TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Darius iš ateitininkų dinastijos

2010 08 16 0:00
Muzikuojantis inžinierius D.Polikaitis - aktyvus ateitininkas.
Nuotrauka: ©"Lietuvos žinios"

Čikagiškis Darius Polikaitis buvo atvykęs į Ateitininkų federacijos šimtmečio renginius, o su savo vadovaujamu kolektyvu - "Dainavos" ansamblio vyrų vienetu - koncertavo Kaune ir Vilniuje. Šįkart Lietuvoje paviešėjo savaitę. "Nesinori ilgai būti be šeimos", - paaiškino jis.

"Pernai su žmona ir trimis vaikais praleidome čia tris puikias savaites, dalyvavome Dainų šventėje." Ir žmona Lidija, ir trys atžalos - penkiolikmetis Kovas, trylikmetė Daina, dešimtmetis Vitas - visi ateitininkai.

Į ateitininkų šimtmečiui skirtą kongresą iš Amerikos buvo atvykę ir Dariaus tėvai: Juozas ir Irena Polikaičiai. "Abu gimę Lietuvoje, - pasakoja sūnus. - Tėvas užaugo Detroite, mama - Čikagoje. Susipažino garsiojoje ateitininkų stovykloje "Dainava". Tėvelis, chemijos inžinierius, ilgai ėjo Ateitininkų federacijos pirmininko pareigas. Mama - prancūzų kalbos mokytoja. Dabar jie pensininkai, bet dar labai aktyvūs lietuviškoje veikloje, ypač ateitininkų."

Natūralu, kad ateitininkai tėvai ir savo vaikus nukreipė į šią organizaciją. "Paūgėjęs, žinoma, pradedi mąstyti ir rinktis pats. Mano vertybiniam apsisprendimui didelę įtaką padarė ateitininkų Žiemos kursai (jie ir dabar yra), - prisipažino Darius, - padėjo ideologinius pagrindus. Likau ir lieku šioje organizacijoje, kadangi tai iš tiesų įprasmina mano gyvenimą. Todėl ir mano vaikai ateitininkai."

- Kas traukia vaikus į šią organizaciją?

- Visų pirma ten jie susieina su draugais. O paaugliai jau pradeda svarstyti apie gyvenimo sampratą, religijos prasmę, tautiškumą - visus ateitininkiškus principus. Ir jie į savo klausimus gauna atsakymus, mato pavyzdžius.

- Ateitininkai Šiaurės Amerikoje - ryškiausia lietuvių organizacija?

- Toli gražu ne vienintelė. Labai gražiai veikia lietuviai skautai. Taip pat yra "Lietuvos vyčiai", katalikų organizacija, įkurta antrosios bangos lietuvių. Yra ir kitų organizacijų, bet svarbiausios - ateitininkai ir skautai.

- Kokios asmenybės iš ateitininkų istorijos jus įkvepia?

- Labiausiai mums įstringa tie, kuriuos turėjome progą pažinti, kuriuos patys atsimename. Ryškiausias turbūt kunigas Stasys Yla, mano minėtų Žiemos kursų moksleiviams pradininkas. Ateitininkišką veiklą jis pradėjo Lietuvoje tarpukariu, kalėjo nacių koncentracijos stovykloje Štuthofe, po karo atvažiavo į Ameriką. Žiemos kursai daugybei jaunų žmonių padarė nuostabų įspūdį, paveikė ir pakeitė gyvenimą, nurodė tam tikras gaires. Tai daug daugiau, nei galėtų padaryti tėvai, nes paaugliams jie dažnai atrodo senamadiški. Kunigas S.Yla rūpinosi, kad jaunimas gyventų laimingai ir prasmingai. Nuostabi asmenybė. Taip pat didelį įspūdį moksleiviams darė vadovai studentai, savo pavyzdžiu rodantys, kaip idėjas, apie kurias kalbama, įgyvendinti praktiškai.

- O šiandieniai ateitininkų iškilieji Amerikoje?

- Šiandien irgi vyksta veikla, yra daug puikių žmonių, kurie vadovauja šiam sąjūdžiui. Visada sunku įvardyti savo meto iškiliuosius, turi praeiti daugiau laiko. Ateitininkams jaunučiams vadovauja Laima Aleksienė, moksleiviams - Dainė Quinn, aktyviai darbuojasi Rasa Kasniūnienė, Birutė Bublienė. Jos yra varomoji jėga, bet šalia jų yra daugybė žmonių, be kurių niekas nevyktų.

- Kiek jūsų aplinka amerikietiška, kiek lietuviška?

- Viskas priklauso nuo to, kur gyveni ir nuo tavo pasirinkimo. Aš gyvenu Čikagos apylinkėse, čia lietuviškos veiklos labai daug, o kitose vietovėse kitaip. Mano gyvenimas labai glaudžiai susijęs su lietuvybe. Ne tik per ateitininkus, bet ir dėl muzikinės veiklos - dirbu su dviem lietuvių chorais ir su "Dainavos" ansamblio vyrų vienetu. Repeticijos, koncertai, bendravimas. Vaikai šeštadieniais lanko lietuvišką mokyklą, šoka tautinių šokių grupėse, dainuoja choruose. Namie stengiamės kalbėti lietuviškai: ne tik vaikams reikia tai priminti, kartais jie patys tėvams primena. Na, o visas kasdienis gyvenimas - duonos uždirbimas, vaikų mokslas - viskas amerikietiška. Reikia pasakyti, kad yra lietuvių, kurie iš viso atsiriboja nuo lietuviškos veiklos ir lietuvių bendruomenės.

- Jūsų pagrindinis darbas nesusijęs su muzika?

- Esu inžinierius. O su lietuvių chorais ir dainininkais muzikuoju po darbo ir savaitgaliais. Aš laimingas, kad mano žmona labai mane palaiko, supranta tą mano norą ir gyvenimo pašaukimą. Gal ir gėda prisipažinti, bet jei namie kas sugenda, vaikai pirmiausia eina pas mamą, ne pas tėtį. Tik dėl kompiuterio jau į mane kreipiasi. Be tokio žmonos supratingumo mano muzikinė veikla nebūtų įmanoma.

- Kelionė į Lietuvą - atostogų sąskaita?

- Tai įprastas dalykas, ne aš vienas taip darau. Jei nori aplankyti Lietuvą ir dalyvauti tokiuose reikšminguose renginiuose, turi paaukoti laisvas dienas. Pasakiau "paaukoti", bet iš tiesų tai nėra auka, nes taip malonu atvažiuoti, taip gera čia būti.

- Iš kur polinkis į muziką?

- Irgi nuo mažens. Dainuoti mėgo tėvai, aš mokiausi groti pianinu ir kitais instrumentais, dalyvavau visokioje muzikinėje veikloje. Gimnazijoje muzikavau gana rimtai. Buvo iškilęs klausimas, ką rinktis - muziką ar tiksliuosius mokslus. Pasirinkau pastaruosius, kadangi atrodė praktiškiau. Nuo muzikos niekada neatitolau: grojau, dainavau. Kai Čikagos lietuvių chorui "Dainava" prireikė naujo vadovo, pakvietė mane. Žinoma, sutikau, bet greit pajutau, ką reiškia chorvedybos patirties stygius. Mokiausi privačiai, graibsčiau žinias, kur tik galėjau, lankiau seminarus, pamažu išmokau.

- Koks jausmas stovint Vilniaus Vingio parke prieš tūkstantinį jungtinį Dainų šventės dalyvių chorą?

- Kai apie tai pasakoju kolegoms Amerikoje, jiems sunku suprasti ir patikėti, kad dainuoja tūkstantinė minia. Tikras malonumas, didelė garbė, nemaža atsakomybė. Jausmas nepakartojamas.

- Pristatykite "Dainavos" ansamblio vyrų vienetą.

- Esu lietuvių meno ansamblio "Dainava" dirigentas. Iš tikrųjų tai choras. Jis susibūrė 1945 metais Vokietijoje. Ansambliu pavadintas todėl, kad iš pradžių dar buvo ir šokėjų, ir instrumentininkų. Vėliau kolektyvas persikėlė į Čikagą, nes į ten persikraustė jo nariai. Nubyrėjo šokėjai ir instrumentininkai, bet žodis "ansamblis" liko kaip praeities atminimas.

Mūsų vienetas išaugo iš to choro. Keli choristai prieš vieną studentų ateitininkų vakaronę paprašė manęs padėti parengti kelias dainas. Tai buvo prieš 15 metų. Padainavome ir, sulaukę didelio pasisekimo, nusprendėme tęsti. Pasivadinome "Dainavos" ansamblio vyrų oktetu. Vėliau keli nariai išvyko iš Čikagos. "Vienetas" reiškia vieningą grupę. Dabar esame šešiese: penki dainininkai ir akompaniatorius. Trys broliai Polikaičiai: Audrius, Marius ir aš. Ir draugai: Kastytis Šoliūnas ir Liudas Landsbergis. Mus sieja panašus požiūris į gyvenimą - visi esame ateitininkai - ir muzika. Visų pirma mes - draugai, o jau po to - dainuojanti grupė.

- Kaip renkatės repertuarą?

- Didžiuojamės, kad mūsų repertuaras įvairus. Jis tradicinis lietuviškas. Bandome visko po truputėlį. Tai liaudies dainos, Lietuvos tarpukario, lietuvių išeivių ir dabartinių lietuvių kompozitorių kūriniai. Kiekvieną kartą atvykęs į Lietuvą bendrauju su kompozitoriais, chorvedžiais, tad parsivežu daug muzikos. Kai ką sukuriu aš, kai ką imame iš dabartinių užsienio lietuvių dainų kūrėjų, pavyzdžiui, torontiškio Edžio Punkrio. Yra klasikinės muzikos - Antonino Dvorako "Penkios dainos vyrų chorui lietuvių liaudies dainų tekstais". Jos parašytos čekiškai, bet mes dainuojame lietuviškai. Tradiciją mėgstančiai publikai labiau prie širdies liaudies dainų aranžuotės, tautinių motyvų dainos, jaunesniems - pop ir roko aranžuotės.

- Kaip dažnai koncertuojate?

- Kelis sykius per metus. Kartais esame kviečiami trumpai programai kokia nors proga (5-6 dainos), kartais surengiame iki dviejų valandų trunkančius koncertus. Ateinantį spalį dainuosime lietuviams Detroite, lapkritį - Filadelfijoje.

- Palaikote ryšius su trečiabangiais?

- Mūsų chore dainuoja įvairių kartų ir bangų žmonės. Visi drauge. Mano nuostata tokia - mums ypač svarbu bendrauti. Negaliu pasakyti, kad visi taip mano. Teisybė, lengviau bendrauti su tais, su kuriais užaugai, arba su tais, su kuriais atvažiavai iš toli. Kartais nebūna lengva, bet, man regis, reikia labai pasistengti, o pasistengus, suprantant vieniems kitus, bendravimas vyksta natūraliai. Nemažai trečiabangių yra kaip reikiant įsijungę į ateitininkų veiklą.

- Sakėte, būnant Lietuvoje širdis džiaugiasi, bet galbūt dėl ko nors ir skauda?

- Koks susidarys Lietuvos vaizdas, priklauso ir nuo to, su kuo bendrauji. Aš laimingas, kad turiu progą bendrauti su puikiais, šviesiais žmonėmis: ateitininkais, chorvedžiais - jaučiu šilumą, pagarbą. Dar nebuvo taip, kad grįžčiau iš Lietuvos nepatenkintas ar prastai nusiteikęs.

Žinoma, blogybių yra. Lengva atsistoti ir kritikuoti, bet gal tu nesupranti, kodėl būtent taip viskas susiklostė, kadangi neturi tos patirties, nes negyvenai čia. Visur yra visokių problemų, Amerikoje taip pat. Normalu. Tai mūsų, žmonių, darbas - gerinti pasaulį. Mūsų pareiga. Tai darydamas jautiesi gyvenąs prasmingai.

Trumpai

Darius Polikaitis gimė Čikagoje. Nuo 1988 metų vadovauja Lietuvių meno ansambliui (chorui) "Dainava". 1995 metais įsteigė Palaimintojo Jurgio Matulaičio misijos vaikų chorą "Vyturys". Taip pat vadovauja "Dainavos" ansamblio vyrų vienetui. Dirigavo dainų šventėse Lietuvoje 1994, 1998, 2003 metais, Tūkstantmečio dainų šventėje 2009 metais. 2006 ir 2010 metų Šiaurės Amerikos lietuvių dainų švenčių kūrybinių komitetų narys. 1997 metais apdovanotas JAV lietuvių bendruomenės Kultūros tarybos premija. Amerikos chorvedžių asociacijos narys.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"