TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Dailininko dabartis iš praeities sąsiuvinių

2015 07 04 6:00
„Menas susijęs su tuo, kas esi, tad ir kurti reikia savo kraštui“, - mano dailininkas Petras Lincevičius. Romo Jurgaičio (LŽ) nuotrauka

Praėjusią savaitę vyko kasmetinė šiuolaikinio meno mugė „ArtVilnius“. Geriausiu jaunuoju menininku (iki 35-erių) tapo Petras Lincevičius. Vilniaus dailės akademijos (VDA) absolvento darbai buvo eksponuojami parodų salės „Titanikas“ stende. P. Lincevičius mugėje dalyvavo pirmąkart.

Darbų seriją „Namukas laikui / Ryto nebus“ įkvėpė jaunojo kūrėjo gimtojo kaimo buitis. Kūriniuose vaizduojami senoviniai daiktai iš jo prosenelių namų Šilavoto kaime (Prienų r.). Laiko paveikta vienkiemio sodyba, kaip ją pavadino Petras.

Į sau artimą erdvę autorius žvelgia asmeniškai, neatsiribodamas, taip pat į šiuos namus kviečia žiūrovus (jiems virš galvų pakabintas namo „Stogas“). „Stengiuosi išreikšti intymų santykį, ryšį su likusiais daiktais, likusiu sąsiuviniu, kuriame rašė mano protėviai. Procesą galiu pavadinti poetišku pokalbiu, dokumentacija“, - sakė P. Lincevičius.

Kito laiko ilgesys

Menininko žvilgsnis į etninės kultūros paveldą – iš modernios perspektyvos, šiandienos laiko ir globalios visuomenės. Objektas, kurį jis tapo, - permąstytas, perkurtas, perkonstruotas – tas pats, bet istorijos jau skirtingos. „Šiuo laikotarpiu seni artefaktai – kaip be vietos. Jiems prasmę gali suteikti tik kitas asmuo“, - svarstė Petras, į kūrinį įpaišantis ir savo istoriją.

Pastarasis tapytas (jau ketvirtąkart) objektas – senelio antkapinis koplytstulpis, padarytas jo sūnų, Petro dėdžių. „Koplytstulpis pavaizduotas gulintis, kaip ir realybėje. Jį nusifotografavau ir tapiau nuo kairiojo krašto apačios, o baigiau dešiniojo viršumi, nė karto negrįždamas pataisyti. Senelio nepažinojau, tad tai buvo lyg mūsų pokalbis“, - pasakojo Petras. Jo paletėje dominuoja ne ryškios spalvos, o jau teptuko potėpyje atsiranda šviesos atspindžių, sukuriančių paveikslo švytėjimą.

Menininkas sako: „Gyvenu dabartimi, praeitį apmąstau.“ Į ją atsigręžti privertė negebėjimas rasti vietos šiandienoje. „Kito laiko ilgesys. Svetlana Boym parašė knygą apie nostalgiją ir įvardijo ją kaip ilgesį namams, kurių nebėra ir niekada nebuvo. Man praeitis svarbi dėl to, kad suprasčiau save kaip Suvalkijos Šilavoto kaimo atstovą šiandien, kai globalizacija ir naujos galimybės keičia mūsų regionus“, - kalbėjo P. Lincevičius. Menininką toks priklausymas gimtinei ir jos tęstinumas verčia atsakingiau žvelgti į savo veiklą.

Petras Lincevičius. „Stalas“ (2014). /Asmeninio albumo nuotraukos

Galerijų durys atviros

P. Lincevičiaus personalinė paroda surengta M. K. Čiurlionio namuose sostinėje, vienas kūrinys lankytojus pasitinka Mažosios Lietuvos paveikslų sode (Martyno Jankaus muziejuje). Su jaunaisiais kolegomis bendrą parodą vežė į Varšuvą. „M. Jankaus muziejuje vyko pleneras, dabar sukurti darbai eksponuojami lauko sode. Paroda Varšuvoje buvo dviejų galerijų – „Meno parko“ ir Lenkijos „Stalowa“ – bendradarbiavimas, į atidarymą atvyko mūsų dėstytojai. Galimybės rodyti savo kūrybą išplėtotos, jų suteikia ir akademija“, - pasakojo Petras, šį penktadienį atsiėmęs VDA magistro diplomą.

Parodų būta ir netradicinėse erdvėse. Praėjusiais metais pasirodžiusiam lietuviškam siaubo filmui „Rūsys“ dailininkas nutapė trylika Jurgos Šeduikytės įkūnyto personažo portretų. Jie buvo eksponuojami kino teatruose. „Turėjau įsivaizduoti, kaip mąsto, elgiasi personažas, kaip pieštų savo autoportretą skirtingose filmo scenose, susitapatinti, - prisiminė Petras. – Didžiausias akstinas tapyti šiuos portretus buvo neįprasta idėja, nesusijusi su mano pomėgiu tapyti medieną, asmenine kūryba, eksponuojama personalinėse parodose.“

Pasak „ArtVilniaus“ rengėjų, laimėję jaunieji talentai sulaukia ir didžiulio tarptautinio susidomėjimo. „Mugėje dalyvavusios galerijos bendravo, keitėsi kontaktais. Susidomėjimas per ją yra sklaida, reikalinga jaunam menininkui, visą savo laiką norinčiam skirti tam, kas patinka, – tapybai“, - dėstė pašnekovas.

„Stogas“ (2013) kartais eksponuojamas žiūrovams virš galvų - taip tarsi kviečiama užeiti į autoriaus prosenelių namus.

Daiktus surinko tėvai

Petras dailės pamokas pradėjo lankyti ketvirtoje klasėje, nors jo mama prisimena sūnų tapant jau trejų metukų. „Galbūt man, dar vaikui, patiko faktas, kad užtepus dažų kas nors atsiranda? Pats atsiradimo faktas arba kūrybos procesas?“ – paklaustas, kas jį patraukė į tapybą, svarstė Petras.

P. Lincevičius – poetų, skulptorių, medinčių giminės atžala. Jo giminaičiai iš mamos pusės – menininkai: Gintautas Dabrišius – poetas, Jonas Dabrišius – tautodailininkas, mama Danguolė Lincevičienė – muziejininkė. „Tėvų auklėjimas tapo pagarbos praeičiai pavyzdžiu. Tai jie įkūrė Šilavoto „Davatkyną“, kuris iki šiol saugomas kaip autentiškas muziejus, surinko meno kūrinių, rūpinasi aplinka“, - pasakojo Petras.

Išlikusių daiktų, kuriuos fotoaparatu fiksuoja menininkas, laikinumą sufleruoja serijos pavadinimo dalis „Ryto nebus“. „Gyvenimas - kaip laikotarpis, viena para, po kurios nebus kito ryto. Likę išblukę daiktai byloja, kad ir mano palikti daiktai gali išblukti“, - paaiškino jis.

Dabar – erdvi dailininkų darbo studija, prieš tai buvo sporto salė.

Atminties gaudytojai

P. Lincevičiaus darbo studija sostinėje – įmonėje „Plasta“ įkurtose meno dirbtuvėse. Dabar čia šeimininkauja dailininkai, anksčiau buvo sporto salė. „Tapau geromis sąlygomis: puikus apšvietimas, išskaidyta šviesa, didelė erdvė, leidžianti tapyti didesnio formato darbus. Dirbame keliese, tad galiu keistis patirtimi su daugiau metų kuriančiaisiais, - apibūdino studiją Petras ir pridūrė: – Kasdien čia stengiuosi užsibūti kuo ilgiau."

Menotyrininkė Eglė Juocevičiūtė P. Lincevičių ir jo jaunuosius kolegas pavadino „atminties gaudytojais“. „Atminties gaudymas – skambi frazė, apibūdinanti man praeities vaizdus, patį tapymą, tik jau iš šiandienos pozicijos", - teigė dailininkas. Petras ketina ir toliau studijuoti, plėtoti meilės savo kraštui, etninio paveldo dabartinėje visuomenėje temą. „Narstau ją jau ketverius metus, ir tai man vis dar suteikia ne tiek atsakymų, kiek klausimų, - tikino pašnekovas, nuo studijų pradžios gyvenantis sostinėje. – Vis labiau įsipina mano dabarties Vilniuje apmąstymas. Gyvenant čia prasiplečia kontekstas, nors kaip tai veikia kūrybą, pačiam dar sunku paaiškinti.“

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"