TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Benamių globėjas neslepia savo praeities

2008 06 28 0:00
G.Armalis turi ką patarti globotiniams.
Autorės nuotrauka

Plungės nakvynės namų direktorius Gintaras Armalis atvirai pasakoja apie savo duobėtą praeitį ir apie žmones, kuriems stengiasi padėti ropštis iš bedugnės.

Apie savo vadovaujamų Plungės nakvynės namų gyventojus G.Armalis žino svarbiausius dalykus: kaip jie gyveno, kad atsidūrė beviltiškoje padėtyje, be namų ir darbo, kas jų artimieji, jei tokių turi. Čia yra šeši nuolat gyvenantys likimo nuskriaustieji. "Jei matome, kad žmogus socialiai nesavarankiškas, ne šiaip suteikiame nakvynę, o priimame gyventi, - aiškina Gintaras. - Vienas toks - vardu Petras. Jam 68 metai. 25 metus prabuvo kalėjime. Beveik 12 metų gyvena mūsų nakvynės namuose - nuo pat jų atidarymo. Priklausomybę nuo alkoholio turėjęs žmogus iš esmės pasikeitė. Būdavo taip: Petras mėnesį gerdavo, mėnesį pagiriodavo, mėnesį dirbdavo. Puikus darbininkas, dirbo už penkis, bet nemėgo būti komandoje. Jam patiko dirbti vienam. Toks Petro gyvenimas tęsėsi šešerius metus. Pastaruosius penkerius ar šešerius metus su juo neturime jokių problemų. Metė gerti. Geras pagalbininkas, galima sakyti, dešinioji ranka. Raginti nereikia."

Kiti nakvynės namų gyventojai kelia rūpesčių. Čia apsistoja ir psichikos negalią turinčių žmonių. Vienam psichiatras išrašo vaistų, šis užgeria juos alumi. "Akys kaip plėvele aptrauktos. Matyti, kad neblaivus. Tačiau tvirtina negėręs", - pasakoja Gintaras.

Dauguma čia nakvojančių žmonių turi bėdų dėl gėrimo. Tarp Gintaro globotinių pasitaikė tik vienas narkomanas: "Romas jau miręs. Matydavau, kad akių vyzdžiai išsiplėtę, bet "kvapelio" nėra. Toks buvo jo gyvenimo būdas - žmogus daugelį metų sėdėjęs kalėjime. Tačiau su Romu problemų nebuvo. Dar ir tvarkingas: spintelė užklota servetėle, ant jos - lėkštelė su keletu obuolių."

Plungės nakvynės namuose yra 22 vietos. Jei susirinktų daugiau nelaimėlių, guldytų juos į išlankstomas lovas. Iki šiol tik vieną kartą prireikė papildomos vietos. Jauniausias Plungės nakvynės namuose gyvenęs bedalis - 17 metų buvęs vaikų namų auklėtinis. Kartais čia užsuka ir šeimų. Jei nakvynės ieško moterys, jos įkurdinamos atskirame kambaryje.

Pasišiaušė iš džiaugsmo

Kartais pagalbos ieško kaime gyvenančios ir vaikų turinčios moterys, patyrusios smurtą. Viena, vardu Rita, bėgo nuo sugyventinio ir atsidūrė Plungės nakvynės namuose. Moteris augina du vaikus nuo vyro, su kuriuo išsiskyrė. Trečiosios atžalos tėvas - sugyventinis, skriaudęs moterį. Nakvynės namų direktoriui pavyko Ritą su vaikais apgyvendinti socialiniame būste. Iš pradžių savivaldybėje šnairavo, išgirdę Gintaro prašymą moteriai su vaikais skirti butą. Viena tarnautoja aiškino, esą name gyvena kultūringi žmonės, pakloti švarūs kilimėliai. Gintaras atrėmė, kad moteris ir vaikai gražioje aplinkoje taip pat bus tvarkingi. Sakė, kad reikia duoti šansą. Įtikino. Moteris gavo dviejų kambarių butą su virtuvėle.

"Turbūt laimingiausia diena man buvo praėjusių metų vasarą, - gera pabaiga džiaugiasi Gintaras. - Ritą su vyresniąja dukrele Sandra sutikau vaikų bibliotekoje. Malonu, kad moterį pavyko ištraukti iš purvo. Jos istorija liūdna. Ritos mama mirė prasigėrusi. Ji augo pas močiutę. Nesėkmingai susiklostė Ritos šeiminis gyvenimas. Kai pamačiau ją su dukrele bibliotekoje, dvi dienas vaikščiojau pasišiaušęs iš džiaugsmo."

Neberado ožkos

Gintarui rūpi buvusių globotinių likimai: "Būna, kad žmogus susitvarko, išeina iš Nakvynės namų. Matau, jog stengiasi kitaip gyventi, dirba. Susitinkame, sveikinamės. Būna ir taip, kad padedame rasti darbą, bet vėliau nebežinome, kaip sekasi. Gyvena kur nors toliau, todėl nesimatome. Tačiau jei kyla problemų, visada vėl gali kreiptis."

Buvusieji Nakvynės namų gyventojai gali prašyti pagalbos dėl įvairiausių dalykų - jei reikia išsinuomotame būste tapetus išklijuoti, malkų žiemai prikapoti ar ožką pargabenti. Iš tiesų kartą Gintaras važiavo vienai buvusiai Nakvynės namų gyventojai ožkos atvežti. "Tik neradome, - prisimena jis. - Moters draugas sakė, kad ji jam skolinga, todėl ožką pardavė."

Benamiai eina dirbti

Kai kurie gyvenantieji Nakvynės namuose tvarkingai vaikšto į darbą. "Mes spaudžiame, kad privačiai ūkininkams nedirbtų, - sako Gintaras. - Norime, kad įsidarbintų ten, kur galėtų mokėti mokesčius ir būtų socialiai apdrausti. Tačiau dažnam koją kiša antstolis - dėl alimentų, skolų už būstą... Išskaičiuoja 70 proc. uždarbio." Kaip teigia Nakvynės namų direktorius, tada žmogui pragyventi lieka mažai pinigų ir jis meta darbą. Taip prarandamas ir mokesčių mokėtojas, ir skolos grąžintojas, o rizikos faktorius aplinkoje padidėja, nes nežinia, ko toks žmogus imsis, norėdamas gauti pinigų. Gintaro nuomone, antstoliai turėtų būti lankstesni ir neatimti ūpo dirbti.

Liūdna patirtis

Benamiais Gintaras rūpinasi daugiau kaip dešimt metų. Tiksliai pasako, kada pradėjo dirbti Nakvynės namuose - 1997 metų lapkričio 3 dieną. Atgimimo laikais G.Armalis buvo Sąjūdžio Plungės iniciatyvinės grupės narys, atsakingas už socialines problemas, todėl jam ir buvo pasiūlytas toks darbas.

Prieš 13 metų vyriškis išėjo iš valdiško darbo. Kurį laiką buvo individualiosios įmonės savininkas, atliekantis staliaus darbus. Darbuodavosi su pertraukomis - tarsi laisvas menininkas. "Būdavo, kad kitką "dirbdavau", - paslydimų metą prisimena Gintaras. Kartais ilgam panirdavo į girtuoklystės liūną. Šeimos krizė ir skyrybos taip pat link to pastūmėjo.

Kartais Gintaras pajuokauja, kad dirbti Nakvynės namuose pradėjo gerai neišsiblaivęs. Tačiau dabar tokia patirtis praverčia, jis gali pagelbėti, patarti savo globotiniams. Be to, niekada nesistebi ir nieko nesmerkia.

Gintaras įsitikinęs, kad mesti girtauti padėjo požiūris, jog dėl savo gyvenimo nesėkmių kaltas pats, o ne kas nors kitas ar aplinkybės. "Reikia dėti daug pastangų, kad galėtum iš to išlipti, turi pakeisti savo vertybių sistemą", - sako jis. Dabar vyriškis taurę kartais pakelia, bet žino kada, su kuo ir kiek sau leisti.

Likdavo vieni

Tik pradėjęs dirbti Gintaras nelabai suprato, ką Nakvynės namuose turės daryti. Patalpos apgailėtinos, apsistodavo tik keli suvargę žmogeliai. Gavo patarimą - žiūrėti, kad būtų tvarka: jei nakvojantieji pradės muštis, kviesti policiją, jei kas blogai - greitąją medicinos pagalbą. Dirbdavo nuo aštuonių valandų ryto iki penkių vakaro, tada išeidavo. Anuomet nakvynės namuose budėtojų nebūdavo, tad jų gyventojai likdavo vieni. "Eidamas namo galvodavau: Dievulėliau, kažin kas ten dabar darosi? Vienas tikriausiai išėjo gėrimo atnešti, kitas gal jau guli po lova, o anas sumuštas... Taip tęsėsi keletą metų", - neramų laiką mena Gintaras. Tačiau jis pasiekė, kad Nakvynės namuose atsirastų naktinių budėtojų.

Darbams nėra pabaigos

G.Armalis Nakvynės namuose praleidžia daugiau laiko negu nuosavame būste, kuriame jo laukia šeima. Sako, kad nuo tada, kai ten įsidarbino, nėra turėjęs mėnesio trukmės atostogų. "Iš pradžių nebuvo budėtojų, pastaruoju metu projektus rengiu", - kaip nemažėja darbų aiškina pašnekovas. Jam visą laiką atrodo, kad dar vieną kitą darbą nudirbs, ir štai rytoj jau pailsės. Tačiau ta rytdiena vis neateina, nes nuolat atsiranda naujų darbų. Dabar vėl rūpesčių turi - rugpjūčio mėnesį prie Nakvynės namų planuoja atidaryti Krizių centrą.

Šeimos nariai tokį Gintaro darbą pusiau juokais vadina lageriu.

Vyriškis 13 metų gyvena su antrąja žmona Vaida ir dviem dukromis - 7 metų Gintare ir devynerių Gabija. Dar turi 22 metų dukrą Gražvydę iš pirmosios santuokos. "Daug laiko praleidžiu Nakvynės namuose. Į namus taip pat parsinešu darbo - galvoje ir kuprinėje, - sako Gintaras. - Darbo reikalais irgi tenka nemažai važinėti."

Klausiamas, ar nekyla minčių paieškoti mažiau laiko atimančio užsiėmimo, Nakvynės namų direktorius tikina: "Kai matau, kad darbas sekasi, kad viskas eina į gera, norisi tęsti."

Skaudu dėl žmogaus

Gintarą labai liūdina viena nesena istorija. Praėjusią žiemą į Nakvynės namus atėjo suvargęs, perskelta ir susiūta galva daugiau kaip 40 metų turintis stambus vyriškis, buvęs tolimųjų reisų vairuotojas. "Pavargau, noriu čia gyventi", - pasakė Arvydas. Jis buvo priimtas. Išsimaudė, persirengė. Maždaug po mėnesio visai atsigavo. Netrukus gavo darbo - tolimųjų reisų vairuotojo.

"Būdavau laimingas, kai Arvydas į Nakvynės namų kiemą įvairuodavo vilkiką, - teigia Gintaras. - Išlipdavo tvarkingas vyriškis. Dar norėjome kartu nusipaveiksluoti... Neseniai sužinojau, kad jis mirė." Pasirodo, vyriškis vėl pradėjo gerti. Vienas užgėrimas baigėsi mirtimi. "Labai skaudu. Buvo nuoširdus žmogus, panašus į didelį gauruotą meškiną", - liūdnai ištaria Plungės nakvynės namų direktorius.

Anot Gintaro, globotiniai nėra vientisa plastilino masė, ir ko nori, nenulipdysi. Kai kuriems pavyksta padėti ir jie keičiasi, kiti lieka kokie buvę.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"