TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

D.Krištopaitė: tautosakos ir knygų keliais

2007 11 19 0:00
Tautosakininkė, redaktorė, vertėja, humanitarinių mokslų daktarė D.Krištopaitė.
Birutės Jonuškaitės nuotrauka

Mokytoja ji buvo labai principinga, redaktorė - labai reikli, tautosakos rinkėja - tiesiog skrupulinga. Užrašinėdavo tą pačią dainą ne vieną kartą, neimdavo redaguoti vertimų, jei negalėdavo jų palyginti su originalu, net ir gerų vertimų autorius spausdavo sakydama, kad galima dar tobuliau. Viena kelmiškė dainininkė Danutę Krištopaitę praminė Lapike - dėl mokėjimo prieiti prie tautosakos pateikėjų.

Tautosakininkei, tekstologei, daugybės tautosakos ir grožinės literatūros leidinių redaktorei, vertėjai D.Krištopaitei šiemet paskirta Jono Basanavičiaus premija. Be kitų darbų, ji yra parengusi "Lituanistinės bibliotekos" serijoje 1970 metais išleistus J.Basanavičiaus Rinktinius raštus, o dabar likimas lėmė jo vardo valstybės apdovanojimą. Džiaugsmingą ir netikėtą naujieną ji sužinojo iš LŽ skambučio, grįžusi iš skausmo klinikos. Su laureate sutarėme pasišnekėti apie įvairiašakę jos veiklą.

- Tautosaka, tekstologija, vertimai. Knietėjo visko pamėginti?

- Gyvenimas privertė. Baigusi Vilniaus universitetą 1953 metais, nesutikau iš karto stoti į aspirantūrą, nes troškau padirbėti mokytoja. Buvau paskirta į Alytų ir stropiai išdirbau trejus metus. Vienas kolega man sakė: "Jūsų darbas - tarsi Salomėjos Nėries poezija." Tiesa, ištisas savaites nebūdavo elektros, dirbome prie žibalinių lempų dviem pamainomis. Prie duonos nusidriekdavo ilgos eilės - gaudavome po kepalėlį savaitei. Bet svarbiausia - buvau pašiurpusi dėl labai silpnų mokinių žinių, didelio jų atsilikimo. Daug dirbau papildomai, nes buvau principinga, šito išmokau gal iš savo dėstytojo universitete J.Lebedžio - negalėdavau rašyti didesnio pažymio, negu mokinys būdavo nusipelnęs. Vėliau, stodamos į technines specialybes aukštosiose mokyklose, net mano trejetukininkės gaudavo penketus. Širdis džiaugėsi, kad į gyvenimą išleidau bent jau lietuvių kalbą mokančius žmones. Vienas mano mokinių - gamtininkas, rašytojas V.Nedzinskas. Likimo sutapimas: kai jis stojo į teisę, lietuvių kalbos egzamino pakliuvo laikyti pas mane, ir be jokios sąžinės graužaties parašiau jam penketą.

- Principingumas - geras redaktoriaus bruožas.

- Viena vertus, geras. Antra vertus, per jį užsitrauki kai kurių įžymių autorių rūstybę. Ne visada su tavo taisymais sutinka ir net pyksta. "Vagoje" išdirbau dvidešimt penkerius metus, iš jų per dvidešimt - Verstinės literatūros redakcijoje. Pradėjau 1959 metais, baigusi aspirantūrą - niekur kitur nepriėmė, nes buvau nepartinė, o dar mokslinio darbo vadovė - M.Lukšienė. Kaip tik mano baigimo metais ji buvo atleista iš universiteto Lietuvių literatūros katedros vedėjos pareigų, kai prasidėjo "raganų medžioklė". Jau buvau begaunanti darbą Pedagoginiame institute, bet buvo tiesiai pasakyta - esate sugadintas žmogus. Matote, kas tada darėsi. Porą mėnesių ieškojau darbo. Valstybinėje grožinės literatūros leidykloje (vėliau pavadintoje "Vaga") dirbusių kurso draugų rekomenduota atėjau prašytis čia. Pirmiausia gavau parašyti K.Kubilinsko poezijos rinkinio vidinę recenziją. Nors autorius buvo vaikų poezijos virtuozas, jo rinkinys suaugusiesiems man atrodė nepakankamo meninio lygio. Ramia sąžine parašiau neigiamą recenziją, rankraštį atmetė. Dar davė įvertinti A.Mockaus disertaciją apie brolius Juškas. Taip buvau priimta jaunesniąja redaktore į Originaliosios literatūros redakciją. Vėliau direktoriaus J.Čekio įsakymu buvau perkelta į Verstinės literatūros redakciją. Čia visus rankraščius stengdavausi lyginti su originalais. Taip ir norvegų kalbos pramokau, beje, T.Rostovaitės dėka. Tada ji atnešė H.Ibseno "Helgelando karžygių" vertimą ir originalą, liepė nieko neredaguoti. Pasitelkusi žodyną ėmiau lyginti vertimą su originalu. Užgaišau bemaž mėnesį. O mums būdavo normos - suredaguoti dešimt lankų per mėnesį. Neįvykdžiau tų normų, bet man buvo svarbu pateikti kuo artimesnį originalui vertimą. Paskui jau neimdavau redaguoti tų rankraščių, kurių negalėdavau palyginti su originalu. Lygindavau vertimus iš rusų, lenkų, čekų, vokiečių, norvegų kalbų - pajusdavau originalo skonį ir kvapą.

- T.Rostovaitė turbūt užsirūstino?

- Ne, ji tik nuolat skambino. Pyktelėjusi papriekaištavo: argi galima redaguojant mokytis kalbos? Bet nieko. Po mėnesio ji atėjo, mes susėdom, pasišnekėjom. Pasakė, kad labai mėgsta skandinavų literatūrą, net jaučiasi artima skandinavų moterims ir kad gal tarp jos protėvių būta šiems kraštams artimų žmonių. Taigi T.Rostovaitės dėka susipažinau su norvegų kalba.

- Rašysite atsiminimus?

- Man jau visai arti saulėlydis, bet jei sveikata ir aplinkybės leis... Susikaupė daug korespondencijos: su rašytojais, vertėjais, visu būriu liaudies dainininkų. Turėčiau apie ką pakalbėti, tik nežinau, ar spėsiu. Šiuo metu galvoji, ką galėsi nuveikti rytoj, o ne apie tolimą ateitį.

- Ar teko dirbti su A.Liobyte?

- Kaip tik mano kurso žmonės R.Saukienė ir A.Paraščiakas dirbo jos vadovaujamoje Vaikų ir jaunimo redakcijoje. Tad ji jau žinojo, koks likimas mane ištiko. Tiesiog jaučiau jos globą. Ji man, kaip tautosakininkei, pasiūlė versti pasakas - pirmiausia osetinų. Sugalvojusi pavadinimą "Kaip pelė marčios ieškojo", davė nedidelę knygelę, o aš susiradau ir įsigijau daug didesnę osetinų pasakų knygą. Tiesa, gal ten kiek per daug nupasakinau, nuliaudinau... Verčiant visų pirma reikia vadovautis originalu ir per daug jo negražinti, o kuo autentiškiau perteikti autoriaus kalbėjimą. Kai kada sunku rasti reikiamą santykį. Bet ilgainiui įgyji įgūdžių ir turbūt pasąmone pajauti, ko reikia. Aišku, vertimas yra vertimas, jis niekada neatstos originalo, bet turi stengtis versti, kad būtų kuo artimiau originalui. Paskui verčiau moldavų, Indijos tautų pasakas, indų rašytojo I.Kanbu senovinius liaudiškus pasakojimus "Ištikimos ir neištikimos žmonos".

- 1967 metais jums buvo pasiūlyta parengti J.Basanavičiaus Rinktinius raštus. Dabar gaunate jo vardo premiją.

- Pasiūlė ir sutikau. Nepagalvojau, kokį kalną užsiverčiu. Pirmiausia reikėjo atrinkti tekstus iš Lietuvių kalbos ir literatūros instituto, Vilniaus universiteto rankraštynų, taip pat jau publikuotų darbų. Tada nebuvo kopijavimo aparatų - ką numatei spausdinti, reikėjo nusirašyti ranka. Kai ką patyliukais skolinausi iš M.Mažvydo bibliotekos savaitgaliui. Reikėjo parengti tokį leidinį, kad ir cenzūra nekibtų, ir kad jis būtų naudingas tuometei Lietuvos visuomenei. Įsikinkiau į darbą geriems dvejiems metams. Leidinio prospektą redakcinė komisija - K.Korsakas, A.Venclova, R.Šarmaitis, J.Jurginis, J.Lebedys ir A.Maldonis - daugmaž aprobavo. Paskui reikėjo susidaryti kanoninį tekstą - tam tikrus senojo teksto pateikimo principus. Istorinių darbų skyriaus komentarus sutiko parašyti J.Jurginis, bet jam išėjo vos keli puslapiai. Aš rašiau kitų skyrių komentarus. Dirbau universiteto bibliotekos specialiajame fonde, sėmiausi informacijos iš Bostono enciklopedijos. Žinoma, skaičiau ne tik tai, ką reikėjo, bet ir tai, kas komentarams nebuvo reikalinga. Už juos gavau pylos nuo to paties J.Jurginio - nemarksistiniai ir per platūs. Ačiū Dievui, tai pamatė tik leidinio laužinyje, kai nieko taisyti jau nebebuvo galima... Dalykinės ir moralinės paspirties (nes būta ir nevilties valandėlių) sulaukiau iš vyresnio kolegos A.Žirgulio. Labai palaikė J.Lebedys. Kažkam buvo šovę į galvą, kad reikia išimti garsiąją "Aušros" "Priekalbą". Kone verkdama kreipiausi į J.Lebedį. Vėliau iš kalbų sužinojau, kad jis skambino A.Venclovai, ir "Priekalba" liko. Aišku, J.Basanavičiaus Rinktiniai raštai negalėjo išvengti kupiūrų, bet sovietiniais metais tai buvo vienintelė mūsų tautos patriarcho knyga. Kad ji pasirodytų, reikėjo didelio pasiaukojimo ir geležinės kantrybės. Ir kovoti.

- Kiek jūs kovotoja, kiek diplomatė, kiek tiesiog savo dalyką išmananti redaktorė?

- Turbūt po lygiai. Kai reikia, kovoju. Kai reikia, esu diplomatė. Redaktoriui dirbant su kai kuriais dideliais kūrėjais kartais gresia amžinas susipykimas. Bet ir su tokiais man pavykdavo rasti kalbą ir gražiai bendradarbiauti. Nesu piktos atminties, moku suprasti kitą. Tačiau reiklus redaktorius gali išspausti maksimumą - šitą pripažino vienas talentingiausių mano redaguotų vertėjų V.Šimkus. Jo atlikti poezijos vertimai būdavo gana tobuli, bet vadovaudavausi redakcijos veterano D.Urbo pasakymu, kad gerumui galo nėra. Pažiūrėdavau, ką dar galima pagerinti. O jei galima, tai kodėl to nepadarius? V.Šimkus mane puikiai suprato ir visada pataisydavo taip, kad nei pridėsi, nei atimsi. Buvo tarsi žiburys mano, kaip vertimų redaktorės, darbe.

- Ar rengėte daugiau literatūrologinių leidinių?

- V.Mykolaičio-Putino akademinių Raštų septintą (vertimų) tomą. Jį parengti manęs, kaip vertėjos, labai prašė A.Žirgulys, ilgametis Putino kūrinių redaktorius - negalėjau atsisakyti. Rengiau tekstą ir komentarus. Irgi plūkiausi porą metų.

- Esate parengusi ir visą šūsnį tautosakos leidinių.

- Vienas pirmųjų - pagal disertaciją parengta monografija "Lietuvių karinės-istorinės dainos" (1965 m.). Kadangi vėliau įsijungiau į kraštotyrininkų veiklą (puoliau stačia galva), talkinau leidžiant ir redaguojant kompleksinių ekspedicijų monografijas, naujiems savo leidiniams neliko laiko. Pradėjau nuo dar rotaprintu leistos "Kraštotyros" - jai parašiau straipsnelį apie trakiškę liaudies dainininkę O.Stefanavičienę. Ne tik dalyvavau ekspedicijose, bet ir pati viena važinėjau pas liaudies dainininkus. Dirbant Valstybinėje konservatorijoje (1969-1974), į kompleksines ekspedicijas pasisekė įtraukti ir studentus. Z.Kelmickaitė, Ž.Ramoškaitė, E.Vyčinas, A.Lapinskas, R.Naktinytė, O.Juozapaitienė ir kiti paskui tapo liaudies kūrybos entuziastais, sakyčiau, visam gyvenimui įgijo patriotizmo kibirkštį. Liaudies muzikos kabinete konservatorijoje buvo daug techninio darbo: tvarkyti ekspedicijų dalyvių surinktą medžiagą, perklausyti, atrinkti, kas tinka fonotekai, šifruoti, tikrinti studentų šifruotes... Tad grįžau į "Vagą" ir ėmiau mąstyti apie naujus leidinius. Taip buvo sumanyti liaudies dainininkams skirti rinkiniai. Su N.Vėliumi ėmėme rengti Dzūkijos talento P.Zalansko tautosakos ir atsiminimų rinktinę "Čiulba ulba sakalas". Važinėjau pas jį, dar kartą užrašiau visą dainų repertuarą. Matote, dirbant su liaudies dainomis reikia tą patį kūrinį užfiksuoti ne vieną kartą, kad išryškėtų geriausias variantas. Jei jis ir užrašytas, nieko nereiškia. Talentingas dainininkas kitą kartą padainuoja jau kitaip. Ką gi, P.Zalanskas mirė 1980 metais, o "Čiulba ulba sakalas" pasirodė 1983-iaisiais... Šiemet parengiau antrą šios knygos leidimą, nes anas išėjo su nutylėjimais - negalėjome parodyti P.Zalansko tokio, koks jis iš tiesų buvo. O buvo labai religingas, jo krikščioniškasis tikėjimas gražiai pynėsi su pirmykšte pasaulėjauta, su liaudies žmogui būdingu gamtos pajautimu. Paskui ėmė rodytis ir daugiau leidinių: trijų knygų serija "Aš išdainavau visas daineles" (1985, 1988, 1997 m.), "Aukštaičių melodijos" (1990 m.), "Nuo Punsko iki Seinų" (dvi knygos; 1997, 1998 m.). Visi tautosakos leidiniai rengti ne darbo metu. Norėjosi būti ne tik vertėja, bet ir išlikti tautosakininke. Taip ir plėšiausi.

- Koks tai darbas - rinkti tautosakos kūrinius?

- Esu nemažai vaikščiojusi ir ekspedicijų, ir ne ekspedicijų keliais. Jei matydavai, kad per ekspediciją nespėjai visko išsemti, vėliau važiuodavai savo iniciatyva. Šitaip po Gervėčių ekspedicijos beveik visą 1970-ųjų rudenį kas savaitgalį pati viena važinėjau su magnetofonu į tuos mielus kaimus ir užrašinėjau užrašinėjau: ne tik dainas, bet ir pasakas su dainuojamaisiais intarpais. Nei laiko, nei jėgų nebuvo gaila. Iš viso esu užrašiusi per dešimt tūkstančių tautosakos kūrinių.

Tautosakos rinkimas - nelengvas pasivaikščiojimas. Šeštajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje ir tekstus, ir melodijas užrašinėjome ranka, kiek vėliau gavome vadinamuosius ausinius reporterius, jie dažnai gesdavo. Tik aštuntojo dešimtmečio pradžioje atsirado "Kometos" ir "Orbitos", ir mūsų darbas palengvėjo. Anuomet reikėdavo pėsčiomis sukarti nemažai kilometrų keliaujant pas pateikėjus ir grįžtant iš jų. O kartais tekdavo pasisotinti tik į kelią pasiimtu sumuštiniu. Bet tai darbui nekenkė - iš savo žygių grįždavai labai laimingas.

- Ar sekėsi bendrauti?

- Kelmiškė dainininkė E.Druktenienė mane praminė Lapike - dėl mokėjimo prieiti prie pateikėjų. Bendravimą su tavimi lėmė ir jų sveikata, ir darbai, ir namiškių nusiteikimas, ir kitos aplinkybės. Matei, kad tai, ką moka, jie labai brangina, laiko esminiu gyvenimo dalyku. Ir tuo savo dvasios turtu mielai dalijasi. Kartais jie, savo aplinkos nebevertinami, dainuodami ar pasakodami pasijusdavo vėl atgavę žmogiškąją vertę.

- Katra sritis labiau prie širdies: vertimai ar tautosaka?

- Žinoma, tautosaka. Pradėjusi ją rinkti ir į ją gilintis, pamačiau, kokie visapusiški tautos dvasios klodai prieš mane atsiveria. Ir lyrinis dainų graudesys, sunki marčios, našlaičio, kareivio dalia, ir vestuvių ar vaišių linksmybės, ir nuotaikingas humoras, ir nuostabus pasakų pasaulis, ir dar daug viso ko. Pajutau norą kastis prie tų klodų, kol galima, kad jie būtų apsaugoti, nenueitų į nebūtį su savo kūrėjais. Pateikėjai žavėjo vidiniu grožiu, neapsakomu gerumu, sąžiningumu, ištikimybe tradicijoms. Savaime juos pamildavai, tarsi susigiminiuodavai, ir gera būdavo juos vėl pamatyti. Vertėjos ir redaktorės darbas iš pradžių buvo dėl duonos kąsnio, bet ilgainiui įsitraukiau į jį, dirbti darėsi malonu, nors ir nelengva, juolab kad išėjus knygai matydavai konkrečius darbo vaisius. Užsienio literatūros redagavimas labai plėtė akiratį.

- Ar lankėtės Norvegijoje - šalyje, kurios literatūrą daugiausia verčiate?

- 1989 metais. Pirmą ir, deja, vienintelį kartą. Tris savaites keliavau pati viena. Nepamačiusi Norvegijos nebūčiau įstengusi išversti S.Undset romano "Ulavas, Auduno sūnus, iš Hestvikeno" - didžiulio, trisdešimties lankų kūrinio. Norvegiją pajaučiau jau redaguodama norvegų literatūrą: H.Ibseną, K.Hamsuną, B.Bjornsoną ir kitus. Kėlė nuostabą neįprastas, rūstokas šalies kraštovaizdis, buvo prie širdies savita jos literatūra. Grįžusi sėdau prie "Ulavo". Kietai sėdau. Iš pradžių sekėsi sunkiai, bet pamažu įsivariau ir jau mylėjau tuos veikėjus ir gyvenau kartu su jais. Bet nemažai papildomų žinių teko ieškotis enciklopedijose.

- Žinau, kad versdama rusų prozininką V.Rasputiną su juo susirašinėjote.

- Su V.Rasputinu bendradarbiavome ilgokai. Iš pradžių "Vaga" man pasiūlė išversti jo apysakas "Gyvenk ir neužmiršk" ir "Paskutinė valanda". Sutikau. Bet irgi įpuoliau kaip muselė į išrūgas, anot Žemaitės. Jo kūriniuose vyrauja sibiriečių tarmė, liaudiškas kalbėjimas - kai ko nesupratau. Pradėjau pirmos apysakos pirmą pastraipą, žiūriu, kad nieko neišeina. Rodos, skaitai ir supranti, o verti - kažkoks jovalas. Žmoniškai pirmą pastraipą išverčiau tik baigusi visą apysaką. Turėjau Sibiro tarmių žodyną, bet vis tiek kai kurių žodžių kaip nėr, taip nėr. Susižinojau rašytojo adresą ir parašiau. Labai mielai atsakė, apsidžiaugė, viską paaiškino. Tada Rusijoje jis buvo vienas iš nepageidaujamų rašytojų, mažai spausdinamas. Gaila, kad tvirtai ideologiškai nusistatęs "Vagos" vyriausiasis redaktorius K.Ambrasas nepraleido puikaus S.Chlebinsko viršelio šiai V.Rasputino knygai. Apysakos "Atsisveikinimas su Matiora" - dar sunkesnis tekstas. Kai pasirodė vertimas, pasiunčiau autoriui du egzempliorius, jis vieną grąžino su autografu "savo bendraautorei". Susirašinėjome keletą metų, kviečiau jį atvažiuoti į Lietuvą, bet neprisirengė. Kaip man reikėjo Norvegijos verčiant S.Undset, taip Sibiro reikėjo "Matiorai", sibirietiškiausiam V.Rasputino kūriniui. Ir kaip tik "Vaga" tada organizavo kelionę po Sibirą. Gaila, su rašytoju nepavyko susisiekti. Sužinojęs apie mano apsilankymą ir jis apgailestavo, prisipažino, kad šiaip nėra linkęs bendrauti su kitais, bet "gerą žmogų jaučiąs kaip šuo", būtų mielai priėmęs, jei būčiau prisiskambinusi. Po pareiškimų prieš Baltijos valstybes nusiunčiau rašytojui laišką, išdėsčiau, kad jis suklydo, neteisingai mano: "Jei būtumėte atvažiavęs į Lietuvą, nebūtumėte tokių pareiškimų daręs." Žinoma, į tą laišką jau nebuvo atsakyta.

- Taigi jūs didelė keliauninkė.

- Visą gyvenimą mėgau keliauti, būti gamtoje. Taip atsigaudavau po sunkių savaitės ar metų darbų. Porą vasarų pasisekė atostogauti Krymo kalnuose - daug po juos laipiojau. Šičia pajaučiau neapsakomą laukinės gamtos grožį ir jos įstabią galią. Žinoma, dabar jau dingo kojų eiklumas, ir keliauju tiktai svajonėse... Ką gi, kol kas dirbu savo mėgstamą darbą ir nesitraukiu nuo knygų. Laikausi ne fizinėmis, o dvasios pajėgomis.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"