TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Bonjour Lituanie! Hello Lithuania!

2015 03 24 10:00
Francisas Robichaud.  Ritos Stankevičiūtės (LŽ) nuotrauka

Kovo 20-ąją pasaulis minėjo Tarptautinę frankofonijos dieną. Apie prancūzų kalbą Prancūzijoje, Kanadoje ir Lietuvoje – pokalbis su trisdešimtmečiu kanadiečiu Francisu Robichaud, jau ketverius metus gyvenančiu mūsų šalyje. 

Jis dėsto Prancūzų institute, Vilniaus prancūzų vidurinėje, talkina Kanados ambasadoje. Kalbamės ne tik apie prancūzų kalbą, bet ir apie Kanadą bei lietuviškas patirtis.

Tarp anglų ir prancūzų

Į Lietuvą dirbti Francisas atvyko po studijų Centriniame Europos universitete Vengrijoje. Tiesa, ir anksčiau Europa kanadiečiui nebuvo terra incognita, mat jis turi ir Prancūzijos pilietybę. „Bet ji tik ant popieriaus. Kultūrine prasme aš priklausau Šiaurės Amerikai. Nors augau Kanadoje, kultūrinė aplinka, sakyčiau, buvo labai amerikietiška, kaip JAV“, – pasakoja jis. Pasak F. Robichaud, JAV ir Kanada yra daug labiau susijusios nei bet kurios Europos Sąjungos (ES) narės, išskyrus nebent Beniliuksą. Ne politiškai, o ekonomiškai, kultūriškai, kalbiškai – visa tai sumišę tarp valstybių, turinčių ilgiausią sieną pasaulyje.

Prancūzės ir kanadiečio iš dvikalbės Naujojo Bransviko valstijos sūnus augo Monrealyje bei jo priemiesčiuose. Tai antras pagal dydį šalies miestas ir didžiausias prancūzakalbiame Kvebeke. Iš dešimties valstijų aštuonios yra anglakalbės, po vieną prancūzakalbę ir dvikalbę. Francisas lankė prancūzišką mokyklą, nes taip norėjo mama. Apskritai vaikai Kvebeke privalo mokytis prancūziškoje mokykloje, jei abu tėvai mokėsi prancūziškai. Jei vienas ne, tuomet galima rinktis. Tokią tvarką, kuria siekiama išsaugoti prancūzišką tapatybę Kvebeke, pašnekovas vadina buka. Anot jo, ji nereikalinga, mat lietuvių spauda buvo draudžiama, o kanadiečiai tokių dalykų nepatyrė net valdant britams.

„Man pasisekė, nes su draugais nuolat bendraudavau angliškai po pamokų“, – pasakoja jis. Dalis kvebekiečių kalba tik prancūziškai: pašnekovas skaičiuoja, kad iš visų 8 milijonų valstijos gyventojų bent ketvirtadalis vargiai moka angliškai. „Taip, ne, skrudintuvas, kumpis, – šmaikštauja jis, vardydamas žodžius, kuriuos jie moka. – Kvebeke gali gyventi be anglų kalbos, tačiau man asmeniškai tai nepatinka. Man priimtiniau dvikalbystė. Pasižiūri į Lietuvą – čia visi kalba bent dviem kalbomis. Nesakau, kad gerai buvo per prievartą brukti rusų kalbą, bet akivaizdu, kad žmonės gali kalbėti daugiau nei viena kalba. Juk kanadietis nėra kvailesnis už vidutinį žmogų“.

Svetingieji kvebekiečiai

Paklausus kas mane, europietę, Kanadoje nustebintų, Francisas pirmiausia mini šalies dydį, beprotiškus atstumus. Taip pat lietuvius turėtų stebinti Kanados kosmopolitiškumas. „Neturėjau problemų įsigyventi Lietuvoje, tačiau Monrealyje jaustis kaip namie dar lengviau. Greit rasi lietuvių bendruomenę. O čia turiu keturis gerus draugus kanadiečius, iš kurių du yra lietuvių kilmės. Užtruko dvejus su puse metų juos surasti“, – pasakoja jis. Taip pat pažymi šilumos ir svetingumo atmosferą, jam atrodo, kad skirtingos kultūros Kanadoje sugyvena net geriau nei Paryžiuje ar Londone: „Monrealyje skirtingos bendruomenės sutaria puikiai. Neprivalai kitų mėgti, tačiau toleruoji, priimi jų teisę čia būti, įsilieti, dalintis“. Be to, daugiatautiškumas smagus, sako pašnekovas, pavakarieniavęs vietnamiečių restorane nueini išgerti į kubiečių barą, o po to linksminiesi dūzgėse su rusais: „Ten mažiau etikečių klijavimo dėl lyties, religijos, odos spalvos. Niekam tai nerūpi. Svarbiausia, kas iš tiesų esi, kaip elgiesi. Kartais to ilgiuosi. Čia irgi to yra, tačiau ne taip plačiai paplitę“. Kvebekiečių draugiškumą jis iliustruoja pasakodamas, kad Monrealyje pademonstravus bent menkiausias prancūzų kalbos žinias, būsi priimtas dar šilčiau nei įprastai. Tuo metu pačioje Prancūzijoje situacija kitokia: „Paryžiuje kartais mano kalbą taiso, nes turiu akcentą. Man tai atrodo gan užgaulu. Įtariu, kad prancūzai taip elgiasi ir su belgais, šveicarais, afrikiečiais“.

Tipinis kanadietis – kaip jis atrodo? Esama stereotipų apie prancūzų, britų ar net lietuvių išvaizdą, tačiau įsivaizduoti kanadietį ne taip paprasta. Taip yra dėl minėto kosmopolitiškumo, didžiulio „lydymosi katilo“, aiškina prancūzų kalbos dėstytojas. Taip pat pažymi, kad egzistuoja kanadiečius vienijančios vertybės: „Būti svetingu, širdingu užsieniečiams, labai tolerantišku, plačių pažiūrų, ledo ritulio fanu“. Ištaręs pastarąjį nusijuokia ir priduria, kad ledo ritulys kanadiečiams – kaip lietuviams krepšinis. „Nors domisi labiau vyrai, nei moterys, tai be abejonės panašu į religiją ar nacionalinį laisvalaikio leidimo būdą“, – komentuoja jis.

Pasak pašnekovo, minėtos vertybės svarbios daugeliui žmonių pasaulyje, todėl Kanada yra labai priimtina šalis. Gali sutikti žmonių, negalinčių pakęsti Prancūzijos ar JAV, tačiau Francisas sako niekada nesutikęs tų, kuriems itin nepatiktų Kanada: „Galbūt man to nesako, nes aš kanadietis, tačiau, užsiminus, jog formaliai esu ir prancūzas, kai kurie išreiškia savo nepasitenkinimą šia šalimi“. Tiesa, amerikiečiai nepraleidžia progos iš kanadiečių pasišaipyti dėl jų akcento ar dėl to, kad jie per daug lėti, mandagūs. „Niekada nemačiau, kad kanadiečiai dėl to įsižeistų. Visiškai priešingai. Mums tai patinka, nes juokinga“, – pasakoja F. Robichaud, pažymėdamas animacinį serialą „Pietų parkas“, kuris Kanadoje itin populiarus, ypač serijos, kur šaipomasi būtent iš jų pačių.

„Nemokate išnaudoti žiemos“

Prašau išvardyti penkis dalykus, kurie kanadiečiui labiausiai patinka Lietuvoje. Pirma – maistas bei gėrimai (kugelis, cepelinai, bulvių blynai, kepta duona, varškės sūreliai, gyvas alus ir kt.). Antra – lietuvaitės. Trečia – Vilniaus senamiestis. Atvykusiam iš „Naujojo pasaulio“ tai, kas mums įprasta, atrodo ypatinga: „Man patinka pasiklysti. Vis dar pasiklystu siaurose senamiesčio gatvelėse, kurios netvarkingai išsidėsčiusios“. Ketvirta – daugelio lietuvių vidinis skilimas savo šalies atžvilgiu. Anot Franciso, mes mylime ir nekenčiame Lietuvos vienu metu. „Nuostabu, tai rodo tikrą meilę, kuri nėra akla“, – su besąlygišką meilę savo šaliai reiškiančiais amerikiečiais mus lygina pašnekovas.

Penkta – draugiškumas, kurį kanadietis patyrė čia gyvendamas: „Atrodo, kad žmonės tiesiog mane priima, nors vos pakalbu lietuviškai. Su manimi kalba angliškai, jei moka – prancūziškai. Malonu, jokio streso, rūpesčio“. Draugiška lietuvių prigimtis, jo nuomone, mažai kam pažįstama, rytų europiečius neretai įsivaizduojant šaltus, uždarus. Santūrūs – taip, sako pašnekovas, tačiau sykį pralaužus kevalą, gali iš tiesų pažinti asmenį. Čia nėra jokio veidmainiškumo, kaip kitose šalyse, kur visi ypatingai malonūs atvykėliui, bet tik vienam vakarui. Kanadietis sako labai vertinąs tai, kad lietuviai iš pradžių atsargūs, tačiau moka iš tiesų susidraugauti.

„Kalba graži, bet per daug sudėtinga“, – juokauja jis, kai prašau išvardinti tris Lietuvoje gluminančius ar stebinančius dalykus. Dar pasipiktina kefyru su išimtimi šaltibarščiams ir kiek nutyla, bandydamas nusiteikti rimtai. Visų pirma Francisui atrodo keista, kad lietuviai neretai mėgsta vaizduoti esą progresyvūs, nors iš tiesų jiems rūpi tradicinės vertybės. Antra, jį glumina mūsų nesugebėjimas džiaugtis žiema: „Jūs negalite pakęsti žiemos. Suprantu, kad gyvendamas JAV gali iš Aliaskos nuvažiuoti į Teksasą, bet Lietuvoje nepadės, jei šiltesnės žiemos ieškosi Druskininkuose. Nesuprantu, kodėl niekas nežaidžia ledo ritulio, kroketo. Likti namie prie televizoriaus ir gurkšnoti kakavą nieko blogo, bet išeikite į lauką“. Trečia – kanadietis pastebi, kad lietuviai labai santūrūs viešose erdvėse, jei žmogus kalba telefonu autobuse ar gatvėje, jis išsiskiria iš kitų: „Man tai keista, juk visi turėtų būti kuo nors užsiėmę“.

Tik ne „frenglish“

Tarptautinės Frankofonijos organizacijos duomenimis, pasaulyje prancūziškai kalba 274 milijonai žmonių, iš jų 60 milijonų tai yra užsienio kalba. 32 šalyse prancūzų – oficiali kalba, dar penkiose ja kalba bent kas penktas pilietis. Nors rašytinė prancūzų kalba visur tokia pat, sakytinė smarkiai skiriasi: „Mes priimame faktą, kad Prancūzų akademija iš esmės nurodinėja, kaip turime rašyti. Mano rašymo įgūdžiai tokies patys kaip Prancūzijos gyventojų, tačiau šnekamoji kalba skiriasi“. Kanadiečiai, kaip pasakoja Francisas, naudoja daugiau senovinių prancūziškų žodžių nei patys prancūzai. Pavyzdžiui, vietoje Europoje naudojamų „le T-shirt“ kanadiečiai sako „le chandail“ ar „la fin de semaine“ vietoje „le week-end“. Taip pat kanadiečiai turi savų idiomatinių posakių. Francisas pasakoja, kad kartais iš prancūzų kilmės kolegų Institute išgirsta jam neįprastų žodžių, taip pat ir jie būna nustebinti leksikos, kurią vartoja kanadietis.

Nepaisant to, kad nuo 2010 metų prancūzų kalbos populiarumas paaugo ketvirčiu ir ši kalba yra šešta pagal paplitimą pasaulyje ir antra po anglų kaip užsienio kalba, Prancūzų akademija siekia išsaugoti vadinamąją Moljero kalbą, neįsileidžiant anglicizmų. Pavyzdžiui, rekomenduojama nevartoti tokių paplitusių žodžių kaip „email“ („le courriel“) ar „download“ („télécharger“). Tačiau ne visi prancūzai pritaria tokiam kalbos puritonizmui, pavyzdžiui, neseniai Prancūzijos kultūros ministrė Felur Pellerin pareiškė, jog angliškų žodžių blokada yra neefektyvi, metas liautis. Iš vienos pusės tai gerai, sako pašnekovas, nes ilgą laiką prancūzai apskritai neigė faktą, kad prancūzų nebėra lingua franca, akivaizdu, kad ja tapo anglų. Tačiau iš kitos pusės, prancūzai pirma turėtų išmokti gerai angliškai, o ne įtraukti svetimos kalbos žodžius į savo žodyną. „Kitu atveju nešnekėsime tinkamai jokia kalba apskritai. Tai pavojinga, – apibendrina jis. – Ne elitas sprendžia dėl kalbos, ji dinamiška ir priklauso nuo daugumos, tačiau gyventojai turėtų suprasti, koks procesas vyksta. Yra tokia anglų kalba, išmokite ją“.

Pats Francisas sako galįs labai lengvai prancūziškame pokalbyje su draugais pavartoti angliškų žodžių ar angliškame prancūziškų, tačiau formaliame lygyje kanadiečių prancūzų kalba grynesnė nei pačių prancūzų: „Mes stengiamės išsaugoti savo prancūzų kalbą. Manau, kad tai gerai, kiekviena kalba turi savo žodžius. Oficialioji prancūzų kalba Kanadoje yra taisyklingesnė nei Prancūzijoje“. Pašnekovas sakė niekaip negalįs suprasti angliško žodžio „le parking“ vartojimo prancūzų kalboje, kai galima sakyti „le stationnement“. „Kartais galiu įmaišyti kitos kalbos žodžių, bet puikiai žinau, kam jie priklauso. Man patinka atskirti, kitu atveju kalbame „frenglish“, kas yra gan populiaru, – teigia F. Robichaud. – Kelių kalbų mokėjimas nėra prieštaringas. Mūsų smegenys pakankamai kompleksiškos, juk nusiuntėme žmones į mėnulį. Tiesa, jie kalbėjo angliškai, bet vis tiek. Mes užsiimame kvantine fizika, kodėl negalėtume puikiai valdyti kelių kalbų?“.

Lietuviai puikūs mokiniai

Lietuvoje prancūziškai kalba iki trijų procentų gyventojų, tai nepalyginamai mažiau nei Didžiojoje Britanijoje ar Vokietijoje. Pasak Franciso, svarbesnis už šią statistiką faktas, kad lietuviai apskritai moka daugiau užsienio kalbų. „Gerai, 10 proc. britų kalba prancūziškai, tačiau kiek jų apskritai kalba dviem ar trimis kalbomis? Prancūzų yra jų pirma ir vienintelė užsienio kalba. Štai kas iš tiesų svarbu. Šiuo požiūriu lietuviai yra labai pažengę“, – komentuoja jis, atkreipdamas dėmesį, kad nesame Prancūzijos kultūrinės įtakos sferoje.

Pats pasakoja apie entuziastingą lietuvių norą mokytis prancūzų: „Nebandau pagražinti, jiems tikrai sekasi neįtikėtinai gerai. Beveik absoliuti dauguma mano studentų puikiai ar bent gerai kalba angliškai. Vadinasi, prancūzų jiems yra trečia, o gal net ketvirta ar penkta kalba. Tai įspūdinga ir įrodo, kad kuo daugiau kalbų moki, tuo lengviau jų mokytis“. Francisą maloniai stebina suaugusieji, ateinantys į Institutą po darbo dienos dviejų valandų užsiėmimams. Pirmos pamokos metu įprastai paklausiantis, kodėl žmonės susirinko, F. Robichaud pasakoja, kad dauguma ateina tiesiog dėl įdomumo, kai kurie dėl darbo ar studijų. Pašnekovas svarsto, kad galbūt prancūzų atrodo logiškas žingsnis jau mokant anglų, neatmeta ir ES institucijų įtakos, apskritai Vakarų traukos. „Suprantu, kad vidutinis lietuvis neateina mokytis į Institutą“ – tęsia, pastebėdamas, kad didžioji dalis jo studentų yra labai išsilavinę.

Lietuviai lengvai susitvarko su prancūzišku tarimu ir dauguma gramatinių dalykų, kaip sudėtingesnį mums aspektą Francisas išskiria artikelių naudojimą, tačiau tai jam atrodo natūralu, nes lietuvių kalboje jie neegzistuoja. Nesant analogijų gimtojoje kalboje, suprasti kur kas sudėtingiau. Taip pat mini sunkumus su daiktavardžių giminėmis: daugybe atveju prancūzai daiktavardžiams priskiria kitą giminę nei lietuviai. Taip pat lietuviams gali būti neįprasti du būtieji laikai – „le passé composé“ ir „l'imparfait“ – neatitinkantys mūsiškių būtojo kartinio ir būtojo dažninio. „Tai nė kiek nepaneigia fakto, kad mane stulbina lietuvių gebėjimai prancūzų pamokose“, – priduria pašnekovas. Pasak jo, kalbų mokymasis rodo intelektą, troškimą atrasti naujus dalykus, išmokti, pažinti: „Visi mano studentai mokosi Institute, nes to nori. Juk galėtų likti namie ir žiūrėti televizorių, tačiau ateina gerai nusiteikę net ir po darbo dienos. Toks nusiteikimas labai palengvina mano darbą“.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"