TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

D.Jazukevičiūtė: "Kaip po to gyventi?"

2009 06 20 0:00
D.Jazukevičiūtės kūrybinė energija išsilieja į knygas.
Asmeninio albumo nuotrauka

Rašytoja ir žurnalistė Dalia Jazukevičiūtė prisipažįsta, kad jai teko patirti smurtą, ne kartą užpulta ji yra praradusi rankinę, pinigus, raktus, mobilųjį telefoną...

Literatė teigia, kad visada gynėsi nuo smurtavusiųjų. Galima sakyti, jai pasisekė, nes nenukentėjo taip skaudžiai, kaip viena moteris, tapusi rašytojos naujojo romano prototipu. Knygoje "Stiklinis paukštis" D.Jazukevičiūtė pasakoja apie seksualinį smurtą patyrusią heroję.

- Bičiuliai ir kolegos tave vadina Jazu. Primink, kada ir kaip atsirado bei prilipo ši pravardė - mokykloje ar vėliau? Ir kaip reaguoji, kai tave taip šaukia?

- Mano pavardė visiems atrodė per ilga. Jazu mane praminė vieno dienraščio redakcijoje, ir visi pasigavo. Dalių ten buvo ir daugiau. Taigi visa tai dėl tikslumo ir paprastumo. Paskui taip buvau vadinama visoje žurnalistų, vėliau ir rašytojų gildijoje. Kaip reaguoju, kai pastaruosius 20 metų mane taip šaukia? Natūraliai. Tarsi taip ir turi būti.

- Kaip praeitą savaitę praėjo naujojo romano "Stiklinis paukštis" pristatymas? Regis, šįkart nekilo jokio triukšmo? Prieš metus, taip pat birželį, žiniasklaida plačiai aprašė, kaip po naujojo romano "Dviejų mėnulių baras" pristatymo neblaivią triukšmaujančią autorę tramdė policininkai, o medikai nugabeno į ligoninę.

- Šis - romano "Stiklinis paukštis" - pristatymas praėjo kaip niekada šviesiai ir skaidriai. Prisirinko daugybė mano draugų ir skaitytojų. Tvyrojo šilta, draugiška atmosfera. Knygų, kurias į vakarą pristatė leidykla "Alma littera", visiems neužteko. Todėl žmonės pirko ir "Anarchistės išpažintį", pirmąjį mano romaną, ir gegužę išleistą poezijos rinktinę "Šimtas eilėraščių apie nemeilę". Vis dėlto susirinkusieji labiausiai norėjo "Stiklinio paukščio". Pirko ir sau, ir draugams, ir vaikams. Apie tai sužinai, kai gerbėjai tau, rašančiajai autografą, padiktuoja, kam turi būti skirta toji knyga.

- Ar išmokai kokių nors pamokų po pastarojo skandalo su policija ir ligonine, ar tau "dzin", ką apie tave kalba ir mano?

- Šį kartą nebuvau persekiojama fotografų, matyt, atsibodau. Su didele kompanija geriausių draugų nuvykome į Užupio kavinę - tą, kurią vadina "pas Joną", žiūrėjome kaip sruvena amžinas Vilnies vanduo. Vilnelės... Kai po vidurnakčio mus iš ten ištrėmė, nubildėjome į mano draugės Jorindos didelį nuosavą namą ir laukėme, kada Aušrinė užtekės. Gavau kibirą rožių, daug dovanų: knygų, krištolo taurių, rankomis dailiai siuvinėtų šalių ir puikios kokybės ugninių lūpų dažų. Ko man dar trūko? Nieko. Visko buvo per daug. O šlovės nejaučiau. Nei dabar, nei kitados, pristatinėdama knygas. Esu viename eilėraštyje parašiusi: "O mūsų pergalės tokia niūri šlovė, tokia niekšybė." Eilėraščiai - paslaptis, niekada pats nežinai, kodėl ir kaip juos parašai. Jie iš giliųjų šaltinių ateina, ne iš tų, paviršutinių. Pati tą frazę šifruoju taip: kai rašai, viską ir visus apleidi, skriaudi artimiausius žmones, draugus, išjungi telefonus, užsibarikaduoji... Jie kenčia. Iškenčia. Jiems trūksta manęs ir mano meilės, o aš gyvenu tekste. Vienatvė - būtina sąlyga tam, kuris bent kiek pretenduoja į rašytojus. Kitaip nieko neparašysi. Tekstas įtraukia, pavergia, imi gyventi rašomoje knygoje, kautis ir mylėti su jos herojais.

Ar man "dzin", ką apie mane kalba ir rašo? Taip. Tikrai. Jeigu būtų kitaip, seniai nieko neberašyčiau. O gal ir kilpą ant kaklo būčiau užsinėrusi. Pasimatuoti. Ar gerai tinka. Mat žmogus turi vieną matą - pats save. Juo ir matuoja. Aš įgali pati vertinti savo kūrybą, tuo ir kliaujuosi. Malonu perskaityti palankią recenziją, išgirsti gerų atsiliepimų. Bet tai tik putos, kurios greitai nusėda. Reikia tikėti savo galiomis, turėti ir trokšti, ką pasakyti.

Bet viešai ir atvirai prabilti apie savo ydas, manau, gali tik toks žmogus, kuris tikrai žino, jog tos ydos nenugalėjo, kad jis dar pilnas kūrybinės potencijos - taigi dieviškumo. Todėl niekas nebaisu - nė atvirauti.

Tačiau nemanau, kad pati turiu blogai apie save kalbėti. Kam tas vargas? Juk visada atsiras gerų "draugų", kurie už tave mielai tai padarys. Na, jiems į sveikatą. Kad tik padėtų.

Jautri tema

- Kodėl ketvirtajam romanui "Stiklinis paukštis" pasirinkai tokią skaudžią temą kaip seksualinis prievartavimas?

- Tai jau antras mano romanas, kurio siužetas - kito, realaus, žmogaus gyvenimo istorija. Mano abiejų pastarųjų knygų herojės turi gyvus prototipus... Tačiau kai romanui renkuosi temą, užvis svarbiausia, kad ji jaudintų mane pačią. Kas yra pasakojimas? Tik medis be lapų. O lapus - jausmus - pati turiu jam priauginti.

Skaičiau, kad JAV labai rimtai žiūrima į statistines apklausas, į tokias anketas žmonės atsakinėja nuoširdžiai, manydami, kad tai svarbu. Lietuvoje gali žmonėms, šiuo atveju kalbu apie moteris, šimtus kartų aiškinti, kad anketa tikrai anoniminė ir varžytis nėra ko - tuščias reikalas. Visi meluoja ir išsisukinėja.

Taigi apie statistinius duomenis. JAV apklausos rodo, kad kas trečia Amerikos moteris vienaip ar kitaip bent kartą per gyvenimą yra patyrusi seksualinę prievartą. Lietuva tokių duomenų neturi. Tačiau turi kitokių - 70 proc. Lietuvos moterų yra patyrusios smurtą: plėšimus gatvėse, psichologinį ar fizinį smurtą šeimoje, per vakarėlius ir kitur. Tai irgi "neramūs" skaičiai.

Knygoje norėjau parodyti, kad dar ne visas blogis yra išniekinti ir sužaloti moterį tą nelemtą dieną, tą vakarą; bet kaip jai vėliau su tuo susidoroti, su tuo gyventi? Ir ar verta gyventi? Nelygu psichikos trapumas. Pažeidžiamumas. Štai ir nupiešiau tokios moters likimą. Aprašiau, kaip nežmoniškai sunku pasveikti ir grįžti į gyvenimą. Žinoma, gelbsti tik meilė. Tačiau ir ji - nevisagalė.

- Esi dviejų dukterų mama. Ar bijai, kad kas nors gali nutikti tavo dukroms Sulamitai ir Ilonai, ar kada kalbėjotės tokiomis temomis?

- Kalbamės visomis įmanomomis temomis. Ką dar galiu padaryti? Moku melstis, kalbuosi su Jėzumi prieš miegą, prašau Dievo saugoti mano dukras ir visas kitas mergaites bei moteris nuo tokių sukrėtimų. Kol kas tai veiksminga. Juk esu giliai tikintis žmogus.

Smurto pamokos

- Vis dar pasitaiko žmonių, kurie apie seksualinio smurto aukas sako: "Pačios kaltos." Kaip manai, kodėl atsiradęs toks požiūris ir kaip jį pakeisti?

- Mano romano herojė kalta tik todėl, kad po darbo ėjo namo. Net gerai nesutemus po savo namų langais, tarp medžių parkelyje, ji buvo užpulta ir sudraskyta. Sudraskyta ne tik kūnu, bet ir siela. Sunkiai sveiko, ilgai ieškojo keršto savo skriaudėjams, ilgai ieškojo sau pačiai galo, nebetverdama prisiminimų aštrumo.

Tie, kurie šiuos reiškinius apibendrina viena "civilizuota fraze" - "jos visos tokios" arba "pačios kaltos", mano akyse yra ne žmonės, o tik gyvuliai. Gal dar blogiau. Gal jie yra velniai.

- Kaip žurnalistė žinai, kad moterys smurto patiria daugiau ir dažniau negu linkusios paviešinti. Ar pačiai teko susidurti su smurtaujančiais vyrais?

- Teko. Ir ne kartą. Bet nebuvau šitaip sudarkyta kaip mano herojė Lana - šis vardas yra lietuviškame vardyne, jis reiškia Šviesioji. Be to, aš sugebėjau gintis. Nebuvau netekusi sąmonės. Praradau ne garbę, o tik pinigus, rankinę, namų raktus, mobilųjį telefoną - visus tuos niekus, kuriuos mes kažkodėl su savimi tampomės visur, nesvarbu, reikia ar ne. Dabar to nebedarau. Vakare eidama į miestą kišenėje turiu tik lūpų dažus ir 20 litų namo grįžti taksi. Viskas. Jokių banko kortelių, telefonų, dokumentų. To turėtų išmokti visos moterys. Laikai ne gerėja, o kasdien žiaurėja.

"Nesu daiktas"

- Ne kartą kūrei šeimą, vėliau ji byrėjo. Kokios buvo kiekvienų skyrybų priežastys?

- Visada norėjau pirmiausia būti žmogus, asmenybė, tik tada - moteris, lyties atstovė. Asmenybė ir pagarba jai yra daugiau ir svarbiau negu būti lyties atstove. Tuos, kurie nenorėjo manęs matyti kaip individualybės, aš palikdavau lengvai ir greitai, kaip tai puikiai moka daryti tik vyrai.

- Galbūt tokiai moteriai, kuri yra ryški asmenybė, nelinkusi sprausti savęs į rėmus, geriau gyventi vienai?

- Niekam nėra labai gera gyventi vienam. Tačiau vienatvė yra būtina sąlyga rašyti. Nenoriu gyventi su jokiu žmogumi, o šventieji, kaip žinoma, žeme nevaikšto.

- Yra rusiška patarlė apie meilę ir ožį. Jeigu, kad ir būdama patyrusi moteris, romantiškai įsimylėtum, ar sugebėtum prisiderinti prie vyriškio, kurio gyvenimo būdas labai skiriasi nuo tavojo?

- Vyrai visada derinosi prie manęs. Jeigu nepavykdavo, aš išeidavau. Iš pradžių atsitraukdavau, paskui apleisdavau ir išnykdavau toliuose. Yra svarbesnių dalykų pasaulyje už šiltą lovą, šiltą pieną, kavos gėrimą rytais dviese... Tai laisvė, pagarba asmenybei, kūrybinis potencialas, kurio niekaip neįvykdysi tapusi kokio nors vyro priedu ar tarnaite. Jis trukdys ir tyliai nekęs. Bent jau su tokiais vyrais aš susidūriau gyvenime.

- Kas yra meilė pagal Jazu?

- O... Čia tai bent užmojis šitaip paklausti. Meilė - tai juoktis dviese. Meilė - kai apsikabina dviejų žmonių sielos, kūnai irgi - bet tik po to, po sielų apsikabinimo... Ir tada tos kartu patirtos laimės akimirkos. Man tokių Dievas nepagailėjo. Tačiau nors meilė ir nedaloma, turi daug rūšių ir porūšių. Manau, nėra didesnės meilės už motinos vaikui, o vaiko motinai. Tai šventa. Nekintama. Amžina, kaip žemė, kraujas, vanduo. Kaip visa, kas tikra.

Ir dar. Manau, kad gailestis yra aukščiau už meilę. Tik ne visi tai supranta. Todėl gyvenime matome tiek daug savininkiškos, piktos, užvaldančios, verčiančios vergauti meilės rūšies. Ką gi, ne kiekviena mergaitė trokšta būti žmogumi, tik tada moterimi, ne visos nori kurti, tapti asmenybėmis. Kitoms pačioms patinka būti tiesiog prabangos daiktais. Aš nesu daiktas. Aš - žmogus, ir dar nemirtinga siela. Va kaip.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"