TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Buvo birželis, vasaros pradžia...

2006 06 10 0:00
1975 metų birželis. "Dešimtuko" diplominių spektaklių dieną ant teatro Basanavičiaus gatvėje laiptų: Remigijus Vilkaitis, Dalia Tamulevičiūtė, Irena Kriauzaitė, Arūnas Storpirštis.
Autoriaus nuotrauka

Prieš savaitę visiems laikams atsisveikinome su teatro režisiere ir pedagoge Dalia Tamulevičiūte. Viena šviesiausių jos gyvenimo akimirkų, be abejojimų, buvo jos pirmųjų auklėtinių, garsiojo "dešimtuko", diplominiai spektakliai.

Koks netobulas mechanizmas yra žmogaus atmintis... Laikas viską supainioja: datas, vietas, vardus ir netgi puses sukeičia vietomis: tai, kas atminties "fotografijoje" buvo vienaip, pasirodo, buvo atvirkščiai - kaip veidrodyje. Tačiau išlieka svarbiausia - emocinė atmintis, dvasinė fotografija, kurią, pasirodo, nėra sunku atkurti. Tereikia susikaupti ir atgaivinti pasąmonėje vis tebeglūdinčius garsus, kvapus, vėjelio dvelktelėjimą, nepakartojamą momento atmosferą... Ypač tai kelia svarbiausius, pakiliausius gyvenimo momentus, kurie tiek daug lėmė tavo, ir ne tik tavo, ir kitų, tau brangių ir mylimų žmonių gyvenimuose.

Užėmė teatro rūmus

Toks momentas jauniems aktoriams, režisierės Dalios Tamulevičiūtės auklėtiniams, buvo 1975 metų saulėta birželio diena, kai Vilniuje, teatre Basanavičiaus gatvėje, prasidėjo jų diplominiai spektakliai.

Tada garsiuosiuose "Pohuliankos" teatro rūmuose Basanavičiaus gatvėje laikinai glaudėsi Akademinis dramos teatras. Birželio mėnesį teatras išvyko gastrolių ir rūmai buvo tušti. Juose ir įsikūrė Dalios Tamulevičiūtės "dešimtukas" - rengti diplominių spektaklių, vėliau rodytų birželio pabaigoje. Jauni, dar beveik nepajutę tikros scenos ir jos užkulisių atmosferos aktoriai staiga gavo teisę šeimininkauti puikiuose ir paslaptinguose teatro rūmuose.

Jaunimas greitai užėmė sceną, užkulisius ir grimo kambarius, kartais repetuodavo ir pernakt, čia pat ir nakvodami, bet tai nebuvo "žalio" jaunimėlio siautėjimas: aktoriai su savo kuratore, tuometine Jaunimo teatro vadove Dalia Tamulevičiūte elgėsi kaip būsimi šeimininkai. Be abejo, tada jie negalėjo žinoti, kad po kelerių metų su Jaunimo teatru atsikels į šiuos rūmus, kad nuo čia prasidės jų ir jų teatro kelias į tarptautinę šlovę.

Perpildytos salės

Tada, prieš 31 metus, tai buvo energingas, azartiškas ir savo darbą gerai išmanantis teatrinis jaunimas. Tiesa, jie jau turėjo palyginti solidžią sceninę patirtį. Jų vadovė rengė juos taip, kad nuo pat pirmųjų teatrinio mokslo metų jie bręstų drauge su savąja publika. Ir tai visiškai pasiteisino. Studentų spektakliai Karojaus Sakonio "Televizijos trukdymai" ir Vladimiro Majakovskio "Blakė" buvo rodomi ir tuometinės Konservatorijos mokomajame teatre, ir kitose aikštelėse (pvz., Vilniaus inžinierinio statybos instituto ir Dailės instituto) - salėse, pilnutėlėse euforijos apimto jaunimo. Be to, ir šio kurso aktoriaus meistriškumo specialybės egzaminai visada vykdavo keleriopai perpildytoje Mokomojo teatro salytėje.

Savotiškas protestas

Derėtų prisiminti ir tą laikotarpį. Buvo praėję vos treji metai nuo Kalantos susideginimo ir nuo studentiškų protestų. Visose aukštosiose ir net vidurinėse mokyklose vyko nuolatinis ideologinis teroras. Už mažiausią nusižengimą studentai buvo šalinami iš mokslo įstaigų - net už vaikinų ilgesnius nei kareiviško standarto plaukus. Tiesa, studentams aktoriams šia prasme buvo daroma nuolaida: ir tada buvo paisoma, kad tai - būsimi artistai. Kartu - ir Vido Petkevičiaus, ir Arūno Storpirščio, ir Kosto Smorigino ir, be abejonės, Algirdo Latėno tuometinės vešlios ševeliūros - tai buvo ir protesto prieš santvarką ženklas.

Čia leisiu sau užbėgti pasakojimui už akių ir pateikti tokį samprotavimą. Kartą girdėjau kažkur autoritetinguose šaltinuose minint, kad ansamblio "The Beatles" fenomenas ir jo muzika neleido įsiplieksti trečiajam pasauliniam karui. Pasinaudodamas šia paralele nesirengiu tvirtinti, kad Dalios Tamulevičiūtės "dešimtukas" buvo mūsų "bitlai". Vis dėlto manau, kad šis teatrinis ir meninis fenomenas, be kita ko, suteikė mums tais beprotiškai sunkiais metais dvasinės atgaivos, stiprybės, savigarbos, tikėjimo ir pasitikėjimo savo jėgomis jausmo. Be viso to ir be jų būtų kur kas sunkiau ištverti nepalūžus ir nedegradavus iki šių dienų. Ir iki šių dienų išbandymų.

Patys sau apšvietėjai

Taigi grįžkime prie tų 1975 metų birželio įvykių teatre Basanavičiaus gatvėje. Tokia detalė: teatro šeimininkai išvykdami gastrolių nepaliko nei apšvietimo specialistų, nei raktų nuo apšvietimo kabineto. Todėl teko nelegaliai brautis į apšvietėjų valdas ir savarankiškai mokytis valdyti tokį sudėtingą mechanizmą kaip tuometiniai apšvietimo aparatai "štelverkai". Darbo įkarštyje grįžęs iš gastrolių apšvietimo meistras Liudas Šeduikis buvo šokiruotas. Tačiau žvilgtelėjęs į sceną ir pamatęs, kaip vaidina "dešimtukas", bemat atlyžo: jis buvo tikras teatro meno vertintojas ir žinovas.

Užkoduoti dešimtmečiai

Diplominiai Dalios Tamulevičiūtės aktorių spektakliai vyko net penkis vakarus (tai irgi buvo naujovė, ligi tol per diplominius būdavo vaidinama gerokai kukliau). Prasidėjo jie nuo vodevilių vakaro. Trumpose komedinėse ištraukose jaunieji aktoriai rodė ypatingus improvizacinius sugebėjimus, azartiškos, užkrečiančios jų vaidybos atmosfera sklandė scenoje ir užkulisiuose, audrino salę. Ypatingą komiko talentą demonstravo šiaip jau labai rimtas Remigijus Vilkaitis. Po Vilnių pasklido gandas, kad teatre Basanavičiaus gatvėje vyksta kažkas ypatinga. Nors šie diplominiai spektakliai ir šiaip nestigo žiūrovų, bet netrukus publika pradėjo įnirtingai veržtis į visus diplomantų spektaklius.

Vėliau suvaidinta komedija Sakonio "Televizijos trukdymai" jau buvo daug sykių sėkmingai rodyta Mokomajame teatre. Publika stūgavo iš pasigėrėjimo, kai Kostas Smoriginas pašiauštais plaukais (grimo dėstytojo Petro Ilgūno darbas) vaidino invalidą, kurį stebuklingai pagydo televizijos stebuklai.

Kitomis dienomis sekė ištraukos iš Williamo Shakespeare'o tragedijų, komedijų ir kronikų. Kostas Smoriginas - Makbetas, Algirdas Latėnas - Ričardas III, Vidas Petkevičius - Petručijus, Irena Kriauzaitė - Katarina... Violeta Podolskaitė - Gertrūda scenoje su Arūnu Storpirščiu (Hamletas) sulaukė kritikų liaupsių ir už ypatingai išraiškingą profilį. Išradingai režisūriškai pateikta Romeo ir Džuljetos scena balkone, atlikta trijų iš karto vaidinančių porų. Antono Čechovo "Žuvėdroje" Dalia Storyk - Nina Zarečnaja; "Dėdė Vania" - Astrovo vaidmenyje Algirdas Latėnas. Fiodoro Dostojevskio "Nusikaltimas ir bausmė", "Broliai Karamazovai" (Vidas Petkevičius - Snegiriovas). Ir, žinoma, karališka Dalios Overaitės ir Kosto Smorigino improvizacinė dvikova Antono Čechovo miniatiūrinėje komedijoje "Meška".

Beje, jeigu pažvelgtume istoriškai, tai pamatytume, kad per tuos penkis vakarus teatre Basanavičiaus gatvėje buvo užkoduoti keli dešimtmečiai sėkmingo Jaunimo teatro ir jo artistų kūrybinio darbo. Shakespeare'o, Čechovo personažai, užgimę per "dešimtuko" diplominius spektaklius, vėliau išgyveno ne vieną sceninę "reinkarnaciją", kiekvienąkart tame "atgimime" buvo atpažįstami ir 1975 birželio "penkių vakarų" atgarsiai. Taigi jeigu bandysime prisiminti tų spektaklių atmosferą, tai ji buvo kupina kraštutiniškumų: nuo klykiančios ir trypiančios iš entuziazmo publikos komedijų momentais iki visuotinio salės apmirimo tylos tragedijose.

"Bebenčiuko" triumfas

Be abejo, ne visi darbai ir ne visi vaidmenys buvo vienodai sėkmingi. Pavyzdžiui, Kosto Smorigino Makbetas, kuriam pasivaideno jo nužudytasis varžovas, tada atrodė gana naiviai ir teatrališkai. Akivaizdžiai truko ir gyvenimiškos, ir sceninės patirties. Užtat po to, prabėgus metams, aktorius tą spragą su kaupu kompensavo Eimunto Nekrošiaus spektaklyje.

Nebuvo sėkmė, manyčiau, ir tąkart parodytas spektaklis Majakovskio "Blakė". Ir to priežastis buvo labai paprasta. Matyt, iš atsargumo Dalia Tamulevičiūtė prieš diplominį "Blakės" spektaklį kreipėsi į aktorius su prašymu vaidinti "ne taip aštriai". Iš to išėjo nei šis, nei tas: kaip galima vaidinti bufonadinę satyrą, jeigu iš jos atimtas pagrindinis koziris - aktualijų aštrumas? Bet tai buvo, ko gero, vienintelė tų vakarų nesėkmė.

Užtat baigiamasis vakaras, kuriame buvo ir spektaklis vaikams Kosto Kubilinsko "Bebenčiukas", virto tikru triumfu. Mat šį vaikams skirtą spektaklį turėjo režisuoti antroji kurso pedagogė režisierė Irena Bučienė. Tačiau ji turėjo kitų planų, ir "Bebenčiuko" likimas buvo sprendžiamas "ant greitųjų". Kurso muzikantai (regis, Vidas Petkevičius) sukūrė kupletus. Čia pat, teatro scenoje, paskutinėmis dienomis buvo viskas surepetuota ir improvizuota. Rezultatas - stulbinantis laimėjimas ir furoras. Neišdyla iš atminties, kai nusileidus finalinei "Bebenčiuko" uždangai kurso merginos klykdamos iš džiaugsmo šokinėjo ant pripučiamų čiužinių, iš kurių buvo sukurta spektaklio dekoracija. Lig šiol sklando legenda apie fantastišką Vido Petkevičiaus - Raganos šuolį iš scenos palubės. Galima drąsiai teigti, kad "Bebenčiukas" davė impulsą visai mūsų vaikiško teatro krypčiai, kuriai priklauso, pavyzdžiui, ir dabartiniai "Keistuoliai".

Ateities nuojauta

Grįžkime vėl prie tos saulėtos dienos 1975 metų birželį (regis, būta birželio 25-osios). Prie teatro rinkosi išsipustęs "dešimtukas" - turėjo nusifotografuoti labai svarbiam leidiniui (lyg ir "Vakarinėms naujienoms"). Pūtė lengvas šiltas vėjelis, ausų tada nerėžė signalizacijos, netrikdė "mobiliakai", Basanavičiaus gatve prariedėdavo vienas kitas žiguliukas, prašlamėjo dosniai nemokamu vandeniu šlaistęs grindinį "laistytuvas" su cisterna, pripildęs orą drėgno gaivumo. Visi buvo išsipuošę, pasitempę, visų veiduose švytėjo ypatinga laimingo, nepakartojamo dvasinio pakylėjimo nuojauta...

Dar niekas iš jų nežinojo, kad artimiausi penki vakarai suteiks ne tik didžiulio džiaugsmo akimirkų ir jiems, ir juos dievinančiai publikai. Kad nuo šių dienų prasidės jų ir juos lydinčių žmonių keliais į tarptautinę šlovę, kuri atneš ir saldžių, ir karčių vaisių, ir triumfo momentų, ir nusivylimų. Jie dar nežinojo, kad jie bus "dešimtukas".

Vienuolikta - režisierė

Prabėgo beveik trisdešimt vieni metai. Ir šių metų birželį, būnant Jaunimo teatro salėje, kur scenoje buvo pašarvota režisierė, "dešimtuko" mokytoja Dalia Tamulevičiūtė, teko vėl pasinerti į tą ypatingą teatrinę tylą. Tai visai kitokia tyla negu bažnyčioje ar ritualinių paslaugų įstaigoje. Teatrinė tyla visada vaisinga, ji žada ateitį, nokina nepatirtų sceninių įspūdžių, naujo dvasinio pakylėjimo nuojautą. Tai ta tyla, iš kurios radosi ir Dalios, ir jos be galo mylėtų mokinių laimė ir gyvenimas. "Mes taip mylėjime vieni kitus...".

Ir tik dabar akys atsivėrė paprastai tiesai: Dalios Tamulevičiūtės "pirmagimiai" niekada nebuvo "dešimtukas". Tai visada buvo tvirtas "vienuoliktukas", tikra kovos komanda su savo kapitone, trenere ir vedle. Dabar jos nebėra. Ilgainiui ir komanda išsiskirstė. Ir vis dėlto būtent nuo šiol jie vėl tapo tikruoju Dalios Tamulevičiūtės "dešimtuku". To nederėtų pamiršti.


"kas netilpo į puslapius..."  - straipsnio autoriaus "blogeryje"

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"