TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

"Būčiau paskutinė niekšė, jei bambėčiau"

2007 06 29 0:00
Aktorė Nelė Savičenko pastaruoju metu tikrai nestokoja komplimentų.
LŽ archyvo nuotrauka

Liepos 2 dieną aktorė Nelė Savičenko dalyvaus iškilmingoje ceremonijoje - drauge su kitais Klaipėdai nusipelniusiais asmenimis į akmenį ir bronzą įspaus savo pėdą. Vežėjų gatvėje, "šlovės alėjoje", liks ir jos žymė.

Klaipėdos dramos teatro fojė nuo sienų jau nukabinti artistų portretai. Bus remontas. Nelė Savičenko duoti interviu atlekia lengva ir vasariška. Pastaruoju metu jai beriama tiek komplimentų, kad sunku ir parinkti reikiamus žodžius. Galima pasinaudoti viešais gerbėjų prisipažinimais, kokią žymę aktorė paliko jų gyvenime: "Labai inteligentiška, subtili ir įdomi, visada laukiu jos vaidmenų", "graži, tauri ir išmintinga, verta "Oskaro", tegu ir lietuviško", "kerinti, vitališka", "kai buvau jaunas, buvau ją įsimylėjęs."

- Ar jūs jau Klaipėdoje, ar dar Kanuose?

- Jau Klaipėdoje. Labai greitai nusileidau ant žemės. Grįžti turėjau neišbuvusi viso festivalio dėl egzaminų. Dėstau scenos kalbą Klaipėdos universitete. Ketvirto kurso studentės laikė baigiamąjį egzaminą, rengė klasikinę poeziją, o dar reikėjo rasti sceninį sprendimą skirtingiausių laikotarpių eilėraščiams: nuo Shakespeare'o iki Prevert'o. Ir dar du egzaminai "mažesniems vaikams" - žemesniems kursams.

- Esate griežta dėstytoja?

- Aš įvairi. Griežta, kai reikia. Kai studentas nepasiruošęs, ir jau ne pirmą kartą. Kai labai tauposi, mane erzina. Kai nepaniręs į skaitomą tekstą, šaltas ir abejingas.

- Apie Kanus turbūt galėtumėte pasakoti tris paras?

- Kad važiuosiu, sužinojau per televiziją. Kai išgirdau, kaip esu tituluojama ("L'Oreal Paris" prizas Lietuvos kino žvaigždei - akreditacija), pamaniau, kad galbūt jau ir didybės manija galėtų apimti. Išvažiavau iš klaipėdietiško lietaus su vėjais - į karštį. Buvo nuostabu justi ore tvyrantį fiestos laukimą, prieššventinį nerimą. Kaip vaikystėje laukiant Naujųjų: atnešama eglutė, puošiama, bet dar ne šventė. Paskui ateina akimirka, kai pajunti: jau šventė, jau dabar. Pritrenkė sirgaliai. Jiems šventė - stovėti prie aptvarėlių. Kuo anksčiau užsiimti geresnę vietą ir budėti, laukti pasirodančių dievų. Kiti kiaurą parą išstovi.

- Ką nors iš dievų pačiupinėjote iš arti?

- Man buvo įdomu, kaip jie jaučiasi užlipę ant tų raudonų laiptų. Jie praeina pro fotografų gretas, blyksčių marias, gauna dozę komplimentų arba pasipiktinimo ūbavimų, jeigu nebūna užtenkamai malonūs. Paskui lipa laiptais, minia šaukia: toks įspūdis, kad rėkia visi Kanai. Jie - tų kelių akimirkų dievai. Stebėjau žvaigždžių laikyseną. Matyti, koks žmogaus būdas, kokia jo jėga, nors viskas paradiška ir labai užmaskuota. Sužavėjo airių grupės U2 lyderis Bono. Jis pripratęs prie tūkstantinių minių, ir tai justi. Stulbinama jo vidinė jėga, absoliučiai jokio koketavimo. Kiti su minia tikisi pabendrauti labai familiariai, kaip su senais draugeliais. Moterys ima koketuoti. O kai kam tos ceremonijos - vargas ir našta. Nugalėtojai rumunai staiga atsidūrė dėmesio centre ir kankinosi. Atrodė, kad jie ištraukti iš visai kito konteksto ir padėti po didinamuoju stiklu. Tačiau tai buvo gyvi žavūs žmonės, dar neišmokę dengtis fantastišku formos valdymu.

- Bradą Pittą matėte?

- Nemačiau, bet spaudos konferencijos dalyviams jis ir jo žmona padarė gerą įspūdį savo paprastumu, išsamiais atsakymais. Jokio holivudiško štampo ar sienos. Paprasti jauni žmonės.

- Tai gal Leonardo DiCaprio?

- Žinau, kad jis pastambėjo. Iš labai arti mačiau Doną Johnsoną, jis atėjo į tą pačią peržiūrą, sėdėjo visai netoli. Mačiau režisierių Dario Argento, kompozitorių Ennio Morricone. Bet ką čia tuo girtis?!

- Sukote galvą, kaip apsirengsite?

- Kolegė rekomendavo jauną klaipėdietį dizainerį Raimondą Petreikį. Jis leido išsirinkti drabužius iš savo naujos kolekcijos. Tiksliau, parinko pats ir pataikė: gražus, taurus kostiumas, atitinkantis Kanų reikalavimus - sijonas buvo su šleifu, nedidele uodegyte. Maža to, grįžusios manęs laukė staigmena - tą kostiumą jis man ir padovanojo. Taip pat pagelbėjo nuolatinė talkininkė Aina Zinčiukaitė, taigi jaučiausi puikiai, jokio galvos skaudėjimo.

- Kaip leisite vasarą?

- Klaipėdoje. Gal nuvažiuosiu į Vilnių pas mamą. Aš jau pailsėjau Kanuose. Į užsienius nevyksiu, nes prieš tai vis tekdavo išvažiuoti: Paryžius, Vašingtonas, Niujorkas. Man idealios judrios atostogos. Turbūt net sodyboje nepailsėčiau, jei nuvažiuočiau ir imčiau dykinėti - vis tiek susirasčiau priežasčių nerimauti, ieškočiau, ko čia nusitvėrus. Nemoku atostogauti ramiai, sėdėti - jau vienos tokios dienos man pakaktų.

- Tai medituoti nemokėtumėte?

- Turbūt aš kitaip medituoju. Man visą laiką reikia turėti darbo, peno protui, akims - viskam.

- Prisirišote prie Klaipėdos?

- Jeigu ne jūra, kažin ar būčiau čia pasilikusi ilgam. Mano miestas numeris pirmas - Vilnius, gimtinė. Klaipėdoje puiku, kol nenuvažiuoju į Vilnių. Nuvažiavusi suprantu, kaip jo pasiilgau ir koks jis yra mano.

Labai suaugau su savo teatru, kolegomis. Vaidinu puikiuose spektakliuose su puikiais partneriais. Ko gero, būtų sudėtinga įleisti šaknis kitame teatre. Šiuo požiūriu esu konservatyvi - sunkiai priprantu prie naujų žmonių. Nors susidraugauju greitai, bendrauju lengvai.

- Vaidinate daug. Jūsų manymu, pakankamai ar gal dar per mažai?

- Darbo užtenka. Niekada neatrodo, kad per mažai. Man visada per trumpas kūrybinis periodas iki premjeros. Nesu iš tų, kurie per dvi savaites ar dar greičiau sukuria vaidmenį. Pavydžiu kolegoms, kurie taip greitai pagauna, suvokia, pajunta, užčiuopia. Man turi praeiti daugiau laiko, kad herojė taptų mano dalimi, kad parašytas personažas taptų gyvas. Labai slegia, kai priartėja premjera, o vaidmuo dar nebaigtas. Tada sunku ir moraliai, ir fiziškai - kitąkart iki ligos. Staiga nei iš šio, nei iš to imi negaluoti, prikimba peršalimo simptomai ar dar kas nors. Ir žinai, kad tai susiję su "skola", su "neįvykusiu" vaidmeniu.

- Ar po spektaklio sunku "išeiti" iš vaidmens?

- Jei jis nepasisekė, sunku. Žinai, kad bus kitas kartas, pataisysi. Supranti nesėkmės priežastis, bet nuo to ne geriau. Tiesa, sėkmė gali taip pakylėti, kad irgi neužmigsi pusę nakties. Bet tai jau kita kokybė, labai pozityvi.

- Jūsų vyras - to paties teatro aktorius Valentinas Klimas. Ar šeimoje vyrauja pokalbiai apie teatrą, vyksta namų repeticijos?

- Būna, kad pasitariame, bet vis tiek kiekvienas darome savaip. Esame vyras ir žmona, gyvame drauge ilgus metus, bet mūsų darbo metodai skirtingi. Nuomonės vis tiek išsiskirtų, o tada veikiausiai pradėtume pyktis. Kokia tada prasmė?

- O kai išsiskiria aktoriaus ir režisieriaus nuomonės?

- Čia jau liūdniau... Bet aktorius pavaldus. Visi personažai, visas statinys režisieriaus rankose, tu esi tik viena detalė. Detalė negali kelti streiko: kas ir būtų, jei staiga vienas varžtas iššoktų ir pareikštų: "O aš noriu į kitą vietą."

- Vaidmenų stygiaus nejaučiate, bet ar tai tie vaidmenys, kurių būtumėte norėjusi, apie kuriuos svajojote?

- Kai kurti vaidmenį sekasi sunkiai, mintyse paaimanuoju: "Dieve Dieve, na kodėl čia ne tai, ko aš noriu? Tokia keista moteris - aš taip niekada nesielgčiau. Ir iš kur ji tokia?" Kartais piktai pagalvoju: "Na ir bjauri boba!" Bet koks džiaugsmas ir malonumas, kai "ne savas" žmogus staiga tampa "savas". Kažkas įvyksta, ir tu jį supranti, teisini, su juo gyveni. Man tokie vaidmenys labai brangūs. Užtat nežinau, ar jie - tie. Turbūt tie. Negaliu skųstis dėl vaidmenų, būčiau paskutinė niekšė, jeigu bambėčiau. Jie mane ugdė, formavo, keitė, plėtė akiratį, supratimą apie žmogų, santykius. Aš jiems visiems dėkinga. Dėkinga konfliktams su režisieriais, kurių buvo, tiesa, gana švelnių, - nesu aršus žmogus. Viskas tik į naudą.

- Po Dalios Tamulevičiūtės spektaklio "Viskas apie moteris" buvo pasakyta: šitos aktorės gali viską. Apie jus su Valentina Leonavičiūte ir Regina Šaltenyte.

- Šis spektaklis - nuolatinis improvizacijos egzaminas, kurio visada truputėlį prisibijau. Po jo girdėjome labai daug komplimentų.

- Kai jus atpažįsta, su kokiais vaidmenimis sieja?

- Nežinau. Malonu, kai pamatę mane gatvėje žmonės šypsosi. Matyt, ne neigiamos emocijos jiems sukyla. Kai kam vis dar esu "Turtuolio, vargšo" Gretchen. Klaipėdiečiai tikriausiai sieja su vaidmenimis teatre, kitų miestų gyventojai - su darbais kine.

- Neseniai jus matėme naujame lietuviškame filme "Nuodėmės užkalbėjimas", bet anksčiau filmavotės daugiau. Pasiilgstate filmavimo aikštelių atmosferos?

- Labai! Man patinka, kad visą dieną turi būti pasiruošusi akimirkai, akimirkos užfiksavimui. Kada ji tave užklups, nežinai. Smagus tas nuolatinis vidinis būdravimas, nors geri kavą, vaikštai pavėsyje... Gali atrodyti vangi ir atsipalaidavusi, nors iš tiesų esi kaip suspausta spyruoklė. Toks dvejopas būvis man labai patinka.

- Esate skaičiavusi, kiek sykių teko taip būdrauti?

- Anksčiau būtinai reikėjo skaičiuoti, nes nuo skaičiaus priklausė dienos atlygio tarifas. Paskui nebereikėjo. Iš viso susidarytų daugiau kaip 25 filmai. Ne visi vaidmenys pagrindiniai, nors dauguma - taip. Filmavausi Odesoje, Maskvoje, Kijeve.

- Vis per tą "Turtuolį, vargšą", per tą Gretchen?

- Tai buvo labai geras startas.

- Ir teatro vaidmenys suskaičiuoti?

- Ne, bet vis tiek kada nors tai sužinosiu. Artėjant jubiliejui suskaičiuos, kiek suvaidinau.

- Pastaruoju metu pažirę apdovanojimai (Auksinis scenos kryžius, Padėkos kaukė) tarsi byloja apie kūrybinį piką, sprogimą. Ar taip buvo visada?

- Ne, taip nebuvo visada. Pikas turbūt dėl to, kad nebejaučiu negeros, kaustančios baimės - o ji mane lydėjo ilgą laiką ir daugeliu atveju trukdė.

- Scenos baimė?

- Nežinau, ar scenos...

- Gyvenimo?

- Turbūt gyvenimo. Turbūt. Daug ko. To, kas man būdavo nežinoma, aš bijodavau, nusverdavo ne smalsumas čiupti, kibti, lukštenti, nagrinėti, bet baimė. Ji mane persekiojo. Arba nerdavau strimgalviais, arba, atvirkščiai - bijodavau. Gal tai greičiau drovumas, ne baimė. Kaip pančiai, kurie neleidžia veikti, nors puikiai žinai, ką ir kaip turėtum daryti.

- Padėjo stebuklingi kursai?

- Jokie kursai - juk visą laiką mokaisi dirbdamas. Ir vaidindamas spektaklį mokaisi. Publika irgi yra tavo mokytoja. Kuo giliau pasineri į medžiagą, pjesę, vaidmenį, tuo mažiau lieka baimių, drovumas pasitraukia. Tai vienintelis receptas, vieninteliai kursai.

- Prašom papasakoti apie savo pomėgius.

- Neturėjau progos jų įgyti. Viskas susiję su profesija. Be galo mėgstu skaityti. Turbūt nesu labai gera žmona savo vyrui. Kita radusi laisvą valandėlę pultų tvarkyti namų, visaip jų grąžinti. Kartais pavydžiu tos kitų susikurtos hipnotizuojančios ramybes. O aš - kaip kokia... Laisvą minutę imu knygą ir galiu viską aplinkui pamiršti - gražu ar negražu. Kartais net išmėtyti drabužiai neerzina. Šiaip jau netvarkos nemėgstu, ji trukdo.

- Ar nesigailite ėjusi į televiziją?

- Dėl to niekada nesigailėjau, nes turėjau unikalią progą pati vykti pas herojus, imti interviu. Kai to netekau, pasidarė nebeįdomu tik pranešti, apie ką bus siužetas. Baigėsi sutarties laikas ir išėjau.

- Kurioje barikadų pusėje geriau: imančiojo ar duodančiojo interviu?

- Manau, abiem pusėms nelengva. Klausyti yra didelis menas. Prakalbinti žmogų, atverti, kad jis norėtų išsipasakoti - irgi.

Kitąkart imantysis interviu pavargsta daug labiau.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"