TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

D.Balčiūno Pilypukas sugrįžo

2013 12 21 6:00
Nors eteryje D.Balčiūno nebuvo šešerius metus, žmonės jo nepamiršo. Ritos Stankevičiūtės (LŽ) nuotrauka

Po šešerių metų pauzės neseniai į BTV „Dviračio šou“ grįžo Pilypukas. Šį personažą, ginkluotą beisbolo lazda, kuriantis Darius Balčiūnas yra keturių įmonių savininkas. Jis pasakoja apie kadaise sutiktą Pilypuko kloną, apie tai, kaip į jo pokštavimus reaguoja verslo partneriai, ir apie pavydą.

- Šiaulių išminčius Pilypukas grįžo po šešerių metų. Kodėl buvai pasitraukęs?

- Specialiai nesitraukiau – tiesiog įsivėliau į kitus darbus. Kai „Dviračio šou“ kolektyvas kviesdavo mane filmuotis, aš paprasčiausiai neturėdavau laiko, nes dalyvaudavau svarbiuose susitikimuose arba būdavau išvažiavęs. Taip netyčia ir nutolau nuo televizijos. Neseniai „dviratininkai“ vėl prisiviliojo. Tarsi savaime išėjau – savaime ir grįžau. Net nevadinčiau to išėjimu.

- Kada nors naudojai beisbolo lazdą ne pagal paskirtį?

- Ar esu ja grasinęs žmonėms? Gink Dieve, tikrai ne. Kartais, kai mano įmonių klientai nemokėdavo skolų, pajuokaudavau: „Negi man atvažiuoti su stebuklingąja savo lazdele?..“ Į daug ką žvelgiu tolerantiškai, bet nesu pacifistas.

- Gyvenime teko sutikti Pilypuko klonų?

- Kadaise su „Dviračiu“ važinėjome po įvairius miestelius. Kartą viename, kurio pavadinimo neprisimenu, teko matyti tikrą Pilypuką. Jis labai lindo į akis – norėjo nusifotografuoti ir gauti parašą. Jaučiausi keistai – net sutrikau.

"Jei dalyvauji viešame renginyje ar pramogauji su pažįstamais, tampi atpirkimo ožiu ir sudėtine programos dalimi", - skundžiasi D.Balčiūnas.

- Kai nešmėžavai ekrane, gatvėje žmonės atpažindavo?

- Nepavykdavo pabėgti nuo savo personažo. Sulaukdavau reakcijos iš pagėrusių savo amžiaus žmonių. Kai nesifilmavau, dėmesio šiek tiek sumažėjo. Kita vertus, retai išlendu į miestą: aš automobilyje ir darbe, darbe ir automobilyje.

- Vadinamieji marozai lenda prie tavęs prašydami pajuokinti?

- Nuolat. Dalyvaudamas viešame renginyje ar pramogaudamas su pažįstamais, tampi atpirkimo ožiu ir sudėtine programos dalimi. Būtinai turi išgerti su "marozais", turi visus linksminti. Keisčiausia, kad netgi liepia pasakoti anekdotus. Aš nemoku jų pasakoti.

Jei pasivaipai, tave vadina nuobodžiu, neįdomiu tipu, kuris nemoka bendrauti su žmonėmis. Esi kaltas, kad toks. Tai erzina. Kai sulauki žodžio iš trijų raidžių, kai kurie nustemba, kad tą patį žodį gali šauti atgal į kaktą. Yra buvę ir tokių situacijų, kai sakydavau: „Dar truputį ir gausi į nosį!“ Jei nepažįstamas žmogus prieina ir fiziškai tampo, griebia už rankų, apsikabina per pečius lyg amžinas draugas, pasakau, kad liautųsi. Pasakau antrą, trečią kartą. Jei neklauso, pastumiu lygiai taip pat, kaip stumdo mane.

- Tu turi pinigų. Kodėl vaidini „Dviračio šou“?

- Neseniai skaičiau internauto komentarą – atseit man taip striuka, kad bėgu į „Dviratį“. Man pavyko užsidirbti pinigų, esu aprūpinęs šeimą. Galiu leisti sau grįžti prie to, kas malonu ir įdomu. Man patinka vaidinti BTV laidoje, bet tai nėra pragyvenimo šaltinis. Kai kam atrodo, kad TV sukasi dideli pinigai. Kadaise gal taip ir buvo.

- „Dviračio šou“ vaidindavai ir Vytautą Šustrauską – Vytauto Šustausko atitikmenį. Tau teko susidurti su šiuo skandalingu veikėju?

- Teko. Šaunus dėdė, nuoširdus ir įdomus žmogeliukas su savo keistenybėmis. Jis lengvai užsidega kaip degtukas, tačiau su Vytautu galima smagiai pasišnekučiuoti. Iš pradžių jis šiek tiek pyko, bet vėliau suprato, kad esu reklaminis jo veidas. Kai vaidinau, sulaukdavau jo kritikos.

- Ar neatrodo, kad rimtam verslininkui nederėtų filmuotis humoro laidoje?

- Ne. Man tai netrukdo. Apskritai ką reiškia „rimtas verslininkas“? Gali juo būti, gali jį vaidinti. Nevaidinu rimto verslininko. Mane erzina „verslininkai“, kurie daug lėšų skiria savo kostiumams.

- Jei BTV valdžia tau suteiktų visišką kūrybinę laisvę ir neriboto dydžio biudžetą, kokią laidą kurtum?

- Tai būtų humoro projektas. Man patinka pono Byno „bajeriukai“. Tai – angliška klasika. Tikrai nekurčiau labai rimtos laidos, nes nesugebėčiau. Tai – ne man. Mano projektas nebūtų kažkas visiškai nauja, bet jis patiktų publikai. Turėjau minčių dėl savo šou. Gal kada nors jos bus įgyvendintos. Senėjam, vaikėjam ir kvailėjam. (Juokiasi.)

Tačiau, norėdamas kurti produktą televizijai, turi gyventi Vilniuje, o ne Šiauliuose. Viskas vyksta sostinėje. Negali "išgimdyti" laidelės būdamas provincijoje – nebent laikinai.

- Tau priklauso keturios įmonės, užsiimančios reklama, koncertais, renginiais bei biotualetų prekyba. Devyni amatai, dešimtas – badas. Tau tinka ši patarlė?

- Iš dalies tinka. Esu atsisakęs kai kurių verslų. Darai, nepavyksta, krinti, bėgi, vėl darai. Turiu daug neišbaigtų idėjų.

- Televizija prilipdė tau linksmo vyruko etiketę. Kaip į tave reaguoja verslo partneriai?

- Įvairiai. Atvykstu į susitikimą, įeinu pro duris. Vienas susitikime dalyvaujančių žmonių vis svarsto: „Kur aš jį mačiau? Giminaitis, ne giminaitis? Bendraklasis, ne bendraklasis?..“ Jam nepatogu, jis vis niurkosi, negirdi tavo vardijamų skaičių. Kitą dieną prisimena, kad matė mane „Dviračio šou“, ir tampa draugeliu. Atvažiuodamas antrą kartą esi klounas: „Pas mane atėjo Pilypukas. Dabar tai bus linksma!“ Jautiesi asilų asilas.

Yra verslininkų, kurie į mane reaguoja normaliai. Su protingais lengviau bendrauti. Tiesa, pasitaiko, kad žmonės dvejoja: „Negi jis tikrai padarys tai, apie ką kalbame?“ Pradedi pasakoti apie savo įmonę, padarytus darbus, duodi lankstinukų. Taip po truputį iš juokdario tampi verslininku.

- Su savo būsima žmona Daiva susipažinai vesdamas mokyklos diskoteką. Kartu esate ketvirtį amžiaus. Kaip jums pavyko išsaugoti santuoką, kai tokios madingos skyrybos?

- Viena priežasčių ta, kad mes negyvename Vilniuje, kur daugiau pagundų. Be to, žmona turi gerą savybę – ji sugeba nuleisti mane ant žemės. Mūsų šeimoje buvo visko: mažyčių pykčių dėl šiukšlių išnešimo – taip pat. Kartais smulkmenos užgoždavo gerus dalykus. Buvo, kad retai būdavau namie. Tai – dar viena priežastis nesusipykti.

Esame labai skirtingi. Aš – visur lekiantis ir griūvantis, ji – ramesnio būdo. Tinkame vienas kitam.

- Užauginote sūnus - dvidešimt vienerių Domantą ir penkiolikmetį Džiugą. Vyresnėlis Didžiojoje Britanijoje studijuoja muziką ir pedagogiką, didžėjauja, o jaunėlis groja boso gitara. Neburbi, kad pasirinko Lietuvoje itin sudėtingą muzikanto kelią?

- Neburbu, nors mūsų šalyje muzika – neperspektyvus reikalas, rinka maža. Domantas turbūt liks užsienyje, muzikuos. Džiugas šiek tiek kopijuoja brolį, bet pastaruoju metu tolsta nuo muzikos ir domisi programavimu.

- Turi mažiausiai du bendravardžius ir bendrapavardžius – Specialiųjų tyrimų tarnybos Šiaulių valdybos viršininką Darių Balčiūną ir Vilniaus karatė klubo „Samurajus“ vadą, kurio vardas ir pavardė toks pats kaip tavo. Pažįsti šiuos žmones?

- Nepažįstu. Papasakosiu tau apie dar vieną Darių Balčiūną, kurį pažįstu. Įstojau į Klaipėdos konservatorijos renginių režisūrą. Po pirmojo semestro supratau, kad turiu dublerį, kuris išore panašus į mane. Baigiantis semestrui bibliotekai reikėdavo atiduoti knygas, kurias būdavai pasiėmęs. Atėjau grąžinti, bet man neduoda to stebuklingo lapelio, patvirtinančio, kad atidavei. Man sako, kad negrąžinęs daugiau nei dešimties knygų. Paaiškėjo, kad mano klonas irgi iš Šiaulių, o pirmoji jo tėvo vardo raidė – irgi „J“. Tais laikais nebuvo nei mobiliųjų telefonų, nei „Google“. Šiaip ne taip jį suradau per jo kurso draugus. Šiandien Darius yra valymo paslaugas teikiančios firmos savininkas. Būna, skambina man žmonės iš prekybos centrų, prašo nuvalyti parduotuvės stogą, o jam skambinantieji, kad kažkas negerai dėl reklaminės iškabos. Likimo ironija. Juokiamės vienas iš kito.

- Lietuviai pavydūs?

- Taip. Jei kam nors pasisekė, jis būtinai taps priešu. Tokia realybė. Bet pavydūs ne tik lietuviai – užsieniečiai taip pat pavydūs. Tiesa, skiriasi užsienio žmogeliukų pavydo objektai ir formos. Tautiečiai pavydi turtų, italai – gražios žmonos ir vaikų, o amerikiečiai - skanaus mūsų maisto.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"