TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Bendruomenė prikels Tiškevičių koplyčią

2015 07 25 6:00
Jadvyga Chludok (kairėje) ir Liliana Narkovič negaili gerų žodžių Vilniaus restauratoriams, darantiems netgi daugiau nei priklauso. Romo Jurgaičio (LŽ) nuotraukos

Trakų Vokės koplyčioje dabar pats restauravimo darbų įkarštis. Istorijai svarbus objektas, kurio požemyje - žinomos grafų Tiškevičių giminės mauzoliejus, ilgai buvo apverktinos, net avarinės būklės. Vietos bendruomenės iniciatyva, gavus europinių lėšų, koplyčia kasdien šviesėja.

"Bendruomenė labai mėgsta šią koplyčią. Žmonės čia renkasi ne tik į pamaldas, vyksta ir vakaronės, minimos valstybinės šventės, gimnazistams įteikiami atestatai. Šalia stovintys Tiškevičių rūmai, kaip supratau, ne visada jiems atveria duris. Todėl žmonėms koplyčia labai svarbi. Ji vienija bendruomenę", - sakė Trakų Vokėje apsilankiusi, puikiai lietuviškai kalbanti Vokietijoje gyvenanti istorijos mokslų daktarė, Tiškevičių giminės atstovė Liliana Narkovič.

XIX amžiuje pastatyti Tiškevičių rūmai 2002 metais Vyriausybės nutarimu 99 metams buvo perduoti Lietuvos bajorų karališkajai sąjungai. "Prieš metus dvarą perėmė Vilniaus miesto savivaldybė, gal kas nors pasikeis į gera", - neslėpė vilties Jadvyga Chludok, Panerių seniūnijos vietos bendruomenės tarybos pirmininkė.

Aukojo bendruomenė

Aktyvi, savo gimtąjį miestelį mėgstanti pirmininkė iš visų jėgų stengėsi, kad griūvanti koplyčia sulauktų lėšų jai restauruoti. "Iš pradžių žmonės netikėjo, kad mums pavyks, nes anksčiau ne kartą kreipėmės į įvairius fondus, bet kaskart mums lėšų neatsirasdavo. Išmokau net projektą rašyti, ko anksčiau niekada nebuvau dariusi, - pasakojo ji. - Tačiau prašant lėšų iš Europos Sąjungos fondų, 10 proc. reikia turėti savo pinigų. Iš kur bendruomenei gauti 80 tūkst. litų? Manėme, tai neįmanoma, tačiau žmonės aukojo, kas kiek galėjo. Knygoje viskas tvarkingai klebono antspaudais suregistruota. 30 tūkst. litų dar parėmė Vilniaus kurija. Ir kai per mišias parapijiečiams kunigas pranešė žinią, kad gauta lėšų koplyčiai restauruoti (pagal projektą "Trakų Vokės dvaro sodybos koplyčios-mauzoliejaus tvarkymo darbų užbaigimas ir pritaikymas visuomenės reikmėms"), daugelio akyse suspindo ašaros."

Paskutinis skambutis

L. Narkovič yra parašiusi devyniolika su Lietuvos istorija susijusių knygų, keturias - apie Trakų Vokę. "Man ši vieta irgi labai brangi, susijusi su mano šeima. Kasmet čia atvažiuoju. Bet mane sieja ne vien sentimentai, į šią vietovę žvelgiu ir kaip istorikė. Jums patvirtins ir restauratoriai - šiam pastatui jau skambėjo paskutinis skambutis. Gelbėti jį buvo būtina. Jei ne dabar prasidėjęs restauravimas, bet kada galėjo sugriūti", - teigė ji. Paprašyta papasakoti apie giminystės ryšius, L. Narkovič nebuvo linkusi jų atskleisti, sakė, jai svarbiau koplyčios atnaujinimas. "Iš Lilianos sužinojau visą savo miestelio istoriją", - sakė J. Chludok. Taip užsimezgė jų bendradarbiavimas rengiant projektą.

"Kai buvo atkasti pamatai, jų būklė atrodė katastrofiškai. Įspūdis toks, kad tik Dievulis laikė už stogo viršūnėlės, - pasakojo J. Chludok. - Nors projekte nebuvo numatyta tvirtinti pamatus, stabdėme darbus, tarėmės, ką daryti. Dievas atsiuntė puikius Vilniaus restauratorius, jie iš pagrindų sutvarkė ir pamatus."

Išvaryti iš Voložino

Tiškevičiams Trakų Vokė ir Lentvaris (čia grafai taip pat pastatė bažnyčią) priklausė nuo 1850 metų. "Lietuvoje iki šiol buvo rašoma, kad koplyčia statyta apie 1870 metus. Tačiau Lenkijos bažnytinėje literatūroje radau, kad ji statyta 1856 metais, - teigė istorikė. - Nors tai nėra oficialus istorinis dokumentas, tačiau leidinys išleistas XIX amžiaus pabaigoje, kai dar buvo gyvas pirmasis Trakų Vokėje gyvenęs Tiškevičius, todėl, manau, informacija galime pasitikėti", - pabrėžė L. Narkovič.

Pirmasis į Trakų Vokę atvykęs gyventi Tiškevičius buvo Jonas Vytautas Emanuelis, gimęs Voložine. "Jo tėvas Juozapas Voložine (dabartinė Baltarusija) yra pastatęs Šv. Juozapo bažnyčią. Kaip perskaičiau dokumentuose, šv. Juozapo skulptūra ant Vokės koplyčios yra skirta Juozapo Tiškevičiaus atminimui", - sakė L. Narkovič.

Koplyčios rūsyje - sarkofagai su kelių Tiškevičių kartų palaikais. "Pirmieji jų čia buvo atvežti iš Voložino, kai carinės Rusijos valdžia iš jų atėmė bažnyčią, kuri buvo kartu ir giminės mauzoliejus, ir pavertė ją cerkve. Pamažu iš Voložino Tiškevičiai persikėlė ir gyventi į Trakų Vokę. Koplyčia buvo pirmas dvarvietėje atsiradęs pastatas. Grafai iš pradžių gyveno mediniame, dar ir dabar išlikusiame iš Liudviko Dombrovskio pirktame dvarelyje. Vėliau 1876-1880 metais italų architektas Oleandro Marconi, sekdamas Varšuvos karalių rezidencijos pavyzdžiu, suprojektavo puošnius rūmus", - pasakojo J. Chludok.

Cariniais laikais katalikų tikėjimo grafams Trakų Vokėje taip pat nebuvo lengva. L. Narkovič yra girdėjusi pasakojimą, kad kai 1863 metais Vilniaus generalgubernatoriaus nurodymu daryta dvaro inventorizacija, siekiant apsaugoti koplyčią, nuo stogo buvo nuimtas kryžius, paslėpti sakraliniai reikmenys, o dvaro administratorius, įteikdamas valstybės raštininkui porą butelių Vokėje pagamintos degtinės, koplyčią įrašė kaip "klėtį".

Lelijos herbo grafai

Paskutinis Trakų Vokėje gyvenęs šios giminės atstovas - grafas Jonas Mykolas Tiškevičius - 1896 metais yra gimęs Vokėje, o 1939 metais žuvo per aviakatastrofą. "Buvo gegužės 30 diena, jo gimtadienis, sukako 43-eji, grafas viešėjo pas gimines Lenkijoje. Labai norėjo kuo greičiau tą pačią dieną atsidurti Vokėje, pas žmoną ir tris vaikus. Sėdo su pusbroliu į dvivietį lėktuvėlį, tačiau smigo į žemę vos spėję pakilti, - pasakojo J. Chludok. - Jo išankstiniu prašymu buvo palaidotas ne koplyčios kriptoje, o prie koplyčios, sakė, kad jis, kaip karininkas, turi saugoti giminės koplyčią."

Jo žmona Ona Radvilaitė-Tiškevičienė su trimis mažamečiais vaikais - Izabele (g. 1932), Zigmantu Jonu (g. 1934), Ona Marija (g. 1938) - tų pačių metų rugsėjį, prasidėjus neramumams, vokiečiams ir sovietams okupavus Lenkiją, išgirdusi, kad pirmiausia sovietai susidoroja su bajorais, pasitraukė į Vakarus. Kaip pasakojo L. Narkovič, grafienė vis dar tikėjosi grįžti, tačiau vėliau supratusi, jog tai neįmanoma, išsakė vaikams savo paskutinį prašymą - įamžinti ją Trakų Vokėje šalia čia palaidoto vyro.

Grafienė Jungtinėje Karalystėje mirė 1983 metais, taip niekada daugiau ir neviešėjusi Vokėje. "Jos gyvenimas prabėgo Anglijoje, Velo kaimelyje (Linkolnšyro grafystė), kurį vadino savo mažąja Voke. Gyvenimui grafienė užsidirbo prižiūrėdama arklius (Lietuvoje mėgo jodinėti, netgi dalyvaudavo žirgų lenktynėse). Kai vaikai baigė mokslus ir norėjo ją pasiimti gyventi drauge, ji nesutiko, sakė, kad tas kaimas jai primena Vokę", - pasakojo J. Chludok.

Pernai per Sekmines buvo pašventinta ir koplyčioje pakabinta grafienei skirta bronzinė atminimo lenta (kol kas per restauravimą nukabinta), ją padovanojo grafienės vaikai. Kembridže gyvenantis sūnus Zigmantas nuolat domisi koplyčios restauravimo darbais, susirašinėja su vietos bendruomene, prisideda finansiškai.

Altorius - Druskininkuose

Kaip pasakojo J. Chludok, Tiškevičių laikais koplyčioje buvo puošnus, paauksuotas ąžuolinis italų meistrų pagamintas altorius. "Kai 1946 metais čia buvo įrengtas kombinuotųjų pašarų sandėlis, Lentvario klebonas Kazimieras Kulakas altorių slapčia išvežė į Lentvarį, o vėliau - į Druskininkų bažnyčią. Altorius ją puošia iki šiol, - sakė J. Chludok. - Prieš daug metų mes bandėme jį susigrąžinti, bet leidimo negavome. Kadangi norime atkurti visą Tiškevičių laikais buvusį koplyčios grožį, parapijiečiai nusprendė savo lėšomis atkurti ir altorių. Šiuo metu yra daroma altoriaus kopija. Fantastiškai graži! Rugsėjo mėnesį atkeliaus pagrindinė jo dalis. Tikiu, kad Kalėdas jau švęsime visiškai sutvarkytoje koplyčioje." Įdomu, kad Bažnytinio paveldo muziejuje saugomi šios koplyčios liturginiai drabužiai, kurie buvo siuvinėti O. Radvilaitės-Tiškevičienės rankomis.

"Aš kartais pagalvoju, kad viską čia padeda išsaugoti kažkur plevenanti Tiškevičių dvasia. Pažiūrėkite, kas nutiko su Lentvario rūmais. O čia, regis, daug kas kabo ant plauko, bet paskui išsisprendžia teigiamai. Buvo tiek bandymų viską sunaikinti, - svarstė J. Chludok. - Koplyčią sovietmečiu pavyko išsaugoti gavus leidimą paversti šarvojimo sale. Tuometinis Žemdirbystės mokslinio tyrimo instituto direktorius, akademikas Juozas Lazauskas suprato, kad tik taip galima išlaikyti sakralinę paskirtį. Jis priešinosi ketinimui čia įrengti kino salę. Juk po grindimis - Tiškevičių palaikai. Vėliau prasidėjo Atgimimas, tikintieji koplyčią atgavo 1992 metais. 2007 metais mus pribloškė žinia, kad yra parengta dvarvietės pritaikymo galimybių studija, kurioje numatyta koplyčią paversti paveikslų galerija. Parapijiečiai pasipriešino. Savivaldybei teliko atsiprašyti, ketinimą palaikė nesusipratimu."

Ir lietuviškai, ir lenkiškai

Pamaldos koplyčioje kiekvieno mėnesio pirmą ir trečią sekmadienį vyksta lenkų kalba, kiekvieną antrą ir ketvirtą sekmadienį - lietuvių kalba, o jei mėnuo turi penkis sekmadienius, tuomet laikomos lotyniškai. Jos nenutrūko ir restauruojant koplyčią - tikintiesiems džiugu matyti, kaip darbai keičia jų maldos namus.

"Šis koplyčios atnaujinimas žmonėms teikia vilties, kad daug ką galima padaryti visiems kartu susitelkus. Bendruomenės žmonės nuolat čia užsuka - visi lankosi ir prižiūri darbus. Labai smagu gyventi tokioje bendruomenėje", - šypsojosi J. Chludok.

Kaip pasakojo L. Narkovič, nors ši koplyčia dvarvietės teritorijoje buvo statyta kaip Tiškevičių dvaro koplyčia, tačiau tam tikromis valandomis bei dienomis čia galėjo melstis ir dvaro tarnai. Koplyčia niekada nebuvo uždara. Gal todėl vietiniai žmonės ją taip pamėgo ir dėjo visas pastangas, kad išgelbėtų nuo griūties.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"