TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

D.Storyk: "Talentas - tai drąsa"

2009 03 17 0:00
Nuotrauka: ©"Lietuvos žinios"

Sensacija - režisierius Eimuntas Nekrošius sutiko padirbėti su Muzikos ir teatro akademijos studentais, būsimaisiais aktoriais. Išgirdę šią žinią, devyniolika pirmakursių taip ir sustingo. Ankstesnis kurso vadovas Julius Dautartas pasirinko darbą Seime.

E.Nekrošius pabrėžia, kad tai dar tik pabandymas ir kad jis nėra apsisprendęs dėl pedagogo ateities. Režisieriaus sąlyga buvo tokia - kad drauge su juo dėstytų Dalia Storyk. Ji - viena iš Dalios Tamulevičiūtės dešimtuko aktorių, kelis dešimtmečius kartu su E.Nekrošiumi dirbusi Jaunimo teatre, vėliau vaidinusi ir iki šiol tebevaidinanti "Meno forto" spektakliuose.

"Pasiūlymas ir nustebino, ir ne, - prisipažįsta Dalia. - Priėmiau jį netgi kaip ženklą. Galbūt laikas atsigręžti atgal ir apibendrinti patirtį. O gal net pamiršti aktorystę, pradėti naują etapą. Daugybę sykių su režisieriumi kalbėtasi apie teatrą, jo esmę ir prasmę. Ilgai nedvejojau. Su E.Nekrošiumi viskas įdomu."

"Jau seniai ji turėjo dirbti tokį darbą, - įsitikinęs režisierius. - Todėl, kad labai išsilavinusi, patyrusi aktorė, sukūrusi didelių vaidmenų. Labai kruopštus ir stiprus, man priimtinų meninių pažiūrų žmogus. Man regis, ji yra labai tiksliai perėmusi savo pedagogės Dalios Tamulevičiūtės mokyklą."

Po intensyvių Fiodoro Dostojevskio "Idioto" repeticijų "Meno forte" E.Nekrošius eina pas studentus. Susikaupia ir dirba. Naujam iššūkiui susitelkusi ir D.Storyk. "Dar nesinori apie tai šnekėti - pati pradžia, - sako aktorė. - Bet labai įdomu, labai."

Pirmiausia ji gavo režisieriaus žinutę: "Reikia pakalbėti". Paskui vyko ilgi, rimti pokalbiai. Ne vieną dieną. "Ilgai svarstėm, ką ir kaip, - pasakoja Dalia. - Kokie tikslai, kokia sistema. Man tai pirmas susidūrimas su pedagogika, kaip, beje, ir E.Nekrošiui. Tik tiek, kad jis - režisierius. Mano laikais taip ir būdavo: kursą rinkdavo režisierius, o šalia jo dirbdavo asistentas, padėjėjas, - kaip pavadinsi, nepagadinsi. Tokia būtų ir mano funkcija - pagalbininkė. Beje, mes D.Tamulevičiūtei buvome pirmieji. Iš pradžių kursui vadovavo režisierius Vytautas Čibiras, jis jį ir surinko. D.Tamulevičiūtė ateidavo kiekvieną dieną ir dirbo kaip bitutė - kasdien po keturias valandas, smulkmeniškai, detaliai, nuo a iki z."

- Jūsų manymu, gerai pažįstate E.Nekrošių?

- Manau, kad gerai. Taip pat manau, kad neįmanoma jo pažinti iki galo. Kiekvieną kartą jis yra paslaptis. Kiekvieną dieną. Ir įgyvendinti jo sumanymus nėra lengva. Netipinis mąstymas, neeilinė vaizduotė.

- Prisimenate pirmąjį pamatymą?

- Mes kartu įstojome, per papildomus rugpjūčio mėnesio stojamuosius. Labai gerai atsimenu - vaikščiojo toks aukštas, gražus jaunuolis. Paniuręs.

- Kada supratote, kad tai - grynuolis?

- Atvirai pasakius, mes, jauni ir žali, gal net ir nesupratom. D.Tamulevičiūtė pirmoji pamatė, rekomendavo važiuoti mokytis į Maskvą. Talento pražiopsoti neįmanoma.

- Jūsų studentai turbūt pilni lūkesčių - tikisi darbo režisieriaus spektakliuose? Išsidavė?

- Ai, ne. Jie drąsūs, turi savo nuomonę, bet ir kuklūs. Sakiau E.Nekrošiui, kad iš jų etiudų matau didžiulį skirtumą: kokie mes buvome ir kokie jie. Mąstymas visai kitas. Nesakau, kad mūsų buvo blogesnis. Tiesiog kitas. Kitas buvo laikas.

Žinau, kad meno išmokyti neįmanoma. Galima nebent nukreipti, padėti. Jie turi idėjų, mano užduotis bus padėti jas įgyvendinti. Būsiu gal net savotiška tarpininkė tarp režisieriaus ir studentų, "vertėja".

- D.Tamulevičiūtės dešimtukas buvo lyg ir E.Nekrošiaus spektaklių bazė?

- Tiesiog jis mus neblogai pažinojo.

- Mažiau varžėsi nei vyresniųjų?

- Jis nieko nesivaržė. Talentas - tai drąsa. Taip pat ir drąsa pasakyti, kad esi geras arba kad blogas. Jis šito niekada nebijojo.

- Esate išgirdusi, kad bloga?

- O, koks jo reiklumas! Baisus, iki ašarų gali privesti.

- Kaip jaučiasi aktorius, kai suvaidinti spektaklį jam nelabai pasiseka?

- Dažniau, tarp kitko, nepasiseka negu pasiseka. Jeigu spektaklį žiūri režisierius, paskui vyksta aptarimai - labai konkretūs, netgi žiaurūs. Neleidžia užsiliūliuoti.

- Kai prisimenate bendrą darbą su E.Nekrošiumi, kuris vaidmuo atmintyje iškyla pirmiausia?

- Geriausiai atsimenu pirmąjį su juo atliktą studentišką etiudą. E.Nekrošiaus režisūrinis sprendimas visus pritrenkė. Vaidinome pagal Marguerite'os Duras "Hirosima, mano meile": aš Ją, jis - Jį. Prisimenu, privertė mane dainuoti prie pianino. Sudėliojo tą ištrauką nuostabiai. Paskui D.Tamulevičiūtė ją visiems rodydavo - kai atvykdavo svečių ar panašiai.

- Gal ta ištrauka ir nulėmė, kad jūs dabar vėl šalia?

- Oi, nežinau, gal ne. (Juokiasi.)

- Palyginkite D.Tamulevičiūtės ir E.Nekrošiaus darbą su aktoriais.

- D.Tamulevičiūtė - puiki pedagogė. Jos ir spektakliai buvo tokie - paremti psichologine vaidmenų analize, labai tikslia. Kartais pakakdavo vieno jos žodžio "blogai", kad suprastum, kas iš tiesų blogai. Tai padėdavo atsijoti nereikalingus dalykus. E.Nekrošiaus režisūrą sunku įvardyti - reikia labai ilgai būti tame "lauke". Kartais jis nupiešia kokią nors sceną tarsi pano ar paveikslą, kaip koks P.Breigelis, ir atsirink tu vieną reikalingą detalę.

- Pirmasis jūsų spektaklis su E.Nekrošiumi buvo Sauliaus Šaltenio ir Grigorijaus Kanovičiaus "Katė už durų".

- Jis pasimiršo. Iš šešiasdešimties ar aštuoniasdešimties aktoriaus per visą gyvenimą sukuriamų vaidmenų įsirėžia kertiniai, o tokių pasitaiko du trys - kai tikrai sutampa viskas: ir pjesė, ir režisūra, ir tavo, ir partnerių vaidmenys. Tokių atvejų reta visų aktorių, ir pačių geriausiųjų, karjeroje.

- Tokia kertinė jums yra "Dėdės Vanios" Jelena Andrejevna. Iš ko ją nulipdėte?

- Prisiminus pirmuosius žingsnius, atrodo kaip košmaras. Košmaras, kuris, banaliai pasakius, virto didžiausia švente, E.Nekrošiaus ir visų mūsų sėkme. Vaidmuo buvo lipdomas iš visumos einant prie detalės, paskui nuo detalės prie visumos. Gal ir kirbėjo minčių mesti tas repeticijas, bet artistas juk visada trokšta, kad pavyktų. Pabėgti lengva. Vadinasi, tu silpnas, o silpnuosius scena labai greitai "suvalgo". Regis, kas čia ypatingo - išeiti į sceną ir pasakyti kelis žodžius. Visi "mandri", kol nepabando. Pasirodo, ne taip paprasta ištarti žodį, kad jis skambėtų, kad išreikštų mintį.

- Kokie keliai jus atvedė į sceną?

- Mokykloje labiau domino tikslieji mokslai. Man ir šiandien matematika ar fizika atrodo disciplinų disciplinos. O teatru visos mergaitės domėjosi. Nesigailėjau į jį atėjusi. Teatras visada paslaptis. Uždaroje erdvėje atsiranda visai kitas pasaulis. Ta magija visus ir traukia. Esi lyg tu, lyg ne tu. Pasakoji lyg apie save, bet ir apie kitą. Ir labai įdomūs žmonės supa.

- Ką davė teatras, ko jums stigo?

- Kai įstojau į Konservatoriją, net tokios minties nebuvo, kad man ko nors stinga - rodės, viską turiu. Mes juk irgi buvome pasitikintys savimi. Tik vėliau supratau, kad daug ko nežinau, daug ko nemoku. Teatras davė draugų. Teatras visiškai užpildė likusį gyvenimą. Negaliu skųstis.

- Išėjimas iš Jaunimo teatro buvo dramatiškas?

- Sudėtingas... Maniau, nutekės kaip nuo žąsies vanduo. Taip nebuvo. Bet viskas į gera.

- Turbūt tikėjotės: yra E.Nekrošius, jis duos darbo?

- Jokiu būdu! Nei aš, nei kiti. Nors išėjus kūrybinių prastovų nebuvo, skaudžiai veikė teatrinio pastovumo, teatro kaip šeimos praradimas.

- Gastroliuodama pamatėte daug pasaulio.

- Nepadoriai daug. (Juokiasi.)

- Reikia klausti, kur neteko pabūti?

- Tarp kitko, taip. Su teatru kažkodėl nesilankėme Afrikoje.

- Draugaujate su Nacionaline filharmonija, čia režisuojate ir vaidinate muzikinėse istorijose - spektakliuose visai šeimai. Ką šiuo metu kuriate?

- Spektakliuką pagal Violetos Palčinskaitės eilėraščius.

Reikia tik pradėti - žengti pirmą žingsnį. Kai pradedi, tai ir sekasi, ir minčių atsiranda.

- Čia kas - scenos alkis? Noras pabandyti?

- Reikia dirbti. Kaip sako A.Čechovo herojai: "Reikia darbą dirbti!"

- Buvote šalia D.Tamulevičiūtės paskutinėmis jos gyvenimo dienomis. Papasakosite?

- Tai sunkiausias klausimas. Praėjo jau treji metai. Buvimas šalia - tarsi likimo dovana. Teko patirti didelį sergančio žmogaus atvirumą. Įsirėžė daugybė akimirkų, apie kurias niekam neišdrįsiu papasakoti. 

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"