TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Benamius tyrinėjusi mokslininkė: mums jų reikia

Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Benamių buvo ir bus, ir jų mūsų visuomenei netgi reikia, teigia benamių gyvenimo būdą tyrinėjusi Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Socialinių mokslų daktarė Rasa Indriliūnaitė. Anot jos, derėtų keisti stereotipą, kas yra benamis, ir išmokti tolerancijos.

„Turime nekintantį stereotipą, kas benamis – apšepęs, nešvarus, dvokiantis žmogus, tačiau tai – tik ledkalnio viršūnė. Kai su benamiais daugiau pabendrauji, supranti, kad yra kitaip. Vis pasakoju savo mamos įspūdį – kai, nusifotografavusi benamius, nuotraukas parvežiau savo mamai, ji pasakė – vaikeli, tu atrodai blogiau už tuos savo tiriamuosius. Tų žmonių gatvėje net neatpažintume. Tai, ką matome, – ekstremaliausi pavyzdžiai, bet manome, kad visi benamiai tokie. Jie būna susitvarkę, nusiprausę. Jų dabartinė situacija tiesiog yra tokia, kad jie neturi gyvenamosios vietos“, – LRT KLASIKOS laidoje „Manasis aš“ sako R. Indriliūnaitė.

– Tyrinėjote Lietuvos benamių, kaip socialinės grupės, gyvenimą. Kuo konkrečiai domėjotės ir ką atradote?

– Domėjausi Vilniaus ir Kauno benamiais – būtent tais, kurie lankosi nakvynės namuose. Žiūrėjau, kas juos ten atveda, kaip jie gyvena ir kokia jų diena. Buvau toje kasdienybėje, bandžiau pasinerti, patirti kartu su jais, tiek, kiek jie man tą kasdienybę parodė per tyrimo laiką. Tai – keletas metų.

Pagrindinis akcentas – kaip tie benamiai miesto erdvę pritaiko savo poreikiams, kokias vietas mieste kuria. Išryškėjo trys pagrindiniai benamių tipai. Viena grupė – tie, kurie prisitaikė gyventi nakvynės namuose. Jie mieste kuria maršrutus, turi ilgesnę benamystės patirtį, jaučiasi saugiai ir yra pripratę. Jie turi benamių draugų tinklą, palaikymą.

Kitas tipas – benamiai, kurie nėra prisitaikę prie susiklosčiusios situacijos. Dažniausiai jie turi neilgą benamystės patirtį arba socialinių ryšių už nakvynės namų ribų. Jų pagrindinis siekis – kuo greičiau išeiti. Kita grupė, kaip juos pavadinau, – atsiskyrėliai. Tai – stiprias priklausomybes turintys žmonės, kurie žiemą nenueina toli nuo nakvynės namų, o vasarą iš viso vengia kreiptis į pagalbos institucijas, nes jų gyvenimo būdas apriboja šią teisę. Dėl stiprios priklausomybės ar didelių sveikatos problemų jie tiesiog negali prašyti pagalbos. Šie benamiai yra tikrai išsekę.

– Ar sena ši problema Lietuvoje? (Pasakiau „problema“ ir iš karto šią socialinę grupę pati įspraudžiau į rėmą.) Galime pajuokauti – sovietmečiu sekso nebuvo, o ar buvo benamiai?

– Ko gero, buvo. Savo tyrimo metu ieškojau, kaip buvo sovietmečiu. Kas tas benamis? Benamystė, kurią matome dabar, vis dėlto yra ekonominė. Tuo metu tai gal buvo žmonės, kurie vengė įsidarbinti ir turėjo visai kitų priežasčių. Galbūt tai buvo maištas.

– Jų pačių pasirinkimas?

– Taip. Tai – protesto forma: klajonės, kelionės traukiniais. Juk registracija buvo privaloma. Gal žmonės tokiu būdu priešinosi santvarkai. Tuo metu egzistavo kitoks benamių tipas.

Ar benamystė yra problema, ar ne? Remdamasi užsienio autoriais, norėčiau sakyti, kad tai – situacija, būvis, į kurį žmogus patenka tam tikru gyvenimo atveju. Pabendravusi su šiais žmonėmis, išgirdusi jų istorijas, pagalvojau – jei neturėčiau socialinio paramos tinklo – šeimos, draugų – rizika tapti bename būtų didžiulė.

– Tradicinė Lietuvos visuomenės idėja – padėti kaimynui, giminaičiui, artimam ar tolimam. Ar tai, kad galime matyti dėl ekonominių priežasčių gatvėse gyvenančius žmones, reiškia, jog tradicinės visuomenės idėja kinta? Galbūt tai rodo mūsų mentaliteto pokyčius?

– Gal visuomenė kinta, bet mes visi priklausome rizikos grupei. Kalbame apie vėlyvąją modernybę, kurioje gyvename. Apie rizikos visuomenę kalba sociologai. Jie sako, kad visi dalyvaujame pokyčiuose ir nebūtinai suvokiame, kas darosi. Kinta darbo rinka, situacija. Kintančios darbo formos, nesaugumas darbe – iššūkiai didžiajai visuomenės daliai. Žinoma, tai lemia ir tam tikrą visuomenės suvokimą.

Rizika tokioje benamystės visuomenėje, žinoma, išauga. Truputį kinta globos tinklai, nes atsakomybę dauguma mūsų esame linkę priskirti valstybei – valstybės rūpestis yra visi tie, kurie negali patys savimi pasirūpinti. Lengva ranka tai patikime valstybei, o paramos gavėjų skaičius auga. Valstybė tampa nebepajėgi išlaikyti tuos žmones.

Kolegos yra atlikę tyrimus – Lietuvos piliečių buvo paklausta, kas turėtų pasirūpinti benamiais. Beveik pusė aukštesnio statuso gyventojų pasakė, kad tai – valstybės rūpestis. Žemesnio sluoksnio visuomenės dalis priskyrė šį rūpestį patiems benamiams – jie patys turėtų pasirūpinti savimi arba tai turėtų padaryti jų šeimos nariai. Kaip matome, pusė Lietuvos piliečių tiesiog deklaruoja, kad tai – ne jų rūpestis. Tai rodo mūsų susvetimėjimą.

Labai svarbu pastebėti miesto kultūrą – miestas didėja, plečiasi, daugėja gyventojų, vyksta įvairūs urbanizacijos procesai. Tai keičia socialinius ryšius. Tradicinėje visuomenėje turėjome tvirtesnį paramos tinklą. Žmogui sunkiau išsprūsti iš šio tinklo, nes kaimynas ar kažkas kitas juo pasirūpins. Mieste turime ne tokį tankų globos tinklą, esame uždaresni, izoliuotesni. To priežastys – labai įvairios. Procesai, kurie vyksta tiek mūsų, kaip žmonių, sąmonėje, tiek aplinkoje, yra labai glaudžiai susiję.

– Miestų kultūra šiuo atveju žymi ir susvetimėjimą, apie kurį užsiminėte, – sau nepatogius dalykus įvardijame problema (ką ir pati visai neseniai nesąmoningai padariau). Benamių, kaip problemos, įvardijimas labai paplitęs, kalbant apie stereotipus. Net viešoje kalboje jie nurodomi kaip opi problema, kuri kenkia miesto įvaizdžiui. Turbūt norisi gūžtis nuo tokios minties, kad žmogus kenkia įvaizdžiui. Ką apie tai manote?

– Iš tikrųjų esame gana stipriai persismelkę tuo politiniu diskursu. Įstatyme turime apibrėžimus – išmaldos prašytojai, paramos gavėjai. Tai – neigiama konotacija. Neišvengiamai ji ateina ir į mūsų diskursą. Kaip sakote, tas žodis išsprūsta net nesusimąsčius. Stigmatizavimas susijęs su tuo, kad žmogus yra kažkoks kitoks, neatitinkantis normų, stereotipų.

Jį kitokį padaro tie patys galios mechanizmai, mes. Spaudžiame prisiimti vaidmenis, ir tas žmogus, stengdamasis tai padaryti, nesąmoningai prisiima bejėgystės arba kitus elgesio būdus. Gal tada tikrai tai tampa problema. Pavyzdžiui, jie teršia miestą. Mano tyrimo metu paaiškėjo, kaip benamiai pasižymi suoliuką, – apkrauna šiukšlėmis. Tokiu būdu jie saugo savo teritoriją. Tuomet gal tai ir tampa problema, kai parke pamatome suoliuką, apdėtą šiukšlėmis. Ar norime, ar ne, galima sakyti, kad tai – problema.

Visuomenė yra žiauri. Trūksta tolerancijos, benamis spaudžiamas, nematomas kaip orus, lygiavertis žmogus. Turime nekintantį stereotipą, kad benamis – apšepęs, nešvarus, dvokiantis žmogus, tačiau tai – tik ledkalnio viršūnė. Kai su benamiais daugiau pabendrauji, supranti, kad yra kitaip. Vis pasakoju savo mamos įspūdį – kai, nusifotografavusi benamius, nuotraukas parvežiau mamai, ji pasakė – vaikeli, tu atrodai blogiau už tuos savo tiriamuosius. Tų žmonių gatvėje net neatpažintume. Tai, ką matome, – ekstremaliausi pavyzdžiai, bet manome, kad visi benamiai tokie. Jie būna susitvarkę, nusiprausę. Jų dabartinė situacija tiesiog yra tokia, kad jie neturi gyvenamosios vietos.

– Turbūt, paminėjus žodį „benamis“, mintyse iškyla būtent tokio žmogaus, apie kokį kalbėjote, vaizdinys – nesiprausęs, apšepęs, prastai apsirengęs. Išvydus tokį gatvėje ar ant suoliuko prie savo namų, pirminė reakcija – sutrikimas, vengiame akių kontakto. Kas taip gąsdina?

– Kitoniškumas ir nepažinimas. Pamatome ir nusukame akis, nes galbūt jaučiamės blogai – gal kažko nepadarėme, esame kalti, tuo metu neturime laiko. Autentiškas santykis, susitikimas labai dažnai pakeičia tokį mūsų požiūrį. Sutikimas gali būti tiesiog pažiūrėjus į akis. Tai nereiškia, kad turi sėstis ir kalbėtis su tuo žmogumi. Galbūt ir tas žmogus ne visą laiką kalbės.

Jie pripratę prie neigiamo dėmesio, požiūrio, pripratę (kad ir kaip baisu) būti ujami, stumiami iš miesto arba mušami. Tikėtina, kad toks žmogus galbūt net nenorės kalbėtis, bet, jei atsiranda progų autentiškam susitikimui, pokalbis labai pakeičia mūsų požiūrį.

Pavyzdžiui, mes kartais aukojame – įmetame pinigėlį ir nueiname, net nepažiūrėję į žmogų. Nepaklausiame, kur jis tuos pinigus išleis. Aukojimas kartais būna spontaniškas. Kartais – iš gailesčio, kartais net neaišku kodėl. Net ir aukojant reikėtų savęs paklausti – kodėl? Bent jau sau reikėtų iškelti tokį klausimą. Galima to žmogaus paklausti – kodėl tau reikia? Kartais žmonės netgi labai aiškiai atsako – noriu valgyti, kartais nenori to klausimo, nes pinigus išleis svaigalams. Reikia sau leisti sustoti prie žmogaus ir skirti laiko, nes laiko neturime niekam.

– Kažkas galbūt mūsų klausydamas pasakys – jie patys kalti, neieško darbo, nedirba, jei aukosiu, tai vis tiek pragers ar prarūkys, o jei prašo vaikai, galbūt alkoholikai tėvai tuos pinigus atims.

– Labai stiprus visuomenės kaltinimas kyla ne tik Lietuvoje. Skaitydami tyrimus, visur matome tokią pat reakciją. Mes tarsi sakome – kodėl jis vartoja alkoholį, kodėl taip elgiasi, kodėl nenusiprausia? Kai pasižiūri į situaciją, žmogaus istoriją, pamatai, kad jis galbūt net neturėjo sąlygų išmokti šių įgūdžių. Galbūt jis niekada nematė pavyzdžio, kad ryte ar vakare reikia nusiprausti, reikia dalintis, gaminti maistą, eiti į darbą. Galbūt jis užaugo tokioje šeimoje, kur tėvai nėjo į darbą, ryte nebuvo rutinos, kad reikia atsikelti, praustis, gaminti pusryčius ir eiti į darbą

Utopiškai įsivaizduojame, kad žmogų nuvedėme į nakvynės namus, davėme lovą, dušą ir jis turėtų nusiprausti, susirasti darbą, tapti normaliu žmogumi, bet kažkaip nekalbame apie tai, kad jam ateiti laiku į darbą ar kažkur kitur – didžiulis iššūkis. Visuomenėje tai normalizuojame.

Priimti kritiką mums kartais būna nelengva. Su tuo dorojamės įvairiai, o tokiam žmogui tai gali būti viskas. Ta kritika jį gali taip stipriai paveikti, kad kitą dieną į darbą jis nebeateis, nes to nepakels. Kai atkreipi į visa tai dėmesį, nebedrįsti kaltinti. Suvoki, kad, norint ugdyti įgūdžius, savarankiškumą, reikia labai daug laiko. Daug patogiau, pavyzdžiui, skirti socialinę paramą, socialines paslaugas. Tai – ir pigiau, nes ėjimas kartu su žmogumi reikalauja išteklių ir beprotiškai daug laiko. Tai – kelias, kuris yra labai brangus.

– Kažkada kalbėjau su socialine darbuotoja, kuri sakė, kad kai kurie benamiai tiesiog negali gyventi nakvynės namuose, jie iš ten bėga, nes tai – tarsi laisvos sielos, kurios jau nebegali gyventi taip, kaip mums atrodo įprasta. Jos negali to daryti ir galbūt niekada taip negyveno, o mes norime juos patupdyti į narvelį.

– Taip, nakvynės namai labai apriboja. Retas iš mūsų norėtų tokios disciplinos, nuolat būti apsuptas žmonių, kurie galbūt nepatinka. Gyvendamas ten, negali pasirinkti žmonių. Retas mūsų tai pakeltų. Tai – didžiulis apribojimas, buvimas grandinėje. Tu negali planuoti savo dienos, kaip nori, – ji jau suplanuota.

– Kokias matote išeitis?

– Politikų deklaracijas matome ne vien Lietuvoje. Europos Sąjungoje (ES) buvo skelbiama, kad benamystę bus siekiama panaikinti iki 2015 m. Tam reikalingi didžiuliai ekonominiai resursai. Kaip minėjau, paramos gavėjų skaičius auga. Gerovės visuomenė, gerovės valstybė tiesiog nebėra pajėgi išmaitinti ir paremti visų to reikalaujančių. Siekį padėti reikėtų dalinti: tarpinė pagalba, darbas su žmogumi, tarpiniai būstai. Visa tai turi valstybės, bet tai vykdoma valstybiniu, ne ES lygmeniu.

Drįsčiau teigti – tokių žmonių buvo ir bus. Tai – neišvengiama visuomenės būklė. Yra aukštesnės, žemesnės klasės ir vadinamieji beklasiai. Utopiška kalbėti, kad kada nors tokių žmonių nebus. Mums, kaip visuomenei, jų netgi reikia. Galime šildyti aplinką – ugdyti toleranciją, didesnį pakantumą, matyti žmogų, o ne tik problemą. Tiesiog reikia matyti žmogų su pomėgiais, poreikiais, norais. Reikia matyti ne benamį, bet tiesiog asmenį. Tik tokie galėtų būti būdai.

– Prieš tai kalbėjote apie skirtingas benamystės rūšis, o kokie elgesio šiame pasaulyje būdai jiems būdingi ir ko iš jų galėtume pasimokyti?

– Išgyventi. Suvokiau tai savo tyrimo metu – reikia sugebėti išsisukti iš situacijų. Jie puikiausiai pritaiko erdves, apie kurias mes niekada nepagalvotume, kad jos gali kažkam tikti. Pavyzdžiui, stotyje spinteles jie pritaiko savo poreikiams – sukrauna savo daiktus. Yra kiti elementarūs mokėjimo išsisukti būdai. Pavyzdžiui, atėjęs į kažkokią įstaigą žiemą, gali išsidžiovinti batus. Valstybinėse įstaigose, kur stovi vandens aparatai, gali gauti geriamo vandens.

Kaip išgyventi žiemą, kai spaudžia 30 laipsnių šaltis ar panaši temperatūra? Labai svarbu švariai nusikasti sniegą, kad liktų tik plika žemė. Ant jos reikia pasikloti plėvelę, tada – kartono gabalus. Gulantis miegoti reikia apsikloti plėvele. Žmogus pasakojo, kad tada išsimiega kaip šiltnamyje ir tikrai nėra rizikos sušalti ar susirgti plaučių uždegimu.

– Ar nebandėte to?

– Nebandžiau, bet klausiau – jei tapčiau bename, nuo ko man reikėtų pradėti, kaip išgyventi? Jie sakė – mes matome naujų žmonių, kurie ateina, sukasi pagalbos įstaigose, nakvynės namuose arba sriubos valgyklose, taigi mes tave susirastume.

Tai reiškia, kad paramos tinklai egzistuoja ir tarp benamių. Jie savųjų nepalieka likimo valiai. Tai man buvo užtikrinimas. Kažkuria prasme jie paguodė – nebijok, neprapultum, mes tau padėtume, susirastume. Jie rūpinasi saviškiais. Tai guodžia.

Tokiu būdu susikuria benamių miestas, kurio mes nematome. Miesto erdvės mums atlieka vienas funkcijas, jiems – visai kitas. Tai gali būti susitikimo arba darbo vietos. Sakydama „darbo“, turiu omeny išmaldos prašymą – kur tai daryti, kokiu metu. Matome žmones, bet nežinome taisyklių, nematome, kaip jie gyvena. Reikia žinoti, kuriuo metu ateiti, kad gautum sriubos ar susitiktum draugų.

– Plačiau papasakokite apie benamių miestą. Kokie to miesto kertiniai akmenys?

– Mano tyrime išryškėjo, kad žmogus, išėjęs iš nakvynės namų, kuria savą erdvę. Sava erdvė – ta, kuri atlieka tam tikrą funkciją. Galbūt – išmaldos prašymo ar susitikimo su draugais. Jei benamis vartoja alkoholį arba narkotikus, ta erdvė gali atlikti keitimosi preke funkciją. Taip pat yra marginalios vietos – įvairūs miesto pakraščiai, uždaros statybvietės. Tos vietos dažnam miestiečiui yra užribinės arba paribinės.

Tai – tuščios, nepanaudotos erdvės, tačiau benamiams tai – traukos taškai. Ten jie gali jaustis gerai, susikurti saugią vietą, kurioje gali numigti, saugiai pavalgyti, tiesiog ramiai pabūti vieni arba su draugais, be pašalinių dėmesio, sąlygiškai saugiai nuo miestiečių, pašalinių akių. Tai jiems – gyvybinės vietos, erdvės, kuriose jie gali tiesiog pailsėti.

– Atlikdama tyrimą, daug laiko praleidote bendraudama su benamiais. Ką jie galvoja apie mus, kai sulaukia neigiamo dėmesio, atstūmimo?

– Įvairiai. Jie žmones skirsto. Kalbantis supranti, kad jie mus skenuoja. Pavyzdžiui, išmaldos prašantis, iš to uždarbiaujantis, prisiduriantis žmogus į tave žiūri kaip į potencialų aukotoją – ar gali paaukoti, ar negali, ar iš tavęs galima prašyti, ar nieko negausi? Be to, kaip prašyti – agresyviai ar kažkaip kitaip? Kokia turi būti išraiška?

Benamiai – labai įvairūs. Turėtume kalbėti apie atskiras grupes. Žinoma, jie pyksta ant visuomenės. Kaip mes pykstame ant jų, taip jie pyksta ant mūsų, nes visuomenė juos spaudžia. Tarpusavyje turime konfliktą.

– Ką turite omenyje sakydama „spaudžia“?

– Visuomenė nori, kad jie elgtųsi taip, kaip jai paranku, – būtų patogūs, netrukdytų, bet jie tiesiog elgiasi taip, kaip mes iš jų tikimės. Juos spaudžiame, todėl jie savo elgesiu reaguoja į tai, ko laukiame. Įvyksta nesusikalbėjimas – padarome juos deviantais ir jie visai nesąmoningai mūsų ekspektacijas atspindi tam tikrais elgesio modeliais.

Vyrauja toks piktumas, nesusikalbėjimas. Mes jų nepažįstame, o jie galbūt yra nusivylę, pikti ant visuomenės, galbūt jaučia nuoskaudą, nes kažkada buvo tokie patys visuomenės nariai, kaip ir didžioji dalis. Tai – normalus pyktis, nesusitaikymas, jausmas, kad visuomenė skolinga.

To negalima sakyti vienareikšmiškai. Pavyzdžiui, jie dažnai pasakodavo apie pagalbos momentus, džiaugdavosi, kad kažkas padeda. Skambėdavo labai gražūs atsiliepimai. Kai kurie apie tai rašo eilėraščius. Negalima vienareikšmiškai teigti, kad jausmai – tik vienokie arba tik kitokie. Jie – įvairūs.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"