TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Daugelis tabu - mokytojo kraujyje

2011 11 10 10:49

Mokytoja Irena Birutė Žmoginienė daugelį Baisogalos (Radviliškio r.) ir gretimų apylinkių jaunuolių išmokė chemijos ir biologijos. Ir ne tik šių disciplinų. Ji išmokė pagarbos kitam žmogui. 

Ką galima papasakoti apie mokytoją? Juk šios profesijos žmonės, atrodo, nenuveikia žygdarbių. Pedagogų kasdienybė gal net pilkesnė negu mūsų. Kasdienės pamokos, kasdien jų pradžią ir pabaigą pranešantis skambutis, krūvos vadovėlių ir sąsiuvinių, daugybė reikalavimų ir nurodymų, tarp kurių netrūksta lyg ir absurdiškų. Ir taip metai iš metų...

Jautrūs žmonės mokyklos metus neretai išgyvena sunkiai, būna, kai kurie nenori net prisiminti šio savo gyvenimo tarpsnio. Tad, kai pagalvoji, didelė ir prasminga atsakomybė patikėta pedagogams - jaunosios mūsų kartos mokytojams ir ugdytojams, o pasakojimų apie juos, apie jų dienas retai pasitaiko. Juo labiau - apie provincijos mokytojus. O juk jų - tūkstančiai.

Žvilgtelėkime į Baisogalos miestelyje gyvenančios mokytojos I.B.Žmoginienės gyvenimą. Tie, kurie ieško sukrėtimų, dirgiklių ir sensacijų, tegul nesivargina ir neskaito šio pasakojimo.

Baisogališkiai tikrai ne veltui gerbia šią moterį, yra išrinkę ją miestelio garbės piliete. Mokytoja I.B.Žmoginienė daugelį Baisogalos ir gretimų apylinkių jaunuolių išmokė chemijos bei biologijos. Ir ne tik. Svarbiausia - išmokė gerbti žmogų.

Padėka pavijo po 40 metų

"Dėkojame, kad kantriai skiepijote mūsų širdyse meilę knygai, žinioms, mokslui, puoselėjote neapykantą blogiui, vedėte gerumo keliu, mokėte nepaklysti gyvenimo kryžkelėse. Jūsų išminties ir rūpestingumo dėka mes suradome tiesų kelią į gyvenimą. Grinkiškio vidurinės mokyklos XXIV laidos abiturientai."

Šią padėką Baisogalos miestelio mokytoja I.B.Žmoginienė gavo vasarą, kai vyko buvusių Grinkiškio vidurinės mokyklos abiturientų susitikimas po 40 metų, ir pasidėjo knygų lentynoje. "Kai aplanko kolegos, pasigiriu: praėjo jau keturi dešimtmečiai nuo tada, kai tuos vaikus mokiau, o kokius žodžius parašė!" - džiaugiasi mokytoja.

Visada iškelta galva lyg Nefertitė, visada energinga ir pasirengusi padėti, kad ir kas tau atsitiktų, - tokia buvo ir liko mokytoja I.B.Žmoginienė. Jai jau per 70 metų ir į pamokas vaikščioti nebereikia, atrodo, galėtų ilsėtis, tačiau šios nedidukės moters energijos ir iš jos sklindančio įtaigumo dar dabar užtektų net labai padūkusiai klasei suvaldyti. Padarytų tai vienu žvilgsniu.

Mokslininkės karjeros atsisakė

I.B.Žmoginienė prisipažįsta mokytojos profesiją pasirinkusi beveik atsitiktinai. "Nuo mažens norėjau būti gydytoja. Lig šiol tebeturiu chirurgijos vadovėlį, kurį nusipirkau mokydamasi mokykloje. Bet mano teta, biologijos mokytoja, patarė: "Stok į biologijos ir chemijos specialybę, pasimokysi metus ir pereisi į mediciną", - prisimena Radviliškyje gimusi ir augusi moteris.

Taip ji ir padarė - įstojo į Vilniaus universitetą. Tačiau kai mokėsi dar pirmame kurse, mirė mama, kiek anksčiau - tėtis. "Svarsčiau, kaip reikės išgyventi, jei pasirinksiu kitą discipliną? Tokiems studentams vienus metus nemokėdavo stipendijos. Taip ir likau studijuoti chemiją ir biologiją", - pasakoja I.B.Žmoginienė.

Gyventi jai teko tik iš stipendijos. "Beliko gerai mokytis, kad ją gaučiau. Universitetą baigiau raudonu diplomu", - priduria pašnekovė.

Gabiai absolventei garsus gamtininkas profesorius Povilas Snarskis siūlė studijuoti genetiką aspirantūroje Maskvoje, tačiau ši atsisakė, nes būtų tekę dar keletą metų skursti iš stipendijos. Ji buvo kviečiama dirbti ir Lietuvos gyvulininkystės mokslinio tyrimo institute Baisogaloje.

Tačiau Valstybinė plano komisija, kuri sovietmečiu privaloma tvarka siųsdavo absolventus į paskyrimo vietas, nurodė jaunajai chemikei ir biologei mokytojauti Radviliškio rajono Grinkiškio vidurinėje mokykloje (dabar - Grinkiškio Jono Poderio vidurinė mokykla).

Svajonė būti gydytoja neišsipildė, tačiau I.B.Žmoginienė dėl to tarsi ir neišgyvena. "Biologija, chemija turi daug bendra su medicina, net kai kuriuos egzaminus kartu su medikais pas tuos pačius profesorius laikėme. Ir dabar su daktarais beveik kaip lygi su lygiais kalbuosi, turiu draugų medikų. Aišku, lotyniškus terminus užmiršau, bet šiaip esu pati sau gydytoja, tai vienokio, tai kitokio vaisto pasiskiriu. Jeigu vaistinėje be recepto neduoda, nueinu pas draugus gydytojus ir sakau: "Išrašyk man štai to", - juokiasi mokytoja.

Svarbiausia - tiesa

Į mažą ir nuošalų Grinkiškio miestelį, nuo kurio iki rajono centro - maždaug pusšimtis kilometrų, mokytoja atvažiavo būdama 24-erių. "Ir įstrigau čia. Ištekėjau, vienas vaikas, kitas, be to, netrukus prikalbino būti mokyklos direktore", - prisipažįsta pedagogė.

Ji ir šiandien prisimena pirmąjį posėdį, kuriam turėjo vadovauti jau kaip mokyklos vadovė. "Kai kurie mokytojai gerokai vyresni už mane, o aš ne tik jauna, bet ir nepratusi nurodinėti. Kaip išlikti ramiai? Sumaniau: išgersiu raminamųjų vaistų! Prarijau tabletę ir nuėjau į posėdį. Netrukus matau - prieš mane sėdintys mokytojai siūbuoja! Taip vaistai paveikė, juk buvau nepratusi. Pamaniau, nuvirsiu. Atsiprašiau, išėjau į koridorių. Pastovėjau, pavaikščiojau ir pasijutusi geriau grįžau", - dabar šypsodamasi prisimena mokytoja.

Panašus išbandymas nutiko tuomet valdžioje buvusios komunistų partijos rajono komiteto biure. "Netrukus, kai mane "įsūdė" į tas pareigas, rajono švietimo skyrius patikrino, kaip mūsų mokykloje atliekamas ateistinis darbas. Išdalijo vaikams anketas, šie ir prisipažino jose, kad lanko bažnyčią, tiki Dievą ir t. t. Gavau nurodymą atvykti į partijos rajono komiteto biuro posėdį, į kurį susirenka didžiausi rajono viršininkai. Ir šiandien puikiai prisimenu: susėdo vien pagyvenę vyrai, o aš - priešais juos. Vienas tų partinių perskaitė pranešimą, kaip Grinkiškio mokykloje blogai: ateistinio auklėjimo nėra, vaikai eina į bažnyčią, žodžiu, kritikos daug, visi smerkiamai žvelgia į mane, replikuoja. Neišlaikiusi pradėjau verkti. Ir kas išgelbėjo? Sunku net patikėti - tuometis rajono saugumo vadas! Jis pasakė: "Na, gal baikit tą jauną moterį kankinti." Biuras įrašė papeikimą ir paleido. Visi tais laikais gyvenome melu. Mokykloje buvo reikalaujama ateistinio auklėjimo, o namie juk visi švęsdavome Kalėdas, Velykas ir kitas religines šventes.

Prisimenu, jau atkūrus nepriklausomybę važiavau autobusu į turistinę kelionę. Prieš mane sėdėjo buvęs milicijos viršininkas ir dailės mokytoja. Tas milicininkas pradėjo pasakoti, kaip tarybiniais laikais buvo gerai - visi turėjo darbą, mažai kainavo dujos ir t. t. Mokytoja bandė ginčytis, bet nerado argumentų. Neištvėrusi įsiterpiau: "Jūs taikote ne tuos kriterijus. Aukštinate materialinę dalį užmiršdami, kas žmogui svarbiausia. Svarbiausia buvo ir yra tiesa. Juk mes tais laikais gyvenome melu. Dvejopą gyvenimą gyvenome", - pasakoja pašnekovė. - Kai prasidėjo Sąjūdis, Atgimimas, labai tam pritariau. Mano vyras buvo santūrus žmogus, jis perspėjo: "Negyvenk apimta euforijos. Daug kas už nepriklausomybę eina tik dėl turtų." Paskui paaiškėjo, kad vyras buvo teisus."

Užkoduoti draudimai

Po keliolikos metų I.B.Žmoginienė paliko Grinkiškio vidurinę mokyklą ir išvažiavo vadovauti Baisogalos kultūros namams. Šis miestelis šiek tiek didesnis už Grinkiškį ir tik už keliolikos kilometrų nuo buvusios darbovietės.

"Dėl nervinės įtampos pradėjo trikti širdies darbas. Teko gydytis ligoninėse, sanatorijose. Medikai pasakė: "Jei nori dar gyventi, keisk darbą." Be to, dukra ėmė lankyti Baisogalos muzikos mokyklą. Autobusu lydėdavau ją, vakare keliaudavome atgal į Grinkiškį. Kiek buvo galima šitaip vargti? Tad sužinojusi, kad laisva Baisogalos kultūros namų direktoriaus vieta, ilgai nesvarsčiau", - sako moteris.

Vadovauti kultūros namams irgi ryžtųsi ne kiekvienas - tam reikia didelio komunikabilumo, kantrybės, mokėjimo prikalbinti žmones atsiskleisti, parodyti savo meninius gebėjimus. Juk žinome, kokie lietuviai santūrus, užsisklendę, ypač provincijoje.

"Nebuvau nei dainininkė, nei šokėja, nei baigusi muzikos ar kitokios meno mokyklos, bet buvau vadybininkė. O dar pasimokiau kultūros darbuotojų kursuose, pasiskaičiau profesinės literatūros. Ir stvėriausi darbo. Kiti kultūros namų direktoriai patys šoko, patys dainavo ir vaidino, o aš nei šokau, nei dainavau, nei vaidinau. Tačiau mano paraginti kiti ir šoko, ir dainavo. Atgaivinome ir folkloro kolektyvų veiklą, įkūrėme "Žvangulio" kapelą, dramos bei kitokius kolektyvus", - vardija mokytoja.

Ir čia pat priduria - vis dėlto mokytojo profesija tarsi "įrėmina" visam gyvenimui. "Atvažiavau į respublikinį kultūros darbuotojų seminarą ir netrukus naujieji kolegos jau klausinėjo: "Turbūt esate buvusi mokytoja?" Mat jie elgėsi daug laisviau: pasisėdėjimai iki paryčių ir panašūs dalykai. O aš sau viso to neleisdavau, mums, mokytojams, matyt, daug kas jau kraujyje yra tabu", - mano pedagogė.

1990 metais ji neteko vyro Genadijaus - žuvo per automobilio avariją. "Tada jam ką tik buvo sukakę 50. Vyras, gimęs gegužės 13 dieną, prietaringai prisimindavo tą skaičių, jei tik kas nors nesisekdavo. Sakydavo, taip yra todėl, kad gimtadienis - tryliktąją. Prieš jubiliejų kalbėjo: "Norėčiau atšvęsti 50-metį - iškelkim puotą, pakvieskim gimines, draugus." Pamaniau, jetau, iš ko, juk mūsų algelės mažytės? Atkalbėjau, jubiliejų atšventėme kukliai. Ir praėjus 13 dienų po gimtadienio - avarija. Iki šiol graužiuosi: galbūt jis ką nors jautė, norėjo atsisveikinti su giminėmis ir draugais, paskutinį kartą pabūti su jais..." - pasakoja I.B.Žmoginienė.

Mokytoja toliau viena augino dukras. Edita dabar dirba Baisogaloje pradinių klasių mokytoja, Jolanta yra baigusi Šiaulių pedagoginio universiteto Dailės fakultetą ir gyvena Kaune. Užaugo ir trys anūkai.

Sėkmės receptas

I.B.Žmoginienė dvylika metų vadovavo Baisogalos kultūros namams, o 1987-aisiais vėl grįžo į mokyklą - į Baisogalos gimnaziją. Dar 20 metų dėstė čia chemiją.

"Mokytojo darbas traukė, be to, norėjau užsidirbti didesnę pensiją, o kultūros darbuotojo alga maža, - prisipažįsta pedagogė. - Kadangi buvau padariusi nemažą pertrauką, teko sėsti prie knygų. Juk negalėjau per pamokas ko nors nežinoti, jei mokiniai paklaustų. Juo labiau kad šioje gimnazijoje sustiprintas chemijos mokymas, o ir dėsčiau aukštesnėms klasėms." Jos mokiniai dalyvaudavo olimpiadose, yra pelnę įvairių prizų, kai kurie pasirinko biologijos ir chemijos studijas.

2007-aisiais mokytojai sukako 70 metų ir tada ji pasakė: "Pakaks." 45 metai darbo stažo - argi negana? Bet kur buvus nebuvus vis prisimena mokyklų metus. "Lengviausia man būdavo per pamokas. Ateidavau į jas tvirta, gerai pasirengusi. Iš pradžių vaikams būdavo nelengva, tačiau kai persilauždavo, sakydavo, kad įdomu", - teigia I.B.Žmoginienė.

Pasak pedagogės, nesvarbu, kiek žmogui metų, - reikia jį gerbti ir jis atsakys tuo pačiu. "Būdama jauna galbūt taip pat, kaip daugelis jaunų mokytojų, ne visada mokėjau parodyti vaikams pagarbą, tačiau ilgainiui supratau, jog tai būtina, - pabrėžia pašnekovė. - Niekada ne tik nemušdavau, bet nė nepaliesdavau nusižengusiųjų. Sykį kolegė patampė išdykaujančiam vaikui ausį. Nutaikiusi progą patariau jai: "Neliesk. Žodis, ir tas kerta..."

Pradėdama klasei pirmąją pamoką paaiškindavau savo principus. Pabrėždavau, kad kiekvienas žmogus yra išskirtinis, tik vieną kartą pasirodantis žemėje, todėl jį privalu gerbti. O pagarba turi būti abipusė: esu taip pat žmogus, tad jūs mane irgi turite gerbti. Tik šitaip gyvendami susišnekėsime, juk kalbantis daug ką galima išsiaiškinti ir padaryti. Vienas kitą suprasdavome, didelių problemų paskui nekildavo."

Mokytoja neslepia, kad jai labiausiai patinka energingi žmonės. "Baisogalos gimnazijoje mokiau smarkią klasę - 18 vaikinų ir 6 merginas. Visi už mane didesni, oho, kokie raumeningi. Išvažiavau kuriam laikui į kursus, grįžtu - kolegė dejuoja negalėjusi suvaldyti klasės, sako, daugiau kojos ten nekelsianti. Negalėjau atsistebėti: juk jie tokie puikūs - gyvybingi, imlūs.

Vaikai gali būti ir išdykę, ir ką nors iškrėsti, bet svarbiausia, kad būtų motyvuoti, norintys dirbti, gyvybingi. Tokiems turi duoti daug tinkamų žinių, nes jie labai imlūs. O jei mokytojas nelabai turi ką duoti, nepasirengęs mokyti, mokiniai jį tiesiog "suvalgys", - perspėja pedagogė.

Kaip atsikratyti kyšio

I.B.Žmoginienė labai nemėgo nusirašinėtojų. "Papasakosiu apie bene paskutinį mano "špargalkininką", kuris mėgindavo nusirašyti kontrolinius darbus. Pamačiusi prieidavau, brūkšt nubraukdavau ir įraitydavau dvejetą. Sykį palikau jį po pamokų ir pasakiau: "Baigiau universitetą be "špargalkių". Taip teks daryti ir tau. Dar kartą bandysi nusirašyti - išvarysiu iš klasės." Šitaip pasikalbėjome, o per kitą pamoką jis vėl nusirašinėja... Išvijau iš klasės. Išėjo verkdamas. Kitą dieną į mano namus atvažiavo to mokinio tėvai su kyšiu. "Pasiimkit, - sakau, - aš tikrai nekeisiu savo principų." Tačiau jie spruko palikę tą lauknešėlį.

Atsitokėjusi ėmiau svarstyti, kaip atsikratyti tos nelengvos dovanos. Turiu karutį, kuris sode praverčia. Pamaniau, įdėsiu ir nuvešiu. Bet ne - žema... Ir sugalvojau. Paskambinau mokiniui, pakviečiau ateiti į namus, parodžiau maišelį ir pasakiau: "Suprantu tavo tėvus, jie nori tau gero, bet aš pakankamai uždirbu. Imk tą dovaną ir parvežk namo. O jei nori su manimi mokytis, prašau, galiu pakonsultuoti nemokamai, tačiau neslapukauk, - mintimis į praeitį grįžta pašnekovė. - Vieną kitą kartą jis atėjo papildomai mokytis. Nors ir nedaug išmoko, vis dėlto parašiau ketvertuką - baigė mokyklą. Tačiau paskui, girdėjau, manęs nemėgo, nes priverčiau mokytis chemiją.

Ilgai dirbau, bet taip ir nesupratau, kodėl mokiniai baiminasi pasakyti mokytojui apie savo problemas - tarkim, kad nesupranta, nespėja? Negi mes kokie baisūnai? Žemesnėse klasėse, suprantu, gal nedrįsta, tačiau su vyresniais mokiniais juk kalbamės kaip lygūs su lygiais", - svarsto mokytoja.

Mokyklos tuštėja

Pedagogė stebisi, kad dabar ne tik moksleivių mažėja, bet ir jų noras mokytis. "Tarybiniais laikais visi vaikai buvo varu varomi į mokyklas. Šiandien jie irgi tarsi verčiami mokytis, tačiau dabartinio jaunimo motyvacija daug menkesnė negu anksčiau. Neseniai sutikau kolegę chemikę - guodėsi, jog labai daug vaikų nebenori mokytis. Tikriausiai turi įtakos Lietuvos žmonių nusivylimas valdžia, didėjanti emigracija. Be to, jaunimą nuo mokslų labai atitraukia kompiuteriai", - įsitikinusi pašnekovė.

Atsisveikindama ji pastveria nuo virtuvės stalo keletą didžiulių pomidorų, sukrečia į maišelį ir įbruka man: "Paimkit - pati užauginau savo darže." O paskui stipriai ir šiltai spusteli ranką.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"