TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Čepkeliai - išsipildžiusių svajonių kraštas

2006 09 02 0:00
"Žmogus klysta manydamas, esą jis pranašesnis už gyvūnus", - tvirtina jau beveik 30 metų Čepkelių raisto gamtą tyrinėjantis ornitologas Eugenijus Drobelis.
Eugenijaus Drobelio archyvo nuotrauka

Jau beveik 30 metų Čepkelių valstybinio rezervato gamtą tiriantis, filmuojantis ir fotografuojantis ornitologas, Dzūkijos nacionalinio parko direktoriaus pavaduotojas Eugenijus Drobelis Čepkelių raiste ne kartą murkdėsi iki kaklo ir net skendo.

Jis krito iš aukšto medžio, liūdnai galėjo baigtis ir kai kurie šio gamtininko susitikimai su žvėrimis. Tačiau Čepkelių klampynės Drobeliui ligi šiol - gamtos rojus.

Daugiau kaip dešimt knygų apie paukščius parašęs 52 metų gamtininkas Drobelis kadaise buvo azartiškas meškeriotojas, o ornitologija susidomėjo atsitiktinai - žvejodamas. Išgirdęs, jog daugiausia retų paukščių galima išvysti Čepkelių pelkėje, paliko gimtąją Aukštaitiją ir įsikūrė netoli šio raisto, Marcinkonių miestelyje. Čepkeliai tapo jo išsipildžiusių svajonių kraštu. Apie jį Drobelis LŽ kalbėjo su gera, bet kiek liūdnoka šypsena.

Atstumtieji traukia

- Eugenijau, kas tau yra gamta: darbovietė, pomėgis, gyvenimo būdas?

- Beveik visas gyvenimas. Juk aš, galima sakyti, dėl jos mečiau viską - net artimuosius, tėvus Anykščių rajone ir atvažiavau čia.

Čepkelius pirmą kartą pamačiau 1977 metais. Iš spaudos juos įsivaizdavau taip: didžiulis raistas be žmonių ir kaimų, pilnas gyvūnų - čia mano vieta. Man didžiausi raisto turtai - ne spanguolės ar grybai, o plėšrieji paukščiai: jūriniai ereliai, žuvininkai, gervės, juodieji gandrai, stulgiai, geniai. Ir kitokia vertinga fauna. Tarkim, kokia retenybė yra lygiažvynis žaltys! Arba - medvarlės. Kokios gražios smailiasnukės varlės per tuoktuves - tada susirenka šimtiniai jų pulkai. Man raistas - mano gyvenimas.

- Tikiuosi, neneigsi, jog kartais vis dėlto Čepkelių raiste paspanguoliauji, pagrybauji - juk šių gėrybių rezervate nors vežimu vežk.

- Pasirinkau šiek tiek spanguolių prieš 4 ar 5 metus. O grybauti einu su fotoaparatu - fotografuoju. Bet užpernai tiek daug išdygo baravykų, kad pamatęs juos pradėjau rauti: šitas gražus, anas. Prikroviau du maišelius, parnešiau ir atsitokėjau: ką aš padariau? Ėjau fotografuoti, dirbti, o partempiau grybų!

Tačiau neturiu teisės sakyti, kad esu angeliukas. Net ir paukščiais susidomėjau atsitiktinai. Kai gyvenau tėviškėje prie Šventosios upės Anykščių rajone - buvau azartiškas žvejys ir sėdėdavau prie vandens nuo ryto iki vakaro. Tų tėviškės vandenų man ligi šiol trūksta. Vis dar kartais galvoju: na, kada nors pažvejosiu! Bet ateina pavasaris, ir paukščiai tampa svarbesni negu žūklė.

Tai štai - sykį žvejodamas mečiau meškerę, ir medyje įstrigo kabliukas. Lipau atkabinti ir radau smilginio strazdo lizdą. Pagalvojau: būnu čia dienų dienas ir nepastebėjau paukščių... Nuo tada pradėjau jų ieškoti. Tais pačiais metais radau kranklių lizdą, jame - krankliukus, kitame lizde - suopius. Kai suopį radau - toks orus, taurus, gražus jis - susižavėjau plėšriaisiais paukščiais. Kiekvieną pavasarį lipdavau į medžius kranklių lizdų apžiūrėti. Reikia daug laiko, jėgų, kantrybės juos rasti, stebėti, pasiekti jų lizdus. Tai man buvo kaip iššūkis.

Iš medžio - galva žemyn

- Ar greitai išmokai kopti į medžius?

- Ar esi apsidraudęs gyvybę?

- Ne. Aišku, negerai. Antai dar vienas nuotykis buvo šiurpokas. Tada taip pat norėjau pasiekti kranklio lizdą daugiau kaip 30 metrų aukštyje. Neturėjau jokios įrangos, ir sugalvojau negražų dalyką: kalsiu prie medžio kaladėles ir lipsiu jomis. Prisidėjau pilną kuprinę kaladėlių, vinių ir nuėjau prie pušies. Tris ar keturias valandas lipau į ją kaldamas kaladėles. Per tą laiką pakilo vėjas, o lizdas pačioje viršūnėje - siūbuoja vėjas ją, niekaip negaliu pasiekti. Taip ir nepamačiau, kas lizde, o pavargau nežmoniškai. Nusikeberiojau nuo šakų, jau lygus kamienas, statau koją ant kaladėlės. Dabar reikia nusviesti aplink medžio kamieną virvę, kad galėčiau ja prisirišęs saugiai nulipti, bet - jėgų nebėra... Iš paskutiniųjų bandau - vėjas virvę nubloškia. Ant kaladėlės tik kojos krašteliu laikausi, iš įtampos ją mėšlungis pradėjo traukti. Ką daryti? Į viršų negaliu, žemyn negaliu, išsilaikyti irgi negaliu. Pasižiūrėjau apačion - iki žemės apie 20 metrų, mažos eglaitės siūruoja. Jau taikiausi ant jų šokti, bet pagalvojau: koks smūgis tėvams bus mano mirtis!

Ir tada sau tariau, kad turiu gyventi, jog jėgų dar yra. Ūmai dingo kūno virpulys, šiaip ne taip pririšau virvę ir nulipau. Tai buvo kritinis mano gyvenimo momentas, po to būdavau atsargesnis.

Raistas vis gražėja

- Ar nenusibosta tie patys Čepkelių vaizdai?

- Priešingai - jie man vis gražėja. Kas kartą stebiuosi paukščiais, mėnuliu, rūku, besikeičiančiomis spalvomis... Niekur kitur neradau tiek retų paukščių pavasarį, tokios didingos ramybės žiemą ir tokių saulėtekių vasarą kaip Čepkeliuose. Neretai raiste būnu nuo ketvirtos valandos ryto iki šešioliktos vakaro, pasitaiko, jog ten praleidžiu naktį ar visą parą, nes man rūpi ne tik filmuoti, bet ir stebėti gyvūnų elgseną. Dažniausiai įsikuriu iš šakų susiręstoje slėptuvėje.

- Nebepaklystumei Čepkeliuose?

- Ne, nors vien rezervato plotas 11 tūkstančių hektarų, o ir aplink jį - didžiuliai miškai. Bet ar paklysi, jei tikrinant lizdus reikia kasmet surasti ne miško masyvą, net ne salą raiste, o - medį, kuriame yra paukščio lizdas? Ir tą patį, kurį matei praėjusį kartą. Be to, raiste yra salų, erdvių - pagal jas gali orientuotis. O štai miškai tarp Čepkelių ir Marcinkonių - kas kita, ten vienodi pušynai. Ten vieną kartą žiemą buvau keletą kilometrų į šoną nuvaręs.

- Kompaso neturėjai?

- Niekada jo nesinešioju. Miškotvarkos žemėlapiuose pažymėta, kur yra plėšriųjų paukščių lizdai. Bet kartais tų schemų neturiu, orientuojuosi pagal sutartinius pavadinimus savo kortelėse, pavyzdžiui, "Lizdas prie briedžio "grobų". Kažkada ten gulėjo vilkų sudraskytas briedis, todėl taip pavadinau. Turiu apie 2 tūkstančius tokių kortelių su duomenimis apie plėšriųjų paukščių lizdus. Todėl ir rašiau knygas, jog šie duomenys nedingtų.

Mieste stigo oro

- Vis dėlto buvai kurį laiką iš Čepkelių ištrūkęs į Vilnių - dirbai Kraštovaizdžio valdybos viršininku Valstybiniame aplinkos apsaugos departamente, kuris vėliau tapo Aplinkos ministerija. Būtumei likęs - gal būtum padaręs dar didesnę karjerą. Nesigaili grįžęs į provinciją?

- Tikrai ne. Tai buvo afera - išvažiuoti iš mėgstamos gamtos, sėdėti 11 aukštų daugiaaukštyje ir matyti iš jo betoną aplink. Laimė, tai baigėsi. Buvau ten kaip balta varna. Gamtininkai prie biurokratų nepritampa.

- Kurie atradimai gamtoje tau reikšmingi?

- Prisimenu, žurnalas "Mūsų gamta" apie kažkurį draustinį prieš 30 metų rašė: "Ten gyvena vienintelė Lietuvoje mažųjų erelių rėksnių pora". Toks tada buvo supratimas. Ir kai radau dešimtis tų paukščių - buvo keista.

Arba - pievinė lingė: manyta, jog ji seniai nebeperi Lietuvoje. Gervių lizdų tik ornitologas Antanas Aleknonis rasdavo Novaraistyje, įsivaizduota, jog kitur Lietuvoje jų nėra, o aš radau daug jų ir Čepkeliuose. Tas pat dėl stulgių - gamtininkai sakė, jog jie prieš 100 metų išnyko Lietuvoje, o aš radau Čepkeliuose didelę jų tuoktavietę. Jūrinių erelių lizdą taip pat čia radau.

- Paaiškėjo, jog viskas gamtoje yra ne taip jau ir blogai?

- Taip. Be to, pradėjau daryti plėšriesiems paukščiams dirbtinius lizdus. Juose įsikūrė juodųjų gandrų, jūrinių erelių, erelių žuvininkų ir kitų plėšriųjų. Jūrinis erelis tada ėmė perėti Lietuvoje po 150 metų pertraukos - dirbtiniame lizde. Pirmaisiais metais bandė - neišperėjo, antraisiais taip pat nepavyko, tik trečiaisiais išaugino jauniklį. O aš lindėdavau eglių viršūnėse netoliese ir stebėdavau, laukdavau. Ir kai pamačiau iš arti čia, mano darytame lizde, išsiritusį jauniklį, tai toks apėmė jausmas...

- Kokie praradimai gamtoje tau skaudūs?

- Tragedijų joje pilna kasdien. Pavyzdžiui, gaila man kranklio, kurį auginau ir praradau. Bet šis laukinis paukštis tarp žmonių gyventi negali, anksčiau ar vėliau jam kokia nors bėda atsitiks.

Marcinkonyse gyveno toks kvailelis. O kranklys yra sumanus padaras - pamatęs tą kiek kitokį negu kiti marcinkoniškiai žmogų iškart suprato, kad tai pašaipos objektas kitiems ir jį puldinėdavo. Kvailelis jį ir užmušė.

Ligi šiol prisimenu to kranklio gudrybes. Buvo kieme praustuvė, prie jos muilas. Prausiausi, o kranklys atskrido, atsitūpė greta ir pradėjo kapoti muilą. Supykęs kepštelėjau, paukštis sukarkė ir vėl kapoja. Tada nubloškiau jį nuo stulpo ir toliau prausiuosi. Kranklys pradėjo tampyti mano kelnes. Atstūmiau koja. Jis kad pažiūrės į mane piktai! Pamaniau, negali būti, čia gi ne žmogus, o paukštis, jis negali būti įsižeidęs, supykęs. Vėl prausiuosi. O jis prišokęs kad pylė snapu į mano kojos kauliuką - net pritūpiau iš skausmo...

Gyvūnai savęs nenaikina

- Tad galbūt gyvūnai protingesni negu manome?

- Mano nuomone, moksliškai nėra įrodyta, kur yra proto, o kur instinkto ribos. Klaida manyti, kad gyvūnai kvaili, o žmonės - protingi. Be abejo, gyvūnai jaučia, supranta, tiktai galbūt kitaip. Nemanau, jog jie vadovaujasi tik instinktais.

- Ko galėtume žvėrims, paukščiams pavydėti, iš jų pasimokyti?

- Skirtingai negu mes, jie nežudo žemės, kurioje gyvena. Nedaro kaip mes blogo aplinkai, nenaikina tokiu būdu savęs. Jie moka gyventi ne tik imdami, bet ir duodami. Jie tik nesugeba, kaip mes, kovoti su gamtos dėsniais. O žmonės nuolatos bando tai daryti, eksperimentuoja - gal nebus blogai. Dažniausiai atsitinka kitaip negu tikimasi. Gyvūnai nepereina skiriamosios juostos, o žmonės - pereina nuolatos, ir net nepaisydami, kad gali žūti. Gyvūnai nemoka to daryti.

Skendo, tačiau tylėjo

- O tu dažnai pereini tą skiriamąją juostą? Pavyzdžiui, ar skendai Čepkelių raiste?

- Vieną sykį. Atvažiavo studenčių praktikančių, ir aš vedžiau jas per pelkę. O čia pilna nuslūgusių ežeriukų, kurių paviršiuje durpės, po kuriomis vėl vanduo. Viename tokių ežeriukų tikutis sutiksėjo. Aš, norėdamas pasirodyti "kietas" prieš tas paneles, patraukiau tiesiai prie paukščio lizdo. Paėjau gal 10 metrų ir - prasmegau. Plaukti - negaliu, atsistoti - negaliu, vandens iki krūtinės, skęstu, bet gėda: aš, grupės vadovas, mergaičių akivaizdoje turiu šauktis pagalbos! Ne, galvoju, - nešauksiu.

Jau burbuliuoju, nieko nebematau, tik nosis virš raisto iškišta. Bet pajutau, kad kai atsigulu horizontaliai, truputį kažkas laiko, galbūt dumblas. Šitaip atsiverčiau, prisikapsčiau iki vieno kupsto, kito, o paskui išsikabarojau. Nedaug trūko, būčiau paskendęs.

- Tad Čepkeliuose paskęsti įmanoma?

- Be abejo. Yra juk raiste vietų, kur kadaise būta ežerų. Ten tyko akivarų, jei užlipęs pasiūbuosi, pašokinėsi - prasmegsi. O įsmegęs į raistą iki pažastų esu ne kartą.

Ar bastūnai laimingi?

- Daug kas mano - gera būti gamtininku: nuolat gamtoje, kur oras grynas, dienos gražios...

- Iš dalies tai tiesa. Bet dažnas gamtininkas tomis klajonėmis po gamtą save pasmerkia vienatvei, kitoniškumui, tada kyla konfliktų su kitais žmonėmis ir savimi. Nes žmogus - socialinė būtybė. Jis kilęs iš žmogbeždžionės, tad yra bandos, gaujos gyvūnas. Ir kai jis bando izoliuoti save nuo bandos, jam tampa blogai, nes vienatvės jo genuose nėra. Pavyzdžiui, gamtininkai Leonas Jezerskas, Antanas Aleknonis, Bronius Šablevičius, Henrikas Gudavičius... Jie traukiasi nuo žmonių, trokšdami būti tik su gamta, ir atrodo esą laimingi, o iš tikrųjų yra kiek kitaip.

Štai ir aš - dienų dienas gamtoje baladojuosi, palikęs dukrai raštelį: "Tu gi žinai, koks tavo tėtis bastūnas"... Laimė, ji supranta mane. Tik kartais perspėja: "Pažiūrėk, tėveli, savo pase, kiek tau metų". Tikrai - atrodo, žmogus turi daug laiko ir gali labai daug per savo gyvenimą padaryti. Bet kasdienės problemos spaudžia. Kol atsigauni, kol praeina depresija, apatija...

Gamtininkui būna toks "tuščias" laikas, kai lyja ar šlapias sniegas krenta, kai niūru, paukščiai išskridę. Bet šį niūrų laikotarpį dažniausiai sėkmingai prašoku tvarkydamas užrašus, nuotraukas, vaizdo filmus, rašydamas tekstus. Norėčiau savo vaikams palikti ne sodybą ar panašių materialinių turtų, o kitokį prisiminimą apie save - nuotraukose ir filmuose įamžintų Čepkelių vaizdų, knygų apie jų paukščius. Man svarbu, kad mano dukros kada nors suvoktų, kaip aš mačiau šį pasaulį.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"