TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Buvę šauktiniai: tai tikrai yra vyriškumo mokykla

LŽ archyvo nuotrauka

„Džiaugiuosi, kad po šauktinių tarnybos pasilikau [kariuomenėje] ir dirbu jau 18 metų“, – tikina buvęs šauktinis, o dabar vyresnysis seržantas Andrius Pekūnas.  „Mano sūnui dabar treji metai, bet norėčiau, kad ateityje jis atliktų privalomąją tarnybą ir pareigą tėvynei. Motyvuosiu jį tam“, – sako seržantas Arvydas Kulaitis. „Dabar esama pasipriešinimo šauktinių kariuomenei, nes žmonės atprato ir išlepo“, – kalba jaunesnysis eilinis Tomas Daugininkas.

Nusprendus grąžinti 2008-aisiais panaikintą šauktinių kariuomenę, viešojoje erdvėje netilo diskusijos, pasipiktinimo šūksniai, mėginimo išsisukti nuo privalomosios karo tarnybos prisigalvojant sau ligų istorijas.

Naujienų portalas LRT.lt jau rašė, kad, kariuomenės atstovų teigimu, net apie 80 proc. šauktinių po privalomosios tarnybos pateikdavo prašymus priimti į profesinę karo tarnybą.

Iki šauktinių kariuomenės panaikinimo atlikti privalomąją pradinę karo tarnybą pašaukti, o vėliau nusprendę pasirinkti profesinę karo tarnybą ar Krašto apsaugos savanorių pajėgas (KASP) vyrai LRT.lt pasakoja, kas lėmė jų sprendimą pasilikti kariuomenėje.

A. Pekūnas: kiekvienas vaikinas turėtų išeiti šią mokyklą

Lietuvos didžiojo kunigaikščio Butigeidžio dragūnų batalione 1997-aisiais tarnauti pašauktas vyr. seržantas A. Pekūnas tuo metu jau turėjo žmoną, dvejų metų sūnų, nuosavą verslą, tačiau teigia norėjęs šiek tiek pakeisti gyvenimą, todėl nedvejodamas vyko į prievolės centrą.

„Žinoma, gyvenimas pasikeitė iš esmės. Kai atvažiavau pirmą dieną, ištiko šioks toks šokas: išsyk buvome trumpai apkirpti, gavome naujus drabužius, maistas valgykloje skyrėsi nuo naminio, stalo įrankiai ir indai – iš aliuminio. Bet galiu pasakyti, kad tikrai nesigailiu, jog tuomet pradėjau tarnybą, nes tai tikrai yra vyriškumo mokykla. Tenka išmokti gyventi žmonių grupėje, planuoti savo gyvenimą, užsibrėžti ir pasiekti tikslus, užsigrūdinti“, – prisimena pašnekovas.

A. Pekūno teigimu, tuo metu, kai jam buvo įteiktas šaukimas, didelio pasipriešinimo nesijautė, o dabar jo esama todėl, kad nuo 2008-ųjų praėjo gana daug laiko ir nuo minties apie privalomąją karo tarnybą spėta atprasti.

Paklaustas, kodėl nusprendė pasilikti kariuomenėje ir pasirinkti profesinę karo tarnybą, A. Pekūnas pažymi, kad pasilikti jam buvo pasiūlyta, nes jis turėjo vadovavimo patirties.

„Laikui bėgant mane paskyrė skyriaus vadu, turėjau vadovauti 10–12 karių. Po tarnybos skyrių vadams buvo pasiūlyta pasilikti. Kariuomenėje man patiko, mačiau galimybių tobulėti. Džiaugiuosi, kad po šauktinių tarnybos pasilikau ir dirbu jau 18 metų.

Tai yra vyriškumo mokykla ir pareiga tėvynei. Požiūris į tarnybą priklauso nuo daug ko: ugdymo šeimoje, patriotiškumo jausmo, žiniasklaidoje pateikiamos informacijos ir nuomonių. Tačiau manau, kad kiekvienas vaikinas turėtų išeiti tą mokyklą“, – sako A. Pekūnas.

A. Kulaitis: dėvėti uniformą su šalies vėliava yra garbė

Seržantas A. Kulaitis į Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo mechanizuotąjį pėstininkų batalioną tarnauti buvo pakviestas 2000-aisiais. Jo teigimu, tuo metu jis ir jo aplinkos žmonės laikėsi nuomonės, kad pareigą šaliai atlikti reikia.

„Gal auklėjimas šeimoje buvo toks, kad kiekvienas vyras turi atitarnauti kariuomenėje ir atlikti savo pareigą tėvynei, todėl minties išsisukinėti tikrai nebuvo. Baigęs mokyklą, pats nuėjau į karinį komisariatą ir pareiškiau, kad noriu tarnauti kariuomenėje. Ne vienas tuomet atėjo savo noru, kai kuriems net nepakako metų iki šaukiamo amžiaus, tačiau vis tiek ėjo.

Aš pats tuo metu domėjausi ir vis dar domiuosi pokariu. Apie pokarį, partizanus – žmones, kurie buvo pasiryžę aukoti viską ir ginti tėvynę, man pasakodavo mano tėvukas. Mūsų kariuomenė man asocijavosi su tuo. Manau, kad dėvėti uniformą su šalies vėliava, tarnauti savo šaliai ir ją ginti tiesiog yra garbė“, – kalba pašnekovas.

Praėjus pusei tarnybos laiko, A. Kulaičiui buvo pasiūlyta profesinė karo tarnyba. Iš 60 tuo metu tarnavusių jo kolegų pasilikti nusprendė daugiau nei 20 žmonių, prisimena seržantas.

„Būti kariuomenėje daugiausia motyvacijos suteikia draugystė, komandinė dvasia, rūpinimasis vienas kitu, pareiga saugoti vienam kitą. Taip pat įkvepia ir darbo dinamika: nuolat vyksta mokymai, pratybos, bendraujame su užsienio partneriais, turime galimybių pamatyti jų techniką, ginkluotę“, – pažymi A. Kulaitis.

Pašnekovas pritaria kolegų nuomonei, kad praėjo nemažai laiko po to, kai buvo nuspręsta naikinti šauktinių kariuomenę, todėl esama daug mėginimų išsisukti.

„Dalis žmonių dabar renkasi greitesnius ir lengvesnius pinigus, emigraciją, kur uždarbis didesnis ir greitesnis. Dar įtakos turi auklėjimas šeimoje.

Mano sūnui dabar yra treji metai, bet aš norėčiau, kad ateityje jis atliktų privalomąją tarnybą ir pareigą tėvynei. Motyvuosiu jį tam“, – tikina vyras.

T. Daugininkas: kariuomenėje išmoktos pamokos praverčia versle

Privalomąją karo tarnybą jaunesnysis eilinis T. Daugininkas atliko 2004-aisiais. Po kartotinių karinių mokymų 2012-aisiais šeimą ir nuosavą verslą sukūręs vyras nutarė prisijungti prie KASP.

„Pašauktas tarnavau mokomajame pulke, kur tvarka buvo griežčiausia. Iš pradžių buvo sunku, prie tos tvarkos reikia priprasti. Tačiau aš nebėgau nuo kariuomenės, nesislėpiau ir neieškojau ligų. Pašaukė – atlikau savo pareigą, o vėliau prisijungiau prie KASP.

Po mano privalomosios tarnybos buvo praėję aštuoneri metai, buvo įdomu, kaip pasikeitė kariuomenė. Skirtumas yra didelis, sąlygos – kur kas geresnės, – kalba pašnekovas. – Tai, kad dabar esama pasipriešinimo šauktinių kariuomenei, manau, lemia laikotarpis be privalomosios tarnybos: visi atsipalaidavo, kad nebereikės tarnauti, pradėjo dejuoti. Žmonės išlepo.“

Tačiau T. Daugininkas teigia savo gyvenimo niekada nesiejęs kariuomene, jo nesieja ir dabar. „Nesu karjeristas, nesvajoju apie generolo laipsnį. Jei kelsiu laipsnį, gausiu didesnę algą, o valstybės pinigų man nereikia, aš pakankamai užsidirbu pats.

Ten aš atitrūkstu nuo kasdienybės, pabūnu kitame pasaulyje. Pratybose fiziškai pavargstame, tačiau morališkai pailsime. Apskritai kariuomenė mane užgrūdino, suteikė vadovavimo, darbo su žmonėmis patirties. Tai buvo gyvenimo mokykla, kurioje išmoktos pamokos padėjo vėliau, kuriant savo verslą“, – teigia T. Daugininkas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"