TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Dabartis nėra vienintelis sluoksnis

2007 01 20 0:00
Mėgstančiai savo darbą menotyrininkei išsitrina ribos tarp darbo ir asmeninio laiko.
Nuotrauka: © "Lietuvos žinios"

Kaunietei menotyrininkei Nijolei Lukšionytei-Tolvaišienei Vilnius yra tarsi išeiginis, Kaunas - kasdieninis, o Klaipėda - pirmas miestas, su kuriuo susipažino dar mokykliniais metais. Tamsūs, dar nespėti po karo atnaujinti namų fasadai paslaptingai traukė. Tada greičiausiai ir gimė jos noras tyrinėti miestus.

Vytauto Didžiojo universiteto Menų instituto profesorei menotyrininkei Nijolei Lukšionytei-Tolvaišienei už kūrybišką istorinės atminties žadinimą ir Lietuvos architektūros paveldo aktualizavimą veikaluose "Antanas Vivulskis (1877-1919): tradicijų ir modernumo dermė" bei "Vilniaus architektai 1850-1914" skirta Nacionalinė kultūros ir meno premija.

Reta rūšis

- Kaip sekasi ne veikaluose, o praktiškai žadinti istorinę atmintį ir ginti architektūros paveldą Kaune? Kas kelia didžiausią rūpestį šiuo sunkiu, kaip esate pripažinusi, Lietuvai etapu ir kaip vertinate Kauno architektūros raidą?

- Žinoma, labai džiaugiuosi, kad į nacionalinės reikšmės sritį šiemet įtraukta ne tik meninė kūryba, bet ir jos refleksija. Dabartinis kūrybos procesas gal ir uždega, intriguoja, tačiau man šiuolaikiniai procesai reiškia tik vieną kultūrinį sluoksnį. Norisi atidengti užmirštus klodus, leistis į praeitį, savotišką miesto archeologiją, kuri įmanoma remiantis archyviniais ir kitokiais šaltiniais. Kultūra tuo turtingesnė, kuo daugiau istorinių klodų yra pažinta ir aktualizuota. Mano tyrimų laukas apima XIX a. ir XX a. pradžios architektūrą, kurios objektų Lietuvoje daug - nepalyginsi su gotika ar renesansu. Dėl gausos šis palikimas ilgai laikytas mažaverčiu fonu, kuris, be to, asocijavosi su atgrasiais carizmo laikais. Tačiau pažvelgus iš arčiau to meto architektūroje išryškėja daug netikėtų ir patrauklių dalykų. Ir ne vien specialistams jie įdomūs. Pamenu, kai 1995-2000 metais spaudoje pasirodė "Pasivaikščiojimų po Kauną" ciklas, man skambindavo kauniečiai, norintys pasidalyti prisiminimais, žiniomis arba ko nors paklausti. Skaitytojų buvo labai daug. Paveldo brangintojų kol kas dar yra - juos kasmet sutinku Kauno apskrities viešosios bibliotekos renginiuose, Vytauto Didžiojo universiteto istorikų konferencijose, Kauno apskrities archyve. Nuostabu, kad ši reta rūšis pasipildo - ateina jaunų žmonių. Tačiau kultūros paveldo išsaugojimo svertai - ne jo brangintojų rankose. Kaip tik tai ir kelia daugiausia rūpesčio - visas materialusis gyvenimas dabar orientuotas į vartojimą, eikvojimą, naują madingą produktą, bet ne į tausojimą ir saugojimą. Nesinorėtų vėl kartoti liūdnų istorinės aplinkos žalojimo pavyzdžių - jų pakanka tiek Vilniuje, tiek Kaune. Kaip džiuginantį reiškinį įvardyčiau stiprėjantį dvarų savininkų būrelį - tai žmonės, investuojantys savo lėšas ir energiją į labiausiai apleistą kultūros paveldo sritį Lietuvoje.

Tik teisine kalba

- Ar Nacionalinės premijos laureatės žodis dėl architektūros paveldo bus labiau išgirstas? Turbūt iš asmeninės patirties galite pasakyti - esate ne vienos komisijos, komiteto ar tarybos narė ir ekspertė - ar visuomenė ir valdžios institucijos linkusios įsiklausyti į specialistų nuomonę? Kas sudaro didžiausias kliūtis?

- Tikrai nesiimčiau prognozuoti visuomenės, o juo labiau valdžios institucijų reakcijos pokyčių. Tie, kam architektūros paveldas buvo svarbus, ir toliau juo domėsis bei gerbs, o kas suinteresuotas radikalia plėtra, to norų specialisto įtikinėjimai nesumažins. Geranoriško įsiklausymo laikai seniai baigėsi - dabar girdima tik teisinė kalba. Todėl valstybės mastu labai svarbu įteisinti apribojimus, kad istorinės aplinkos kaita būtų valdoma. Vilniaus senamiestis, Kauno centras, nors ir turi saugomų teritorijų statusą, nėra apsaugoti nuo neigiamų plėtros padarinių, nes teisiškai apribojimai pernelyg bendri, nekonkretūs. Kitas dalykas, nors iš pažiūros tai ir atrodytų banalu - turbūt specialistams dera tolydžio priminti savo valstybei, kad kultūros paveldo saugojimas yra geriausia investicija, stiprinanti šalies įvaizdį ir prestižą. Europietiškų standartų laikymasis čia reikštų kur kas solidesnį lėšų "krepšelį" kultūros paveldo objektams restauruoti, tvarkyti, palaikyti.

Miestų tyrinėtoja

- Vilniui skyrėte ne vieną knygą ir esate prisipažinusi meilę šiam miestui. Iš kur ji kilo, juk pati esate klaipėdiškė, o dabar gyvenate Kaune?

- Vilnius man yra tarsi išeiginis miestas, o Kaunas - kasdieninis. Sentimentai Vilniui užsimezgė studijų metais, o po to stiprėjo gilinantis į jo architektūrą. Užaugau kaime, todėl Kauną jaučiu kaip patogų gyventi - jis nei per didelis, nei per mažas. Klaipėda buvo pirmasis miestas, su kuriuo susipažinau mokykliniais metais. Tamsūs, dar nespėti po karo atnaujinti namų fasadai kažkaip paslaptingai traukė. Ko gero, tada ir gimė slaptas noras tyrinėti miestus.

- Knyga "Vilniaus architektai 1850-1914" išleista lenkų kalba. Kodėl radosi toks sumanymas ir ar nepasirodys knyga lietuviškai? Ne vienas vilnietis sujudo jos ieškoti, bet knygynuose leidinys - retenybė.

- "Vilniaus architektai 1850-1914" yra šiek tiek papildytas mano straipsnio, išleisto Vilniaus dailės akademijos darbų rinkinyje 1994 metais, vertimas į lenkų kalbą. Knygelę 2005 metais išleido Vilniaus ir Vilniaus krašto mylėtojų draugija Bydgoščiuje (Lenkija). Taigi jei kam įdomu, gali šį tekstą perskaityti lietuviškai ("Europos dailė. Lietuviškieji variantai"). Laikydamasis taisyklių Nacionalinių kultūros ir meno premijų komitetas vertino pastarųjų penkerių metų darbus, todėl nominacijoje įvardyta monografija apie architektą ir skulptorių Antaną Vivulskį bei minėta knygelė lenkų kalba. Kitos trys mano knygos, į kurias įdėta daugiausia darbo ir kurios kultūros paveldo skleidimo požiūriu yra informatyviausios, formaliai jau "pasenusios" (išleistos 2000 ir 2001 metais). Tai "Istorizmas ir modernas Vilniaus architektūroje", "Gubernijos laikotarpis Kauno architektūroje" ir drauge su keliais kolegomis parengtas "Lietuvos architektūros istorijos" III tomas. Menotyrininkai žino, jog tokios knygos atsiranda ne per vienus metus ir ne taip jau greitai sensta...

Atrasti, pajusti, pamilti

- Esate Vytauto Didžiojo universiteto Menų instituto profesorė, vadovaujate daktaro disertacijoms, skaitote kursus magistrantams ir doktorantams. Kokia ateina karta, ar norės ir mokės ginti istorinį paveldą?

- Taip jau yra, kad kiekviena karta, kiekvienas žmogus turi atrasti kultūros palikimą iš naujo, pamatyti jį savo akimis, pajusti ir pamilti. Į Vytauto Didžiojo universitetą ateina nemažai gabaus ir entuziastingai nusiteikusio jaunimo. Būna ypač džiugu, kai studentai patys patiria tyrinėjimų skonį, ginasi aktualius diplominius darbus. Žinoma, ne visi vienodai motyvuoti - tai natūralu, mylėtojų niekada nebūna daug. Kartais šiek tiek stebiuosi, kai studentai veržiasi apkeliauti pasaulio įžymybes, bet nieko nėra girdėję apie Rokiškio, Švėkšnos ar Lentvario architektūros turtus. Menų institute jau šešeri metai rengiami kultūros vertybių apsaugos specializacijos magistrantai. Jie galėtų dirbti įvairiose institucijose, tiriančiose ir saugančiose kultūros paveldą. Energingi ir gerų norų turintys jauni žmonės, deja, patenka į apgailėtiną padėtį - specializuotose įstaigose retas kuris gauna darbą, nes naujų etatų jose beveik nesteigiama (nors esami darbuotojai nepajėgia aprėpti visų paveldo apskaitos bei saugojimo kontrolės darbų).

Pavojus užsikrėsti

- Akademinis darbas, menotyros studijos, daugybė visuomeninių pareigų. Ar radote palaikymą šeimoje ir ar ketina sekti jūsų pėdomis dukros Julija ir Teresė?

- Mėgstu savo darbą, todėl jis nebaugina. Žinoma, yra ir neigiama pusė - išsitrina ribos tarp darbo ir asmeninio laiko. Visiškai "išsijungti" pavyksta nebent vieną vasaros mėnesį, kai duodu sau priesaiką dalykinėmis temomis nerašyti, neskaityti ir į klausimus bei pasiūlymus telefonu neatsakinėti. Dukroms taip pat gresia pavojus užsikrėsti nereglamentuotos trukmės veikla. Abi pasuko į menus - Julija studijuoja Dailės akademijoje Kaune taikomąją grafiką, Teresė mokosi Dailės gimnazijoje. Menotyrininkės veikiausiai nebus, tačiau dėl to labai neapgailestauju - jos ugdo dovanas ir galimybes, kurias yra gavusios, ir pačios ieško savo takelių.

Trumpai

Nijolė Lukšionytė-Tolvaišienė gimė Ežaičiuose, Klaipėdos rajone. 1972 metais baigė Gargždų vidurinę mokyklą. 1972-1977 metais studijavo Vilniaus dailės institute. 1984 metais apgynė menotyros daktaro disertaciją "Lietuvos architektūros stilistinė raida 1830 - 1920". Dirbo Architektūros ir statybos institute, nuo 1996-ųjų - Vytauto Didžiojo universiteto Menų institute. Mokslininkė tyrinėja XIX amžiaus ir XX amžiaus pradžios Lietuvos architektūros bei kultūros paveldo raidos procesus. Parengė penkias monografijas ir per 20 mokslinių straipsnių. Profesorė Lukšionytė-Tolvaišienė vadovauja daktaro disertacijoms, skaito kursus magistrantams bei doktorantams. Lietuvos dailės istorikų draugijos, Lietuvos dailininkų sąjungos, ICOMOS Lietuvos nacionalinio komiteto, Kauno arkivyskupijos bažnytinio meno komisijos narė, Kultūros paveldo departamento, Valstybinio mokslo ir studijų fondo, Lietuvos mokslo tarybos ekspertė.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"