti padėdavo, bet kad anūkę prižiūrėtų ištisus savaitgalius, taip tikrai nebūdavo. Tačiau dabar mano tėvai kartais tiesiog neišsiskiria su Austėja."

Tik neįsijausk

Paprašyta palyginti "žalios" jaunystės ir dabartines dienas, kada tarp jos ir vyro kildavo daugiau nesutarimų (juk neretai kasdienė rutina išblaško norą taikytis prie mylimo žmogaus) ir kokio pobūdžio jie būdavo, V.Degutienė nedaugžodžiauja. "Mudviejų santykius galiu palyginti su geru vynu ar konjaku - kiekviena kartu pragyventa diena juos daro tik brandesnius, - tvirtina. - Žinoma, bendro gyvenimo pradžioje visko būdavo. Nėra namų be dūmų. Dėl ko kibirkščiuodavome? Dažniausiai dėl buities. Nuo jos juk niekur nepabėgsi. Abu studijavome, Austėja - mažytė, Gediminas iš karto pradėjo dirbti. Natūralu, kad pavargdavome." Moteris pasidžiaugia, kad sutuoktinis viena savybe labai panašus į jos tėtį, savo uošvį. "Tiek Gediminas, tiek tėtis į kylančias konfliktines situacijas visada stengiasi žvelgti su humoru. O mes, šeimos moterys, linkusios labiau viską dramatizuoti. Pamenu, kaip tėtis man dar mažai kartodavo: "Tik neįsijausk..." Klausydavau, - pasakoja. - Iš tikrųjų turiu pripažinti, kad kai praeina įkarštis, į smulkmenas, dėl kurių norėjosi kivirčytis ar kelti balsą, dažnai ir pati pažvelgiu su šypsena. Gyvenimas toks trumpas ir trapus, tad kam jį aukoti barniams?" Anot pašnekovės, kai vyras po darbų namo grįžta pavargęs, suirzęs, be nuotaikos, ji stengiasi sutuoktinį kaip nors palepinti, vakarienei pagaminti ką nors skanaus, neįkyrėti kalbomis. Panašiai elgiasi ir Gediminas, kai sunkesnė diena pasitaiko jai. "Negatyvias mintis nukreipti kita linkme ir eliminuoti nuovargį padeda daugybė įvairiausių dalykų, - tikina. - Mūsų namuose - visas gyvūnijos pasaulis: šunys, katinai. Ne paslaptis, kad augintiniai ramina. Turime geros muzikos, gausybę puikių draugų, kurie visada išklausys, prireikus pagelbės. Jeigu būna ypač sunku, pasikalbu su mūsų klinikoje dirbančia Božena. Ji dirba ir universitetinėje ligoninėje, reanimacijos skyriuje, tad kasdien susiduria su mirtimi. Kai Božena papasakoja, kokios problemos kartais ištinka kitus žmones, suvokiu, jog mano bėdos - smulkmena. Svarbiausia, kad visi esame gyvi ir sveiki."

V.Degutienė mena, ką kadaise mėgdavo kartoti jos prosenelė. "Jei nori, kad namie būtų švaru, valyk dulkes. Kitaip tariant, visada pagalvok, kokio nori rezultato. Jei nori gyventi šeimoje, sutarti gražiai su mylimu žmogumi, tai taip ir elkis. Toleruok ir gerbk jį tokį, koks jis yra, kartais nusileisk. Kiekvienas esame asmenybė, turime charakterį su pranašumais ir trūkumais, - pasakoja. - Labai lengva porai išsidraskyti, išsikoneveikti, išsiskirti ir viską pateisinti tuo, kad nesutapo charakteriai. Be abejo, nėra universalios taisyklės, kaip gyventi drauge, kaip bendrauti, bet, mano nuomone, dauguma mūsų per mažai puoselėja tarpusavio santykius, stengiasi išsaugoti šeimą."

Apsistumdydavo

"Kai žurnalistai klausia, ar atleisčiau neištikimybę, ar esu mušama, mane ima juokas", - pasakoja L.Paksienė. Ir patikina, kad sutuoktiniui atleistų viską. "Pažįstu žmogų, žinau, kad tokie dalykai jam nerūpi. Žinoma, mūsų aplinkoje yra visko, bet Rolandas net užuominos nedavė apie kitą moterį", - tikina pašnekovė. L.Paksienė supranta, kad už kitą žmogų negalima garantuoti visu 100 procentų, bet savo vyru ji nė kiek neabejoja. Vis dėlto kodėl pasklido gandai apie tai, kad buvęs prezidentas nesibodėdavo ir rankos prieš sutuoktinę pakelti? "Susituokėme 1982-aisiais. Po penkerių bendro gyvenimo metų išgyvenome santuokinę krizę, tada pasitaikydavo, kad mudu pasistumdydavome. Tačiau esu tokia moteris, kurios labai nenuskriausi. Buvo tokių dalykų, bet negaliu pasakyti, kad mane skriaudė", - atvirauja L.Paksienė. Ji svarsto, jog galbūt šeimose smurtaujama todėl, kad neretai moterys "pačios prisiprašo"? "Buvau bjaurastis, pati ranką pakeldavau, ir jei tada vyras mane sudrausmindavo, tai tik todėl, kad pati prisiprašydavau. Bent jau mano atžvilgiu buvo taip, - jaunystės įvykius prisimena pašnekovė. - Žinoma, būna įvairių situacijų, nekalbu apie baisius atvejus, kai susiduriama su tikrais smurtautojais, bet prieš smerkiant vyrą reikėtų pažiūrėti, gal ir tavyje kažkas ne taip", - įsitikinusi L.Paksienė.

Kokios Paksų poros jaunystės nesutarimų priežastys? "Daugiausia barnių kildavo dėl dukters Ingos auklėjimo. Nemokėjome pasidalyti vaiko, nesutarėme dėl auklėjimo. Aš buvau griežtesnė", - prisimena L.Paksienė. Tačiau ji sako greitai supratusi, kad riksmais ir jėga nieko nepasieksi. "Nusilaužiau spyglius - ir dabar šeimoje viskas labai gerai", - tikina. Moteris pasidžiaugia, kad jų šeima išgyveno krizę, bet sutuoktiniai iš jos sugebėjo išbristi vienas kito nepažeminę taip, kad negalėtų viso šito pamiršti.

Nuobodi nūdienos kasdienybė

Apie šiandienį gyvenimą ir santykius su vyru L.Paksienė kalba atvirai: "Nuobodžiai einame kartu. Anksčiau dar pasitaikydavo nekalbadienių, dabar ir jų nebebūna. Vyrą ir taip "bombarduoja" iš visų pusių, jei ir namie nebus santarvės, nors pasikark." Kita vertus, pastaruoju metu sutuoktiniai matosi rečiau. R.Paksas darbuojasi Europos Parlamente. Kaip toks išsiskyrimas veikia poros santykius? "Nejaučiu jokio skirtumo. Gal tai yra blogai?" - nusijuokia L.Paksienė. Moteris patikina, kad ir anksčiau vyras būdavo labai užsiėmęs, o ji turėdavo savo veiklos.

"Kas rytą po mišką šunį vedžioju, sportuoju. Pati gaminu valgį ir tvarkau namus. Kartais padeda mama, bet jokios namų tvarkytojos neturiu", - pasakoja buvusi pirmoji šalies ponia. Tokį gyvenimo būdą ji vadina pačiu sveikiausiu. Net patikina neturinti medicininės kortelės: "Norint džiaugtis gera sveikata, manau, svarbiausia yra sveikas maistas, fizinis aktyvumas ir, žinoma, pozityvios mintys." Kai moteris laiko tris ar net keturias namų kertes, gal vyrui lengviau kopti karjeros laiptais? "Galiu praryti bet kokią piliulę, nes nesu pavargusi, neigiamas emocijas galiu iškrauti kur nors kitur, ne vyrui išlieti. Niekada nebūna, kad abu namo grįžtume pavargę ir tada rietumės kaip šuo su kate", - sako pašnekovė.

L.Paksienės įsitikinimu, visi išbandymai, kuriuos patyrė jų šeima, buvo prasmingi, jie pakeitė požiūrį į gyvenimą. "Nė vieno išbandymo nenorėčiau atsisakyti, kiekvienas jų - laiku ir vietoje. Prisimenu, kai Rolandas buvo prezidentas, buvo atsiradę įnoringumo, norėjosi kelti nosį", - prisipažįsta moteris. Ir patikina, kad po R.Pakso apkaltos visa puikybė išgaravo.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"