TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Dainuojantis aludaris

2007 09 08 0:00
Alaus darykloje.
Asmeninio albumo nuotrauka

Trisdešimt septynerių metų kaunietis Vytautas Meištas gerai prisimena savo pirmąjį "biznį". Tuometiniame kompiuterių tinkle surado, kur nebrangiai Baltarusijoje nupirkti kiaušinių. Ir premija už pirmą kiaušinių "fūrą" buvo apie 800 litų!

Vytautas Meištas nestokoja humoro jausmo. Jis šmaikščiai pasakojo ir apie savo gana sėkmingą karjerą - nuo kompiuterininko iki "Ragučio" bendrovės generalinio direktoriaus ir valdybos pirmininko pareigų. Baigęs informatikos studijas Kauno technologijos universitete pagal specialybę diplomuotas kompiuterių inžinierius dirbo gana trumpai.

"Pirmoje darbovietėje ir pareigos darbo knygutėje buvo įrašytos, kaip dabar atrodo, juokingai: "kompiuteristas", - prisiminė V.Meištas 1993 metus. - Tada kompiuteriais mokėjo dirbti visi, ir būdavo taip, kad pasikviečia mane parodyti ar paaiškinti, jei kas ko nežino."

Prekybos bendrovėje informacinių technologijų inžinierius prižiūrėjo kompiuterius, tvarkė buhalterinę programą ir buvo atsakingas už komercinės informacijos paiešką kompiuterių tinkle RELCOM.

"Mano pirmas "biznis" buvo, kai suradau, kur nebrangiai Baltarusijoje nupirkti kiaušinių, - juokėsi pašnekovas. - Tuomet gavau 200 litų algą, o premija už pirmą kiaušinių "fūrą" buvo apie 800 litų! Nuo antros kiaušinių partijos komisinių man nebemokėjo. Pamatė, kad labai dideli pinigai ir man bus per daug gerai."

Giliau į psichologiją

Dar buvo nuotolinės vadybos studijos Maskvos tarptautiniame vadybos institute LINK, o po poros metų V.Meištas ketina toliau studijuoti - vadybą arba psichologiją.

"Šiemet ar kitąmet dar neplanuoju, nes pradėjau statyti namą, tad nelabai lieka laiko mokytis, - sakė pašnekovas. - Dar reikėtų gerai pagalvoti, kas svarbiau - psichologija ar vadyba. Žinoma, vadyba apima ir psichologijos žinias, bet psichologija ir kasdieniam gyvenimui, ir darbui turi labai daug įtakos. Manau, pas mus ji dar deramai neįvertinta, o kaip dažnai vien žodis gali įžeisti arba pakylėti žmogų! Vadybos žinių gali įgyti perskaitęs vieną, kitą, trečią knygą. Kartais tos žinios būna gana paviršutiniškos ir reikia, matyt, giliau pasikapstyti."

V.Meištas save laiko pirmiausia vadybininku. "Senukuose" buvo atsakingas už prekių tiekimą iš Latvijos ir Estijos. Nemažai bendrauti su latviais ir estais teko ir vėliau, kai dirbo bendrovėje "Kauno muilas", persivadinusioje "Naująja Ringuva". Prekybos vadybininkas po ketverių metų tapo įmonės generaliniu direktoriumi ir šias pareigas ėjo trejus metus.

Kai keisdavo darbovietes, paprastai būdavo taip, kad vienoje baigia darbą penktadienį, o jau pirmadienį pradeda dirbti kitoje. Išskyrus pastarąją darbovietę: tada pasiėmė kelias laisvas dienas ir su žmona išvažiavo pailsėti į Druskininkus.

Paskambino Nijolė

"Septyneri metai viename darbe, manau, yra norma, kad per ilgai neužsisėdėtum ir per daug neatbuktum. Žinoma, vien dėl to keisti darbą būtų nerimta. Viena iš pagrindinių priežasčių buvo kasdienis važinėjimas į Panevėžį, kai ten, nupirkusi "Panevėžio muilą", persikėlė ir "Naujoji Ringuva", o Kauno cechas buvo uždarytas", - prisiminė pašnekovas.

Kai kartą sekretorė pasakė, kad skambina Nijolė ir nori pasikalbėti, V.Meištas prisipažino pirmiausia pamanęs, kad, matyt, turėtų tą Nijolę pažinti, jei vardu prisistato. Persuko galvoje, kiek tų Nijolių pažįsta. Gal vieną, ir tą nelabai. Nustebęs paprašė, kad sujungtų. Pasirodo, skambina iš vadovų paieškos kompanijos. Klausia, ar domintų darbas tarptautinėje įmonėje Kaune. Darbas Kaune, žinoma, suintrigavo, tačiau įmonės pavadinimas nebuvo paminėtas.

"Atsakiau, kad turiu normalų darbą ir nėra čia ko blaškytis, - pasakojo pašnekovas. - Vėliau sulaukiau dar vieno skambučio, ir taip po kelių pokalbių, susitikimų prikalbino."

Žmonos pagalbos nereikėjo

V.Meištas gimė ir augo Panevėžyje. Gana reta lietuviška pavardė Meištas kilusi iš žodžio meišti, t.y. maišyti, maištauti. Šalia Panevėžio yra ir Meištų kaimas.

"Kai augau, buvau Maištas. Vėliau tėtis susigrąžino senelio pavardę, - pasakojo pašnekovas. - Seneliai buvo Meištai, tačiau jų vaikai per klaidą buvo padaryti Maištais."

Tėvas Juozapas Meištas visą gyvenimą dirbo statybininku. Mama Emilija Meištienė užaugino keturis vaikus. V.Meištas yra jauniausias. Sesuo Diana - mokytoja, Aldona baigė medicinos mokyklą, brolis Gintautas - mechanikas ir dirbo gana įvairų darbą.

V.Meišto žmona Rasa - kaunietė. Susipažino su ja studijuodamas. R.Meištienė yra gydytoja, dirba Kauno psichiatrijos ligoninėje.

"Psichiatro profesija - gana sudėtinga. Kai Rasa stojo į antrinę rezidentūrą, kartu rinkomės, į kurią sritį eiti. Tikrai nėra blogai, kai žmona psichiatrė, o ar gerai - sunku pasakyti. Pačiam pagalbos kol kas nereikėjo", - juokėsi pašnekovas.

Šeimoje auga du vaikai: dvylikametė Justina - šeštokė, beveik aštuonerių metų Dominykas - antrokas. Vaikų lavinimu daugiausia rūpinasi žmona. Jai padeda ir seneliai kauniečiai. Abu vaikai mokosi muzikos mokykloje. Justina skambina kanklėmis, Dominykas - pianinu. Abu lanko tautinių šokių kolektyvą "Kalvelis".

Tenoras veteranas

Pašnekovas prisipažino, kad pats labai mėgsta dainuoti. Studijų metais pradėjo lankyti tautinio meno kolektyvą "Nemunas" ir dabar dar jame dainuoja. Veteranų grupė į repeticijas renkasi kartą per savaitę. Nors repetuoja atskirai, kai būna svarbesni koncertai ir reikia studentams padėti, veteranai dainuoja kartu su studentais.

Pernai V.Meištas ir dar du tenorai veteranai su "Nemuno" kolektyvu važiavo į trijų savaičių kelionę po Venesuelą ir Meksiką. Jai skyrė susitaupytas pirmas per visą darbo karjerą trijų savaičių atostogas. Planavo važiuoti į Angliją tobulinti anglų kalbos, bet vis dėlto išvyko koncertuoti.

Pašnekovas prisiminė, kad žiūrovai visur šiltai priimdavo, per koncertus negailėdavo plojimų, o po koncertų, ypač merginos, prašydavo autografų ir būtinai nusifotografuoti kartu. Vėliau ir mojuodavo, ir oro bučinius siųsdavo, kad studentai net juokavo, kaip sunku būti žvaigždėmis. Susidomėjimas buvo tikrai didžiulis. Ypač patiko Meksikoje. Būdavo net taip, kad prieš gerą pusvalandį iki koncerto nelikdavo laisvų vietų. Žiūrovai susėsdavo ir laukdavo koncerto.

Dulkantys buteliai

Meksikoje per gastroles galėjo ir daugiau pakeliauti. Aplankė tekilos, gaminamos iš mėlynųjų agavų, ir pulkos, gaminamos iš raugintų gobtuvinių bei laibalapių agavų sulčių, gamyklas.

V.Meištas nesiryžo tvirtinti, kad gerai išmano apie visus gėrimus, tačiau nuoširdžiai prisipažino, kad labiausiai mėgsta, žinoma, alų.

"Kai su žmona pradėjome bendrą gyvenimą, svajojome, kad kai turėsime savo butą, bare būtinai bus kokių nors gėrimų, - prisiminė pašnekovas. - Dabar yra tas baras, o tie buteliai, tiesą pasakius, dulka, nes žmona išvis nevartoja alkoholio, o aš vartoju gana saikingai. Beveik prieš metus parsivežtos tekilos butelis atkimštas, o iki dabar dar pusė jo yra. Ir neprisimenu, kada pastarąjį kartą ragavome tekilos. Yra ir kitokių gėrimų, tačiau butelį atkemši, kai svečiai ateina."

"Ragučio" vadovas iš užsienio kelionių visada stengiasi parsivežti įdomesnių rūšių alaus ar sidro ir būtinai išmėgina kitų aludarių naujoves. Pašnekovo manymu, ir Lietuvoje po truputį formuojasi alkoholinių gėrimų vartojimo kultūra, nes jau pastebima, pavyzdžiui, kad 9,5 laipsnių stiprumo alaus kasmet parduodama mažiau. Matyti, kad lietuviai vis labiau pradeda vertinti šviesųjį alų ir perka jį silpną.

"Žinoma, tai ir mūsų verslo interesas, nes jei žmonės mažiau perka 9,5 laipsnio alaus, veikiausiai jie vietoj vieno 9,5 laipsnių alaus butelio nusipirks du penkių laipsnių alaus butelius. Nėra ko slėpti, esame pelno siekiančios įmonės ir žiūrime pelno, todėl mums stipraus alaus pardavimo mažėjimas atveria tam tikras silpno alaus augimo perspektyvas."

V.Meištas kasmet nors ir per trumpas vienos ar pusantros savaitės atostogas kur nors važiuoja pailsėti su visa šeima. Šiemet atostogavo Turkijoje, pernai - Kretoje, dar anksčiau - žemyninėje Graikijoje. Be to, yra aplankę Čekiją, Šveicariją, Egiptą. Vien dėl vaikų surengė kelionę automobiliu į Berlyno zoologijos sodą, Heidės vandens atrakcionų parką Vokietijoje ir Legolendą Danijoje.

Papūga, akvariumas ir šuo

"Mano namuose nuo vaikystės visada buvo daug gėlių - mama visas palangės buvo nukrovusi. Ir gėlavandenių žuvų akvariumą turėjome, ir ne vieną vėžliuką, ir ežiuką vienu metu, ir katiną, šunį, ir banguotųjų papūgėlių. Daugoka bute tėvams su keturiais vaikais, bet tikrai buvo smagu", - prisiminė pašnekovas.

Ir dabar V.Meišto namuose jau metus gyvena Senegalo papūga, kol kas dar nekalbanti. Kai šeima iš buto persikels gyventi į namą, būtinai įsigis dar bent šunį, nes jo vaikai reikalauja. Gana didelis maždaug 1,5 tūkst. litrų jūrinis akvariumas jau iš anksto buvo numatytas ir naujajame name, jam specialiai padarytas pamatas.

"Akvariumas, papūga, šuo - manau, gal ir užteks, - svarstė V.Meištas. - Anksčiau namuose buvau atsakingas už gėlių persodinimą ir laistymą, nes iš mamos paveldėjau šiokį tokį potraukį, bet būdavo, kad nepalaistau ar perlieju, tad jų priežiūrą perėmė žmona. Iš tikrųjų gėlėmis rūpintis reikia daug laiko ir kantrybės."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"