TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Daug kaukių, daug veidų

2007 10 11 0:00
Nuotrauka: © "Lietuvos žinios"

Artūras Paulauskas dar prieš dešimtmetį vadintas "žmogumi iš niekur". Dabar tai vienas ryškiausių politikos veikėjų. Tik žmogiškosios savybės, kaip ir kai kurie biografijos faktai, slepiami po devyniais užraktais.

Kovotojas su nusikalstamu pasauliu, vos netapęs Kauno mafijos auka. Žmogus, sukilęs prieš sistemą, ir dėl to sektas savo valstybės institucijų sukurtų žinybų. Veikėjas, labiau nei pinigų trokštantis garbės. Politikas, ne kartą išsižadėjęs partnerių dėl geresnių pasiūlymų. Pilkasis valstybės kardinolas, tampantis visų teisėsaugos institucijų ir ypač slaptųjų tarnybų virveles ir taip manipuliuojantis savo oponentais ir sąjungininkais. Visa tai kalbama apie Naujosios sąjungos vadovą Artūrą Paulauską. Prieš metus netekusį Seimo pirmininko posto. Po metų jau trečią kartą stosiantį į varžybas dėl šalies prezidento vardo.

Moterų apsuptyje

Prieš dešimtmetį A.Paulauskas šypsojosi visuose laikraščiuose ir televizijų ekranuose. Jaunas, energingas, dailus. Dažnai tapatinamas su legendiniu Amerikos Valstijų prezidentu Johnu F.Kenedy.

Turbūt ne atsitiktinai nemažą jo komandos dalį visuomet sudarydavo moterys, už A.Paulauską stodavusios mūru. Dabar jų praktiškai neliko. Prieš metus pasitraukė ištikimiausia bendražygė dar iš prokuratūros laikų Rima Pumputienė, po Seime kilusio kanceliarijos skandalo laukusi, bet, kaip pasakojama, taip ir neišgirdusi ją ginančių savo lyderio žodžių.

Šalia Naujosios sąjungos vadovo nebeliko ir pirmosios į Seimą deleguotos partijos atstovės Vidos Stasiūnaitės, nebematyti 2002-ųjų prezidento rinkimų kampanijai dirigavusios Rasos Razgaitienės, pas "darbiečius" išėjo Dangutė Mikutienė.

"Artūras nebrangina žmonių. Dėl to iš Naujosios sąjungos pasitraukė daug jaunimo, kuris pasijuto neįvertintas", - kalbėjo D.Mikutienė.

V.Stasiūnaitė buvo dar kategoriškesnė. "Man tiesiog jo nebėra - tai praeitis", - tokiais žodžiais ji atsisakė kalbėti apie savo buvusį lyderį.

Už tai šalia A.Paulausko šypsosi beveik dvidešimčia metų jaunesnė Jolanta, 1994 metais tapusi oficialia antrąja žmona. "Su Artūru tikrai esame gyvenimo mėtyti ir vėtyti", - vienam moteriškam žurnalui ne taip seniai atviravo Jolanta Paulauskienė. Tai ji tikino, kad Artūras - visai kitoks žmogus, nei įprasta matyti viešai. Šiltesnis, nenustygstantis vietoje, mėgstantis aktyvias pramogas, o ypač - pirtį. Būtent jos kūrenimas, tvarkymas ir kita priežiūra yra mėgstamas politiko užsiėmimas.

Dar viena silpnybė - saldumynai. Nors jų, pasak J.Paulauskienės, vyras dabar jau atsisako. Ir reikalo imasi griežtai, kaip viso kito - priekaištauja saldainius kremtantiems savo vaikams. "Bet kai vieną kartą nuvažiavome pas jo tėvus ir jie papasakojo, koks Artūras buvo smaližius vaikystėje, tiesiog pradėjome juokauti - neklausykite jo, jis turbūt tiek vaikystėje prisivalgė, kad dabar nebenori", - pasakojo J.Paulauskienė.

Sutrumpinta biografija

Akivaizdu, kad pats A.Paulauskas linksta savo biografiją pradėti nuo 1990 metų. Būtent tada, pasiūlius Aukščiausiosios Tarybos pirmininkui Vytautui Landsbergiui, oficialiai vis dar sovietinės Lietuvos generalinio prokuroro pavaduotojas akimirksniu apsisprendė imtis vadovauti kuriamai Lietuvos generalinei prokuratūrai.

Žaibišką karjeros posūkį iš sovietinės sistemos į Nepriklausomos Lietuvos struktūras žymėjo taip pat greitai atėjęs populiarumas. Ne paslaptis, kad jį generalinis prokuroras "užsidirbo" asmeniškai teisme palaikydamas valstybinį kaltinimą garsiose nusikalstamo pasaulio autoritetų - Boriso Dekanidzės ir Henriko Daktaro - bylose. Tai kas, kad vėliau Generalinei prokuratūrai vadovavęs Kazys Pėdnyčia savo pirmtako veiksmus pavadino šou. Balai, 1997 metais labai pravertę per prezidento rinkimų kampaniją, jau buvo surinkti.

Kur kas šykščiau A.Paulauskas kalba apie savo gyvenimą iki Nepriklausomybės, kurį po studijų ženklino ne tik darbas įvairiose prokuratūrose, kaip nurodoma oficialiose politiko biografijose, bet ir tarnyba Lietuvos komunistų partijos Centro komitete. Paskutinė užuomina apie tai - 1997-aisiais išplatintoje kandidato į prezidentus biografijoje, kur užsimenama, kad A.Paulauskas "privalėjo pereiti partinio darbo "mokyklą" - kelis mėnesius dirbo LKP CK". Tačiau ir ten nerašoma, kad kandidatas dirbo ne bet kokiame, o LKP CK administracinių organų skyriuje, kuriam, kaip pasakojama, lenkėsi net visagalis KGB. Neužsimenama ir apie tai, kad iš Lietuvos komunistų bastiono jaunas teisininkas šoko tiesiai į sovietinės Lietuvos generalinio prokuroro pavaduotojo postą. Tą kėdę kontroliavo ir žmones į ją sodino Maskva.

Dar vienas staigus gyvenimo posūkis - 1997-ieji. Seimą valdantys konservatoriai griežtai atsisakė pritarti prezidento Algirdo Brazausko siūlymui dar kartą skirti A.Paulauską generaliniu prokuroru. Pasak jo paties, dėl bandymų išaiškinti šiai partijai grėsusias bylas. Pasak tuometinių konservatorių - dėl ekonominių-finansinių nusikaltimų dangstymo. Jaunas ir populiarus prokuroras pareiškė suksiantis į politiką.

Prezidentu A.Paulauskas taip ir netapo. Užtai, ilgai kalbėjęs apie nepartinių politikų pranašumus, 1998-aisiais įkūrė Naująją sąjungą. Nepaisant skandalingai to meto Lietuvoje skambėjusių akcijų - žygio po šalį prieš JAV kompanijos "Williams International" atėjimą į "Mažeikių naftą" ar anketų Lietuvos piliečiams, kuriose turėjo būti įvardyti jų bėdų kaltininkai - socialliberalai per 2000 metų rinkimus pateko į Seimą ir šešerius metus sugebėjo išsilaikyti valdžioje. Tada garsiai prabilta apie A.Paulausko ryšius ir įtaką teisėsaugininkams, disponuojantiems įdomia informacija.

Dabar A.Paulauskas - vienos iš daugelio opozicinių Seimo partijų vadovas. Jo bandymai suburti opozicines partijas į centristinę jėgą - kol kas nesėkmingi. Kalbama, dėl paties A.Paulausko ambicijų užimti lyderio poziciją. Ir dėl to, kad per dešimtmetį politikoje sąjungininkų A.Paulauskas taip ir nesusirado. Užtai priešininkų - apsčiai.

Politikas per naktį

- Daugelio žmonių sąmonėje Jūs politiku tapote per vieną naktį, kai dar eidamas generalinio prokuroro pavaduotojo pareigas pareiškėte sieksiąs Lietuvos prezidento posto?

- Iš tikrųjų pamatus tam paklojau 1990-aisiais, sutikdamas užimti Lietuvos generalinio prokuroro postą. Buvau įmestas į politikos sūkurį, kaip ir daugelis to meto Aukščiausiosios Tarybos deputatų, kaip ir diduma Lietuvos žmonių, kurie vėliau pasirinko politiką.

1997-aisiais supratau, kad šalies situacija stipriai blogėja: tuo metu rinkimus laimėję konservatoriai visiškai nesuvokė nei demokratijos, nei valstybės valdymo principų. Negalėjau taikstytis su tokia situacija ir nusprendžiau tapti aktyviu politiku.

- Pasukti iš teisėsaugos į politiką reikia tam tikro pasirengimo.

- O ką, iš Konservatorijos pasukti lengviau? Teisėsaugoje, manau, yra didesnis pasirengimas, bent jau mes politinių teorijų istorijos mokėmės. Ir žinojome, kas yra teisė ir kas yra valstybė.

- Nepaisant visų žinių, jums vis tiek teko pasitelkti į komandą atėjusius psichologus?

- Nemanau, kad psichologai galėjo padėti. Tam tikras mano charakteris ir veikimo būdas buvo suformuoti teisėsaugos sistemoje.

Tiesiog kiekvienam pradedančiam politikui reikia išmokti kalbėti, bendrauti, elgtis su žurnalistais. Viso to aš mokiausi. Tuo metu, nuo balandžio iki gruodžio, man reikėjo išeiti daug mokyklų. Su ekspertais užsidarydavom po dvi ar tris dienas ir ginčydavomės.

- Viename interviu jūsų žmona pasakojo, kad tuo lakotarpiu vertėtės labai sunkiai. Iš kur gavote pradinių lėšų kelionėms, konsultantams?

- Mano žmona negalėjo to sakyti. Mes negyvenome kartu. Ir apie mano lėšas ji negalėjo žinoti.

- Turiu omenyje dabartinę žmoną Jolantą Paulauskienę.

- Iš tikrųjų prokuratūrą palikau su išeitine pašalpa, buvau pradėjęs statytis namą, kitų pajamų šaltinių neturėjau. Lėšų kampanijai gavau iš tų pačių verslo žmonių. Daug žmonių komandoje dirbo apskritai be atlyginimo.

- Atrodo, su rėmėjais jums labai pasisekė. Kai kurie jų atėjo iš paties prezidento Algirdo Brazausko pašonės, pavyzdžiui, buvęs jo patarėjas Albinas Buzūnas, paaukojęs tiems laikams milžinišką 125 tūkst. litų sumą?

- Jis buvo vienas tų, kurie atėjo, rėmė. Buvo daug rėmėjų, nemažos sumos susidarė per visą rinkimų kampaniją - jos siekė milijonus.

- Ar visi rėmėjai buvo tokie geranoriški? Pavyzdžiui, apie jūsų bendražygį G.Jakavonį kalbėta, kad jis parėmė jus už "pagalbą" sprogmenų byloje, grėsusioje rimtais nemalonumais?

- Tuo metu, kai dirbau Varėnos prokuratūroje, apie politinę karjerą ir rinkimus tikrai nesvarsčiau. Ir kaip suprasti - padėjau G.Jakavoniui? Klausimas buvo išspręstas taip, kaip tuo metu įstatymai numatė. Šiais laikais jis apskritai būtų įvardytas kaip rezistentas, o ne persekiojamasis. Ir jūs man kitaip uždavinėtumėte klausimus.

Nepartinis komunistas

- Jūsų karjeroje buvo daug posūkių. Kai kurie jų, pavyzdžiui, darbas Komunistų partijos Centro komitete, oficialiuosiuose jūsų biografijos aprašymuose apskritai neatsispindi?

- Visi žino, kam čia kartoti kiekvieną dieną?

- Kitus faktus kartojate mielai.

- Buvo įvairių prokuratūrų, buvo Centro komitetas.

- Iš ten padarėte gražų šuolį - tiesiai į LTSR generalinio prokuroro pavaduotojo kėdę?

- Taip. Jei būtų kitaip, į tą postą būčiau nuėjęs iš rajono prokuratūros.

- Ar iš rajono prokuratūros dažnai kviesdavo dirbti į CK?

- Nežinau, nesidomėjau.

- Kaip į CK patekote jūs?

- Pakvietė. Tuo metu jiems reikėjo specialisto, nepartinio, kaip suprantu. Reikėjo žmonių, kurie šiek tiek išmanė teisę.

- Argi jūs buvote nepartinis?

- Ne, buvau partinis, bet praktiškai nedalyvaudavau niekur. Mūsų partinė organizacija Varėnoje nebuvo aktyvi.

- Ir neaktyvų komunistą aukščiausioji partijos vadovybė pasikvietė į Centro komitetą?

- Praktiškai tikrai partinio darbo nedirbome. Aš įsivaizduoju, kad mane į CK pasiūlė prokuratūros vadovai. Jie manė, kad jeigu bus paskirtas koks nors partinis darbuotojas, jis nesupras nei prokuratūros darbo specifikos, nei teiks jiems tam tikros paramos.

- Į viešumą yra iškilusi 1975 metais datuojama sveikatos patikrinimo pažyma, galėjusi atverti jums KGB duris. Bandėte patekti į KGB struktūras?

- Baigiant VU Teisės fakultetą, buvo teikiami oficialūs paskyrimai - į KGB, į MVD, į prokuratūrą, į teismus. Visi absolventai prieš tai turėdavo praeiti medicininį patikrinimą. Poliklinika buvo viena.

Beje, aš nemačiau pačios medikų išvados, kad dėl sveikatos esąs netinkamas tarnybai. Ji tik paskui pradėjo klaidžioti. Man neįdomu, kokia tai buvo išvada, nes nesiruošiau ten dirbti.

- Jums, turinčiam tėvą KGB papulkininkį, logiška būtų buvę pasekti jo pėdomis.

- Jis man ir patarė ten neiti.

Kita vertus, man patarėjų nereikia. Tą, ką žinau, pats nusprendžiu.

- Net jei tai - tėvas?

- Man patarėjų nereikia. Aš žinau tai, ką išmanau. O ko neišmanau - paklausiu. Bet teisėje man patarėjų nereikia.

Kovoti už save

- Biografijoje minite baigęs Šiaulių vidurinę mokyklą. Bet mokyklų jūsų gyvenime buvo kur kas daugiau?

- Mokiausi penkiose mokyklose, visą laiką važinėjome. Gimiau Vilniuje, o mokiausi Telšiuose, Tauragėje, Šiauliuose - daug kur. Tai buvo susiję su tėvo darbu. Praktiškai visą vaikystę ir jaunystę praleidau Žemaitijoje.

Iš tikrųjų, atėjus į naują mokyklą, reikėdavo išsikovoti autoritetą, niekas jo taip nesuteikdavo. Reikėdavo ir pasimušti, įrodyti savo teisybę ir žiniomis, ir kitomis priemonėmis.

Nebuvau mokytojams patogus ir mėgstamas vaikas. Nepatikdavau, kai bandydavo įsprausti į kokius nors rėmus. Bet ką reikėdavo, padarydavau. Atsimenu, kai mama bardavo už blogą pažymį, sakydavau, jog kai reikia, gaunu gerą.

- Tai nesutrukdė įstoti į prestižinį Teisės fakultetą?

- Konkursas tikrai buvo didelis, bet aš išlaikiau egzaminus vienais penketais. Kai reikėjo - išmokau.

- Neteko girdėti, kad viešumoje kas nors būtų gyręsis buvęs jūsų kurso draugas universitete. Ar nepalaikote su bendramoksliais ryšių?

- Esu iš tų žmonių, kurie mažai laiko skiria draugams, draugijai. Visą laiką - darbas, pareiga, prisiplanuoji įvairių dalykų. Ypač žmona Jolanta visą laiką primena - tu nenueini, nesusitinki. Ne todėl, kad didžiuočiausi. Tiesiog visada atrodė, kad reikia kuo daugiau padaryti, pasiekti. Prisiplanuoji pats sau darbų, o paskui kitąkart nesupranti - kodėl? Manau, tai dar galima pataisyti.

Idėjų virsmas

- Esate individualistas? Ar tai turėjo įtakos jūsų pirmosioms politinėms kalboms, kai tvirtinote, kad į politiką Lietuvoje turi eiti partiniais ryšiais nesusaistyti žmonės?

- Dabar, pats būdamas partijos vadovas, taip nekalbu ir nemanau. Tuo metu partijos irgi nebuvo populiarios. Kaip matėme, žmonės prezidentu išrinko Valdą Adamkų, kuris irgi buvo nepartinis. Man atrodė, kad aš nesu partijos žmogus, ir manęs niekas nevaldys. Dabar kitaip manau.

Tarp kitko, jei mane pirmą kartą būtų išrinkę prezidentu, būčiau susidūręs su daugeliu problemų. Visai kitaip, jeigu dabar nueičiau į prezidentūrą - būčiau turbūt 10 kartų stipresnis tam poste kaip žmogus ir kaip politikas.

- Apie jus kalbama, kad Naujoji sąjunga yra vieno žmogaus - A.Paulausko - partija.

- Mes priešų gana daug turime. Bet esu jau tokio amžiaus ir tokio patyrimo, kad man nelabai įdomu, ką kiti rašo ir galvoja, jeigu žinau, kad tai netiesa. Manęs tai nejaudina.

- Net kai kurie jūsų partijos kolegos pabrėžia, kad A.Paulauskas yra autoritaras ir nepripažįsta savo klaidų.

- Aš vienintelis, kuris dar pripažįsta klaidas. Tarp politikų ir tarp vadovų. Net per mūsų pokalbį du kartus pripažinau, kad man būtų sunku. Nesu užsispyręs. Bet ten, kur aš teisus, laikausi savo nuostatų.

- Po nesėkmingų pastarųjų savivaldos rinkimų, po prasto pasirodymo 2002-ųjų prezidento rinkimuose buvo svarstymų, kad jums derėtų pasitraukti iš Naujosios sąjungos pirmininko posto. Jūs to nepadarėte.

- Ne, to aš nesvarsčiau. Manau, kad dar ne viską padariau.

Gaudė ir šaudė

- Rengdamasis 1997-ųjų prezidento rinkimams ėmėtės žygių, kurie politikoje nedalyvavusiam žmogui turėjo būti gana sudėtingi: išvažiavote vizitų į Jungtines Amerikos Valstijas ir Rusiją?

- Reikėjo parodyti, jog man nesvetimi tarptautiniai ryšiai. Į JAV važiavau ten gyvenančių lietuvių pakviestas, jie ir organizavo vizitą.

O susitikimas su Rusijos bankininkais yra blefas. Mane pakvietė į vieną konferenciją - dabar net nepamenu, kokią, apie Maskvos investicijų plėtrą, ekonomiką. Nepamenu... Žinoma, po to, nes pas mus bet koks pažiūrėjimas į Rusiją prilyginamas išdavystei, buvo priminta ir tėvas, ir kiti dalykai. O mes prisiminkime, kokia buvo rinkimų kampanija, prisiminkime, kad buvo net sukurtas specialus sekimo skyrius (1997 metais tiek A.Paulauskas, tiek prezidentas A.Brazauskas viešai tvirtino, kad yra sekami valstybės institucijų sukurtų padalinių, tačiau neinicijavo oficialaus tyrimo - aut.). Šiandien tai būtų votergeitai, skandalai, bet tada tyliai viskas buvo numarinta, sekimo skyrius panaikintas, ir mano priešininkas - taip pat pralaimėjęs - neapsibarstė galvos pelenais.

Be abejo, kiekvienas mano vizitas buvo priešiškai sutinkamas, net konkuruota, kas daugiau pasityčios ar įžeis. Perėjau per visa tai. Bet nieko nesigailiu. Manau, kad tai sutvirtina žmones.

Man iš viso nepriimtina pozicija, kai žmogus bando save vaizduoti nuskriaustu ar pažemintu. Aš niekada nenoriu atsidurti tokiame vaidmenyje. Atvirkščiai, kitą kartą man sako - tu gi gali suvaidinti, bet aš nenoriu toks būti. Aš - atvirkščiai, sakau - ačiū, bet aš dar nesusitaikiau.

- Skaitant 1997-ųjų spaudą, susidaro įspūdis, kad A.Paulauskas - tarsi iš niekur atsiradęs kandidatas, lydimas ne apsaugos, bet bičiulių, kurie jį saugo ginkluoti iki dantų?

- Gerai, tada paaiškinkite, kam kurti specialų skyrių prie Vidaus reikalų ministerijos sekti mane? Tie žmonės irgi buvo ginkluoti. Man buvo pasakyta, kad ir avarija gali įvykti. Be abejo, ėmiausi saugos priemonių. Bet su kuo aš važiavau? Su savo draugais. Su A.Korolkovu, kuris lydėjo mane po visą Lietuvą, su kitais.

Mus sekė. Nuolatos! Kiek kartų apgaudavome seklius... Kartą važiavome į susitikimą miške. Na, ne miške, bet ten buvo sodyba. Paklydome. O iš paskos mašina važiuoja. Jau nebeturime net kur apsisukti, esame siaurame miško keliuke. Jie, matyt, sekė dviem mašinomis, bet mes juos apgavome. Netyčia apgavome. Kadangi neturėjome kaip išsisukti.

- Jūs ir pats nevengėte eskaluoti skandalų, net ir pasibaigus rinkimų kampanijai. Prisiminkite: 1998 metais prašėtės pas prezidentą ir premjerą, žadėdamas informuoti apie kariuomenės rengiamą perversmą, netrukus viešai paskelbėte turįs duomenų, kad į jus norėję kėsintis Kauno nusikaltėliai.

- Naujosios sąjungos tarybos posėdyje mūsų partijos narys Julius Kazėnas (buvęs savanoris - aut.) informavo turįs duomenų iš karinės organizacijos, kad kažkas vyksta. Kadangi tai mums pasirodė rimtas pranešimas, taryba apsvarstė ir nutarė kreiptis bei pranešti prezidentui.

Kalbant apie grėsmes man - tai buvo ne informacija, o tikrai kėsinosi. Mes tada sėdėjome Sodų gatvėje (Vilniaus Sodų gatvėje buvo Naujosios sąjungos būstinė - aut.), ir praktiškai supratome, kad jau sumokėti pinigai tam žmogui, kuris tai turėjo įvykdyti. Iš pradžių situaciją savo jėgomis pradėjome tirti, vėliau pranešėme policijai.

- Tačiau pasikėsinimas į jus nebuvo įrodytas.

- Policijos paklauskite, kaip viskas baigėsi. Aš dabar neprisimenu. Bet pradžia buvo tikrai grėsminga.

Neslėpk - ir nebijosi

- Apie jus sklando daugybė mitų. Vienas jų - kad A.Paulauskas savo rankose laiko beveik visą Lietuvos teisėsaugą ir iš jos atstovų gauta informacija veikia oponentus?

- Aš dvidešimt metų dirbau prokuratūros sistemoje. Kaip jūs manote, praeinu nepasisveikinęs su tais žmonėmis? Manote, turiu bėgti į kitą gatvės pusę, bijodamas, kad kas nors parašys, jog esu pažįstamas?

- Bet gal toks žmogus iš bičiulių gali gauti informacijos, kuri labai praverčia politinėje kovoje?

- Visų pirma, kad žmogus ko nors bijotų, jis turi būti ką nors nuslėpęs. O jeigu jis nieko nenuslėpęs, jam nėra ko bijoti. Nei paulauskų, nei ivanauskų, nei ko kito. Jeigu jis yra kai ką nuslėpęs - be abejo, kada nors tai gali išlįsti.

- Per politinės karjeros metus bičiulių neįgijote. Ar ne todėl, kad A.Paulausko politinėje veikloje ryškėja ta pati linija - partneriai keičiami iš karto, kai tik kiti pasiūlo ką nors naudingesnio?

- Kalbant apie vadinamąją Naujosios politikos koaliciją (sudaryta po 2000 metų Seimo rinkimų, dirbo vos pusmetį. Koalicija griuvo socialliberalams susitarus su socialdemokratais dėl naujos koalicijos - aut.), paaiškėjo, kad su partneriais nelabai galima susitarti. Gal aš tada buvau jaunas politikas, galbūt šiandien kitaip elgčiausi. Dabar, pabuvęs politikoje, matau, kad nebūtina visada kategoriškai kirsti. Tada mes A.Brazauskui praktiškai davėme galimybę tapti premjeru. Ir būtume turbūt toliau dirbę, jeigu kita šalis nebūtų pasielgusi nepartneriškai.

- Kalbate apie 2006-uosius, kai, netekęs Seimo pirmininko posto, iš Vyriausybės atšaukėte savo ministrus ir sugriovėte valdančiąją koaliciją? Ar tai buvo valstybiškas žingsnis?

- Ar valstybiškas žingsnis buvo balsuoti už šuns pavežiojimą prieš Seimo pirmininką?

- Ar jūs savo asmenį tapatinate su visos Vyriausybės veikla?

- Su Vyriausybės nesieju, bet su savo partijos pozicija - sieju. Jeigu negerbiamas partijos pirmininkas, negerbiama ir partija. Jeigu manoma, kad pirmininką galima spardyti, įžeidinėti, ir visi turi tai toleruoti, aš manau, kad tai nedaro garbės tiems žmonėms, kurie taip elgiasi. Turi pagaliau skaičiuoti tokius dalykus.

- Kalbate apie prezidento postą. Jums tokie rinkimai būtų jau trečias kartas.

- Kuris nemeluoja.


A.Paulausko biografija glaudžiai susijusi su dviem Lietuvos politikos stulpais: ilgamečiu konservatorių vadovu Vytautu LANDSBERGIU, patikėjusiu jam Generalinę prokuratūrą, vėliau tapusiu griežtu kritiku, ir socialdemokratų lyderiu Algirdu BRAZAUSKU, kadaise vadinusiu A.Paulauską savo įpėdiniu, vėliau neslėpusiu nusivylimo.

V.LANDSBERGIS:

"A.Paulauską į politiką atvedė pinigai ir įtakos tinklai, taip pat komanda iš užsienio. Buvo išstudijuota lietuviška psichologija, taip sukurta legenda, ir visa tai paleista visuomenei vartoti. Tada buvo įdiegta mintis: "Eisime balsuoti už tą gražuolėlį."

Neabejoju, kad jis turi įtakos Lietuvos teisėsaugai, tik nežinau, ar totalinės - ar visiškai valdo prokurorus, ar ne. Bet, manau, kad bent Vilniaus visi prokurorai buvo jo "pastatytieji".

Manau, ši figūra padarys viską, kad būtų valdžioje. Jis - pirmiausia garbėtroška, kuriam gal net turto reikia mažiau, nei garbės."


A.BRAZAUSKAS:

"Neatsimenu, ar pareiškiau paramą A.Paulauskui 1997 metais, ar nepareiškiau. Bet jis atrodė patraukli asmenybė. Panašių asmenybių, tinkančių prezidento pareigoms, kaip aš įsivaizduoju, tuo metu nelabai buvo. Jis buvo jaunas, populiarus žmogus, mūsų Nepriklausomybės įtvirtinimo metu ėjo generalinio prokuroro pareigas, tada pasirodė labai ryžtingai, ir nematėme priežasčių, kad jis nebūtų prezidentu.

Apie vėlesnius laikus jau sunku kalbėti. Jis labai keistai nutraukė koalicinius ryšius su socialdemokratais, man tai nesuprantama iki šiol. Kodėl buvo taip padaryta, kodėl buvo atšaukti du ministrai? Manau, tai lėmė tam tikros ambicijos, kai jam nepasisekė išsilaikyti Seimo pirmininko poste."


Ferdinandas KAUZONAS, buvęs Seimo pirmininko patarėjas:

"Kelerius metus dirbdamas šalia A.Paulausko, jo taip ir nepažinau - nors maniau, kad pažįstu geriau už daugelį kitų. Jis tarsi užsidėjęs "kieto" žmogaus kaukę. Bet po ta kauke - labai daug žmogiškos šilumos, kurią tarsi gėdijamasi parodyti.

Gal tokią pozą A.Paulauskas pasirinko mokyklos laikais. Jis pakeitė daug mokyklų, ir, matyt, visur, kur mokėsi, buvo laikomas tokiu "viršininkėlių vaiku" - bent mamyčių sūnelių akimis, - kuriam reikėjo būti "kietam", kad įsitvirtintų. Juk ne paslaptis, kad mokytojai džiaugdavosi, kai A.Paulauskas pereidavo į kitą mokyklą.

Ta mokykloje prilipusi "kietuolio" kaukė laikosi iki šiol. Tarp artimesnių žmonių, kolegų ji nukrinta, bet kartais atrodo, kad ir tada - ne iki galo."


Arvydas JUOZAITIS, filosofas, diplomatas, buvęs A.Paulausko 1997 metų rinkimų štabo vadovas:

"A.Paulauską nutariau paremti, nes 1997 metų pradžioje ore tvyrojo politinės aklavietės tvaikas. Naujieji - 40-čiai politikai - nedygo, "grybiena" buvo labai silpna. Buvo akivaizdus pavojus, kad tautos skaldymo politika užtruks, jeigu prezidento rinkimuose niekas nesudarys rimtos konkurencijos konservatorių atstovui V.Landsbergiui.

Tuo metu supratau, kad buvęs generalinis prokuroras neturi jokios komandos, rėmėjų, kad jis remiasi vien pliku noru įeiti į politinio elito gretas. Vilties teikė ir tai, kad A.Paulauskas buvo pasiryžęs rizikuoti. Ir dar: ką tik buvo sutriuškinta nusikaltėlių "Vilniaus brigada", kurios bylą kuravo A.Paulauskas. Paremti jo naują iniciatyvą, nepalikti jo vienišo prieš nusikaltėlius ir negailestingai užmaršų politinį elitą atrodė garbinga. Teikė vilties ir ta aplinkybė, kad A.Paulauskas buvo tvirtai pasirengęs visą savo gyvenimą susieti vien su politika.

Po pirmojo rinkimų turo, triuškinamai įveikus konservatorių lyderį V.Landsbergį, A.Paulausko pozicija labai pakito. Jau anksčiau, vėlyvą rudenį, didžiulę įtaką jam ėmė daryti atsitiktiniai žmonės, laikini patarėjai (atsirado ir lietuvių išeivių "patarėjai", kurie iki tol rėmė tik konservatorius). Tai paskatino mane atitolti nuo A.Paulausko paskutinio - lemiamo - etapo metu."


Psichologijos daktaras, žmogaus studijų centro prezidentas Gintaras CHOMENTAUSKAS, dirbęs pirmajame A.Paulausko rinkimų štabe:

"Į savo komandą 1997 metais mane kvietė pats Artūras ir jo būsimojo rinkimų štabo žmonės. Esu kiek idealistas. Tada Lietuvoje, kaip ir šiandien, žmonės buvo pavargę nuo nesiliaujančių, nekonstruktyvių politikų intrigų ir rietenų, nebuvo girdėti aiškios ir patrauklios Lietuvos vizijos. Nebuvo ir ryžtingo, "neaplipusio" politiniais įsipareigojimais politiko. A.Paulauskas parodė savo tvirtą būdą kaip principingas prokuroras, ir kaip patriotas. Taigi jis man buvo patrauklus kaip asmuo, galintis įnešti šviežumo į politinį gyvenimą. Po kelių pokalbių su Artūru patikėjau, kad jo liberalūs, sutampantys su mano įsitikinimais siekiai yra geras pagrindas bendrai dirbti. Tai pasitvirtino.

Antras motyvas - grynai profesinis. Sukurti patrauklų politiko įvaizdį - įdomus uždavinys. Ypač, kai šis darbas - ne teorinis. Tai buvo reta "socialinės psichologijos laboratorija" žmonių psichologijai pažinti.

Dabar A.Paulausko, kaip politiko, įvaizdis pasikeitė. Norėtųsi, kad jis būtų ryškesnis. Tačiau mano, kaip specialisto, vertinimu, tai - stabilus ir moralus politikas."


"A.Paulausko pavyzdys Lietuvoje iliustruoja, kaip senoji komunistinė nomenklatūra prisitaiko prie naujų sąlygų. Akivaizdžios yra jos pastangos rasti ir iškelti politikus, kurie galėtų veikti atviresnėje demokratinėje visuomenėje, bet būtų nuoseklūs nomenklatūros interesų gynėjai. Nomenklatūros, kuri dabar pasivadino "naująją lyderių karta".

Pirmojo prezidento rinkimų turo lyderis A.Paulauskas atrodo esąs tas asmuo, kuriam padedant, senoji nomenklatūra tikisi apginti ir net padidinti savo privilegijas. KGB pulkininko sūnus, 44 metų A.Paulauskas, turintis glaudžių ryšių su buvusiu komunistų elitu, prisistato kaip naujosios kartos politikas."

Apžvalgininko Paulo Goble komentaras "Laisvosios Europos" radijui 1997 12 30.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"