TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Darbinės Knispelių Kalėdos

2012 12 22 8:50
ELTA nuotrauka

LNK "24 valandų" veidas Egidijus Knispelis ir LRT televizijos "Nacionalinės paieškų tarnybos" (NPT) vedėja Palmira Galkontaitė apsikasę darbais. Todėl šį interviu duoda atskirai ir neištaiko laiko drauge nusifotografuoti.

- Dėl įtemptų darbo grafikų nepavyko pakalbinti jūsų kartu. Jums įprastas toks tempas?

E.Knispelis: Būna, kad ir eidami miegoti nesusitinkame. Sunkus kūrybinių darbuotojų gyvenimas...

P.Galkontaitė: Tempas įprastas. Ypač prieš šventes, kai filmuojama į priekį, rengiami naujametiniai koncertai, sveikinimai ir t. t. Visaip pasitaiko - būna, kad nesusitinkame savaitę, nes kuris nors grįžta, kai kitas jau miega, o kai tas, vakare miegojęs, išeina, anas, naktinėtojas, dar miega.

- LRT televizijos NPT ieško dingusių žmonių, o LNK "24 valandos" rodo nesibaigiančius kaimo žmonių konfliktus. Kuri laida turi išliekamąją vertę?

E.Knispelis: "Paieškų tarnyboje" dirbau nuo pat laidos atsiradimo, taigi žinau ir fasadą, ir užkulisius. Išliekamąją vertę, beje, turi abu šie projektai. NPT - dėl unikalių susitikimų ir gyvenimiškų istorijų fiksavimo, "24 valandos" - dėl taip pat unikalių, grynai lietuviškų charakterių ir tipažų atradimo. Ko gero, tokių perliukų yra tik Žemaitės ar Juozo Tumo-Vaižganto kūryboje. Žinoma, ne visos laidos lygiavertės. Daugelis konfliktų priežasčių jose yra niekinės. Bet juk ne dėl tų priežasčių laida šiuo metu tokia žiūrima.

P.Galkontaitė: Nežiūriu Egidijaus laidų ir apie jų išliekamąją ar prarandamą vertę negaliu nieko pasakyti. Tačiau porą kartų esu mačiusi jo pristatymus, siužetų komentarus. Man patiko tai, ką ir kaip jis sakė. Man patiko jo santykis kadre.

Namie retai kalbamės apie darbą. Nereikia nė kalbėtis, kai matome vienas kito kūrybinius sąrėmius. Turbūt užmuščiau, jeigu tuo metu būčiau kamantinėjama, ar man skauda, ar labai skauda. Kūrybinių sąrėmių dienomis pasitaiko nekalbadienių, kai kuris nors iš mūsų staiga tarsi praranda ryšį su aplinka, kai erzina viskas, kas reikalauja dėmesio.

- Jaučiate grįžtamąjį ryšį iš savo laidų žiūrovų ir herojų?

E.Knispelis: Vertinimų yra visokių. Mane pasiekia teigiamas grįžtamasis ryšys. Niekada neskaitau interneto portalų komentarų ir pats nesu jų rašęs. Dar kai sovietmečiu studentaudamas pradėjau dirbti spaudoje, man paaiškino, kad į anoniminius laiškus neverta atsakyti. Jie dažniausiai nė neturi atgalinio adreso. Nėra teisinga TV laidos vedėjus tapatinti su tuo, kas rodoma tose laidose. Aš per 21 darbo TV metus rengiau ir vedžiau visokių laidų. Palangoje buvau dabar jau legendiniu vadinamo LNK realybės šou "Baras" vedėju.

P.Galkontaitė: Taip, yra grįžtamasis ryšys. Ir ne šiaip ryšys. Daugybė žmonių tiesiog atėjo į mano gyvenimą, tapo bendrakeleiviais. Tų akimirkų, kurios buvo patirtos, neįmanoma pamiršti. Kasmet per savo gimtadienį sulaukiu sveikinimų iš Gruzijos, Armėnijos, Urugvajaus, Izraelio, Argentinos, Rusijos. Sveikina žmonės, kurie nėra mano giminės, bet tapo draugais vien dėl to, kad mus suvienijo jų artimųjų paieškų istorijos. Nemąstau apie grįžtamąjį ryšį - tiesiog jaučiuosi dėkinga likimui, kad suteikė galimybę man tai daryti.

- Egidijau, parašėte knygą "Įvykiai, sukrėtę Lietuvą". Palmira, esate išleidusi knygą "Atleisk. Pasmerkta populiarumui". Galima tikėtis jų tęsinių?

E.Knispelis: Galima tikėtis. Tęsinį, kurio iki šiol laukia leidykla, aš nukėliau į geresnius laikus. Mąstau apie kitokią knygą. "Beprotiškų, bet kultūringai prasidėjusių vakarų leidimo scenarijai." Čia - kodinis pavadinimas. Aš jau turiu ją. Liko tik užrašyti.

P.Galkontaitė: Tęsinio nebus. Ši knyga - tarsi paminklas tam, kas buvo nuveikta per keliolika metų. Viena draugė, su mano darbu neturinti nieko bendra, perskaičiusi "Atleisk. Pasmerkta populiarumui" pasakė, kad ją turėtų studijuoti tiek verslininkai, tiek pedagogai, tiek politikai. Aš į nieką nepretenduoju. Rašiau tai, kas rašėsi. O dėl ateities? Noriu rašyti. Galvoje knibžda minčių, tik vis trūksta laiko.

- Egidijau, esate liuteronas. Palmira, jūs - katalikė. Diskutuojate apie religiją?

E.Knispelis: Apie tikėjimą ir religiją nesikalbame.

P.Galkontaitė: Jeigu ieškotume priežasčių susipykti, gal ir diskutuotume. Tradicine prasme aš nesu tikinti. Tikiu evoliucija. Tikiu sąžine, tikiu Dievu širdyje, o ne dausose. Tikiu, kad žmogaus atsiradimas pasaulyje yra atsitiktinumas. Sudygstame kaip kokio javo sėkla ir augame, kol mūsų nenutreškia ar nenušienauja. Tačiau žmogus - toks padaras, kuris nuolat ieško prasmės. Jis nori tikėti, kad ne šiaip sau atėjo į šį pasaulį, o turi savo paskirtį. Perdėtas prasmės ieškojimas kliudo tiesiog gyventi. Gyventi ir jausti, kad tas pats galėjimas gyventi, grožėtis, uosti, regėti ir yra prasmė.

- Kokios bus jūsų Kalėdos?

E.Knispelis: Kokios bus mūsų Kalėdos, papasakos Palmira. Ji, nors ir netikinti, tą šventę taip pat sureikšmina.

P.Galkontaitė: Štai ir šiemet pirmąją Kalėdų dieną būsiu tiesioginėje LRT transliacijoje. Sėdėsiu kaip dekoracija, nes to reikalauja mano sutartis su transliuotoju. Kita vertus, galiu guostis, kad būsiu priversta išvakarėse nepersivalgyti, nepersigerti. Antraip jokios šviesos ir grimas nepaslėps piktnaudžiavimo. Ne dėl to gailiuosi. Gailiuosi, kad netenku ramaus buvimo su šeima, su savais. Mums visiems to labai trūksta.

- Kandus Kalėdų nemėgstantis "Lietuvos žinių" žurnalistas, nuolat kritikuojantis TV laidas, gali tikėtis gauti dovanų iš Kalėdų Senelio?

E.Knispelis: Gali. Tokie, deja, kaip dažnai nutinka, gauna pačias geriausias dovanas. Kalėdų Senelis taip nori parodyti "netikėliams", kad gyvenimas ir pasakos užėmusios šiek tiek kitokią vietą, nei jie mano.

Tikiu metafiziniu Kalėdų Seneliu. Dovanų taip pat laukiu tokių, kokių nėra parduotuvėse. Visi suprantame, apie ką kalbu.

P.Galkontaitė: Ko nori? Pasidėsi dovaną - ją ir gausi. Aš nepriimu jokių kalėdinių dovanų iš anksto, avansu. Kaip ir gimtadienio dovanų. Patinka Kalėdų rytą rasti dovaną po egle. Net jeigu ir nebūtų kam jos dovanoti, kaip ponas Bynas pasidėčiau ją pati. O rytą, vos pramerkusi akis, lėkčiau su naktiniais prie eglės ir traukčiau, išrišinėčiau, išvyniočiau... Man patinka tikėti stebuklais. Patinka dovanoti stebuklus kitiems.

- Jau suplanavote, kur sutiksite Naujuosius?

E.Knispelis: Naujųjų nesureikšminu. Dar viena proga išgerti. Nieko daugiau. Žmonai ir vaikams, kad tik švęsti... Buvome suplanavę iš karto po Kalėdų automobiliu važiuoti į Slovakijos Poprado terminių vandenų maudykles po atviru dangumi netoli Aukštųjų Tatrų. Žiema, karštas vanduo, aplink - kalnai... Atrodė romantiškai, bet atšaukėme viešbučio rezervaciją. Nevažiuosime dėl pablogėjusių orų kelionėms automobiliu. Pūga ar plikšala - ne pats geriausias metas važiuoti tūkstantį kilometrų. Dar nenutarėme, ką veiksime per ilgąsias švenčių dienas. Tikriausiai mūsų lauks sodyba, pirtis ir lygumų slidės. Tai - taip pat neblogai.

P.Galkontaitė: Jeigu atvirai, aš labiausiai noriu gamtos. Tokios laukinės. Neprognozuojamos. Mano tikslas - lygumų slidės, mūsų užpustytas kaimas, pirtelė su sniegu ir karštas vynas po jos.

Ko tikiuosi iš Naujųjų?.. O ko žmonės iš jų tikisi? Jeigu nieko nesitikėtų, gal nebūtų ir tų pačių Naujųjų metų sutikimų. Tie sutikimai prasidėjo tada, kai žmonės ištransliavo viltį. Tą - patį progresyviausią, patį kvailiausią, patį naiviausią, patį kūrybingiausią ir patį gyvybingiausią - būdą išlikti.

- Geriausias šių metų įvykis. Koks jis?

E.Knispelis: Turiu pagalvoti... Tai - irgi atsakymas. Negaliu išskirti nė vieno.

P.Galkontaitė: Geriausias ar reikšmingiausias? Geriausias - nebūtinai reikšmingiausias. Įvykiai matuojami patirtimi. Šie metai man buvo labai reikšmingi. Net du lūžio taškai per vienus metus. Lūžio taškais vadinu įvykius, atsitikimus, kurie pakeičia judėjimo kryptį. Ne fizine prasme. Dvasine. Ezoterikai tikriausiai tai pavadintų karminiais metais. Aš vadinčiau praregėjimu. Skausmingu. Tačiau, matyt, būtinu. Praregėjimu, po kurio supranti, koks iš esmės esi vienas. Supranti, kad tai, ką apie tave mano tavo artimieji - net patys artimiausieji - toli gražu nesutampa su tuo, ką apie save galvoji pats. Išvada viena - nesusireikšminti. Nesistengti įtikti tam, kad patiktum.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"