TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Bokšto laikrodį prižiūri nuo paauglystės

2013 06 22 6:00
Romualdas Sprangauskas. Oresto Gurevičiaus (LŽ) nuotrauka

Sostinės Arkikatedros varpinės laikrodį Romualdas Sprangauskas anksčiau prisukdavo, o dabar, išskyrus retus atvejus, reguliuoja naudodamasis kompiuteriu. Dar jis turi privačią laikrodžių taisyklą, į kurią močiutės net rožinių atneša pataisyti.

Laikrodininko R.Sprangausko žiniomis, Lietuvoje jis - vienintelis toks specialistas. Tiesa, jo tėvas daug metų dirbo šį darbą. Juozas Sprangauskas sostinės centre esantį bokšto laikrodį prižiūrėjo nuo 1951 metų. Sūnus Romualdas, jau būdamas paauglys, išmoko tai daryti ir padėdavo tėvui. Tuo metu, kai mokėsi mokykloje, nemanė tapsiąs laikrodininku, bet galiausiai suprato, kad šis darbas jam prie širdies.

Sūnus tapo mokiniu

"Tėvas buvo savamokslis laikrodininkas, - pasakojo R.Sprangauskas. - Anksčiau jis dirbo geležinkelininku, o laikrodžiai buvo pomėgis. Laisvalaikiu juos rinkdavo, taisydavo. Tėvukas buvo talentingas, jam pavyko įsilieti į laikrodininkų bendruomenę. Buvo imlus naujovėms. Kai atsirado elektroninių, kvarcinių laikrodžių, šiuos remontuoti pradėjo vienas pirmųjų." Pašnekovas pasakojo, kad tėvas dirbo viename buitinio aptarnavimo kombinate, laikrodžius taisydavo ir namie. Vėliau jam patikėta prižiūrėti ir Arkikatedros varpinės laikrodį. Paaugęs sūnus padėdavo. Dažniausiai laikrodį jiedu prisukinėdavo pasikeisdami. "Buvau gal aštuntokas, - sakė R.Sprangauskas. - Tėvas man patikėdavo užlipti į patį bokšto, kurio viduryje - šachta, viršų ir paleisti laikrodį." Jis pasakojo, kad kas dvi paras tekdavo sukti rankeną, pakeliančią sunkius svarsčius. Vienas svėrė 120, du - po 90 kilogramų.

Katedros varpinės laikrodžiui - 346 metai. / Ritos Stankevičiūtės (LŽ) nuotrauka

Arkikatedros varpinės laikrodis būdavo prisukamas metų metus. Kartkartėmis patepamas jo mechanizmas, o reguliuojant pusantro metro ilgio švytuoklę nustatoma, kad tiksliai rodytų laiką. Tokiam darbui - bokšto laikrodžio priežiūrai - reikėjo nemažai fizinės jėgos.

R.Sprangauskas prisiminė: "Namie matydavau prie laikrodžių sėdintį tėvą, bet potraukio imtis tokios pačios veiklos nejaučiau. Baigiau vidurinę mokyklą, įstojau į aukštąją. Galiausiai įvyko kažkoks lūžis. Nuėjau pas tėvą į darbą (ten buvo laikrodininkų cechas) ir tapau jo mokiniu."

Ką rodo tėčio laikrodis?

R.Sprangauskas sakė, kad bokšto laikrodį vienas prižiūri jau apie du dešimtmečius - nuo tada, kai tėvas išėjo į pensiją. "Arkikatedros varpinės laikrodžiui yra 346 metai. Jo gimtadienis - spalio 12 dieną. Laikrodis buvo kalvio nukaltas, sutvirtintas pleištais", - istoriją pasakojo R.Sprangauskas.

Meistras patikino, kad šis laikrodis eina tiksliai, ypač turint galvoje jo amžių. Jei šiek tiek užskuba arba pradeda vėluoti, R.Sprangauskas pakoreguoja. Jis nesistebi, kad daug žmonių nesupranta, ką rodo bokšto laikrodžio rodyklės, mano, jog neteisingai. Laikrodininkas paaiškino, kad minučių rodyklės nėra, tik valandų ilga rodyklė. Sakė, kad vieni pirmųjų pasaulio laikrodžių buvo su tokia ištisine rodykle. Tad norint sužinoti, kiek laiko, reikia žiūrėti, kur nukreiptas jos strėlės smaigalys. Kitoje rodyklės pusėje esantį pusmėnulį R.Sprangauskas vadino reliktu, likusiu nuo tų laikų, kai laikrodžiai rodydavo Mėnulio fazes. "Laiką rodo rodyklės smaigalys. O laikrodis muša kas ketvirtį valandos, - priminė meistras ir nusijuokė: - Mane nuo vaikystės "terorizuodavo" aplinkiniai klausdami: "Kaip rodo tavo tėčio laikrodis?"

Pasak R.Sprangausko, žmonės vėl pamėgo mechaninius laikrodžius. / Oresto Gurevičiaus (LŽ) nuotrauka

Vokiečiai modernizavo

Daugiau kaip tris šimtmečius rankomis prisukamą varpinės bokšto laikrodį, pasak R.Sprangausko, šio amžiaus pradžioje modernizavo vokiečiai. Ir šešis naujus varpus atvežę pakeitė senuosius. "Anksčiau ten buvo daug įvairaus dydžio varpų, surinktų iš Lietuvos bažnyčių. Sovietmečiu sekmadieniais septintą valandą vakaro būdavo grojama varpinės karilionu", - įdomią tradiciją prisiminė R.Sprangauskas.

Dabar laikrodis valdomas kompiuteriu. Šis stovi varpinės apačioje. "O po laikrodžiu yra elektroninė dėžutė", - sakė meistras. Į patį viršų ropštis jam tenka rečiau. Du ar tris kartus per mėnesį R.Sprangauskas užlipa pažiūrėti, ko nors pareguliuoti. Sakė, kad būna visokių smulkių darbų.

Nors Arkikatedros varpinės laikrodį prižiūrėti tapo patogiau, meistras ilgisi senosios tradicijos, kai mechanizmą reikėdavo prisukti. R.Sprangauskas tvirtino, kad toks laikrodis lieka be dvasios. Jam trūksta žmogaus rankų. Tiesa, tradiciją atgaivinti įmanoma, nes laikrodžio mechanizmas išlikęs.

Mechaniniai laikrodžiai vėl populiarūs

R.Sprangauskas nežino, kas yra aukščio baimė, bokšte galva nesvaigsta. Užtat labai smagu iš aukštai gėrėtis Vilniaus panorama. "Pro vieną langą matyti Gedimino prospektas, pro kitus - Trys kryžiai, Gedimino pilis, bažnyčios, upė, nauji namai... Miestas ypač gražiai atrodo ankstų rytą. Malonu užlipti į varpinę ir ten pabūti", - pasakojo laikrodininkas. Jis prisiminė tame aukštyje šventęs ir mokyklos baigimą, ir Naujuosius metus. Pirmuosius Sąjūdžio mitingus taip pat stebėjo iš varpinės bokšto.

Pastaraisiais metais R.Sprangauskas turi pusę etato varpinės laikrodžiui prižiūrėti, likusį laiką būna savo mažoje laikrodžių taisykloje. Taiso įvairius tiksinčius prietaisus. Šį nedidelį nuosavą verslą pradėjo daugiau kaip prieš 20 metų. Klausiamas, kaip sekasi, meistras pasakojo: "Įvairiai. Vienu metu, kai pasidarė populiarūs elektroniniai laikrodžiai, mobilieji telefonai, darbo buvo mažiau. Tačiau žmonėms, norintiems sužinoti, kiek valandų, vėl labiau patinka žiūrėti į laikrodį, o ne telefono ekraną." Pasirodo, į madą grįžta net mechaniniai laikrodžiai, kuriuos reikia prisukti. Meistro rankose atsiduria taisytinas tėvų bei senelių palikimas. Klientai atneša ir sieninių laikrodžių - ne tik senesnių, bet ir modernių. Pasak R.Sprangausko, daugiausia žmonių, jais nešinų, užplūsta žiemą prieš Kalėdų šventes.

R.Sprangausko kasdienybė - tarp sugedusių, tiksinčių ir varpais skambančių laikrodžių. / Oresto Gurevičiaus (LŽ) nuotrauka

Taisykloje lankosi ir močiutės, prašančios sutaisyti sustojusius laikrodžius. Jei meistras mato, kad senolė gyvena skurdžiai, iš tokios pinigų už savo darbą neima. Močiutės atneša ne tik laikrodžių, bet ir sutrūkusių rožinių pataisyti. Laikrodininkas neatsisako padėti.

Laiko tėkmė

R.Sprangauskas laikrodininku dirba apie 30 metų. Teigė, kad prižiūrėdamas bokšto laikrodį ir taisydamas kitus, mažesnius, prisiliečia prie laiko tėkmės. "Atgaivinu ir vėl paleidžiu laikrodžius, - kalbėjo meistras. - Man svarbu tikslumas. Pats stengiuosi būti punktualus."

Kaip teigė R.Sprangauskas, anksčiau laikrodininkus rengdavo Buitininkų mokykla sostinėje. Dabar, anot pašnekovo, šio amato niekas nebemoko. O meistrų vis mažėja. "Vilniuje, žinau, gal dešimt, o senųjų yra kokie du ar trys. Vienam meistrui jau 91 metai, o jis tebedirba", - tvirtino R.Sprangauskas. Pats sakė mokinių neturįs - niekas neprašo dalytis žiniomis ir patirtimi. Meistras abejoja, ar laikrodininkų dinastiją pratęs jo 9 metų sūnus Robertas Vilnius, nes kol kas nepastebi tam reikalingų savybių, tokių kaip kantrybė. Tačiau tėvas pririnko krūvą senų laikrodžių, juos vaikas su malonumu išrenka į smulkias detales.

Trumpai

* Žemutinės pilies teritorijoje pastačius Vilniaus katedrą, XV a. pradžioje prie jos buvo prijungtas pilies gynybinės sienos vienas iš vakarinių bokštų ir jame įrengta katedros varpinė.

* Istoriniuose šaltiniuose varpinė pirmą kartą paminėta 1522 m., kai reikėjo bokštą remontuoti.

Bokšto laikrodis neturi minučių rodyklės. / Ritos Stankevičiūtės (LŽ) nuotrauka

* 1598 m. pastatytas aštuoniasienės varpinės dalies trečias aukštas.

* 1610 m. bokštą nuniokojo gaisras. Varpinės atstatymo darbams vadovavo architektas Vilhelmas Polis.

* XVII a. antroje pusėje bokšte pakabinta keletas Jono Delamarso nulietų varpų, įrengtas laikrodis.

* Laikrodžio ciferblatai keturiose tarpsnio sienose - žalvario skardos. Ciferblatų apvadai, rodyklės ir skaičiai paauksuoti.

* Varpai skambina ne tik valandas, bet ir ketvirčius valandos.

* XVIII a. viduryje meistras Gustavas Miorkas varpinėje pakabino daugiau varpų.

* 1893 m. suformuotas varpinės stogas, kuris savo formos nepakeitė iki šiol.

* 1965 m. varpinė taip pat remontuota, įrengtas šildymas, joje veikė Vilniaus ekskursijų biuras.

* Kai 1989 m. vasario 5 d. Arkikatedra grąžinta tikintiesiems ir pašventinta, netrukus virš varpinės atkurtas kryžius.

* 2002 m. Kelno arkivyskupas padovanojo Vilniui šešis varpus. Didžiausias varpas pavadintas Joachimo vardu.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"