TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Chirurgės rankose - širdis

2012 12 08 8:00
Širdies chirurgė Giedrė Uždavinytė-Šemetienė /Romo Jurgaičio nuotr.

Liekna, daili moteris. Iš judesių, žvilgsnio, kalbos akivaizdu, kad ji - pasitikintis savimi, tvirtas žmogus. Pasirinko profesinę sritį, kurioje dominuoja vyrai, - širdies chirurgiją. "Tam, kad tave pripažintų, turi dirbti kaip jie arba truputį geriau", - teigė Giedrė Uždavinytė-Šemetienė. 

Būna, kad pacientas nustemba išvydęs moterį chirurgo kostiumu. Iki tol manęs, kad operacijas, kurioms reikia ne tik profesionalumo, patirties, bet ir daug fizinės ištvermės, atlieka vyrai gydytojai, žmogus kiek sutrinka. O būna, kad ši žinia kaip tik sukelia gerų emocijų. Mat moteris asocijuojasi su rūpestingumu, jautrumu, motiniškos saugos jausmu.

"Esu dalyvavusi operacijose, kurios trukdavo po 15-17 valandų", - sakė širdies chirurgė. /Romo Jurgaičio nuotrauka

Pirmagimė

Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Širdies chirurgijos centre iš daugiau kaip dvidešimt širdies chirurgų yra tik dvi moterys. Viena jų - žinomo kardiochirurgo profesoriaus Giedriaus Uždavinio atžala. Garsus medikas su sutuoktine Irena, taip pat gydytoja, turi keturias dukras, trys jų pasirinko mediciną.

Kodėl norėjosi papasakoti apie vyresnėlę? Tėvas ir dukra. Vardai - Giedrius ir Giedrė. Tos pačios profesijos. Abu dirba Širdies chirurgijos centre. Abu kairiarankiai. Įdomios paralelės. "Taip išėjo, - pasakojo G.Uždavinytė-Šemetienė, susitikusi su žurnaliste. - Tokį vardą gavau turbūt todėl, kad buvau pirmagimė. Tai ne viskas. Mano vyras - taip pat Giedrius. Jis studijavo mediciną, dirba kompanijoje, prekiaujančioje medicinos technika. Dukra Marija net stebisi, kodėl jos vardas - ne Giedrė."

G.Uždavinys yra aukščiausios kvalifikacijos kardiochirurgas, atliekantis įvairaus tipo širdies operacijas, taip pat širdies persodinimo. Tad dukrai jis - ir tėvas, ir mokytojas, ir patarėjas. "Mudu bendraujame artimai, negaliu pasakyti, kad būtų distancija. Tiesa, jis kitokio būdo - gal karštesnis. O aš racionalesnė. Esu linkusi patylėti, bet ne visada", - nusišypsojo pašnekovė.

Kūrybingos dukros

G.Uždavinytė-Šemetienė teigė, jog nebuvo planuota, kad ji eis tėvo pėdomis ir rinksis širdies chirurgiją. "Jis net priešinosi tokiam mano pasirinkimui, galbūt manė, kad tai - ne moteriškas reikalas. Tikėjosi sulaukti sūnaus, bet viena po kitos gimė keturios dukros. Tėvas sakydavo: "Jei būtų sūnus, išmokyčiau chirurgijos." Mes, dukros, nebuvome spaudžiamos rinktis mediciną", - tvirtino prof. G.Uždavinio vyresnėlė. Pašnekovė pasakojo, kad sesuo Eglė puikiai skambindavo fortepijonu, dabar ji - kardiologė, dirbanti tame pačiame Širdies chirurgijos centre. Sesuo Ieva norėjo būti aktorė, net buvo įstojusi į Lietuvos teatro ir muzikos akademiją, bet studijas metė ir Vilniaus universitete baigė odontologiją. Jaunėlė Agnė nuo vaikystės žavėdavosi žirgais, juos piešdavo, ši aistra būdavo už viską stipresnė. Nors baigė žurnalistiką, dabar ji daugiausia laiko skiria žirgams - yra jojikė ir trenerė. O Giedrę vaikystėje ir paauglystėje traukdavo architektūra, drabužių dizainas, ji mėgdavo modeliuoti, siūdavo batus ir rankines, megzdavo megztinius, darydavo įvairius rankdarbius. "Sekdavosi piešti ir braižyti, patikdavo geometrija, - teigė moteris. - O medicina visada būdavo šalia. Šeimoje visos kalbos apie ją sukdavosi, nes tėvai - gydytojai."

Po vizito į operacinę

G.Uždavinytė-Šemetienė teigė, kad tėvas dukras auklėdavo griežtai. Mergaitės matydavo aistros darbui, atsakingumo, pareigingumo pavyzdį. "Jis dirbdavo nepaprastai daug, operacijos trukdavo labai ilgai, - anuos laikus prisiminė pašnekovė. - Ištisas dienas, savaites ir mėnesius praleisdavo darbe, taip pat ir šventes. Taip sutapdavo - tėčio gimtadienis, o jį iškviesdavo operuoti." Regis, matant, koks sudėtingas yra kardiochirurgo darbas, kiek tėvas tam skiria laiko ir jėgų, neturėtų kilti noro rinktis tą pačią profesiją. G.Uždavinytė-Šemetienė tikino: "Supratau, kad toks gyvenimas nėra lengvas. Tačiau labai prasmingas. Mane tai žavėjo".

Kai Giedrė mokėsi vidurinės mokyklos aukštesnėse klasėse, vienas bendraklasis užsispyrė, kad norėtų pamatyti širdies operaciją. "Pradėjo mane įkalbinėti, kad paprašyčiau tėčio, gal galima nueiti ir pažiūrėti", - šypsojosi prisimindama medikė. Sutartą dieną klasės draugą ji palydėjo iki operacinės ir pati liko stebėti. Pamačiusiam, kaip operuojama širdis, vaikinui pasidarė bloga. O Giedrė taip susidomėjo, kad turbūt tada ir "užsikrėtė" medicina. Mintis tapti chirurge nebedavė ramybės. "Anksčiau manydavau, kad operacijos yra drastiškos, bet pamačiau, jog viskas kontroliuojama, - suprato mergina. - Tai mane uždegė."

Įstoti studijuoti medicinos buvo sunku, nes konkursai labai dideli. Giedrei pavyko, ir gydytojo misija padėti sveikatos problemų turinčiam žmogui tapo jos gyvenimo tikslu.

Dauguma šeimos narių yra medikai (iš kairės): mama Irena Uždavinienė (oftalmologė), sesuo Ieva Uždavinytė-Celencevičienė (odontologė), Simas (sesers Eglės sūnus), sesuo Eglė Uždavinytė-Gatelienė (kardiologė), Giedrės vyras Giedrius Šemetas, pati Giedrė, tėtis Giedrius Uždavinys (kardiochirurgas), priekyje Mėta (sesers Ievos antroji dukra) ir Marija (Giedrės dukra). /Audriaus Zavadskio nuotrauka

Pirmieji žingsniai chirurgijoje

"Jau kai mokiausi, mane labiausiai žavėdavo chirurgo specialybė. Tai rankų darbas, kai padarai ir iškart matai rezultatą. Mat kai skiri vaistų, turi ilgokai laukti, kol jo pasieki", - tvirtino medikė. Tėvas tokiai dukters minčiai nepritarė. "Net neįsivaizduoji, kas tavęs laukia", - baugino garsus kardiochirurgas. Tačiau ji su tėvu daug nediskutavo - ėjo ta kryptimi, kuri labiausiai domino. Po studijų pirmiausia pasirinko vaikų chirurgijos rezidentūrą, trukusią ketverius metus, ją baigdama - suaugusiųjų širdies chirurgijos dviejų mėnesių kursą. "Pamačiau iš arti ir geriau suvokiau, kas vyksta. Labai susidomėjau", - sakė G.Uždavinytė-Šemetienė. Ji žinojo, kad dirbti kardiochirurgais paprastai priima vyrus. Tačiau nusprendė pabandyti. "Buvau pirmoji širdies chirurgijos rezidentė Vilniaus universiteto Medicinos fakultete", - atskleidė medikė. Ši rezidentūra truko dvejus metus. "Per tą laiką tėtis apsiprato, - nusijuokė gydytoja. - Pasakė, kad man neblogai sekasi. Nuo tada perduoda savo patyrimą. Iki šiol per operacijas stoviu prie jo ir gaunu vertingų pamokų."

Būna ir nuostabos

Vyriškame širdies chirurgų kolektyve G.Uždavinytė-Šemetienė jaučiasi gerai. Jokių išlygų dėl to, kad yra moteris, nebūna. Anot gydytojos, reikalavimai net didesni negu kolegoms vyrams. "Kad tave pripažintų, turi dirbti kaip jie arba truputį geriau, - teigė pašnekovė. - Tačiau tikriausiai toks yra visuomenės požiūris." Gydytoja yra girdėjusi vyrų medikų juokelį: "Moteris chirurgė yra kaip jūrų kiaulytė, neturi nieko bendro nei su jūra, nei kiaule."

G.Uždavinytė-Šemetienė supranta, jog kai kuriems žmonėms atrodo neįprasta, kad prie operacinio stalo stoja moteris. Kartą vienoje palatoje gulėjo du pacientai, vienas - prof. G.Uždavinio, kitas - jo dukters. Pirmasis stebėjosi: "Kaip leidai, kad tave operuotų moteris?" Pacientas nežinojo, kad G.Uždavinytė-Šemetienė ne tik asistavo tėvui, bet ir baigė operaciją. Medikė ne kartą matė nustebusias žmonių akis, kai jie sužinodavo, kad operuos ji, moteris. Tokiais atvejais G.Uždavinytė-Šemetienė pasako, jog pacientas gali rinktis gydytoją. Tačiau daugelis pasitiki širdies chirurgės rankomis. Arba net džiaugiasi, kad operuos moteris.

Ištvermės reikia daug

Operuojant reikia ne tik daug žinių, išmanymo, patyrimo, sumanumo, šalto proto, rankų miklumo, bet ir fizinės ištvermės. "Kai tik stebėdavau operacijas, man tai atrodydavo nepaprastai sunku - ypač kai būdavo dramatiškų situacijų", - neslėpė medikė. Apsiprato asistuodama, kai pačiai tekdavo siūti, ką nors paduoti operuojančiam chirurgui, ką nors palaikyti, tarkime, širdį rankose, kol siuvami šuntai. Dirbant emocijų mažėjo, patirties daugėjo. Galiausiai pati G.Uždavinytė-Šemetienė pradėjo operuoti.

Medikė pasakojo, kad per širdies chirurgijos operacijas dirba didelė brigada: operuojantis ir asistuojantys chirurgai, anesteziologas, dirbtinės kraujo apytakos technikas. Būna daug parengiamųjų darbų, kuriuos atlieka atitinkami specialistai. Kad operacija pavyktų, visi turi dirbti sutartinai - kaip gerai susiderinusi komanda, nes bet kokia smulkmena gali turėti įtakos, o klaida būti lemtinga. Pasak G.Uždavinytės-Šemetienės, norą dirbti labiausiai palaiko gaunamas rezultatas, kad pavyksta padėti sergančiam žmogui.

Širdies chirurgė operacijose dalyvauja kasdien. Būna, jos užtrunka ilgiau, negu planuota, tada medikų brigada dirba tiek, kiek reikia - be maisto, poilsio ir miego. "Kada operacijos pradžia, žinai, bet kada ji baigsis, sunku numatyti. Gali tik tikėtis, kad viskas bus gerai, - teigė G.Uždavinytė-Šemetienė. - O ištvermės užtenka, nes darbas mėgstamas. Būna išplėstinių operacijų, kai reikia šuntuoti kraujagysles, pakeisti širdies vožtuvus, pataisyti aneurizmą... Esu dalyvavusi operacijose, kurios trukdavo po 15-17 valandų."

Išgyvenimai ir abipusis ryšys

Klausiama, ar po sudėtingų, ilgai trunkančių operacijų "lūžta" iš nuovargio, širdies chirurgė sakė: "Priešingai. Būna sunku atsipalaiduoti. Ypač jei operacija dramatiška. Tada po jos dar kartą viską išgyveni. O jei pacientas miršta, būna nepaprastai skaudu. Juk operuoji, kad žmogui būtų geriau. Tačiau pasitaiko visko. Chirurgai aptarinėja, gilinasi, analizuoja, ieško klaidų. Vis dėlto ne viskas priklauso nuo chirurgo, būna nelauktų patologijų, netikėtų komplikacijų."

Po sėkmingų operacijų - o tokių dauguma - taip pat reikia laiko, kol atlėgsta įtampa. "Gerai pasibaigę atvejai džiugina, tada lengviau atsipalaiduoti, - patikino G.Uždavinytė-Šemetienė. - Kad ir kokių sunkumų būtų per operaciją, jie nublanksta, su laiku pasimiršta. Lieka tik prisiminimas gerai pavykusio darbo."

Širdies operacijos turi rizikos, todėl būna, kad pacientai dvejoja, neskuba gultis ant operacinio stalo. Ryžtasi, kai supranta, jog kitos išeities nėra. Suprantama, kad žmogus bijo chirurginės intervencijos. "Stengiesi pasakyti, kad operacijos rizika mažesnė negu gyvenimo be jos", - teigė G.Uždavinytė-Šemetienė. Širdies chirurgas iš dalies turi būti psichologas, palaikyti sergantį žmogų. Medikui tenka bendrauti ne tik su pacientu, bet ir su jo šeimos nariais, giminaičiais. Šie kartais jaudinasi be reikalo, arba, priešingai - iki galo nesuvokia sudėtingos sergančio artimojo būklės.

Sakoma, kad pacientas gali daug padėti gydytojui. Arba priešingai - kenkti savo sveikatai. "Būna, kad žmogų ką tik perkelia iš reanimacijos, o jis jau eina į lauką rūkyti, - apie vieną tokių situacijų pasakojo medikė. - Jei savęs nesaugai, kas gali išgelbėti? Reikia pačiam rūpintis savo sveikata." G.Uždavinytė-Šemetienė sakė, kad būna itin daug bendraujančių pacientų, kurie gydytojui spėja išpasakoti visą savo ir net artimųjų gyvenimą. Vis dėlto tai geriau negu nekalbūs žmonės. "Kuo daugiau prieš operaciją žinai apie pacientą, tuo lengviau orientuotis, - tvirtino G.Uždavinytė-Šemetienė. - Mat jį reikia ne tik operuoti, bet ir toliau gydyti, kad pasveiktų ir grįžtų į gyvenimą."

G.Uždavinytė-Šemetienė geriausiai atsipalaiduoja gamtoje. /Ritos Stankevičiūtės nuotrauka

Emocijos ir širdis

Posakiuose širdžiai priskiriama emocinė reikšmė, sakoma: iš visos širdies, be širdies, pajuto širdimi... Klausiama, kodėl taip yra, G.Uždavinytė-Šemetienė paaiškino: "Per širdį atsispindi žmogaus emocijos. Tai yra visą laiką dirbantis organas, kurio veiklai daro įtaką žmogaus mintys, emocijos, jausmai. Esate jautusi širdį, plakančią taip, kad atrodo, jog ji iššoks iš krūtinės?"

Kardiochirurgė sakė, kad labilesnės nervų sistemos žmonės labiau linkę sirgti širdies ligomis. Mat širdis pavargsta, dažnai veikiama emocijų. Tada gali prasidėti ritmo sutrikimai ir kitokios bėdos. "Dėl emocijų ir daugybės kitų faktorių didėja kraujo spaudimas, o tai lemia aterosklerozės vystymąsi ir to pasekmes - kraujagyslių siaurėjimą, kalkėjimą", - sakė G.Uždavinytė-Šemetienė. Todėl galima sakyti, kad širdies darbas tiesiogiai susijęs su emocijomis. Kuo jos stipresnės, tuo didesnis krūvis tenka pagrindiniam organizmo varikliui. To žmonėms derėtų nepamiršti. "Viskas, ko per daug, kenkia, vargina ir širdį, ir apskritai organizmą", - tvirtino gydytoja.

Augalai ir jūra

G.Uždavinytė-Šemetienė, klausiama, ar mediko apranga tapusi tarsi antrąja oda, sakė: "Chirurgo kostiumą vilkiu kasdien ir daug ilgiau negu kitus drabužius." Kaip gydytoja gyvena, kai persirengia? "Laisvalaikio lieka ne tiek ir daug", - teigė pašnekovė. Ji džiaugėsi, kad sutuoktinis supratingas. "Ne kiekvienas vyras toleruotų tokį žmonos pasirinkimą ir gyvenimą, - svarstė širdies chirurgė. - Esu labai dėkinga vyrui, kad jis mane ne tik supranta, bet ir palaiko. Neretai būna, kad nežinau, kada grįšiu namo. Tačiau niekada nesu sulaukusi priekaištų, kad kas nors nepadaryta ar daroma ne laiku."

Filmų apie medikus G.Uždavinytė-Šemetienė beveik nežiūri, nes apskritai jai televizorius nėra svarbus, todėl laiko negaišta. Gydytojai smagiau rūpintis augalais, juos auginti ir prižiūrėti, komponuoti žaliąsias erdves kieme prie savo namo. Medikė teigė, kad nuo to jai širdis atsigauna. "Įtampą nuleidžiu į žemę", - su humoru sakė G.Uždavinytė-Šemetienė. Moterį dar domina interjeras, ji ieško netradicinių sprendimų, kad namai būtų skoningi ir jaukūs. Atostogauti labiausiai patinka savame pajūryje. Dažniausiai gydytojos šeima važiuoja į Juodkrantę. Keliauja ir į užsienį, bet G.Uždavinytė-Šemetienė sakė, kad Baltijos jūra jai mieliausia.

Trumpai

G.Uždavinytė-Šemetienė - gydytoja, širdies chirurgė. Domisi širdies operacijų be dirbtinės kraujo apytakos metodika, išemine širdies liga. Atlieka aortokoronarinių jungčių suformavimo, vožtuvų protezavimo bei kitas širdies operacijas. Lietuvos krūtinės ir širdies chirurgų draugijos narė, Lietuvos širdies asociacijos narė. Stažavosi Vokietijoje, Italijoje, Graikijoje.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"