TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Casa Loma - pasakiška prabanga ir žlugusios viltys

2012 03 06 6:00

Beveik prieš šimtą metų vienas turtingiausių Kanados verslininkų seras Henry Pellattas ant kalno beveik pačiame Toronto centre pastatė savo žmonai Mary pilį, kurią torontiečiai vadina ispaniškai - Casa Loma.

Vargu ar Toronto milijonierius, kuriam tada buvo 53 metai, nujautė, jog pasaką primenančioje pilyje, turinčioje šimtą kambarių, su žmona Mary, kuri tuo metu sirgo ir buvo įkalinta vežimėlyje, pragyvens tik dešimt metų.

H.Pellatto gyvenimo šūkis buvo "Pirmyn, jei galiu!". Šie raginantys veikti žodžiai įspausti į šeimos herbą. Iki šiol herbas yra Casa Lomos relikvija, laikoma pilies bibliotekoje.

Henry mėgo kartoti, kad jį pražudė nuolat didėjantys turto mokesčiai. Jis nepajėgė išlaikyti brangios pilies. Būtent tai jį ir privertė parduoti unikalų pastatą. Tačiau turtuolis sakė netiesą.

Elektros lemputė sukrovė turtą

Henry praturtėjo tais metais, kai įsižiebė Thomo Edisono išrasta elektros lemputė. Įžvalgusis verslininkas H.Pellattas numatė, kad elektra taps perspektyviu verslu. Jis vienas pirmųjų Kanadoje įkūrė Toronto elektros kompaniją ir jai daug metų vadovavo. Milijonierių tiesiog buvo užvaldęs noras kuo labiau praturtėti.

Henry pradėjo supirkinėti aplink pilį Toronte esančias žemes. Tačiau tam tikrų dalykų šis sumanus žmogus vis dėlto nepajėgė numatyti, ir ši klaida jam kainavo labai brangiai - Henry prarado beveik viską, ką buvo žaibiškai uždirbęs: elektros valdymą perėmė šalies vyriausybė, o po Pirmojo pasaulinio karo prasidėjo didžioji ekonomikos krizė, kuri truko iki 1929-ųjų, tad ir žemių niekas nebepirko.

H.Pellatto verslas žlugo. Bankui už suteiktas paskolas reikėjo grąžinti 1,7 mln. JAV dolerių, šiais laikais ši suma siektų apie 20 mln. dolerių. Didingoji Casa Loma ir joje esantys labai brangūs daiktai bei baldai buvo parduoti iš varžytinių. Pilies šeimininkai buvo priversti išsikelti iš savo prabangių namų.

Tačiau pilis stovi ir šiandien, joje verda gyvenimas.

Sūnus negyveno su tėvais

Prabangioje pilyje nė vienos dienos negyveno įtakingo verslininko vienturtis sūnus Reginaldas. Kai tėvai kėlėsi gyventi į pilį, jis dirbo šeimos firmoje "Pellattas ir Pellattas" bei gyveno atskirai savo namuose.

Vėliau Casa Loma išgyveno įvairių laikų - prabangą ir skurdą, nuolat keitėsi jos savininkai. Architektūros paminklui grėsė visiškas sunykimas. Kai kuriuos daiktus išsaugojo verslininko sūnus, dalį jų jis grąžino į pilį kaip dovaną, kai po tėvo bankroto šis pastatas buvo nacionalizuotas kaip krašto turtas.

Gėdingo likimo - bankroto - Casa Loma išvengė. 1937 metais pilis pateko į geras rankas - joje iki šiol sėkmingai šeimininkauja "Kivanio" klubas.

Dabar pilyje verda gyvenimas - čia vyksta renginiai ir konferencijos o garsiojoje H.Pellatto bibliotekoje - įvairūs susitikimai. Buvusio savininko ir jo žmonos apartamentai išliko tokie patys kaip prieš šimtą metų.

Liftas į bokštą ir požemiai

Garsus pastato architektas kanadietis Edwardas Jamesas Lennoxas padarė viską, kad pilyje gyvenanti pora jaustųsi patogiai ir galėtų vienu metu priimti daugiau nei šimtą svečių.

Tais laikais, kai dar niekas neturėjo lifto, Casa Lomoje jis buvo įrengtas. Vežimėlyje sėdinti ponia Mary galėjo pasikelti į savo apartamentus antrame aukšte.

1911 metais H.Pellattas pilies statybai atseikėjo beveik 3 mln. dolerių, kad Casa Loma taptų architektūros šedevru. Tai buvo dideli pinigai. Didingą pastatą statė apie 300 žmonių. Statybos buvo baigtos beveik po trejų metų.

H.Pellattas mėgo didybę. Pats aukščiausias škotiško stiliaus pilies bokštas iškilęs daugiau kaip 40 metrų. Į jį galima pakilti siaurais spiraliniais laiptais. Iš ten atsiveria nuostabus vaizdas - visas Torontas kaip ant delno.

Be to, pilis turi didelius požemius, jų gylis - 14 metrų, čia yra ir slaptas išėjimas. Požemiuose buvo laikomi arkliai ir karietos. 

Turtingas savininkas mėgo pilyje rengti puotas. Rūsiuose buvo tiek daug įvairių rūšių vyno, kad gėrimo niekad nepritrūkdavo ir pavykdavo patenkinti net išrankiausio svečio skonį.

Per vieną tokį iškilmingą priėmimą ant stalo buvo padėtas porcelianinis paauksuotas karališkasis indų servizas, kurį sudarė 132 dalys.

Verslininkas H.Pellattas buvo dar ir karininkas, tad jo pilyje dažniausiai rinkosi to sluoksnio žmonės - pulko damos ir uniformuoti vyrai.

Verslininkas pastate buvo įrengęs ir karo muziejų.

Pilies interjeras dvelkė prabanga ir kilmingumu, tarsi tai būtų garsios anglų karalių vasaros rezidencijos Vindzoro pilies kopija. Kai kurie baldai primena prancūzų karaliaus Liudviko XVI menių stilių. Kilimus išaudė garsus to meto tekstilininkas Donegalis.

Vien tik žėrintis kristalų šviestuvas svetainėje (tokių grožybių yra ir kituose aukštuose) kainavo milžiniškus pinigus.

Puošni biblioteka

Knygos - dar vienas Henry pomėgis. Žinoma, jo bibliotekoje buvo daug karinės bei istorinės literatūros, bet nestigo ir grožinės. Šalia rašytojo Walterio Scotto romanų lentynose rikiavosi ir knygos apie sodininkystę.

Ponia Mary taip pat mėgo skaityti. Pilyje iki šių dienų yra žiemos sodas, kurį Mary vadino gėlių konservatorija. Čia auga tokie patys augalai ir gėlės, kaip ir anais laikais.

Bibliotekos interjeras - to meto prabangos viršūnė. Jos puošmena - kandeliabrai, brangūs autentiški gobelenai ir kilimai. Vienas jų, skirtas pirmo aukšto grindims, - Vindzoro pilies kopija. Jo ilgis - 12 metrų.

Henry buvo skrupulingas žmogus, jis akylai stebėjo, kaip vyksta statybos. Bet nebuvo įkyrus ir nebaksnojo darbininkams pirštu, jei šie gerai dirbo.

Jo žmona Mary nežinojo, kad pats Henry slapčia išbandė bibliotekos grindis norėdamas įsitikinti, ar šios gerai sudėtos. Jis apsiavė minkštas šlepetes, ir kai niekas nematė, neskubėdamas nušlepsėjo per biblioteką. Įdėmiai klausėsi, ar nesugirgždės unikaliai išklotos grindys. Nė garselio! Medinė danga buvo tokia tvirta, kad būtų išlaikiusi net garvežį.

Svečiai nematė virėjų

Paprastai bendruomenės priėmimai buvo rengiami kitoje pilies salėje. Šia sale šeimininkė labai didžiavosi. Vien jos durys - tikras šedevras. Kitoje pirmo aukšto ilgo koridoriaus, pavadinto Povų alėja, pusėje  yra dar viena svetainė, šiek tiek mažesnė ir kuklesnė. Joje buvo rengiami šeimos vakarėliai. Stalas ir kėdės - originalūs, tai Pellattų šeimos kolekcija, kurią po tėvo bankroto išsaugojo jų sūnus.

Kur pilyje yra virtuvė? Ši patalpa tarsi įslaptinta ir lengvai ten nepateksi. Svečiai nežinojo, kur yra virtuvė.

Reikia pasukti į šoną siauru koridoriumi. Vaizdas - lyg tai būtų seni laikai, kai virėjai ruošdavo iškilmingus pietus Pellattų svečiams.

Prie trijų didelių viryklių ir dabar darbuojasi virėjai, kai pilyje vyksta koks nors vestuvių pokylis. Mat jaunavedžiai labai pamėgo Casa Lomos prabangą ir didybę.

Ponia Mary buvo įsitraukusi į visuomenės gyvenimą. Ji vadovavo moterų skautų organizacijai. Tad suprantama, jog, kaip ir jos vyras, ji priimdavo namuose savo svečius. Viename tokių renginių dalyvavo net tūkstantis skautų draugijos narių.

Pilies šeimininkams patiems nereikėjo rūpintis kasdieniais dalykais - pilyje buvo apie 40 tarnų, jie viską ir padarydavo.

Du slapti išėjimai

Ponia Mary sakydavo, kad jos vyrui reikėjo gimti riterių laikais. Jei jis ką nors darė, tai tik didingus dalykus. Maži darbai jam netiko.

H.Pellatto darbo kambarys - nedidelis ir kuklus. Sunku įsivaizduoti, kaip šis veiklus žmogus jame išsiteko. Tik nedaugelis žinojo, kad jo darbo kambaryje yra du slapti išėjimai. Pirmuoju Henry gana greitai patekdavo į vyno rūsį, o iš čia galima pereiti į arklides.

Antrasis slaptas išėjimas vedė į antrą aukštą, kur buvo jo miegamasis. Prie lovos kairėje pusėje buvo pakabintas unikalus šviestuvas. Tai brangiausias miegamojo daiktas.

Šiais laikais gana smalsu paklaidžioti tais pilies labirintais.

Mėgo komfortą ir patogumus

H.Pellattas žavėjosi škotiškų pilių niūrumu ir rūstumu. Tačiau vonios kambarys, esantis šalia jo miegamojo, - visiška priešingybė riterių laikų dvasiai.

Tais laikais sumanų verslininką žavėjo naujos technologijos, ypač susijusios su patogiu gyvenimu. Tam jis negailėjo pinigų. Pilyje jau tais laikais buvo įvestas vandentiekis.

Šimto metų senumo vonios įranga atitinka šių dienų poreikius. Henry nepagailėjo pinigų net ir dušui įrengti, iš čiaupo tekėjo net ir karštas vanduo. Pilyje buvo sumontuota vietinė katilinė. Tais laikais tai buvo kone stebuklas.

Mary turėjo atskirus savo apartamentus, kurių interjeras buvo kitoks nei visos pilies.

Didelė svetainė su balkonu-terasa, miegamasis, vonios kambarys - tokia buvo šios moters privati erdvė, kur niekas be jos žinios negalėjo nė kojos įkelti.

Į šiuos kambarius plūsteli daugiau šviesos ir šilumos vien nuo šviesių baldų gobelenų ir vaiskios sienų spalvos.

Pilies šeimininkė tiesiog dievino žydrą ir baltą spalvas, labai vertino garsiąją anglo Josiah Wedgewoodo keramiką.

Būdama silpnos sveikatos Mary dažnai leido laiką savo apartamentuose, ji džiaugėsi, kad gali pakvėpuoti tyru oru nors per balkoną. Ši moteris nesijautė atskirta nuo pasaulio ir džiaugėsi prabangiu gyvenimu, kurį jai dovanojo turtingas mylintis vyras.

Telefonai - ne butaforiniai

Henry daug dėmesio skyrė svečiams. Jei į pilį atvyktų karališkosios giminės atstovų, jiems buvo įrengti Vindzoro pilies stiliaus kambariai. Tačiau Henry garbingų žmonių taip ir nesulaukė. Vindzoro stiliaus kambariuose išliko H.Pellatto laikų baldai.

Tais laikais telefonas buvo gana didelė prabanga. Henry pasirūpino, kad visoje pilyje būtų net 59 telefono aparatai. Tie aparatai nebuvo butaforiniai. Šeimininkui nuolat kas nors paskambindavo.

Henry pagalvojo ir apie rūkalius. Specialiai tokiam pasisėdėjimui buvo įrengtas rūkomasis. Po sočių pietų svečiai, daugiausia vyrai, užsirūkę pypkes pratęsdavo pokalbį, kuris sukdavosi apie naujausias žinias, kartais prisimindavo ir smagių senų istorijų.

Rūkomajame stovėjo biliardo stalas. Henry pakviesdavo draugus pažaisti prie stalo. Tie žaidimai užtrukdavo ilgiau, nei ponai surūkydavo cigarus.

Biliardo stalas buvo pagamintas Londone iš labai kokybiškos medienos. 1924 metais, kai vyko Casa Lomos baldų ir daiktų aukcionas, šis stalas buvo parduotas paskutinis. Henry atgavo tik 140 tūkst. dolerių už savo turtą, nors kai jį įsigijo, išleido keleriopai daugiau.

Klubo veiklą palaimino

Dabartiniai pilies šeimininkai - "Kivanio" klubas, kuris rengia garsius muzikos festivalius ir kitus renginius.

1934 metais H.Pellattas buvo pakviestas į šio klubo atidarymą. Sakydamas sveikinimo kalbą Henry vos nepravirko, tačiau susivaldė ir pasidžiaugė: "Kai pradėjau statyti pilį, norėjau, kad joje mums būtų smagu ir linksma gyventi. Taip ir buvo - į mūsų rengiamus pobūvius susirinkdavo daug svečių. Klubas tęsia mūsų tradiciją - tegu pilyje netrūksta linksmybių. Esu labai patenkintas!"

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"