TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Čečėnei Lietuva tapo namais

2014 11 08 6:00
Netrukus bus du dešimtmečiai, kai Aminat Saijeva gyvena Lietuvoje. Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Netrukus Aminat Saijeva minės dvidešimtmetį, kai apsigyveno Lietuvoje. Pirmoji Čečėnijos užsienio reikalų viceministrė mūsų šalyje buvo priversta likti dėl gimtinėje kilusio karo ir Rusijos sprendimo paskelbti ją nepageidaujamu asmeniu.

Nors jau du dešimtmečius gyvena Lietuvoje, Aminat visa širdimi ir veikla - su gimtąja šalimi. Baltijos valstybių čečėnų bendrijos pirmininkė, Lietuvos tautinių bendrijų tarybos narė visa jėgas skiria tautiečių reikalams ir problemoms spręsti. Rugsėjo pradžioje ji pasitiko autobusu atvykusius Maršo už teisingumą, kurį organizavo Čečėnijos ir Lenkijos aktyvistai, dalyvius. "Vilniuje prie Seimo surengėme didelę fotografijų parodą apie Čečėnijos karo aukas. Ji tikrai sukrečianti, silpnesnių nervų žmones galėjo smarkiai šokiruoti", - LŽ pasakojo Aminat. Moters teigimu, į žygį buvo kviečiami ir Gruzijos atstovai, tačiau jie nespėjo prisidėti. Dabartiniai įvykiai Ukrainoje, pasak pašnekovės, ypač skaudžiai atsiliepia čečėnų ir gruzinų širdyse, mat jie patys patyrė karo su Rusija baisumus. Akcijos dalyviai iš Vilniaus vyko į Rygą ir Taliną, paskui - į Helsinkį, Oslą, Stokholmą, kitus Europos miestus. "Belgijoje vyko Lenkijos europarlamentarų surengta konferencija. Gaila, negalėjau dalyvauti, nes susižalojau koją, peršalau ir buvau priversta likti namie. Tačiau iki tol Strasbūre turėjau labai naudingų ir produktyvių susitikimų su Europos Tarybos atstovais, todėl nevertėtų liūdėti", - kalbėjo Aminat.

Su bendraminčiais prie Lietuvos Seimo.

Susiburti vis sunkiau

A. Saijeva apgailestavo, kad Lietuvos čečėnų bendrijos veikla pastaruoju metu kiek sumenkusi, nes daugelis čečėnų išvyko iš Lietuvos. "Mūsų bendruomenė tikrai maža. Lietuvoje iš viso gyvena apie pusantro šimto čečėnų, o karo pabėgėlių - vos šimtas. Kiti čia atsidūrė vedę lietuves moteris ir kuria savo gyvenimą", - pabrėžė A. Saijeva.

Dar ne taip seniai mūsų krašte veikė čečėnų vaikų sekmadieninės mokyklėlės, kad jie galėtų mokytis gimtosios kalbos, kultūros, istorijos ir nepamirštų savo šaknų. Buvo susibūręs muzikinis paauglių ansamblis, kuris nuolat dalyvaudavo Lietuvos kultūriniame gyvenime ir net pelnė laurų etnokultūros festivaliuose. "Deja, kai Lietuvą užklupo ekonominė krizė, daugelis čečėnų prarado darbą. Žinau, kad Lietuvoje gyveno daug išsilavinusių mano tautiečių, kurie pragyvenimui paprastai užsidirbdavo statybose ar atlikdami panašius nekvalifikuotus darbus, tačiau kai nebeliko ir to, nemažai jų patraukė į Vakarų Europos šalis", - aiškino Aminat.

Šiuo metu čečėnų bendruomenė neturi galimybės išlaikyti net savo sekmadieninės mokyklos - tie, kurie dar gyvena Lietuvoje, išsibarstę po įvairius miestus, susirinkti pasidarė sudėtinga. A. Saijeva iš visų jėgų stengiasi, kad čia auganti jaunoji čečėnų karta nepamirštų savo ištakų, kalbos ir kultūros. Todėl nuolat bendrauja su vaikus auginančiais tėvais ir skatina juos mokyti atžalas savarankiškai. Bendruomenė kaskart susirenka, aptaria iškilusias problemas, daugiausia socialines. Taip pat rengia savo šventes. "Mes - musulmonai. Tikėjimas yra labai didelė mūsų gyvenimo, tradicijų dalis. Beveik visi čečėnai, emigravę iš savo gimtinės, yra nepriklausomybės šalininkai", - tikino Aminat.

Lietuvoje Aminat bendrauja su aukščiausiais šalies veikėjais.

Iš tradicinės šeimos

A. Saijeva kilusi iš tradicinės čečėnų šeimos, kuri sovietmečiu buvo deportuota. Kad musulmoniškos šalies moteris padarė neįtikimą karjerą - tapo Čečėnijos užsienio reikalų viceministre, pasak Aminat, yra tėvo nuopelnas. Jis nedraudė savo atžaloms siekti mokslo. "Mama pagimdė trylika vaikų, išlikome septyni. Buvo sunkūs laikai, deportacija, daugelis vaikų mirė. Visi šeimoje buvome labai mylimi. Mano tėvas, skirtingai nei kiti čečėnai, nedraudė mokytis. Net mergaitėms, kas musulmonų šeimose nėra įprasta", - prisiminė Aminat. Kiti laikėsi nuostatos, kad sovietinio mokslo siekti nevalia, nes tai okupantų ir deportacijų vykdytojų propaganda, kurios įskaudinti čečėnai nenorėjo priimti.

Pirmą klasę A. Saijeva baigė tremtyje, paskui mokyklą lankė Grozne. Aminat tėvams nebuvo leista grįžti gyventi į kalnus, iš kurių jie kilę, mat regionas ribojasi su Gruzija. Manyta, jog būtent iš ten kyla didžioji dalis pasipriešinimo aktyvistų. Aminat mama augino vaikus, o tėtis iki deportacijos dirbo pieno tiekimo įmonės vadovu. "Matyt, dėl to, kad pats buvo išsilavinęs žmogus, tėvas netrukdė ir mums siekti mokslo. Reikia pripažinti, jog mama tam priešinosi. Ji visada buvo įsitikinusi, kad mergaitei svarbiausia gyvenime - šeima, vaikai, - pasakojo moteris ir šyptelėjusi pridūrė: - Šiandien su ja sutinku."

Mokyklą Aminat baigė aukso medaliu. Neįtikima, tačiau įstojo ten, kur iki jos nesimokė nė viena čečėnų mergina, - į Maskvos valstybinį tarptautinių santykių institutą. Čia tuomet studijavo vos viena kita mergina - diplomatija laikyta grynai vyrišku užsiėmimu.

Baigusi aukštąjį mokslą Aminat pakliuvo į savo šalies tradicijų pinkles - vienai moteriai likti gyventi ir dirbti Maskvoje buvo neįsivaizduojama, nors ir turėjo paskyrimą. A. Saijeva išvyko į Almatą, pas brolį ir seserį. "Ten buvau "prižiūrima" šeimos narių, todėl galėjau pas juos gyventi. Pradėjau dirbti Kazachstano pramonės ir prekybos rūmuose, gana greitai tapau skyriaus viršininke. Almatoje ištekėjau už vaikino, su kuriuo susipažinau dar studijų metais Maskvoje. Mano vyras buvo ingušas. Nors čečėnus ir ingušus išskiria kaip atskiras tautas, mes skirtingi tik tiek, kiek Lietuvos aukštaičiai ir žemaičiai", - paaiškino pašnekovė.

Čečėnijai paskelbus nepriklausomybę Aminat iš Maskvos, į kurią persikėlė gyventi ištekėjusi, buvo pakviesta grįžti ir dirbti savo šalies labui tuomet kuriamoje Čečėnijos užsienio reikalų ministerijoje. Po trijų mėnesių ji tapo viceministre. A. Saijeva prisipažino, kad buvo daug nepatenkintų vyrų, juos glumino, jog vadovė - moteris, tačiau tuometis ministras laikėsi nuomonės, kad svarbu ne lytis, o profesionalumas ir kvalifikacija. Vienu metu ji laikinai ėjo ir užsienio reikalų ministro pareigas, kol į šį postą buvo paskirtas naujas žmogus.

Čečėnijos karo su Rusija išvakarėse A. Saijeva atvyko į Lietuvą oficialaus vizito, tikėdamasi atidaryti čia Čečėnijos informacinį centrą. Ir turėjo likti, nes kelio namo nebebuvo - vyko karas, Rusija ją paskelbė persona non grata.

Cepelinams - ne

Ilgą laiką Aminat gyveno Lietuvoje mintimi, kad anksčiau ar vėliau grįš į tėvynę. Tačiau kai žuvo mama, o vyras jau buvo miręs nuo infarkto, moteris suvokė - kelio atgal nebėra. "Iš pradžių net nesimokiau lietuvių kalbos. Maniau, kam, juk grįšiu namo ir jos neprireiks, - sakė čečėnė. - Tačiau po mamos mirties supratau, kad to niekada nebus. Lietuvių kalbą išmokau beveik savarankiškai, tik tris mėnesius lankiau kursus, paskui viską "graibiau" pati. Dabar laisvai skaitau lietuviškai, suprantu beveik viską, tik kartkartėmis pasitaiko koks negirdėtas žodis. Tiesa, kalbėti sunkiau, bet ir tai jau ne problema."

Pasak A. Saijevos, šiandien Lietuva - jos namai. Vilniuje moteris turi butą, gyvena viena. Perprato ir kultūrų skirtumus. Lietuvoje jai nepatinka vienintelis dalykas - cepelinai. Lietuviški patiekalai čečėnei per sunkūs, be to, lietuviai vartoja daug kiaulienos, kurios musulmonai nevalgo. "Man nedaug reikia. Namie pasigaminu čečėniškų patiekalų - mama išmokė. Jie itin paprasti, vartojame daug pieno produktų, daržovių", - teigė Aminat.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"