TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

D. Bobelienė: „Gyvenu dabartimi, o ne praeitimi“

2016 09 28 6:00
Dalia Bobelienė: "Visus tuos metus buvau tarsi šalia vyro, nes teko peržiūrėti, sutvarkyti itin gausų Kazio archyvą. Lietuvos archyvams perdaviau beveik 80 dėžių įvairių dokumentų." Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Kaskart į Lietuvą artimųjų, giminių ir bičiulių aplankyti atvykstanti žinomo politiko, visuomenininko, gydytojo Kazio Bobelio našlė Dalia Bobelienė išvysta gerų pokyčių. Šįsyk ją itin nudžiugino žinia apie jos vaikystės namų – Leonpolio dvaro – renesansą.

Dešimt dienų Lietuvoje praleidusi D. Bobelienė šį rytą išskrido į Jungtines Valstijas, Floridą. „Kitąmet ilgiau pasisvečiuosiu“, – vakar kalbėdama su „Lietuvos žiniomis“ žadėjo ji. Viešėdama Lietuvoje moteris apsistoja Vilniaus senamiestyje, Pilies gatvėje, prieš porą dešimtmečių kartu su vyru įsigytame bute.

D. Bobelienė džiaugėsi išgražėjusia sostine – restauruojamais senais pastatais, tvarkomomis gatvėmis. Rugpjūtį 84-erių sulaukusi moteris tikino, kad nuolat domisi Lietuvos aktualijomis, kasdien skaito lietuviškus interneto tinklalapius, JAV leidžiamą „Draugą“. „Telefonu dažnai pasikalbu su sūnumi Jonu, kuris vienintelis iš šeimos gyvena Lietuvoje, likusiais draugais, sužinau visas naujienas“, – pasakojo ponia Dalia. Taip pat įdėmiai ji seka ir įvykius JAV, domisi prezidento rinkimais. Nė vienam iš dabartinių kandidatų didesnių simpatijų respublikone save laikanti D. Bobelienė prisipažino nejaučianti.

Tokia buvo valia

– Penktadienį bus lygiai treji metai, kai Anapilin iškeliavo Jūsų vyras K. Bobelis. Kokie tie metai buvo Jums asmeniškai?

– Esu optimistė, priimu gyvenimą tokį, koks jis yra. Pamažu susitaikiau su vyro netektimi. Be to, visus tuos metus buvau tarsi šalia jo, nes teko peržiūrėti, sutvarkyti itin gausų Kazio archyvą. Lietuvos archyvams perdaviau beveik 80 dėžių įvairių dokumentų. Balzeko lietuvių kultūros muziejui, Lietuvių tyrimų centrui nuvežiau dar apie tris dešimtis dėžių. Archyvarai patarė nieko neišmesti.

– K. Bobelis palaidotas Čikagoje. Ar niekada negalvojote apie galimybę laidoti sutuoktinį Lietuvoje?

– Čikagos kapinėse yra mūsų šeimos kapas. Ten palaidotas mano sūnus, tėvai. Paskutinė Kazio valia buvo atgulti šalia sūnaus Juliaus. Todėl ir atsisakėme minties laidoti jį Lietuvoje. Vyro tėvų kapai taip pat Čikagoje, tik kitose lietuviškose kapinėse. Šįkart, grįžusi iš Lietuvos, į Čikagą jau neskrisiu, Kazio mirties metines paminėsime susitikę su vaikais. Gal per penktąsias metines surengsime kokį susiėjimą. Juk ir draugų nedaug beliko.

– Ar Sent Pitersberge gyvenate tame pačiame dideliame name, kuris daugelį metų buvo šeimos lizdas?

– Ne, pardaviau, man vienai jis per didelis, nejauku buvo. Dabar gyvenu netoli, dideliame bute, šalia dukters ir sūnaus.

Imponuoja asmenybės

– Esate Lietuvos pilietė. Ar balsuosite Seimo rinkimuose?

– Visada balsuodavau, bet dabar, ko gero, nespėsiu susitvarkyti reikalingų dokumentų. Tačiau turiu patinkantį kandidatą. Man imponuoja asmenybės.

– Ar jau apsisprendėte, kurį iš dviejų kandidatų norėtumėte matyti naujuoju JAV prezidentu?

– Dar nežinau. Ko gero, pasirinkimas bus problemiškas, nes nė vienam kandidatui per daug nesimpatizuoju. Nelabai mėgstu Hillary Clinton, man jos programa atrodo per daug liberali. Visą gyvenimą buvau daugiau respublikonė. Tik nemanykite, kad man apskritai nepatinka moterys valdžioje. Donaldas Trumpas vis dėlto yra „biznierius“, todėl sugebės pasisamdyti gerų vadybininkų valstybei valdyti. Tai – pranašumas. O D. Trumpo kalbas apie NATO, man regis, sąmoningai paaštrina jam pakenkti norintys oponentai. Tikrai nemanau, kad jį išrinkus būtų kokių nors didesnių pokyčių. Kai valstybė stovi ant tvirtų bėgių, vadovų kaita nėra labai svarbi. Tačiau Amerikoje daug reikšmės turi kitas su rinkimais susijęs dalykas – Aukščiausiojo Teismo teisėjų skyrimas. Kadangi H. Clinton yra liberalesnė, o mano pažiūros – konservatyvesnės, norėčiau, kad teisėjais taptų kitokie žmonės.

Beje, mūsų šeimoje yra ir demokratų, ir respublikonų. Dažnai padiskutuojame ir pasiginčijame įvairiais klausimais.

– Ar niekada nesigailėjote nėjusi į politiką?

– Niekuomet nepretendavau būti politike, gal net nebūčiau sugebėjusi. Tačiau kartu su vyru visada dalyvaudavau visuose politiniuose renginiuose, visur su juo važiuodavau, mudu nuolat tardavomės. Lietuvos reikalai mus labai suartino.

– Turite penkis vaikus, 21 anūką. Ar visi moka lietuviškai?

– O taip! Visais labai didžiuojuosi. Štai mano vyriausios dukters sūnus Vytas Degesys neseniai vedė Pilypo Naručio, gero mano vyro draugo, politikos bendražygio, anūkę. Kita anūkė Sofija Degesytė ištekėjo už rašytojo, pedagogo Vytauto Volerto anūko. Geriau ir negalėjo būti. Žinau, kad vyrui tai būtų buvęs didžiulis džiaugsmas.

Dvaras atgims

– Gražiausius vaikystės ir jaunystės metus praleidote šalia Ukmergės esančiame Leonpolio dvare, kuris priklausė Jūsų šeimai. Ar yra kokių naujienų dėl jo ateities?

– Nepaprastai džiaugiuosi, kad dvaras pagaliau bus atstatytas. Labai norėjau pati jį prikelti, sutvarkyti taip, kaip svajojo mama, sukurti čia prieglobstį rašytojams, meno žmonėms. Deja, man nepavyko. Gal nemokėjau tvarkyti reikalų su paveldosaugininkais, susitarti su vietos gyventojais. Buvau priversta gimtąjį dvarą parduoti. Bet ir tam pirkėjui nepavyko. Todėl labai viliuosi, kad naujasis savininkas, įsigijęs dvarą per varžytines, įgyvendins visas savo ir mano svajones. Ji žada restauruoti dvarą, plėtoti ekologišką ūkį.

– Jums teko sutikti nemažai įdomių žmonių, istorinių asmenybių. Pagaliau pati esate signataro Jono Vileišio anūkė. Ar niekada nebuvo kilusi mintis rašyti memuarus ar atsiminimus?

– Ne, esu skaitytoja, o ne rašytoja. Gyvenu dabartimi, ne praeitimi. Labai mėgstu skaityti, itin domiuosi istorija, biografijomis. O rašyti? Tai kad mano vyras viską parašė.

– Ponia Dalia, ar „Bobelinę“ iš tiesų gerti sveika, kaip tikino K. Bobelis?

– Manau, jog taip. Dabar ir Amerikoje jos galima nusipirkti. Kai būnu Čikagoje, visuomet tai padarau. Per šeimos susiėjimus visada pakeliame po taurelę „Bobelinės“ – taip simboliškai prisimename tėvą ir vyrą.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"