TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Č.Juršėnas: "Greitai sulauksiu pilnametystės"

2008 02 29 0:00
Jį vadina gudriu kaip kardinolas Rišeljė (Richelieu), ironišku kaip Volteras (Voltaire), atsargiu kaip Čerčilis (Churchill). Vadina "partiniu trintuku". Tai vienintelis Seimo narys, kuris parlamente dirba nuo nepriklausomybės atkūrimo ištakų. Jis - Česlovas Juršėnas.
Nuotrauka: © "Lietuvos žinios"

Jį vadina gudriu kaip kardinolas Rišeljė (Richelieu), ironišku kaip Volteras (Voltaire), atsargiu kaip Čerčilis (Churchill). Vadina ir tiesiog "partiniu trintuku". Kad ir kaip būtų, tai vienintelis Seimo narys, kuris parlamente dirba nuo nepriklausomybės atkūrimo ištakų. Jis - Česlovas Juršėnas.

Ne disidentas

- Tuo metu, kai brendote, spauda tikrai nebuvo nei labai įvairi, nei įdomi. Kas paskatino imtis žurnalistikos?

- Mokyklą baigiau aukso medaliu, o tada jis tokią vertę ir turėjo, nes beveik į visas aukštąsias mokyklas buvo galima stoti be egzaminų. Rinkausi ir svarsčiau, kur stoti, bet pasirinkau žurnalistiką, nes buvau jaunas idealistas - to bruožo iki galo nesu praradęs ir dabar, - maniau, kad per žurnalistiką galėsiu daugiau padėti konkrečiam žmogui. Tokia buvo generalinė idėja. Ir jeigu peršoktume per visą mano gana ilgą gyvenimą, pasakyčiau, kad šios savo maksimos ir laikiausi. Tikrai ne vieną problemą esu išsprendęs ir ne vienam žmogui ar žmonių grupei esu padėjęs.

Žinoma, būtų galima klausti, kaip ta visa sistema, ideologiniai rėmai? Be abejo, tai slėgė, tai spaudė ir ribojo.

Kai jau dirbau televizijoje, pasakydavau ir daugiau negu kiti, ir pirma kitų. Manau, žmonės tai suprasdavo - kad, švelniai tarus, buvau šiek tiek kitoks nei kiti komentatoriai, o juolab maskviniai oficiozai. Ta nuostata atsirado jau įgijus patirties ir pažinus sistemą. Vieniems atrodė, jog yra aiškios kalbėjimo ribos, o man atrodė, ir tuo įsitikinau, kad tos ribos - didesnės, ypač jei dar alkūnėmis jas kiek praplėsdavai.

Pavyzdžiui, apie 1968 metų įvykius prabilau pirmasis, nors ir šnekėjau remdamasis Lenkijos oficiozu "Trybuna ludu". Nei "Pravda", nei TASS apie tai dar nebuvo užsiminę. Už tai mane gerokai "nutarkavo", bet rizikuoti buvo galima. Tik iš karto priduriu, kad disidentas nebuvau. Tai ne kartą esu sakęs, nes nenoriu dailinti savo gyvenimo.

- Net nelinkote į tokio lygio "disidentizmą", kokio norėjo čekai per "Prahos pavasarį"?

- Maniau, kad sistemą galima reformuoti ir net teikiau tam tikrus siūlymus. Tuo laikotarpiu per vieną informacijos darbuotojų konferenciją, vykusią Maskvoje, sukritikavau TASS'o darbą remdamasis ir Čekoslovakijos įvykių pavyzdžiu. Visi klausėsi apmirę. Kitą dieną trys aukšti partiniai veikėjai labai rimtai aiškino, kokias šiurkščias metodologines klaidas daro jaunas žurnalistas Česlovas - manė, jog tai pavardė, - iš LTSR. Esu kritikavęs ir tuometinio Lietuvos televizijos ir radijo komiteto, ir kai kurių laikraščių vadovus, bet, kartoju, disidentas nebuvau.

- Mokykloje teko girdėti tuo metu garsaus lektoriaus Č.Juršėno paskaitą apie politinę padėtį. Kadangi namiškiai nuolatos klausėsi "Amerikos balso", Vatikano radijo laidų, Jūsų dėstomos mintys apie socializmo pranašumus ir kapitalizmo trūkumus nepasirodė "alkūnėmis plečiančios" akiratį. Atrodėte nuoširdus brandaus socializmo agitatorius.

- "Amerikos balso" ir pats klausydavausi. O įspūdis priklauso ir nuo to, kaip klausoma. Dar ir šiandien kai kam atrodo, kad esu vienoks, tačiau visi galėjo įsitikinti, koks iš tikrųjų, kokie darbai yra padaryti. Tai priklauso nuo vertinimo kampo ar rakurso.

Sudėdamas visus taškus noriu pasakyti, kad vertindamas savo praeitį, savo darbus, turėjau drąsos dar 1995 metų kovo 11-ąją atsiprašyti už praeitį ir už save.

Apie spaudą

- Daug metų dirbote spaudoje. Situacija sovietmečiu ir dabar nelygintina, tačiau įdomu, kaip vertinate dabartinę žiniasklaidos būklę?

- Su anais laikais, žinoma, nėra ko lyginti. Juokaudavome, jog Vilniaus televizija yra pati geriausia Lietuvoje. Todėl, kad ji buvo vienintelė. Nors ir tais laikais labai norėdamas tarp eilučių galėjai kai ką perskaityti. Ir tas skaitymas tarp eilučių buvo labai išlavintas.

Dabar viskas paprasčiau, tačiau bendram mūsų žurnalistikos lygiui galima reikšti priekaištų. Pirmas priekaištas - analizės trūkumas. Jos yra, bet nepakankamai, ypač turint galvoje, kiek yra kvalifikuotų žmonių, galinčių tai daryti. Man to trūksta. Viską užgožia sensacijos, skandalai, smulkiai aprašomi nusikaltimai. Tačiau gilumos, įvertinimo, kas dedasi, o dedasi daug, per mažai. Tad norint žinoti tikrą padėtį reikia skaityti bent kelis įvairios pakraipos laikraščius. Tik bendra išvestinė, be to, ką pats dar žinai, ir būna arti tiesos.

- Beje, apie pakraipas. Ar buvo logiška drausti partinę spaudą? Jei tokia būtų, žemės ūkio ministrei nereikėtų aiškintis dėl užsakomųjų straipsnių - savo nuomonę ji galėtų dėstyti valstiečių liaudininkų leidinyje, premjerui nereikėtų pirkti milžiniškų spaudos plotų - jo poziciją paaiškintų socialdemokratinės minties organas, ir pan.? Baigtųsi vargai tikrintojams dėl to, ar straipsnis užsakytas, ar ne. Siekiant demokratijos, skaidrumo, draudžiant partinę spaudą, buvo pasiektas lyg ir priešingas efektas.

- Ir "Lietuvos žinios" kadaise buvo tam tikros pakraipos, kurios dėl vienų ar kitų priežasčių nebeliko (juokiasi).

Šiuo atveju lėmė tas pirmųjų nepriklausomybės metų nusistatymas, kad Vakaruose nėra partinės spaudos. (Nors iš tiesų didelės, įtakingos partijos turi savo leidinius, dažniausiai žurnalus, savaitraščius.) Taigi ir mes, socialdemokratai, įsitikinome, jog leisti "Tiesą", vėliau - "Dieną", per daug sudėtinga, reikia daug kapitalo, o jo niekas neturėjo, tad taip ir liko bendri dienraščiai, kelios televizijos. Esą to ir pakanka. Tačiau įvertinus visą nueitą kelią būtų galima sutikti su jūsų klausimu, bet... Reikia turėti tam tikrų lietuviškų kapitalistų, kurie norėtų remti vienos ar kitos politinės pakraipos leidinius.

Seimo mohikanas

- Esate vienintelis Seimo narys, kuris nuo Kovo 11-osios nenutrūkstamai darbuojatės parlamente ir galite lyginti įvairios sudėties Seimą, darbo kokybę. Ji gerėja, prastėja, keičiantis net socialinei sudėčiai - į valdžią plūstelėjus verslininkams?

- Labai greitai jau po Kovo 11-osios įsitikinome, kad ir tada prisirinko visokių. Ir, kaip vadinu, "mano" Seime 1992-1996 metais, ir kituose taip pat buvo visokių. Tai neišvengiama, nes esame demokratinė šalis, kurioje vyksta demokratiški rinkimai. Kad būtų aiškiau ir galėtumėte matyti dinamiką, kalbėsiu apie save.

Tik per 1996-2000 metų kadenciją turėjau gerokai didesnį supratimą apie valstybę, apie jos valdymą, sandarą, Konstituciją, drįsau Konstituciniame Teisme atstovauti Seimo narių grupei, diskutuoti su teisininkais, nors esu tik žurnalistas, ne teisininkas. O 1990-1992 metais man dar buvo sunkoka, sakau visai nuoširdžiai, ginčytis konstitucinės teisės klausimais.

Pamenu, 1990 metų vasario 26-ąją, tik po rinkimų, jau buvau šiame kabinete (jame tuo metu šeimininkavo L.Sabutis) ir prašiau Konstitucijos bei Aukščiausiosios Tarybos darbo reglamento. Vienu žodžiu, ruošiausi parlamentaro darbui. Ir iki 1992 metų studijavau parlamentarizmą, o iki tol buvau žalias. Tad pats keičiausi. Ir greitai sulauksiu pilnametystės - bus 18 metų, kai dirbu Seime. Tie žmonės, kurie dirbo ne po vieną kadenciją, taip pat iš(už)augo.

O Seimas žemyn neina - kiekvienas jų atliko savo vaidmenį. Aukščiausiosios Tarybos apskritai nėra su kuo lyginti, nes veikė revoliuciniu laikotarpiu. Ją pagal prancūzišką analogą reikėtų vadinti Revoliucine Asamblėja, nes virš jos buvo tik dangus. Aukščiausioji Taryba buvo viršum visko - vyriausybių, teismų, bet kokios valdžios. Ji buvo skirta revoliucijoms. Kaip jos padarytos - kitas klausimas. 1992-1996 metais Seimas jau buvo "įstatytas" į priimtos Konstitucijos rėmus. Tada pagrindinis darbas buvo pritaikyti valstybės sandarą prie Konstitucijos nubrėžtų ribų. 1996-2000 metais konservatorių Seimas jau užsiėmė kitais reikalais, nes mes parašėme paraiškas į ES ir NATO, o jiems reikėjo dirbti konkretų darbą - derėtis, aiškintis, pakeliui reformuojant ir valstybę. Tad nė vienam Seimui neišeina reikšti kokių nors priekaištų, nes už blogus darbus ar prastus reitingus atsakau ir asmeniškai.

Turiu tokį nusistatymą - prieš pasirašydamas perskaitau kiekvieną dokumentą ar įstatymą. Anksčiau kiekvienam dokumentui turėdavau pastabų, ir daug. Dabar jų mažėja, bet ne todėl, kad ne taip atidžiai skaitau, o todėl, kad jie kokybiškesni. Taigi mes keičiamės, tačiau koks įvaizdis sukuriamas ar susidaro dėl mūsų pačių veiklos, jau kita kalba. Sakiau, jog net iš 1990 metų yra tokių nesmagių pavyzdžių apie kai kuriuos parlamentarus, kad iki šios dienos nemalonu prisiminti, o juo labiau pasakoti.

Valtis plaukia

- Kokiu tikslu į eterį buvo paleistas projektas "Dviese valtyje", kurią irklavote kartu su Vytautu Landsbergiu? Taikyti neva supriešintą tautą?

- Tai nors ir ne mano, bet įdomi idėja, todėl ją palaikiau. Nepaisydamas savo ir kolegų požiūrio į tą, su kuriuo atsidūriau valtyje. Maniau, jog tai buvo konstruktyvi ir sveika idėja. Valtis - tam tikras nepastovumas, nestabilumas. Ir tik nuo tų, kurie joje sėdi, priklauso, ar galima bus įveikti vilnijantį ežerą arba marias, ar ta valtis bus skandinama. Šis įvaizdis man atrodė svarbus, net lemtingas.

Esu žmogus, kuris galėjo ir gali dirbti su bet kuo, jeigu yra atitinkamas tikslas. O mūsų tikslas, beje, buvo bendras. Tai įrodėme nuo pat pirmos nepriklausomybės dienos. Apskritai, jei išplėstume

šį įvaizdį, mes visada buvome vienoje valtyje. Tik skirtingais etapais turėjome skirtingą atsakomybės krūvį.

Nuo pirmų bendro darbo dienų mes vienas kitą, švelniai tariant, pastebėjome. Abu vienas kito atžvilgiu kritiškai nusiteikę, bet kai mano pastabos priešingai šaliai atrodydavo teisingos, jos būdavo įvertinamos. Man net buvo pareikšta padėka už Aukščiausiosios Tarybos darbo reglamento parengimą. Gavau padėką nuo V.Landsbergio. Tad gal ne toks ir blogas buvau? Galima manyti ir kitaip - tai dar viena V.Landsbergio klaida.

Nors kai po 1992 metų rinkimų pasikeitė situacija parlamente, pajutau, ką reiškia jo pastabos ir kritika. Tačiau valtis vis tiek plaukė - geriau ar blogiau. Situacija keitėsi ir 1996-aisiais, bet vis vien dirbome bendram labui.

O minėtame televizijos projekte, kuriame pasiūlė dalyvauti jaunesnysis Landsbergis, man buvo įdomi pati diskusija, ir svarbiausia - įrodymas, kad galime dirbti kartu. Šiaip man daugiau už šią V.Landsbergio citatą nieko nereikia: "Stovėjo prieš tankus, o nepastovi prieš Juršėną."

- V.Landsbergis yra priminęs ir apie deputato Č.Juršėno ryšius Sausio 13-osios naktį susitinkant su kolaborantais Vladislovu Švedu ir Algimantu Naudžiūnu, telefonuojant (!) saugumui. Rezgėte sąmokslus?

- Viskas vyko čia, kur kalbamės. Tada tai buvo L.Sabučio kabinetas. Ieškojome bet kokių galimybių, kaip apsisaugoti. Pasiėmęs telefonų knygelę skambinau daug kam, kolegos tuos pokalbius girdėjo. Jei būtų buvę bent kokio sąmokslo užuominų, tai būtų buvę užfiksuota ir su malonumu išryškinta.

- Esate vertinamas gana prieštaringai - ir kaip vienas labiausiai patyrusių politikų, ir kaip pilkas "partinis trintukas", funkcionierius.

- Tegu vertina. Tiesiog kai reikėjo ką nors spręsti Seime - sprendžiau, kai reikėjo eiti kalbėtis su žmonėmis - kalbėjausi, net aukodamas savo akinius. Ar todėl, jog esu "trintukas"? Ne, todėl, kad drįsau ginti savo poziciją net labai nepatogiose situacijose. O kai kurie panašių citatų autoriai to nesugebėdavo padaryti.

Už tvarką!

- Ar už autorinių teisių pažeidimą nenorėtumėte paduoti į teismą R.Pakso, nes jūs kandidatuodamas į prezidentus pirmas pareiškėte, kad "tvarka tikrai bus"?

- (Juokiasi) Gal ne, nes tai bendra nuostata. Nors kai reikėjo, man pakako drąsos tą tvarką daryti. Tvarka buvo reikalinga visais laikais. To trūko ir šiandien trūksta. Dabartinė netvarka, nedrausmingumas, įstatymų nevykdymas yra dar tarybinis palikimas.

- Esate valdžioje - darykite tvarką!

- Esame kartu su kitais. Tai, kiek priklauso nuo mūsų, stengiamės daryti.

- Kaip nutiko, kad socialdemokratai tapo oligarchų atstovais?

- Labai paprasta. Tas klasinis skirstymas šiandien, XXI amžiaus pradžioje, nėra toks pagrindžiamas kaip XIX amžiuje, K.Markso ar F.Engelso laikais. Nors, žinoma, kai kurios kapitalizmo apraiškos dabar yra tokios, kad galima prisiminti ir šių klasikų veikalus. Jei netinka šitie, turiu kitų klasikų. Pavyzdžiui, amerikiečių rašytoją U.Sinclairą ir jo romaną "Džiunglės" apie XX amžiaus pradžios Čikagos skerdyklas bei jose dirbusią lietuvių šeimą. Tų džiunglių kai kur yra ir pas mus. Tad būtų galima mąstyti apie tokius klasinius skirstymus ir ką su jais daryti?

Visada per susitikimus su lietuviškaisiais kapitalistais pabrėžiu, kad jie taip pat atsakingi už šią padėtį. Ir jeigu nedarys išvadų, ateityje bus blogai ir jiems, ne tik kitiems. Tuo savo dideliu pelnu kapitalistai turi šiek tiek pasidalyti. Bet tik pasiūlyk - iš karto sukyla visi mūsų politiniai partneriai, liberalai ir pseudoliberalai.

- Socdemai visada girdavosi didele nuomonių įvairove, tačiau A.Paleckį šveitėte lauk.

- Turime ją ir šiandien. O tas žmogus buvo pašalintas ne už nuomonę, bet už netinkamą veikimą, skaldymą. Tokių retų atvejų būta ir anksčiau. Pavyzdžiui, prof. B.Genzelį, kuris, beje, yra ir jūsų laikraščio autorius, esu apgynęs, nes jis buvo puolamas būtent už nuomonę.

- Dar apie nuomones. Socialdemokratų partijos garbės pirmininkas A.Brazauskas apie LEO projektą šneka visiškai priešingai nei partijos pirmininkas G.Kirkilas. Kuris kvailina tautą?

- Negi būtų daug geriau, jeigu būtų viena neklystanti nuomonė? Tai, kad mes viešai galime ginčytis net tokiu klausimu, tik parodo mūsų demokratiškumą. Mes ieškome sprendimų. Ginčydamiesi tik nugludinsime kampus. Su juo (pirštu rodo į prezidento A.Brazausko portretą, kabantį virš galvos) ginčijomės ir anksčiau, kai dar Seime dirbo kaip prezidentas.

- Kokią įsivaizduojate savo politinę ateitį?

- Šviesią (juokiasi)! Tokio atsakymo gal ir pakaktų, bet galiu ir plačiau atsakyti. Svarstau, ar verta eiti į vienmandatę apygardą, nes manau, jog reikia atverti kelią jaunesniems. Jeigu atsitiktų taip, kad netekčiau mandato, vis tiek būtų atidirbta 18 metų. Atidirbta, o ne prabimbinėta, prasnausta ar prapokštauta. Tikrai dirbau. Remdamasis šia patirtimi galėčiau nesunkiai sugrįžti į žurnalistiką. Į televiziją gal netikčiau, bet į radiją galėčiau. Balsas juk nesikeičia. Tai būtų visai smagu. Tačiau tai nuspręs Viešpats, tai yra Tauta.


Česlovas Juršėnas - žurnalistas, Kovo 11-osios Akto signataras, Lietuvos Respublikos Seimo pirmininkas.

Gimė 1938 metų gegužės 18 dieną Švenčionių apskrities (dabar - Ignalinos rajonas) Panižiškės kaimo valstiečių šeimoje.

1955-aisiais aukso medaliu baigė Ignalinos vidurinę mokyklą. Iš pašaukimo stojo į Vilniaus universitetą studijuoti žurnalistikos.

1960 metais gavo aukštojo mokslo diplomą ir pradėjo profesionalaus žurnalisto darbą: iš pradžių "Tiesoje", o nuo 1964-ųjų - Lietuvos radijo ir televizijos tarptautiniu apžvalgininku. Po ketverių metų buvo paskirtas televizijos Informacijos redakcijos vyriausiuoju redaktoriumi.

1973 metais baigė Leningrado aukštąją partinę mokyklą.

1973-1975 ir 1983-1988 metais dirbo LKP Centro Komitete: pradžioje instruktoriumi, vėliau - spaudos, TVR sektoriaus vedėju. 1975-1978 metais buvo LTSR Ministrų Tarybos Kultūros skyriaus pavaduotojas. 1978-1983 metais vadovavo "Vakarinių naujienų" redakcijai.

Atgimimo metais grįžo į televiziją: 1988-ųjų rudenį tapo TVR komiteto kolegijos nariu, politikos apžvalgininku, vedė pirmąsias "Atgimimo bangos" ir kitas populiarias laidas.

1989 metais, įsteigus Vyriausybės informacijos atstovo pareigybę, tapo pirmuoju persitvarkančios Lietuvos valdžios atstovu spaudai. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę buvo Vyriausybės ryšių su Aukščiausiąja Taryba ir informacijos atstovas.

Buvo aktyvus LKP atsiskyrimo nuo TSKP ir savarankiškos LKP pertvarkymo socialdemokratiniais pagrindais dalyvis.

Yra išleidęs keletą knygų ir žinynų apie pasaulį bei politiką.

Pomėgiai - žymiausių dabarties politikų raštų, enciklopedijų, žinynų, karikatūrų kolekcionavimas, šachmatai.


"O dabar pamėginkite apibūdinti Česlovą Juršėną. Mykiate? Net savi ir tie mykia - jiems jis tik "nesusitepęs". Įžvalgiausiems oponentams - "partinis trintukas". Č.Juršėnas neatsiejamas nuo tokių baisiai didelių plačiais rėmais akinių (pati mada šią vasarą), kuriuos sukūlė Antano Terlecko "megztosios beretės". Rekomenduodamas Č.Juršėną kairuoliškam elektoratui, kurį pastaruoju metu įprasta vadinti "runkeliais", V.Ališauskas žvelgia pro įvaizdžio miglą. O kas ten? Ten yra politikas, su kuriuo galima susitarti. Racionalus, diplomatiškas, nuspėjamas. Toks, kokio "runkeliams" linki visos tradicinės partijos ir kokį jie prarado, kai, anot Gedimino Kirkilo, socialdemokratai lenkė liberalus iš dešinės", - žurnalistė Rūta Grinevičiūtė apie kandidatą į prezidentus.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"