TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Broliai Donskiai: panašūs tik balsai

2008 07 12 0:00
Leonidas Donskis su žmona (kairė˜je) brolio Roberto vestuv˜se.
LŽ archyvo nuotrauka

Leonido Donskio veiklos sąrašas netrumpas: filosofas, Lietuvos televizijos laidos "Be pykčio" vedėjas, dėstytojas, kelių knygų ir straipsnių autorius, aktyvus visuomenės veikėjas. Šeimoje šis intelektualas augo ne vienas - turi beveik septyneriais metais jaunesnį brolį Robertą. Šio veiklos sąrašas trumpesnis, tačiau tikrai turi ką papasakoti. Jis dirba eismo priežiūros tarnyboje pajūryje.

Leonidą ir Robertą aplinkiniai vargiai ar palaikytų broliais - išvaizda jie visiškai nepanašūs. Gal tik balsas gali išduoti juos esant giminaičius. "Mūsų balsų tembras labai panašus, intonacijos taip pat. Net mama kartais telefonu negali atpažinti", - pasakoja Leonidas. Robertas sako, kad ir jų raštas iš dalies yra panašus, tik vyresnėlio kiek dailesnis.

Robka ir Liuka

Broliai vienas kitą vadina pravardėmis. Robertas tampa Robka, o Leonidas - Liuka. Draugai nuo paauglystės Robertą vadina vien pavarde. Ją išgirdę ir aplinkiniai susidomi, ar nėra ryšio su televizijos laidos "Be pykčio" vedėju. Jaunėlis visada didžiavosi vyresnėlio pasiekimais, bet niekada nesinaudojo tuo, kad brolis dirba televizijoje. Tiesa, vaikystėje buvo pravartu turėti vyresnį brolį, nes kieme galėjo jaustis saugus. "Brolis mokėjo gerai gintis ir už mane pakovodavo. Vis bėgdavo per kiemą manęs gelbėti. Nors pats visada buvo ramus, nebuvo mušeika, bet mokėjo neblogai kautis. Ir imtynes lankė, kažkokiose varžybose net trečiąją vietą buvo užėmęs", - prisimena R.Donskis.

Vis dėlto bene didžiausia garbė dėl vyresnėlio aplankė, kai vienuoliktoje klasėje Leonidas ėmė groti ir dainuoti mokyklos ansamblyje. Jaunėliui net leido dalyvauti repeticijose ir koncertuose. Na, dar kartais užsukti į vyresniųjų klasių moksleivių šokius mokykloje.

Mamos valgiai

Broliai Donskiai augo Klaipėdoje. Robertas taip ir liko ištikimas gimtajam miestui, o Leonidas su žmona ir mama šiuo metu gyvena Kaune. "Mama yra kilusi iš Kauno, ten gimusi ir augusi. Tačiau tėtis, baigęs mokslus, gavo paskyrimą į Klaipėdą, čia atsivežė mamą", - pasakoja Robertas. Jis stengiasi kaip galima dažniau nulėkti į laikinąją sostinę aplankyti artimųjų. "Geriausiu atveju, susitinkame kartą per mėnesį. Atvažiavęs į Kauną pas mamą atsigeriu kavos, pabūnu valandą ir išlekiu. Vietoje negaliu nusėdėti. Labai mėgstu mamos paruoštus valgius. Jokiame bare taip nepavalgysi. Kai ji nori mane palepinti, paprašau, kad pietums paruoštų karpį. Brolis dėl to pyksta ir priekaištauja: "Jau geriau nueikime į barą. Tu pasiimsi, ką tik nori, aš apmokėsiu, bet mamos nevargink", - pasakoja Robertas. Atvykusiam šeimos jaunėliui Leonidas, kad ir kaip būtų užsiėmęs, visada randa laiko ir nusiveda pavaišinti į kokį gražų bariuką.

Pajūryje eismo priežiūros tarnyboje dirbantis vyras taip pat nelieka skolingas. Žino, ką mėgsta Leonidas. "Jam labai patinka, kai kokį apdovanojimą gauna ar kaip kitaip yra įvertinamas. Tuomet paskambinu ir pasakau, kaip dėl jo džiaugiuosi. Brolį tai labai "pakaso". Pamalonina toks paprastas, gražus dėmesys, pagyrimas, kad per laidą gražiai atrodė", - išduoda brolio silpnybę Robertas.

Leonido moralai

Tarp brolių nemažas amžiaus skirtumas. Tai labiausiai ir lėmė, kad vaikystėje jie nebuvo itin artimi. "Anksčiau buvo taip: aš turiu savo gyvenimą, jis - savo. Buvau jaunesnis brolis, ką ten iš manęs gausi. Vėliau, nuo kokių 1996 metų, pradėjome labai vertinti vienas kitą", - prisimena Robertas. Jis visada jausdavo, kad turi vyresnį brolį. Barti ir dabar gauna. "Prisiklausau vyresnio brolio. Visada drausmina, kad tik išgėręs nevairuočiau. Nors niekada taip nevažinėju - puikiai žinau, kuo tai kvepia. Kai tik kokia nelaimė, ypač su pareigūnais, kelyje nutinka, jis iš karto skambina: dėl profilaktikos velnių duoda. Tikrai kaip mažas pasijuntu", - prisipažįsta Robertas.

Leonidas buvo bene aršiausias brolio skatintojas siekti mokslų. "Mūsų abu tėvai yra medikai: tėvas - gydytojas, mama - medicinos sesuo. Tėvas norėjo, kad Leonidas taptų chirurgu. Tačiau brolis - visai ne toks žmogus. Paskui tėvas labai džiaugėsi, kad Leonidas būtent į mokslus pasuko. Vėliau norėjo, kad aš būčiau gydytojas - taip pat nepavyko. Baigiau Klaipėdos politechnikumą, transporto remonto. Brolis mane visą laiką skatino mokytis daugiau, bet vis atidėdavau. Iš dalies verslas kalčiausias. Tuomet gerai gyvenau, turėjau tarybinių automobilių detalių parduotuvę. Galvojau: kam man tas mokslas, spėsiu", - pasakoja Robertas. Vėliau verslas baigėsi. Paskatintas dėdės - pulkininko Levo Donskovo - jis nuėjo dirbti į policiją, šioje sistemoje vyras praleido 11 metų. Eismo priežiūros tarnyboje dirba vos metus. Prieš tai buvo antrojo policijos komisariato budėtojas. "Budėtoju dirbau penkerius metus, bet naktinis darbas skirtas ne man. Todėl, pasitaikius galimybei, perėjau į eismo priežiūros skyrių", - paaiškina pareigūnas.

Karklės suvienyti

Nors polinkio į mokslus Robertas iš vyresnėlio neperėmė, bet būtent Leonidas įdiegė pomėgį klasikinei muzikai ir geram rokui. "Jei ne brolis, kažin, ar būčiau klausęsis, tarkime, grupės "Pink Floyd". Jis vis siūlydavo pasiklausyti, kokia tai muzika. Taip po truputį ją pamėgau", - pasakoja Robertas.

Laisvą minutę vyras mėgsta nulėkti į gamtą, čia jis atsipalaiduoja, atgauna jėgas. Buvęs jo viršininkas sudomino medžiokle, bet neilgam. "Pernelyg myliu gyvūnus, kad galėčiau juos šaltakraujiškai medžioti. Visą medžioklės įrangą, net ir šautuvą, pardaviau. Šunys yra mano didžiausia aistra. Dabar turiu vokiečių ir kanarų dogus. Jie gyvena sodyboje Karklėje. Ten juos kasdien aplankau", - savo augintiniais džiaugiasi vyras.

Prisiminimų apie Karklę tiek Leonidas, tiek Robertas turi nemažai. "Labai daug laiko praleidau Karklėje esančioje "Žilvičio" stovykloje. Į ją dabar važiuoja mano vienuolikmetis sūnus. Leonidas ten vasaromis dirbdavo vadovu, o aš buvau patekęs į jo būrį. Visokio velnio jam prikrėsdavome: tai duris užrakindavome, tai sportbačius paslėpdavome. Visko būdavo, bet jis niekada nepykdavo, suprasdavo. Iš manęs viešai pasityčiodavo, kai stovykloje sugalvodavo kokį vaidinimą. Šiaip jis puikiai priima pokštus ir išdaigas, supranta humorą", - pasakoja Robertas.

Vienas - tėvo, kitas - motinos

Pasak Roberto, tėvai nemažą įtaką padarė sūnums. "Aš tikriausiai - tėvo numylėtinis, nes buvau pagrandukas, Leonidas labiau buvo mamos vaikas. Tėvo visada klausiau, jis man buvo didelis autoritetas. Balso niekada nekeldavo, net nežinodavau, kas tai yra. Buvo be galo atsidavęs vaikams. Kuo galėjo, viskuo mums su broliu padėjo. Šeimos reikalus tvarkė būtent jis - buvo šeimos galva. Aš, auklėdamas vaikus, esu minkštesnis. Žmona "kietesnė", ji tvarko griežtesnius reikalus, aš lengvesnius", - prisipažįsta Robertas. Jis turi dukrą Simoną iš pirmosios santuokos ir sūnų Dovydą - iš dabartinės.

Leonidas vaikų neturi, tačiau broliai tikrai randa apie ką pasišnekėti. Kartais nuvažiavę Roberto sodyboje išsikepa mėsytės ir šnekučiuojasi į valias. "Aš - ne iš tų žmonių, kurie mėgsta šeimos susitikimus. Man geriau pabūti atskirai su broliu. Jis puikiai supranta, ką noriu pasakyti. Nors kartais gal ir ne taip pasakau, bet jis puikiai reaguoja. Kad vienas kitą suprantame iš žvilgsnio, nedrįstu sakyti, bet iš pusės žodžio - taip. Brolis su visais sutaria, jam nėra svarbu, su kokio amžiaus žmogumi bendrauti - nejaučia barjero. Mano draugai labai gerbia Leonidą. Bendraudamas jis nusileidžia iki mano "aukštuomenės" lygio. Kitu atveju man reikėtų dar poros enciklopedijų, kad galėčiau su juo kalbėtis", - juokiasi vyras.

"Buvau mažesnis ir kvailesnis, stengdavausi pasimaivyti. O Leonidas - nuolaidesnis. Ką aš pasakydavau, jam pro ausis praeidavo. Jis labai ramus ir švelnus žmogus, susitvardantis, niekada neparodo, kad pyksta, nervinasi.

Šiaip esu nekonfliktiškas, su visais gerai sutariu. Tik aš, kaip jaunėlis, energingesnis, labiau užsivedantis, kraujas greičiau užverda, bet bėgant metams suprantu, kada reikia nusileisti.

Brolis labai jautrus, kai tik paskambini, pirmas klausimas būna: "Kas atsitiko?". Sakau: "Nieko nėra. Noriu tik pasikalbėti. Viskas tvarkoje." Visada manęs perklausia du kartus. Ir tik tuomet, kai nuraminu, kad viskas gerai, pradedame normaliai kalbėtis."

Brolis Robertas pagal Leonidą

"Roberto mąstymas labiau techninis, visada domėjosi automobiliais, vairavimu ir meistravimu. O aš esu absoliutus humanitaras, linkęs į menus, muziką. Nors mes ir skirtingi, abu esame sentimentalūs.

Jis labai žmogiškas, visada mokėjo patikti, nes bendraudamas yra minkštas, malonus. Tačiau vaikystėje pats provokuodavo muštynes. Buvo drąsus - nebijodavo už save vyresnių. Juk žinojo, kad namie sėdi ir knygas skaito vyresnis brolis. Puldavau ginti jį, keletą kartą apgyniau ir nuo tikrų chuliganų, tokių bjaurių sutvėrimų.

Aš, kaip vyresnis brolis, leisdavau sau pamoralizuoti. Tikriausiai gerokai įkyrėjau dėl skatinimo mokytis. Dabar supratau, kad negalima visų žmonių tempti ant savo kurpaliaus.

Pats iš jo išmokau lengvai bendrauti su mama. Jis visada mokėjo su tėvais pajuokauti. Abu tėvai mus mylėjo, bet jis buvo labiau tėvo vaikas. Tėvas buvo geras šeimininkas. Nepaisant truputį banguoto savo gyvenimo, Robertas - taip pat šeimos žmogus."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"