TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Danas Bereznickas: "Mane lygina su tėvu"

2009 03 14 0:00
Stebėdamas filmukus kuriantį tėtį, D.Bereznickas manė, kad animacijos kūrėjo profesija - nuostabiausia pasaulyje.
Nuotrauka: ©"Lietuvos žinios"

Lietuvoje ir užsienyje garsaus animacijos režisieriaus ir dailininko Iljos Bereznicko sūnus Danas, taip pat animacijos kūrėjas, į gimtinę grįžo vos dviem savaitėms. Poryt jis jau bus pakeliui į Niujorką, namais tapusį miestą, kuriame gyvena pastaruosius pusę metų.

Į Lietuvą jaunas vyras skrido atsisveikinti su sunkiai sergančiu seneliu. Nebespėjo. Liūdna žinia apie brangaus žmogaus netektį Daną pasiekė lėktuvui leidžiantis Vilniaus oro uoste. Bet mudviejų pokalbis sukosi ne tik apie tai. Su jaunuoju menininku dar kalbėjomės apie jo santykius su tėvais, kurie išsiskyrė, kai šiam buvo vos trylika, gyvenimą Pažadėtoje žemėje - Izraelyje, po visą pasaulį išsibarsčiusius draugus, ko gero, amžinai jaunam - bent jau širdyje! - leidžiančią išlikti animacijos kūrėjo profesiją ir, be jokios abejonės, meilę moteriai.

Ypatingas ryšys su seneliu.

Dvi savaitės Lietuvoje Danui pralėkė kaip kelios dienos. Nenuostabu, juk susitikimai su seniai matytais mokyklos ir studijų laikų draugais, - pastarųjų likę daugiausia, - vijo vienas kitą. "Gaila, bet pastebėjau, kad mūsų gretos kaskart vis retesnės, - tarsi ir šypteli. - Išsibarstėme, išsivažinėjome po įvairias šalis: kas dirbti, kas mokytis, kas šiaip laimės ieškoti. Toks gyvenimas."

Pastarąjį kartą Danas Lietuvoje lankėsi daugiau nei prieš metus. "Ar buvau artimas su seneliu? Manau, taip. Mudu šešerius metus kartu gyvenome, kol mokiausi Dailės akademijoje, - pasakoja. - Jis buvo fantastiškas žmogus. Optimistas, linksmų plaučių, neieškantis žodžio kišenėje, visada kupinas energijos, idėjų, kitaip tariant, amžinai jaunas. Prisimenu, grįš iš kokio nors "baliuko" jau gerokai po vidurnakčio, o pas mane draugų atėję - visada prisės prie mūsų. Padainuos, pašoks, istorijų papasakos. Senelį dievinau ne tik aš, bet ir mano draugai. Kartą vieną vakarą, tada jam buvo kokie 87 ar 88 metai, pasisodino mane pasitarti. Neva nežinąs, ką daryti. Išsigandau, pamaniau, serga. O senelis man: "Danai, turiu dvi paneles. Niekaip neišsirenku. Kaip tu pasielgtum?" Niekada nepamiršiu ano mūsų pokalbio." Atsisveikinimas su velioniu, anot Dano, buvo ypatingas. "Artimieji, draugai, geri pažįstami - visi drauge žiūrėjome filmuotą medžiagą apie senelį, prisiminėme gražiausias akimirkas, - teigia. - Manau, jam būtų patikusios tokios palydėtuvės. Šviesios, nepermirkusios nuo ašarų."

Neturi draugės

Ar anūkas, kaip ir senelis, kada dvejojo, kurią panelę pasirinkti? Juk Danas jaunas, patrauklus, talentingas, vis dar nevedęs. Merginos prie tokio vyro turėtų lipti kaip musės prie medaus. "Tu mane provokuoji, - kvatojasi. - Šiuo metu gyvenu nerūpestingą ir laisvą menininko gyvenimą. Neturiu nuolatinės draugės. Kodėl? Neseniai nutrūko vieni santykiai, gana ilgai draugavome, kartu gyvenome. Nenoriu stačia galva pulti į naujus, turi praeiti šiek tiek laiko."

Pašnekovas sako jaučiąs, jog daug kas jį lygina su tėvu, ieško panašumų ne tik abiejų kūryboje, bet ir santykių su moterimis plotmėje. "Na taip, tėvas buvo du kartus vedęs ir abi santuokos nutrūko, - teigia. - Kadaise viename interviu pareiškė, jog gyvenimas yra pernelyg ilgas ir įdomus, kad jį visą nugyventum su vienu žmogumi. Betgi daug kas taip pasakytų! Tarpusavio santykių lūžį patiria visos poros. Gal šis mano pavyzdys nuskambės ir truputėlį "ne į temą", bet vis tiek jį pasakysiu. Žmonės, anot mokslininkų, kilę iš beždžionių. Tyrimais įrodyta, kad šios su tuo pačiu partneriu gyvena maždaug penkerius metus - tiek laiko prireikia jų atžalai suaugti ir tapti savarankiškai. Tai natūralus, pačios gamtos nulemtas procesas. O kada žmonių porą dažniausiai ištinka santykių krizė? Paprastai po kelerių kartu pragyventų metų. Beje, pastaruoju metu labai populiaru kartoti frazę, kad meilė trunka trejus metus. Tie patys protingieji mokslininkai aiškina, jog draugystės pradžioje vyro ir moters organizmai išskiria cheminių medžiagų, dėl kurių jaučiama stipri tarpusavio trauka, susižavėjimas. Tų medžiagų pakanka apytiksliai trejiems metams. Vadinasi, kad meilė, o kartu su ja ir santykiai truktų ilgiau, nebūtų paremti vien seksu, tų cheminių medžiagų gamybai negalima leisti sustoti. Dieve, bet kaip aš čia sudėtingai viską aiškinu (juokiasi)."

Kalbant iš tiesų paprasčiau, gal menininkams - tiek vyrams, tiek moterims - tiesiog nelemta patirti ilgalaikių santykių? Gal jų šeimas išardo kūrėjų individualizmas, egocentriškumas, pernelyg didelis vidinės laisvės poreikis? "Nežinau, kol kas dar neturiu šeiminės patirties, - šypteli Danas. - Bet greičiausiai tu teisi. Retam pavyksta sukurti šeimą - vieną ir visiems laikams. Tikriems menininkams asmeniniai santykiai dažniausiai klostosi labai problemiškai. Nenoriu spėlioti, kaip bus ateityje, bet, manau, sugebėčiau suderinti šeimą ir kūrybą. Galbūt dėl to nesukurčiau šedevrų, netapčiau garsiausiu animatoriumi pasaulyje. Tikri menininkai geba atsiriboti nuo visko, jiems sunku prisitaikyti prie aplinkos. Tačiau aš prisitaikyti galiu. Manau, kad galiu."

Tėvams amžinai liks mažas

Pokalbiui pasisukus apie šeimą, Dano teiraujuosi, kokie jo santykiai su tėvais. "O kaip tau atrodo? - šypteli - Jiems visada liksiu mažas, kad ir kokio amžiaus būčiau. Nuo paauglystės gyvenau tik su mama Izraelyje. Ji - šauni moteris, nestokojanti polėkio, mokanti džiaugtis gyvenimu ir priimti jį tokį, koks yra. Nors kadaise pati buvo hipė ir jaunystę praleido gana audringai, į mano brendimo laikotarpio maištavimus nežiūrėjo pro pirštus. Iki pat šiol jai norisi manimi rūpintis. Nepykstu, suprantu mamą. Jau geriau pats dažniau paskambinsiu jai ir pasakysiu, kur esu, kaip aš, negu ji, graužiama motiniško nerimo, man suks galvą. Su tėvu esame ir panašūs, ir visiškai skirtingi. Dažnai nesutampa mūsų požiūris į kūrybą, darbą. Jam vis atrodo, kad aš ką nors darau ne taip, tad mėgsta pabambėti, pamokyti. Kartais dėl to net apsižodžiuojame. Va ir dabar, kartu po tuo pačiu stogu praleidome vos porą savaičių, bet, ko gero, nebuvo nė dienos, kad dėl ko nors nesusikirstume. Aišku, daugiausia kivirčų kyla dėl smulkmenų, dėl rimtų dalykų sutariame."

Užaugo su filmukų personažais

Iš tėvo Danas, kaip pats šypsodamasis teigia, perėmė ne tik Bereznicko pavardę, bet ir animacijos pomėgį, kūrybinį braižą, darbo stilių. Ar faktas, kad tavo tėvas - garsus, padeda eiti profesiniu keliu? O gal labiau trukdo, juk aplinkiniai nevengia kalbėti, kad tau viskas patiekiama ant auksinės lėkštutės, dėl nieko nereikia stengtis? "Nesiklausau, ką žmonės mala liežuviais. Tegu, jei jiems taip norisi, - nukerta pašnekovas. - Tokią pat kaip tėčio profesiją rinkausi sąmoningai. Dar būdamas vaikas žinojau, kad užaugęs kursiu filmukus. Kai tėtis susidomėjo animacija, buvau maždaug penkerių. Jis ant specialių plėvių piešdavo personažus, o aš beveik visada būdavau prilipęs prieš šono - stebėdavau procesą. Nepaprastai patikdavo. Kartais tėtis leisdavo nuspalvinti kai kurias figūras. Man animatoriaus darbas atrodė pats nuostabiausias pasaulyje. Kai baigiau studijas, šiek tiek teko dirbti su tėčio kurtais filmais, knygų iliustracijomis, tad jo darbo stilistiką sąmoningai stengiausi išlaikyti tą pačią. Taip reikėjo. Nuo Iljos Bereznicko braižo atitrūkstu tada, kai kuriu ką nors savo. Tuomet atsiranda Dano Bereznicko braižas (juokiasi)." Kaip sūnaus kurtus darbus vertina tėvas? Juolab kad vienas Dano animacinis filmukas prieš kelerius metus tarptautiniame festivalyje pelnė pirmąją vietą. "Manau, jam patiko. Nebūtų pagyręs", - šypteli.

Pasenti norėtų Izraelyje

Jaunasis animatorius D.Bereznickas sostinės 31-ojoje vidurinėje mokykloje trintą suolą paliko vienas pirmųjų. Būdamas trylikos kartu su mama išvažiavo gyventi į Izraelį. "Tėvai nusprendė pasukti skirtingais keliais. Toks buvo jų pasirinkimas ir nėra prasmės dabar analizuoti praeities: gerai jie tada pasielgė ar ne", - paaiškina. Iš Lietuvos išvažiavęs 1990-aisiais, po dešimties metų Danas grįžo atgal į Vilnių - Dailės akademijoje studijavo grafikos specialybę. Baigęs mokslus vėl apsigyveno Izraelyje, o prieš pusmetį persikraustė į Niujorką.

Išgirdęs klausimą, kur gyventi geriausia, pasaulio piliečiu save drąsiai galintis vadinti Danas prapliumpa kvatotis. "Žinai, yra anekdotas apie vietą, kur gyventi geriausia, - kiek surimtėjęs pradeda pasakoti. - Eina Leninas keliu, kurio abiejose pusėse driekiasi laukai, ir mato šalikelėje stovintį mužiką. Šis į kažką labai įdėmiai žiūri. Leninas jo klausia, į ką gi šis taip žiūrįs. Mužikas atsako: "Žiūriu ten, kur gerai." Leninas atitaria: "Gerai ten, kur mūsų nėra." Mužikas - vadui atgalios: "Aš ir sakau, žiūriu ten, kur jūsų nėra." Taigi, geriausia gyventi ten, kur negyveni. Lietuva, Izraelis, Amerika - visiškai skirtingos šalys. Jų neįmanoma sugretinti. Kur tikrieji mano namai? Žinau tik tiek, kad pasenti norėčiau Izraelyje. Ten užaugau, subrendau, jaučiuosi savas. Ten mano draugai, giminės. Ten šilta. Izraelis - nedidelė šalis, bet joje labai daug energijos, ten susikoncentravęs kone visas pasaulis. Tikras kultūrų mišinys."

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"