TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

D.Saukaitytė: "Laiku sustojau"

2007 06 23 0:00
Dabar D.Saukaitytei patinka vertėjos darbas.
Nuotrauka: © Lietuvos žinios

"Kurdamas poeziją tarsi išnyri iš odos, tada skauda net dėl vėjo dvelktelėjimo", - teigė poetė ir vertėja Dalia Saukaitytė, kurios sukurti eilėraščiai, tokie kaip "Purpurinis vakaras varva...", "Per tą lietų, per purvyną...", virto neužmirštamomis dainomis.

Paskambinus poetei Daliai Saukaitytei ji šmaikštavo: "Kodėl norite mumiją prikelti iš kapo?" Paaiškino, kad seniai nebekuria poezijos. Bet su "Lietuvos žinių" žurnaliste pasimatyti sutiko. Į kavinę atėjo simpatiška, gerų akių, atviro žvilgsnio moteris.

- Poezijos knyga "Rugpjūčio žemuogės" buvo išleista prieš 35 metus, o pagal tuos eilėraščius sukurtos dainos - "Purpurinis vakaras varva...", "Per tą lietų, per purvyną...", "Pasiklydę milžinai", "Šiam pasauly visko būna..." ir kitos - iki šiol labai populiarios. Kaip manote, kodėl?

- Matyt, pataikiau į dešimtuką. Tuos eilėraščius rašiau būdama 18-20 metų. Buvau jauna, kūriau tai, kas būdinga tokiam amžiui, kai vienų jaunų žmonių hormonai siautėja labiau, kitų - mažiau.

- O jūsų hormonai anuomet labai siautėjo?

- Labai.

- Gal jūsų poezijoje tai ir užkoduota?

- Galbūt. O kiti žmonės tuose eilėraščiuose turbūt atpažino save.

- Ne visi žino, kad šios dainos sukurtos pagal jūsų eilėraščius. Ar jums dėl to neapmaudu?

- Man dėl to širdies neskauda. Eilėraščius kūriau ne tam, jog žmonės mane žinotų. Svarbiausia, kad poezija jiems patiktų. Juolab jog kartais pranešama, kas eilių autorius. Bent jau LATGA-A (Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos agentūra - aut.) viską puikiai sužiūri. Ir autorė nėra nuskriausta.

- Kaip atsirado eilėraščių rinkinys "Rugpjūčio žemuogės"?

- Eiles rašyti pradėjau labai anksti. Jau mokykloje buvau "žinoma" poetė (šypsosi), dalyvaudavau jaunųjų literatų olimpiadose. Paskui viskas buvo labai paprasta: pirma publikacija laikraštyje, jaunųjų rašytojų sekcija Kaune, vėliau - pirmosios publikacijos periodiniuose leidiniuose, tokiuose kaip žurnalas "Nemunas". Tada iš Rašytojų sąjungos gavau laiškelį, kad laikas rengti knygą. Surinkau, ką buvau sukūrusi, draugė perspausdino rašomąją mašinėle, nuvežiau į Rašytojų sąjungą Vilniuje ir atidaviau. Ir išėjo knygelė.

Proga aiktelėti

- Kaip jūsų poezijos rinkinį "Rugpjūčio žemuogės" atrado Vytautas Kernagis? Ar nustebote sužinojusi, kad pagal jūsų eiles kuriamos dainos?

- Tą istoriją tik girdėjau ar skaičiau: V.Kernagis grįžo iš sovietinės kariuomenės, jam į nagus pakliuvo ta knygelė, jis paskaitė ir per savaitę gal septynias dainas parašė.

- Ar anuomet V.Kernagis jūsų atsiklausė?

- Anuomet taip būdavo - kas patinka, tą ir dainuok, žodžių autoriui tai tik pamaloninimas. Man patinka, kaip dainuoja ir interpretuoja V.Kernagis. Jei turėčiau balsą, turbūt pati panašiai dainuočiau pagal savo eiles.

- Ką jaučiate, kai tiek metų girdite, kaip pagal jūsų žodžius dainuoja V.Kernagis, Kostas Smoriginas, Gytis Paškevičius ir daugelis kitų atlikėjų?

- Tegul sau dainuoja. Jei mėgstate grybauti ar žuvauti, suprasite mane. Pamenu, kaip gavau signaliniais vadinamus pirmosios knygos egzempliorius. Buvo vėlyvas ruduo. Nešiau juos po pažastimi. Apėmė toks jausmas, tarytum būčiau aptikusi plotelį gražių, didelių voveraičių. Ar žuvį pagavusi. Toks: "Ai!"

O paskui tiesiog surenki tuos grybus. Gyvenime būna daug progų aiktelėti - ne vien knygą parašius ar išgirdus dainą pagal savo žodžius.

Kūrybai reikia krizių

- Poetas Valdas Kukulas stebėjosi: "D.Saukaitytė, kurią anuomet visą išdainavo V.Kernagis, išvis ilgainiui nutilo." Kodėl?

- Gerai, kad laiku sustojau ir netempiau tos virvės per visą gyvenimą. Praėjo būtinybė rašyti eiles. Manęs nesmaugė, nedusino tie nepasakyti žodžiai. Džiaugiuosi, kad supratau galinti apsieiti be poetinės kūrybos. Toks supratimas - Dievo dovana. Kaip aktoriui reikia laiku pasitraukti nuo scenos, taip ir kai kurių kitų profesijų žmonėms reikia laiku sustoti.

- O kūrybinės ambicijos?

- Niekada jų neturėjau ir dabar neturiu. Tik savigarbą.

- Vis dėlto 1997 metais išleidote dar vieną poezijos knygą "Spalio laukas".

- Tai turbūt biografijos klaida. Buvo... amžiaus krizė, kai reikėjo rasti instrumentą, kuris padėtų susigaudyti pasaulyje ir savyje. Poezija ir buvo tas instrumentas. O knygos, prisipažinsiu, nereikėjo leisti.

Užteko tiesiog sustyguoti save, rasti harmoniją su pasauliu, kad nevirsčiau kokia ragana. Eilėraščiai padėjo tai padaryti.

- Gal kada išleisite ir trečiąją poezijos knygą?

- Mano amžiaus žmogui mažai būna kritinių situacijų.

- Poezijai reikia krizių?

- Mano galva, poezija visada susijusi su didele įtampa. Tai vidinė drama. Ji išsprendžiama per eilėraščius.

- Laimingi žmonės negali sukurti geros poezijos?

- Manau, ne. Ką tik įsimylėjęs žmogus gero eilėraščio apie meilę neparašys. Gali kurti tada, kai yra paliekamas.

Ateina laikas, kai žmogus pradeda suprasti, kas jis, ką veikia šiame pasaulyje, ką gali pakeisti ir ko ne, su kuo reikia susitaikyti. Atėjus metui spręsti tokias problemas svarstai: ar nori gyventi be odos, kad tau visą laiką nežmoniškai skaudėtų, ar nori gyventi

jausdamas įtampą? Kitaip neįsivaizduoju, kaip galėtum parašyti eilėraštį.

Galima pasirinkti ir kitokį požiūrį į pasaulį. Ramesnį, atsainesnį. Žvelgti per atstumą. Užsiauginti odą, kad niekas nežeistų. Regis, man tai pavyko padaryti.

- Rašyti eilėraščius - tarsi išsinerti iš odos, tapti labai pažeidžiamam?

- Bent man taip buvo... Kurdamas poeziją tarsi išnyri iš odos, tada skauda net dėl vėjo dvelktelėjimo. Tik tada galėdavau rašyti, kai jausdavausi esanti be odos.

Norėtų vien versti

- Dirbote leidyklos "Baltos lankos" vykdomąja direktore, dabar esate Lietuvių kalbos instituto leidyklos vadovė. Traukia leidybinis darbas?

- Padėjusi ranką ant širdies galėčiau pasakyti: apskritai nenorėčiau eiti į darbą. Pageidaučiau būti turtinga paveldėtoja (juokiasi). Kadangi tokia nesu, tenka darbuotis.

- Dirbdama leidykloje "Baltos lankos" paskatinote aktorę Doloresą Kazragytę išleisti knygą "Gyvenimas prieš gyvenimą". Kaip tai nutiko?

- Su Doloresa artimiau bičiuliautis pradėjome Lakajoje, gražiame kaimelyje Švenčionių rajone. Ji netoliese turi trobelę, o aš ten vasaromis kartais grybauju. Tuo metu Doloresa rašydavo į vieną dienraštį, turėjo savaitinę skiltį. Skaitytojai labai laukdavo tų rašinių. Kai susitikdavome Lakajoje, ji man paskaitydavo, ką parašiusi. Pagalvojome, kodėl viso to nesudėjus į knygą? Taip ir padarėme. Ta knyga turėjo didžiulį pasisekimą. Ją pristatydamos pavažinėjome po visą Lietuvą - salės lūždavo nuo publikos.

- Kokių dar įdomių autorių kūrinius palydėjote į literatūrinį gyvenimą?

- Leidyklas pasiekia labai daug rankraščių - ir mokančių rašyti autorių, ir nesugebančių. Tuose rankraščiuose ieškau aukso trupinių. Daug ką tenka atmesti.

Pamenu, viena mergaitė, Kauno medicinos universiteto pirmakursė, elektroniniu paštu atsiuntė laiškutį: "Ką daryti, jei norisi išleisti knygą?" Atsakiau, kad atsiųstų paskaityti. Kai Justina Stučinskaitė atsiuntė ištrauką, "užsikabinau". Paprašiau, jog atsiųstų visą kūrinį. Ir išleidome knygą "Ačiū, gyvenu gerai". Buvau tos knygos "krikšto motina". Anotacijoje parašiau: "Koks kūrinio žanras? O kokiam žanrui priskirtumėte gyvenimą?" Tą 18 metų mergaitę pametė vaikinas. Tada ji parašė knygą. Trykštanti gyvybe autorė: be galo gabi, turinti humoro jausmą, laisvai minkanti žodį, jaučianti kalbą, dramaturgiją. Nežinau, ar ateityje J.Stučinskaitė dar rašys. Bet gydytoja bus labai gera.

- Koks jūsų požiūris į šiandieninę lietuvių literatūrą?

- Kaip kažkas rašė: "Dar niekad genijais dangus nelijo." Tikrai nelyja. Negali lyti, kai mūsų tiek mažai. Ir kai toks nedėkingas, menkai mokamas rašytojų darbas. Dirbdama leidykloje pastebėjau, kad kartais vertėjai už vertimus gauna daugiau negu autoriai už originalius kūrinius.

- Esate išvertusi šešias knygas. Ar patinka vertėjos darbas?

- Jeigu būtų galima pragyventi iš vertimų, mielai sėdėčiau namie ir versčiau.

- Tikrai daugiau niekada nepaimsite plunksnos į rankas?

- Nemanau. Aišku, prisiekti nereikėtų, bet ypatingų lūžių, per kuriuos norėtųsi kurti poeziją, nebeturėtų būti. Dabar tiesiog reikia džiaugtis tuo, ką pasaulis dar duoda, ir stengtis kuo mažiau prikiaulinti.

Trumpai

Dalia Saukaitytė - poetė ir vertėja. Baigė Vilniaus universiteto Kauno skyrių, dirbo S.Nėries muziejuje, dėstė filosofiją Vilniaus universitete. Dirbo leidykloje "Baltos lankos". Šiuo metu - Lietuvių kalbos instituto leidyklos vadovė. Nuo 1973 metų - Lietuvos rašytojų sąjungos narė. 1972-aisiais išleido poezijos knygą "Rugpjūčio žemuogės", 1997-aisiais - "Spalio laukas". Yra išvertusi šešias knygas.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"