TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

D.Kazlauskas: "Egoizmui nebelieka vietos"

2009 12 19 0:00
D.Kazlauskas sako, kad atsiradus šeimai menininko gyvenime daug kas pasikeičia.
Nuotrauka: ©"Lietuvos žinios"

Aktorius Dainius Kazlauskas - neabejotinai vienas garsiausių lietuvių aktorių. Ryškus. Charizmatiškas. Jis tikina, kad net žilsta nuo adrenalino, kurio gauna kaip aktorius. Užtat šeimoje tokia santarvė, kad per 10 metų su žmona Indre nė karto rimtai nesusipyko. "Aš ją myliu", - duodamas interviu švelniai, bet užtikrintai pasako vyras.

- LNK vis suka rusiško serialo "Širdžių ėdikės", kuriame filmavotės, anonsą. Lietuvos žiūrovai tą lyrinę komediją, turinčią dramatizmo atspalvių, pradės žiūrėti gruodžio pabaigoje. O mums smalsu - ką reiškia teatro aktoriui vaidinti seriale?

- Žinoma, tai nauja patirtis. Lietuvoje nesu vaidinęs serialuose, tad sunku lyginti. Tačiau buvo labai sveika ir įdomu susipažinti su kita erdve, kultūra, darbų apimtimi, mastais, pagaliau atsirado nemažai pažinčių. Teatro aktoriui vaidinti serialuose yra tas pats darbas, tik turintis kitą specifiką. Juk teatre, kine, serialuose yra savų subtilybių - dalykų, kurių reikia mokytis. Gaila, kad mūsų akademijoje studentus rengia kaip teatro aktorius, visa kita turi išmokti patys. Mes esame kaip kariai, kurie iškart patenka į karą, be jokio išankstinio paruošimo. Manau, kad jeigu yra galimybių suvaidinti kine ar seriale, teatro aktoriui yra tik pliusas, padedantis profesiniam tobulėjimui.

- Filmuojantis Rusijoje teko kuriam laikui skirtis su šeima. Ar buvo sunku?

- Renkantis darbą ir priimant bet kokį su tuo susijusį sprendimą, šeima man yra labai svarus argumentas. Juk gyvenimas atskirai - didžiausias iššūkis. Negalima nekreipti dėmesio ir į vaiką, jo poreikius. Dabar vėl rengiuosi į Rusiją aplankyti draugų. Šį kartą važiuojame visa šeima. Galbūt nueisiu ir į keletą darbinių susitikimų.

Žinoma, buvo laikas, kai labai knietėjo pažinti kitą erdvę. Mūsų šalelė tokia mažytė, visuomenė ne ką didesnė, o mūsų, menininkų, tik saujelė. Įspūdis - tarsi mažame akvariume plaukiotų daug žuvų. Todėl bet kokia galimybė įkvėpti oro labai sveikintina. Ir tai tinka ne tik aktoriams, bet visiems. Labai gera turėti pasirinkimo galimybę, nebūti priklausomam tik nuo vieno darbdavio. Jei turi alternatyvą, su tavimi kitaip elgiamasi ir pats jautiesi kitaip.

- Ar šeimoje nekyla pavydo scenų dėl to, kad tam tikrais laikotarpiais tenka gyventi atskirai?

- Koks pavydas ar kiti neigiami jausmai gali kilti, jei žmogų myli? Mudu su Indrute susitikome Anželikos Cholinos spektaklyje ir 10 metų esame kartu. Ji buvo studentė, aš už ją vyresnis. Turiu jauną gražią moterį ir ją myliu.

- Kaip ateina supratimas, kad tas žmogus yra tavo?

- Visi žino, kad jei yra tikra meilė, ją pajunti. Jūs, moterys, puikiai suprantate tuos dalykus, jei esate patyrusios tikrą meilę.

- Kaip jūsų išvykimus išgyvena sūnus?

- Mudu su Dominyku esame labai geri draugai. Ačiū Dievui, vienas kitam labai reikalingi. Vaikui penkeri, ir jis labai pasiilgsta manęs. Kai būnu kur nors išvykęs, kas vakarą bendraujame per programą "Skype". Kai grįžtu namo, Dominykas pasitinka su daug įvairių staigmenų, būna man paruošęs įvairių darbelių. Žinau, reikia stengtis, kad ir toliau būtume vienas kitam reikalingi. Todėl negalima į vaiką nekreipti dėmesio ir užsiimti tik savimi. Dažnai kartu einame į kiną ar teatrą.

Vaidyba - tik darbas

- Kiek jūsų gyvenime svarbus teatras?

- Anksčiau vaidmenys buvo labai svarbu. Norėjosi imtis paties sudėtingiausio, sunkiausiomis aplinkybėmis. Norėjau nugalėti save. Tai buvo įdomu, užtekdavo jėgų, jausdavau pasitenkinimą įveikdamas iššūkius, bet iškart po premjeros tai prarasdavo savo reikšmingumą. Nejaučiu malonumo ilgą laiką rodytis, "nekaifuoju" nuo to, kad į mane žiūri.

Daug kas pasikeičia, kai atsiranda šeima. Nebelieka vietos egoizmui. Menininkas esi tik iki tol, kol esi vienas. Tada nevedi, nebūni su kitu žmogumi ir neįsipareigoji, nes tavo meilė yra vaidmenys, kinas, tapyba ar dar kas nors. Miegi ir "myliesi" su tais darbais. Šeima viską pakoreguoja, nes neįmanoma atsiduoti šiek tiek šeimai, šiek tiek kūrybai. Kai sutikau Indrutę, vaidyba man tapo darbu, kuris yra dar ir malonus. Nors, prisipažįstu, tas malonumas po truputį nyksta. Jei sukuri šeimą, bet užstringi vis ieškodamas savęs, moterų, meilės, užstringi visam gyvenimui. Tik užstringi ne vienas, bet ir tavo šeima. Auga vaikai, kurių nematai, su kuriais nerandi bendros kalbos. Tada skiriesi su viena žmona, antra, trečia, o dvasinė krizė tik gilėja.

- Tačiau tokių menininkų absoliuti dauguma?

- Taip, ir linkiu visiems nuo to gydytis. Galbūt pasakiau šiukščiai, bet aktoriaus profesija, kaip ir psichologija, - suteikia galimybę gydytis ir sveikti. Išsigydęs tampi profesionalu - į vaidybą imi žiūrėti tik kaip į darbą. Pakeitus požiūrį, keičiasi ir gyvenimo kokybė. Gyventi, bendrauti pasidaro paprasčiau, nereikia įsivaizduoti savęs misionieriumi, nereikia savęs kryžiuoti.

Tėtis - beždžionėlė

- Ar jūsų sūnui patinka teatras?

- Kai kuriuos mano spektaklius Dominykas jau matė. Viename spektaklyje vaidinau, jog mirštu. Sūnus tai puikiai suprato. Apie Urvinį žmogų jis sako, kad tėtis ten vaidina beždžionėlę. Kartais klausia: "Tėti, eini beždžionėlę vaidinti?"

Dominykas yra matęs kone visą operos repertuarą, dažnai eina į Kongresų rūmus - ten jį vedasi močiutė. Vaikui tai labai patinka. Nemėgsta tik darželio. Iki šiol kaskart eina į darželį ir verkia. Jautrus. Į darželį turiu lydėti aš, nes esu tas nejautresnis, turiu atlaikyti vaiko ašaras. Bet ir smagu. Vadinasi, vaikui namie yra gerai.

- Ką veikiate laisvu laiku?

- Visas mano laisvalaikis yra buvimas šeimoje. Aktoriaus profesija ardanti, todėl nieko neveikti ir paprasčiausiai būti kartu yra "siaubingai" geras dalykas. Kaip ir nieko neveikiant gulėti prie jūros - nebėgti, nežiūrėti, nefotografuoti, tiesiog būti prie jūros. Mes renkamės pasyvų poilsį, buvimą kartu. Kiekvienam žmogui tai labai skirtingi dalykai, juk ir mes labai skirtingi. Adrenalino man nereikia, gaunu jo kiekvieną dieną, nuo to žilstu. Vienas mano draugas krepšininkas vis nori mane įkalbėti, kad nušokčiau su virve. Bet man to visai nereikia. Taigi visas mūsų laisvalaikis labai pasyvus. Visa šeima labai mėgstame žiūrėti filmus. Namie turime kino teatrą - taip mes vadiname kompiuterį. Mėgstu žiūrėdamas televizorių gerti pomidorų sultis, Domukas man jų visada nuperka. Kai laukia sugrįžtančio primena Indrutei, kad tėveliui reikia nupirkti sulčių. Taip mes visi lovoje maloniai geriame sultis ir žiūrime filmus. Tačiau šitie dalykai svarbūs tik mums, jie teikia laimės pojūtį. Kitam tai gali būti labai banalu, nes laimę kiekvienas suvokia labai asmeniškai.

- Apie šeimą pasakojate labai gražiai. Ar buvote kada su žmona susipykę?

- Ne, susipykę nebuvome niekada, ir mane tai kiek gąsdina. Buitinių aistrų blykstelėjimų būna, bet tokie ten ir blykstelėjimai. Juk dviejų kartu gyvenančių žmonių susipykimai į nieką neveda. Kai žmonės nepriklausomi, jie gali susipykti ir išsiskirstyti. Kai pasirinkai žmogų būti, kokia prasmė pyktis? Koks pykčio tikslas ir kur tai nuves?

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"