TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

D.Mataitienė: su beprotišku jaunystės veržlumu

2011 01 14 0:00
Ritos Stankevičiūtės nuotrauka

Nacionalinė premija - nebe paskutinė naujiena apie dailininkę Dalią Mataitienę. Ji pakviesta dalyvauti šiemetinėje Venecijos bienalėje.

Tokio dėmesio nusipelnė dailininkės paveikslai, turintys savą ženklų sistemą išreikšti pasaulio grožį, harmoniją, sudėtingumą ir neaprėpiamumą. Muzikai juose iš karto pajunta muzikinį matmenį. Tie kūriniai - tarsi darbų teatre tąsa.

- Ką dabar kuriate?

- Pastaraisiais metais užvaldė noras rengti parodas. Tai man visada buvo svarbu, bet dažnai pristigdavo laiko. Ir štai jis atėjo. Įgyvendinu seniai puoselėtus sumanymus paveiksluose. Kai kurie iš jų laukė net 40 metų.

Neseniai, 2007-aisiais, išpildžiau savo pasiryžimą surengti retrospektyvinę teatro darbų parodą Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje. Reikėjo didelių pastangų ir, kaip visada, atkaklumo, kurio, ačiū Dievui, man dar nepritrūksta. O po dvejų metų - didelė paveikslų ir teatro darbų paroda Klaipėdos parodų rūmuose. Apie parodą gimtajame mieste svajojau ne vienus metus. Kai svajonė išsipildė, iš tiesų buvo šventė: nuostabiai gražūs rūmai ir dėkinga erdvė - visos galimybės įgyvendinti tai, kas būtina sumanytai ekspozicijai. Tolesni planai po truputį skinasi kelius, bet mano nuostata - kalbėti tik apie tai, kas jau padaryta. Na, bet imsiu ir pasigirsiu, kad šiais metais esu pakviesta dalyvauti Venecijos bienalėje.

- Helmuto Šabasevičiaus knygoje "Dalia Mataitienė. Ženklai erdvėje" pateikti jūsų kostiumų ir scenografijos eskizai spektakliui "Giesmių giesmė". Taip ir liko - įspūdingas pažadas?

- Teatro gyvenimas visada sudėtingas, pilnas atsitiktinumų ir įvairiausių intrigų. Liko neįgyvendinti svarbūs ir labai man brangūs sumanymai, tarp jų ir "Giesmių giesmė". O dar ir kiti - Sergejaus Prokofjevo opera "Meilė trims apelsinams", Williamo Shakespeare'o "Karalius Lyras", Vydūno "Amžinoji ugnis", Richardo Wagnerio opera "Lohengrinas".

- 2004 metais, po pauzės, vėl kūrėte teatrui. Jonas Vaitkus Nacionaliniame dramos teatre statė "Mariją Stiuart" ir pakvietė jus. Kas kitaip dabarties teatre? Ar lengviau dirbti?

- Džiaugiuosi galėjusi sugrįžti į teatrą, su kuriuo susiję nemažai jaunystės prisiminimų, kuriame padaryta nemažai darbų, pradedant diplominiu spektakliu - Michailo Lermontovo "Maskaradu". O dabar - Friedricho Schillerio "Marija Stiuart". Viliojo ne tik galinga dramos mintis, bet ir Renesanso epochos grožis, taip pat neaprėpiamos galimybės interpretuoti. XVI amžiaus kovos dėl sosto, valdžios, pamirštant moralę, žmogiškumą, atsakomybę. Kokios akivaizdžios paralelės su dabarties pasauliu. Taip, žmogus netobulėja, greičiau priešingai.

Po dvejų metų šią F.Schillerio dramą, J.Vaitkaus pakviesta, dar kartą stačiau Kaliningrado dramos teatro scenoje. Patirtis netikėta, intriguojanti ir kartu žavinga.

Ar lengviau dirbti? Tas pats. Ateiti į teatrą su dideliais užmojais ir juos įgyvendinti visada buvo ir bus sunku. Jei plauksi pasroviui, pasiduodamas kasdienybei, tada lengva. Vienintelis dabarties pranašumas - turtingos parduotuvės, kuriose galima rasti visų norimų medžiagų, ir didžiulės techninės galimybės.

- Nemažai pasakyta apie jūsų su vyru įkurtą Lietuvių folkloro teatrą. Kas buvo jūsų įkvėpimo šaltiniai? Kaip to teatro reikšmę nusakote jūs?

- Na štai, uždavėte šį klausimą, ir suskambo Vilniaus bažnyčių varpai. Dvylikta valanda. Jie skamba kasdien, ir aš juos girdžiu šioje savo studijos Arklių gatvėje erdvėje. Tai prasminga. Turbūt niekaip kitaip negalėjo būti, kaip tik Dievo valia, mūsų su Povilu Mataičiu keliai lemtingai susiėjo. Tai ir nulėmė šio teatro atsiradimą. Visų pirma, reikėjo turėti tvirtą bendrų įsitikinimų pagrindą, taip pat tinkamą išsilavinimą. O kas toliau? Pirmiausia - pagarba tautos istorijai. Amžių tėkmės nugludinta originali valstietiškoji kultūra spindėjo kaip nepaprastas lobis. Mums rūpėjo autentiškoji meno vertė. Tautinės savimonės siekis buvo mūsų niekam ir niekur neafišuojamas, bet aiškiai brėžiamas tikslas. Tik mūsų pačių galvose kilusios idėjos taip atkakliai vedė prie tikslo. Kai kam gali atrodyti taip paprasta - paėmiau ir padariau. Bet čia ir į didžiulį intrigų romaną visko nesutalpintum, jei imtum pasakoti! Tik su beprotišku jaunystės veržlumu pasiryžtama tokiems darbams. Dabar didžiai pragmatiškam mąstytojui gali pasirodyti labai juokinga arba kvaila - atkakliai siekti tikslo tik dėl jo grožio ir prasmingumo.

Na, o šalia - gyvenimo paradoksai, teatro trapumas ir kūrėjų beteisiškumas. Brangiai sumokėjome už savo įsitikinimus, milžiniškas pastangas ir beatodairiškai siektą dvasinę nepriklausomybę. Bet viltis, kad tavo siekiai ne nuošalėje, o didžiame kelyje nebuvo beprasmė. Reikia tik džiaugtis, kad tame kelyje buvome, ryškiai švietėme ir, kalbėdami vien meno kalba, nemažai nuveikėme tautos labui. Gaila tik, kad nutraukus mūsų darbą dar tiek daug liko neįgyvendinta.

- Kodėl jūsų tapybos ir grafikos darbų struktūra būtent tokia - ornamentinė? Kokias žinutes taip siunčiate mums?

- Man sunku į šį klausimą atsakyti. Žinau viena - paveikslų kūrimas yra žavingas, pilnas begalinio džiaugsmo akimirkų. Jos man visada buvo reikalingos. Kodėl ornamentinis pagrindas? Taip klostėsi savaime. Negaliu sakyti, kad sau kada nors kaip nors diktavau. Į paveikslus žvelgiau kaip į poeziją ir suradau ženklus jai pateikti visai kita kalba. Taip atsirado "Septyni lino posmai", "Septyni miriado lapai", "Septyni sudužusios simetrijos atspindžiai", "Septyni kanonai", "Išskaidyta erdvė", "Saulės vidudienis"...

Aišku, yra ir tam tikra filosofinė gelmė, kurią išpažinau, kurios siekiau visa esybe. Esu girdėjusi man artimų kompozitorių minčių, kaip jie sieja mano paveikslus su muzika. Bet visa tai formavosi kažkaip savaime. Be abejo, net studijų metais nekenčiau socrealizmo, kuris buvo visiems privalomai diegiamas ir pateikiamas kaip neginčijama tiesa. Baigusi studijas ir gana greitai pradėjusi eiti savitais keliais, ne kartą buvau viešai suniekinta. Bet tai nė kiek nepaveikė mano įsitikinimų, gal net juos sustiprino. Dabar, kada savo parodose visada sutinku profesionalių kūrybos vertintojų, džiaugiuosi jų originaliomis mintimis. Jos padeda man į savo pasaulį pažvelgti iš šalies.

Prieš kokius penkiolika metų užrašiau: "Prisilytėjus prie aukštesnių idealų, pabėgus iš žemiškojo traukos lauko, gali pakilti į padebesius, o iš ten žvilgtelėti į mažytį mėlyną Žemės rutulį visatos erdvėje, apjuostą baltų debesų virtinės. Nors kartą žvilgtelėti - ir pasijusti labai laimingam. Juk kiekvienas iš mūsų esame ne tik žemės dulkės, bet ir šios Žemės viešpačiai."

Trumpai

Povilas Mataitis:

"Nuo pat pirmųjų mano kūrybinio darbo su Lietuvių etnografiniu ansambliu dienų šalia buvo žmona, teatro dailininkė Dalia Mataitienė, kuri pirmoji ėmėsi restauruoti lietuviškąjį liaudies kostiumą ne pagal to meto įsigalėjusius stereotipus, bet pagal istorinius duomenis. Visada galėjau pasikliauti ne tik jos talentu, bet ir nuodugniomis studijomis grindžiamu, tiksliu atkuriamojo drabužio epochos ir stiliaus suvokimu."

Dalia Mataitienė gimė 1936 metų birželio 6 dieną Klaipėdoje. 1960 metais baigė Lietuvos dailės institutą. 1959-1965 metais dirbo dailininke Lietuvos valstybiniame akademiniame dramos teatre, Valstybiniame dainų ir šokių ansamblyje "Lietuva", Lietuvos kino studijoje. 1967 metais su Povilu Mataičiu įkūrė Lietuvių etnografinį ansamblį (1974-1990 metais Lietuvos liaudies buities muziejaus Liaudies muzikos teatro trupė, nuo 1992-ųjų - viešoji įstaiga Lietuvių folkloro teatras); buvo jo dailininkė. Sukūrė scenografiją ir kostiumus įvairių Lietuvos teatrų spektakliams, keliems kino filmams, tapybos ir grafikos kūrinių. 1984 metais apdovanota LTSR valstybine premija. 1998 metais išleista menotyrininko Helmuto Šabasevičiaus knyga "Dalia Mataitienė. Ženklai erdvėje".

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"