TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Česlovas Gabalis: "Žmogus neturi būti degtukas"

2006 12 23 0:00
Česlovas Gabalis: "Niekada nemėgau stovėti scenoje vienas".
Nuotrauka: © "Lietuvos žinios"

Roko operų ir kitų didelių muzikinių projektų pagrindinių vaidmenų atlikėjas Česlovas Gabalis geriausiai jaučiasi koncertuodamas su grupe "Pelenai"

- Ar prisimenate, kada pradėjote dainuoti?

- Mano pirmas pasirodymas buvo, kai mokiausi pirmoje klasėje. Kaip solistą išleido padainuoti per kovo 8-osios koncertą mamytėms, o choras man pritarė. Prisimenu, kad tąsyk labai jaudinausi ir net "sudirbau" tą dainą. Vos neapsiverkiau, bet visi labai plojo.

- Kada supratote, kad tikrai norite būti muzikantu?

- Visą gyvenimą, kiek tik prisimenu, norėjau tik dainuoti. Būdamas penkerių metų iš kartono išsipjoviau gitarą, supjausčiau visus tėvo žvejybinius valus ir iš jų pasidariau stygas. Kadangi mačiau, jog yra ir storesnių, ir plonesnių gitaros stygų, tai sunaudojau visų rūšių valus. Tėvas tąsyk keikėsi, nes jam viską sugadinau, teko pirkti naujus valus. Atmintinai mokėjau visą Stasio Povilaičio plokštelę "Švieski man vėl" ir ją pasileidęs su gitara maivydavausi prieš veidrodį.

- Ar kur nors mokėtės muzikos?

- Aha, gyvenime. "Eidamas per dainavimą" ir mokiausi muzikos.

- O muzikos mokytojų neturėjote?

- Mano mokytojas - pirmasis ir pats geriausias - buvo Juozas Milašius, gitaristo Juozo Milašiaus tėvas. Jis mane ir išleido į didžiąją sceną. Dar gyvendamas Plungėje dainavau mokyklos ansamblyje. Pas Milašių mokėsi ir kiti žinomi muzikantai: Petras Vyšniauskas, Danielius Praspaliauskis.

- Dabar ne tik pats mokotės (pas vieną iš "Trijų panterų" Raimondą Tallat-Kelpšaitę - red.), bet ir kitus mokote vokalo paslapčių. Kas lengviau: mokytis ar mokyti?

- Ir viena, ir kita yra sunku. Mokyti kitus gal net šiek tiek įdomiau. Jei iš tiesų esi geras mokytojas ir matai savo darbo rezultatą, tuomet tai ir širdį paglosto. O mokytis tikriausiai kaip ir visiems yra kančia.

Darbo be poilsio stovykla

- Kaip įsitraukėte į grupės "Pelenai" veiklą?

- "Pelenai" yra turbūt viena seniausių Lietuvos grupių. Prieš mane grupėje dainavo Sigitas Meilus, vėliau jis išvyko gyventi į Ameriką ir grupė tarsi baigė savo veiklą. Kokius dvejus ar trejus metus išvis nemuzikavo. Kiek prisimenu, kaip tik tuo metu dirbau Palangoje ir ten susipažinau su Gintu Baniu. Jis man pasiūlė pabandyti ką nors įrašyti kartu, - taip ir gimė garsioji "Lopšinė".

- Ką veikėte iki "Pelenų", juk iki tol plačioji visuomenė apie jus nieko nežinojo?

- Beveik dešimt metų dainavau "Lietuvos" viešbutyje. Jeigu galima taip sakyti, man pasisekė, nes mane, taip sakant, iš gatvės pakvietė dainuoti režisierius Eimuntas Nekrošius savo statomoje roko operoje "Meilė ir mirtis Veronoje". Būtent tada ir įvyko tas šuolis į didžiąją sceną.

- Kaip manote, iš kur tuomet apie jus sužinojo Nekrošius?

- Manyčiau, kad iš Kęstučio Antanėlio. Tais laikais, kai dar dainavau grupėje "Oktava" kartu su Gyčiu Paškevičiumi, Džeirana Kazlauskaite ir amžinatilsį Loreta Motuzaite teko pavažinėti po pasaulį, o ten dalyvavo ir Kęstutis Antanėlis. Nuo to laiko buvome pažįstami, matyt, jis mane rekomendavo.

- O dabar ar tenka gastroliuoti užsienyje?

- Šiuo metu po užsienį nevažinėju. Gana daug teko važinėti su ankstesniais ansambliais, kuriuose dainavau. Su "Pelenais" esame koncertavę tik Švedijoje ir Lenkijoje.

- Kiekvieną vasarą beveik mėnesį kas vakarą su grupe koncertuojate Nidoje. Ar buvimą Nidoje būtų galima vadinti atostogomis, ar tai pats darbymetis?

- Koncertus Nidoje vadiname darbo be poilsio stovykla. Tai iš tiesų yra kaip ir mūsų atostogos, bet surištos su darbu. Šiaip nuvažiuoti į Nidą už savus pinigus būtų iš tikrųjų brangu. O mes darome taip, kad ten būdami dirbame ir truputį užsidirbame, be to, gauname kur gyventi ir dar mus valgydina. Šiemet praleidome jau devintą vasarą Nidoje.

Kitoks ritmas

- Nuolat koncertuojate ir vedate vokalo pamokas, ar jums egzistuoja tokia sąvoka kaip "laisvadieniai"?

- Praktiškai nebeegzistuoja. Nuo pirmadienio iki ketvirtadienio dirbu su mokiniais, o penktadieniai ir šeštadieniai muzikantams yra šventos dienos, nes tuomet - pagrindinis jų darbas. Aišku, tenka koncertuoti ir kitomis dienomis, bet taip nutinka rečiau, o visi savaitgaliai būna skirti koncertams su "Pelenais" arba solo pasirodymams.

- Kaip jaučiatės dainuodamas vienas ir kartu su grupe?

- Niekada nemėgau stovėti scenoje vienas. Tokiu atveju visuomet jausdavausi nevisavertis. Instrumentinė fonograma man neatstodavo grupės, nes nejausdavau užnugario. Kad ir kaip dainuočiau - blogai ar gerai - čia ne man spręsti, bet grupė man suteikia kur kas daugiau pasitikėjimo savimi ir net kūrybingumo.

- Jeigu nėra laisvadienių, kada ir kaip ilsitės?

- Labai sunku paaiškinti muzikanto gyvenimo ritmą. Lietuvoje nėra tokio dalyko, būdingo šalyse, kuriose labiau išvystyta muzikinė industrija. Ten minučių tikslumu surašoma viskas, ką atlikėjas turi daryti: filmavimai, interviu, visokie masažai ir kiti dalykai. Pas mus daugiau to laisvo laiko, norint visuomet galima rasti laiko poilsiui.

- Ar jums svarbi kritika? Ar dažnai jos gaunate?

- Sakyčiau, kritikos gaunu net su kaupu. Turbūt jokiam žmogui nėra malonu klausytis neigiamos kritikos. Nors ji naudinga bent jau todėl, kad galima daryti išvadas. Mano manymu, kritika yra gerai. Žmogus neturi būti kaip degtukas, jei kažkam jis nepatinka, tai dar nereiškia, kad pasaulis griūva. Viską galima ištaisyti arba paprasčiausiai nekreipti dėmesio.

- Ar galėtumėte įvardyti savo, kaip muzikanto, stipriąsias ir galbūt silpnesnes vietas?

- Silpniausia tikriausiai yra tai, kad aš pats nekuriu, tik atlieku. O save girti labai sunku, nes nelabai turiu už ką. Tiesiog dainuoju, ir tiek. Ne man spręsti, kaip tai darau.

- Prieš keletą metų jus buvo galima išvysti televizorių ekranuose - vedėte žaidimą. Kaip patekote į televiziją?

- Pakvietė prodiuseris. Buvo keli kandidatai, o pasirinko mane. Tai buvo pirmas blynas, nesakyčiau, kad labai nusisekęs. Filmuotis buvo įdomu, nes man tai buvo nauja sritis. Nors dublių turėdavome į valias. Žinoma, visuomet norisi, kad būtų geras produktas, bet gal ne visada pavyksta tai įgyvendinti, ypač jeigu jautiesi ne savo vėžėse, o aš truputėlį taip ir jaučiausi. Vesti laidą yra visai kas kita, negu dainuoti.

Gyvenime nieko nekeistų

- Ar tikite likimu? Ar nemanote, kad vienus dalykus pasiekėte pats, o kitus galbūt dovanojo likimas?

- Nežinau net ką atsakyti. Negaliu sakyti nei taip, nei ne. Čia kaip ir religija - aš jos neniekinu, nes jeigu žmonės tiki, vadinasi, jiems to reikia. Tas pats ir su likimu - jeigu jis yra, tegul ir būna. Sėkmės faktorius visuomet egzistuoja, todėl manau, kad tai ir yra likimas.

- Ar yra tokių dalykų, kurių gailitės, kad padarėte arba kaip tik kažko nepadarėte?

- Visuomet maniau, kad jeigu man duotų gyventi iš naujo, tai daryčiau viską tą patį. Vadinasi, dainuočiau.

- Iš pirmo žvilgsnio atrodote vienišius ir labai paslaptingas. Kas tai - prigimtis ar tiesiog pavargote nuo įkyraus dėmesio?

- Kai kurie žmonės nori, kad apie juos kiti daug žinotų. O aš nesu iš tų, kurie noriai išverstų savo apatinius. Pasakau tik tiek, kiek pats noriu pasakyti, o ne tiek, kiek galbūt apie mane norėtų žinoti kiti.

- Nejaugi toks pat kuklus ir santūrus buvote ir mokyklos laikais?

- Jaunas buvau labai išdykęs. Bet tai yra skirtingi dalykai, nes jaunystė yra jaunystė, o paauglystę išvis galėčiau pavadinti "durnyste".

- Internete galima rasti jūsų gaminamų patiekalų receptų. Dažnai gaminate?

- Mėgstu tai daryti, kai netingiu. Nežinau, ar tuo reikia girtis, bet sakoma, kad vyrai - geriausi kulinarai. Užtenka vieną kartą man parodyti, kad atsiminčiau ką ir kaip reikia daryti.

- Ar turite savo tradicinį patiekalą?

- Žinoma, tai yra plovas. Visi draugai jau yra jo paragavę ir įvertino neblogai. Nežinau, gal taip sakė tik iš mandagumo.

- Ar laukiate Kalėdų? Ką jums reiškia ši šventė?

- Visi laukia Kalėdų. Man Kalėdos - tai susitaikymo, atleidimo šventė. Tai šeimos šventė, dienos be darbo, poilsis ir dar daug kas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"