TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Benamio emigranto ir lapės bičiulystė

2013 04 13 6:00
Lietuvis A.Bunkus kurį laiką gyveno šiame Anglijos miške. / Asmeninio albumo nuotraukos

Į Jungtinę Karalystę emigravęs dailininkas Almantas Bunkus kurį laiką nakvodavo miške. Ten jis susibičiuliavo su lape. Dabar lietuvis gyvena nuomojamame būste ir dirba tatuiruočių meistru, tačiau žvėrelio nepamiršo - sunkiu metu benamiui emigrantui lapė buvo vienintelė artima būtybė.

Ši "Lietuvos žinioms" papasakota istorija tikra. Ji - iš dailininko A.Bunkaus dienoraščio. Pasakojimas šiek tiek panašus į grožinį kūrinį, bet taip yra galbūt todėl, kad svetur atsidūręs žmogus viską jaučia stipriau - taip pat ir vienatvę bei prieraišumą.

Smalsus snukutis

"Internete žiūrinėdamas lapių nuotraukas negaliu neprisiminti savo draugės - rudauodegės Dianos. Susipažinau su ja beveik prieš dvejus metus Londono miške, kuriame teko tris mėnesius gyventi. Kaip dabar pamenu: lijo lietus, o aš, dar neturėdamas palapinės, sėdėjau po milžiniška liepa. Turėjau didelį skėtį, ant kurio buvau uždėjęs porą plastiko lapų. Taip jis virto maža palapine. Taigi sėdėjau atsirėmęs į liepos kamieną ir žiūrėjau į lietų. Prisnūdau. Atsimerkęs pamačiau, kaip už kamieno dingsta uodega. Net nepajudėjau. Netrukus ten pasirodė smalsus lapės snukutis. Ji žiūrėjo labai įdėmiai. Mačiau, kad visas lapės kūnas virpa. Man buvo svarbu jos neišgąsdinti. Todėl nejudėdamas žvėrelį stebėjau. Gražuolė vienu metu priėjo taip arti, kad net jos kvapą užuodžiau. Patyrinėjusi mane gal minutę, lapė nuėjo šalin. Tada ant jos tako padėjau gabalą vištienos. Kaip tik buvau pirkęs visą keptą vištą. Gal po pusvalandžio lapė grįžo, apuostė mėsą, paėmė ją, nusinešė atokiau ir suėdė. Vėliau maistą dėdavau į tą pačią vietą. Rudauodegė laukdavo, bet iš rankų jo neimdavo. Porą kartų, kai lijo, radau lapę po palapinės stogeliu. Štai taip ir prasidėjo mūsų draugystė. Pavadinau lapę Diana. Ji tapo mano vienišų miško dienų drauge, geriausia bičiule Londone.

Dianos šeimos pramogos

Po poros kasdienio bendravimo mėnesių lapė pradėjo taip manimi pasitikėti, kad vieną dieną atnešė parodyti du savo mažylius. Vos neapsiverkiau tai pamatęs. Vis dėlto Diana buvo laukinis gyvūnas, todėl net neliečiau jos. O ir lapė niekada nebuvo priėjusi prie manęs pernelyg arti. Tačiau su mažyliais leisdavo žaisti, tuo metu pati gulėdavo šiek tiek atokiau. Didesnio pasitikėjimo iš laukinio gyvūno nė negali tikėtis. Prisiminiau Mažąjį princą (Prancūzijos rašytojo Antoine'o de Saint-Exupery filosofinė pasaka "Mažasis princas" - aut.). Juk pats susibičiuliavau su lape. Todėl tapau atsakingas už tą, ką prisijaukinau.

Visą gyvenimą prisiminsiu tas idiliškas dienas miške, kai rytais išlįsdavau iš palapinės, o visai netoli saulutės atokaitoje kaitindavosi Diana su savo mažyliais. Lapė laukdavo, kada prabusiu. Beveik kasdien prekybos centre tekdavo pirkti šaldytos vištienos gabaliukų. Padėdavau maisto jau įprastoje vietoje. Diana tingiai prisėlindavo prie vaišių. Kai lapės šeima paėsdavo, palaukdavo, kol papusryčiausiu ir aš. Tada Diana priguldavo pamėgtoje pakrūmėje ir markstydavosi nuo saulės bei miego, o jos mažyliai lakstydavo aplinkui. Atbėgdavo ir pas mane padūkti. Juk visi maži gyvūnai mėgsta žaisti.

Dailininkas negalėjo nufotografuoti lapės Dianos, todėl ją nupiešė.

Būdavo įdomu stebėti Dianą, tarkime, nusisukus ir per veidrodį, apsimetant, kad į ją nežiūriu. Jei lapė manydavo, jog ilgokai nekreipiu į ją dėmesio, pradėdavo kasytis, lakstyti per sauslapius, kandžioti sausas šakas taip, kad šios traškėtų. Neišlaikiusi imdavo amsėti panašiai kaip šuo. Kai galiausiai atsisukdavau ir pasakydavau: "Labas, Diana!", lapė suvaidindavo, kad yra visiškai abejinga. Atsiguldavo ir pradėdavo stebėti mane. Tokia ji buvo paprasta ir kartu naivi. Kalbėdavausi su lape po porą valandų.

Papasakojau Dianai beveik apie visą savo gyvenimą. Ji įdėmiai klausydavosi mano istorijų. Lapė buvo geriausia klausytoja, nes kol kalbėdavau, visada žiūrėdavo tiesiai į mane.

Ne tik draugai, bet ir gynėjai

Gyvendamas miške dieną sėsdavau ant dviračio ir važiuodavau į miestą, o Diana su vaikais eidavo namo į savo olą brūzgynuose. Anglijos miškuose nelabai pasivaikščiosi nesusiplėšęs drabužių, tai - ne Lietuvos pušynai, todėl olą man pavyko pamatyti tik porą kartų. Iš miesto į palapinę grįždavau temstant. Kartais šalia jos jau rasdavau Dianą, bet dažniausiai lapė ateidavo vėliau, kai visiškai sutemdavo. Iš smalsumo ji porą kartų net buvo pervertusi visą mano turtą. Tačiau nesupykau, nes lapių smalsumas tikrai nepakartojamas.

Diana matė mane ne vien kaip draugą, bet ir kaip gynėją. Tarkime, kartą, kai girtaujantys britai kėlė triukšmą, lapė su vaikais atėjo prie mano palapinės ir buvo čia tol, kol tie žmonės baigė puotauti...

Po poros gyvenimo miške mėnesių sulaukiau policininkų. Pirmąkart jie atėjo dieną, bet manęs nerado. Antrą sykį atvyko pirmą valandą nakties. Net sunku įsivaizduoti, kokį triukšmą sukėlė Diana. Viauksėjimas, lojimas, klyksmas, riksmas aidėjo per visą mišką. Pritarė ir kitos lapės. Policininkai buvo apstulbę, klausė, ar dažnai jos taip triukšmauja. Tokiu būdu Diana gynė mane. Pareigūnai nebuvo piktavališkai nusiteikę, tiesiog patikrino mano dokumentus ir uždavė keletą klausimų. Paprašė per tris savaites išsikraustyti iš miško. Tiesą sakant, tuo metu jau galėjau išsinuomoti kambarį, bet draugystė su lapės šeima, miškas... Nenorėjau niekur kitur gyventi. Kai policininkai ėjo tolyn nuo manęs, buvo girdėti, kaip Diana lodama lydi juos iki mašinos. Paskui grįžo pažiūrėti, ar viskas gerai, gavo iš manęs vištos sparnelių. Tąkart nuėjome miegoti apie ketvirtą ryto.

Išsigando fotoaparato

Deja, neturiu lapės nuotraukų, nes padariau klaidą. Pirmą kartą išsitraukiau fotoaparatą ir, norėdamas padaryti kuo geresnį kadrą, priėjau prie Dianos visai arti.

Nuspaudžiau mygtuką tuo metu, kai ji dorojo mano padėtus vištos sparnelius. Nepažiūrėjau, kad buvo įjungta blykstė. Lapė tokios šunybės nesitikėjo. O dar buvo užklupta, kai ėdė. Ji pašoko, sukiauksėjo ir kaip žaibas nėrė į mišką. Šaukiau Dianą gal porą valandų. Neatėjo. Pasirodė kitą rytą. Buvo labai atsargi, pasiruošusi bet kurią akimirką sprukti. Kol žiūrėjau, maisto net nepalietė. Tik tada, kai nusisukau ir nebekreipiau į ją dėmesio, įsidrąsino ir pradėjo ėsti.

Vis dėlto, kai ėjau iš miško, lapė krūmais mane lydėjo iki pat gatvės. Atsisukęs tankiuose krūmuose mačiau rudą žvėrelio snukutį ir gražias protingas akis. Daugiau Dianai neberodžiau civilizacijos stebuklų ir nebandžiau jos fotografuoti. Tąkart lapė siaubingai išsigando. Vėliau, vos pamačiusi fotoaparatą, iškart bėgdavo slėptis. Pasirodo, labai lengva suardyti trapų ryšį. Visada reikia prisiminti, kad turi reikalą su kitu - laukiniu - pasauliu.

Galiausiai iš miško išsikrausčiau. Vasara ėjo į pabaigą, be to, nebenorėjau vėl bendrauti su policininkais, lyg ir pažadėjau jiems, kad čia nebegyvensiu. Tuo metu kaip tik pasitaikė pigus nuomos variantas, ir visai šalia miško, tad dažnai galėdavau ten nueiti, kol persikrausčiau į dabartinę, toliau esančią gyvenamąją vietą.

Kai praėjusį rudenį lankydavausi miške, Diana dar pasirodydavo. Tačiau žiemą lapės nesutikdavau. Pavasarį mačiau ją keletą kartų. Pastarąjį sykį - praėjusią savaitę.

Nuvažiavęs į mišką pašaukiau Dianą. Didžiulei mano nuostabai, lapė po kurio laiko pasirodė. Pažinau, nes jos kairė ausis sudarkyta.

Tikiuosi, sužaliavus medžiams vėl pamatysiu Dianą. Ji mane atsimena, o kitų žmonių neprisileidžia. Taigi tai - dar ne pabaiga."

Trumpai

Neradęs, kaip įsitvirtinti Lietuvoje, dailininkas A.Bunkus nusprendė emigruoti į Jungtinę Karalystę. Jokio plano neturėjo. Tiesiog pasitaikė proga nuvykti į Londoną nemokamai. Laikinai apsigyveno pas pažįstamus, bet po trijų savaičių buvo priverstas išeiti į gatvę. Tuo metu neturėjo nei darbo, nei pinigų, beveik nemokėjo anglų kalbos. A.Bunkus nusprendė įsikurti miške. Kol nelijo, nakvodavo įlindęs į miegmaišį. Tačiau kartą prabudo baloje, tad iš plastiko susikonstravo šį tą panašaus į pavėsinę. Vėliau nusipirko pačią pigiausią palapinę ir pasistatė ją miške, lapių teritorijoje. Ten ir susipažino su Diana. Norėdamas išgyventi, dailininkas ieškodavo padienių darbų. Kai atsirado pinigų, išsinuomojo būstą, pradėjo dirbti kaip tatuiruočių meistras, lankyti anglų kalbos kursus. Dabar penkiasdešimtmetis A.Bunkus sugeba pragyventi iš savo mažojo verslo.

Parengė RASA PAKALKIENĖ

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"