TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

"Dėde Rygertai, jūs visiškai teisus"

2009 09 17 0:00
"Konservatorijoje pedagogai mus mokė mąstyti emociškai", - prisipažino emocingą interviu davęs aktorius J.Rygertas.
Nuotrauka: © "Lietuvos žinios"

Aktorius Juozas Rygertas įsitikinęs, kad būtent dabar laikas statyti Balio Sruogos "Kazimierą Sapiegą", rekviem žūstančiai Lietuvai.

Šiandien itin prasmingai suskambėtų Justino Marcinkevičiaus dramų trilogija. Vertėtų atsigręžti į tokius veikalus, kaip Vinco Krėvės "Skirgaila" ar B.Sruogos "Milžino paunksmė". Imtis "Kazimiero Sapiegos" J.Rygertas siūlė Nacionaliniam dramos teatrui, tačiau išgirdo kontrargumentų: "O kas vaidins? O kas eis žiūrėti?"

- Ne vienas jūsų kolega pasako: J.Rygertas - tai Don Kichotas. Kodėl tapatina su garsiojo miuziklo "Žmogus iš Lamančos" personažu?

- J.Rygertas - didelis svajotojas. Jis visą laiką svajoja apie teisingesnį, sąžiningesnį, padoresnį, pasiaukojantį gyvenimą, kad vieni kitiems mokėtume ne tik už paslaugas, bet gėriu už gėrį, grožiu už grožį, teisingumu už teisingumą. Visais laikais žmogus šito siekė. Žiūrovams, matyt, labai įsiminė "Žmogus iš Lamančos". Kolegoms irgi. Vaidinti miuzikle nebuvo sunku, kadangi esu iš muzikų šeimos. Mano tėvas - Lietuvos kariuomenės muzikantų kuopos viršila, pramarširavo visą tarpukarį. Kaip mūsų neišvežė?! Sakėm, jau vien dėl pavardės ištrems. Mano protėviai atkeliavo iš Austrijos, tėvas gimė jau Kybartuose. Senelis buvo krosnių meistras, statė sudėtingas koklines krosnis su lipdiniais - nedaug kas tokias statydinosi: stambesni valdininkai, dvarininkai. Sulaukė aštuonių sūnų. Jau visi mirę: ir dėdės, ir tėvai. Būtų apsidžiaugę - trumpai - Lietuvos atgimimu, kariuomenės atsikūrimu, orkestrų atsigavimu. Manau, greit būtų nusivylę tuo, kas čia pasidarė.

Tarpukariu, per 20 metų, iš carinės Rusijos atėjome į Europą, švietimas ir kultūra pasiekė aukštą lygį. Mokyklos išugdė tokius patriotus, kad dar dešimt metų po karo vyko pasipriešinimo judėjimas! Po to - pogrindinė rezistencija. O kur nusirito mūsų patriotizmas pastarąjį dvidešimtmetį?

- Didelis svajotojas beveik tris dešimtmečius dirbo specifiniame-oficioziniame Akademiniame dramos teatre.

- Galiu pasakyti, kad "neužsiiminėjau" karjeros darymu. Man buvo svarbu, su kokia medžiaga dirbu, su kokiu autoriumi ir režisieriumi susitinku. Visi teatrai turėjo paklusti ideologinei programai: jei nori imti ką nors iš mūsų ar iš Vakarų klasikos, pirma pastatyk tarybinių pjesių. Vis dėlto to meto teatras padarė labai daug. Bet, pasirodo, didžiausiais rezistentais, labiausiai nusipelniusiais Lietuvos kultūrai, buvo KPSS sekretoriai. Jie net Kūčias slapta valgė, įsivaizduojate?! O ką jiems pritariant išdarinėjo KGB, pamiršta. Viešpatie, jie širdimi ir siela tarnavo sistemai ir darė karjerą. Nori karjeros teatre? Visų pirma stok į partiją, jeigu, žinoma, priims, jei šeimoje nėra partizanų ar "kapitalistų" - giminių užsienyje. Tada tau greitai pakels kategoriją, gausi nusipelniusio artisto vardą: nors šalia dirbs dvigubai talentingesni, tau pirmenybė. Tiesa, buvo keletas tokių, kurių jau nebuvo įmanoma nepastebėti: Stepas Jukna, Henrikas Kurauskas.

- Sako, S.Jukna nebijojo šiais klausimais kolegoms rėžti tiesą į akis, kai "čerką padarydavo".

- "Čerką padaręs" daug kas rėždavo. Paskui drebėdavo. Prisimenu, prieš vieną "Kazimierą Sapiegą" atbėga Henrikas Vancevičius, teatro vyriausiasis režisierius ir to spektaklio režisierius: Dieve, atėjo Petras Griškevičius! Sėdi centrinėje - "prezidentinėje" - ložėje (teatre J.Basanavičiaus gatvėje). Ten specialiai buvo kelios kėdės sujungtos į vieną, nes kitaip jis netilpo. H.Vancevičius manęs prašo: išimk kai ką iš finalo monologo, kad P.Griškevičiui neužkliūtų. Pabaigos scena ir yra visas "Kazimieras Sapiega": herojus atsiprašo prie bažnyčios susirinkusių žmonių - tautos, kad ne taip gyveno, ne tą darė, kad jis kaltas. Atsiklaupęs ant kelių meldžia atleidimo: aš nemačiau jūsų, žiūrėjau kaip į šiukšles. Beje, ir dabartiniai taip žiūri: burokais vadina, runkeliais. Kai jau gerai likimas Sapiegą primuša, jis atsiprašinėja dėl to, kad Lietuva eina skudurais. Kaip galima išmesti bent vieną eilutę? Sutrinka eiliuoto veikalo ritmika, prie ko kitą eilutę lipdysi, vieną praleidęs? Trūkinėja mintis, tada reikia atsisakyti ištisų pastraipų. Kaip užrėkiau: "Į Lietuvą žiemojančią einu, prie kryžkelių stovėsiu smūtkeliu, milžinkapiuos nakčia varpais skambėsiu, kad speiguose po stora miline neliautų plakus Lietuvos širdis." Salėje - mirties tyla. Užkulisyje irgi, H.Vancevičius jau turbūt apalpęs guli. Kitą rytą skambina Gražina Kernagienė: "Rygertai, tu namie? Laisvas?" Namie, laisvas. "O aš maniau, kad tave supakavo. Ką tu vakar padarei su tuo finalu? Tu ką, tyčia taip - P.Griškevičiui?!" Sakau, taip parašyta. O ji vaidino toje minioje, kuri su kunigu kalba maldą: "Kaip motinėlė vargana, vaikų savųjų skriaudžiama, paliego Lietuva sena. Šaka, atskilus nuo tautos, klaikiam vaitojime žiemos išnyks kaip vėjas be naudos. Palikę be vadų, vieni, jėgų praamžinų pilni, pakilsim audra nešini." Tiesą sakant, dalis publikos tarybiniais metais nesuprato, apie ką yra "Kazimieras Sapiega", nes nežinojo istorijos - kad ten Lietuva griūva, kad bajorai baigia ją pragerti. Kai statėme "Mindaugą", pasikvietėme Edvardą Gudavičių. Klausiam, kaip mums žiūrėti į valstybės kūrimą per kraują ir prievartą. Ilgai galvojęs jis pasakė: dabar Istorijos institute jau teigiamai žiūrima. Vežame "Mindaugą" į Kauną. Per 10 dienų - 20 spektaklių, ir bilietų nėra. Publika brovėsi žiūrėti. Kaip gražiai atėjome iki Sąjūdžio su Just.Marcinkevičiaus trilogija. Kiek gastroliuota po visą Lietuvą. Turime V.Krėvę, B.Sruogą, J.Grušą, Just.Marcinkevičių, o kas šiandien stato jų veikalus? Va dabar juos reikia statyti: "Skirgailą", "Milžino paunksmę", "Barborą Radvilaitę".

- Akademinio dramos teatro trupėje buvo ne tik paprastų, bet ir antpečiuotų KGB agentų. Ar tada žinojote?

- Kaip sakoma, už rankos nenutvėręs... Visuose teatruose buvo agentų - galite neabejoti. Kiekvienoje įstaigoje! Kiek į tą patį Sąjūdį atėjo.

- Štai mums ir atsakymas, kokios yra Lietuvos moralinių ir įvairių kitokių nesėkmių priežastys.

- Mes prarandame Lietuvą! Ji nyksta fiziškai ir dvasiškai. Kaip pavydžiu tautoms, kurių jaunimas įsisega tautinius ženklelius ir tuo didžiuojasi. Sovietmečiu į valdžią prasimušusi "chebrytė" mus už apykaklių tempė į šviesų komunizmo rytojų, nors buvo aišku, kad tas rytojus - blefas ir kad patys tempėjai neturi jokių idealų. Baisi fantasmagorija. O dabar? Kur mūsų idealai, kokie jie? Parodykite man tautoje moralinį pavyzdį, kuo sekti. Esu kalbėjęs apie tai su Arvydu Juozaičiu. Jis pritarė: tikrai, sako, dėde Rygertai, nėra teigiamo pavyzdžio.

Per dvidešimtmetį nuo 1920-ųjų iki 1940-ųjų mes įkvėpėme tiek oro, kad jo užteko penkiasdešimčiai okupacijos metų. Ir išsilaikėme. O dabar mums puikiai sekasi tik griauti. Suniekinta, sugriauta: kultūra, švietimas. Kaip jie nejaučia, kad tai ir yra tauta, valstybingumas? Ne bankai, ne dvarai, draustiniuose pasistatyti. Ne jie ištemps Lietuvą. Išlikimą garantuos tik tautai pareigingas žmogus. Argi pinigai - prasmė? Prasmė - jaustis naudingam. Aš reikalingas tau, tu reikalingas man, mes visi reikalingi tautai, valstybei. Man daug džiaugsmo suteikė, kai Mindaugą vaidinau, Kazimierą Sapiegą, Don Kichotą. Teatre kad ir ką vaidintum, jauti, kad tave girdi, kvėpuoja kartu su tavim, pritaria arba ne, graudinasi, jaudinasi. Taigi ne veltui tavo darbas. Byloja ne protas į protą, bet širdis į širdį. Tai yra menas. Tai yra dramos teatro menas, kai gyvas žmogus kalba gyvam žmogui. Jei menas manęs nejaudina, man tai ne menas, jis egzistuoja pats sau.

- Jūsų balsas nesensta: sodrus, gražus, žvalus. Toks įspūdis, kad jį tebelavinate.

- Čia Dievo duota. Jei iš prigimimo neturi, neįdėsi. Juozas Miltinis sakydavo: "Vaikas užgimė ir turi balsą, ir tokį turės visą gyvenimą, jeigu niekas nesugadins."

- Akademinis dramos teatras buvo išskirtinių, iškart atpažįstamų, itin gražaus tembro balsų teatras: jūs, Arnas Rosenas, Audris Chadaravičius, Algimantas Zigmantavičius, Tomas Vaisieta, Algimantas Bružas, kiti. Dabar tokių nelabai yra.

- Visi panašiai negirdimi? Senajame teatre J.Basanavičiaus gatvėje buvo kita akustika. Oi daviau Nasvyčiams garo dėl dabartinės salės: kam jūs pastatėte šį teatrą - partinėms konferencijoms, profsąjungų suvažiavimams? Kažkas įėjęs pasižiūrėjo į plytų sienas ir palygino su Sandunovo pirtimis Maskvoje. Nasvyčiai teisinosi: kai pradėjom dirbti, supratom, kad ne tą darom, ėjom pas finansų ministrą Aleksandrą Drobnį prašyti daugiau pinigų, o jis atkirto: jums tik duok, tai kasmet čia bėgiosit, pinigų nėra. Žodžiu, jie patys norėjo keisti projektą iš esmės - bent dabar taip aiškina. O Nacionalinio dramos teatro akustika tokia, kad sunku kalbėti. Kad ir kur sėdu, arčiau ar toliau, su mūsų aktorių balsais yra prastai. Be to, daugelį dramos aktorių labai sugadina kinas ir televizija. Viena yra kalbėti, kai tau panosėje mikrofonas, kas kita scenoje. Nacionalinis teatras dabar pastatė "Žmogų iš Lamančos". Visiems ant ausų mikrofonai, muzika trenkia taip, kad lubos kilnojasi. Ir visi jie rėkia: kuris garsiau. O kur, sakau, turinys? Apie ką jūs čia?

- Užtraukiate kada Don Kichoto dainą?

- Prieš trejetą metų buvo mano 70-metis, Teatro sąjungoje vyko kūrybos vakaras, ten padainavau. Kai statėme "Žmogų iš Lamančos", iš Amerikos (ten šis miuziklas be galo populiarus) man buvo atsiuntę plokštelę. Pasiklausėme su Alfredu Klimu - labai padėjo kuriant vaidmenį, suvokiant personažą. A.Klimas ir režisierius Algirdas Lapėnas sakydavo: mes suvaidinkim, o sudainuoti savaime išeis. Ko nesudainuosim, pasakysim. Svarbu žinoti, KĄ nori pasakyti, svarbu suvaidinti situaciją, santykius išryškinti, idėją iškelti: žmogiškumo, svajonės, nepasidavimo aplinkybėms. O dabartinis pastatymas - buldy buldy, net nesuprasi, kur vyksta veiksmas, neišryškėja situacijos. O juk Don Kichotas malamas ir malamas. Ir vis atsikelia. Koks gražus tekstas: "Žmogų galima dešimt tūkstančių kartų parblokšti žemėn, bet jis vėl turi keltis ir eiti į mūšį. Juk svarbu ne žygio baigtis, o mūsų pastangos." Taip ir tėvynę visą laiką reikia lipdyti ir kurti, nes jei tik sustoji, ji miršta. Čia "Mindaugas". O tie - sustojo, sau dvarus kuria, o tėvynė... Jūs dėl jos sukite galvas ir jaudinkitės, jei norite. Kalbinau režisierių A.Lapėną atnaujinti miuziklą, jau po Sąjūdžio. Dabar tikrai reikia, sakiau, dabar jau žinočiau, kam tą Don Kichotą vaidinu. Prisimenu, anais laikais viena universiteto dėstytoja tiesiai šviesiai per spektaklio aptarimą (tada jie buvo madingi) tėškė: nesuprantu, kam dabar reikalinga rodyti donkichotus, kai kuriame šviesų komunizmo rytojų. Kaip galėjau jai replikuoti, kad tas šviesus komunizmo rytojus irgi yra tik svajonė?!

Nacionalinio dramos teatro generaliniam direktoriui Adolfui Večerskiui siūliau: statykim "Kazimierą Sapiegą". Dabar jis taip suskambėtų! Tai yra rekviem Lietuvai. B.Sruoga parašė, kaip bajorai praganė Lietuvą. O kas, sako, vaidins? Kas norės vaidinti? O kas eis žiūrėti?

Tai kodėl mes nepateikiame alternatyvos?! Juk yra žmonių, kurie nori išgirsti, pamatyti, suvokti. Ar tai reiškia, kad Nacionalinis teatras nepajėgus tokiems pastatymams? Kaip šiandien skambėtų Just.Marcinkevičiaus trilogija! Tarybiniais laikais ne visi suprato, apie ką ten kalbama. Turime klasiką, tačiau jos neturime, su ja nesibeldžiame į šiuolaikinio žmogaus sąmonę. O mūsų sielos rūdija.

Vien pinigai, pinigai, pinigai - amen. Žmogus eina į niekur. Gyvenimas taip trumpai duotas, kodėl jį norime tik beprasmiškai prašokti, praulioti? Jei televizijos laida, tai kuo šlykščiau, kuo žemiau, kuo amoraliau, jei spektaklis, vien tik kvailiojantys mulkiai. Iškenčiu iki pertraukos ir - namo. Kodėl mūsų menininkai net nesiūlo atsvaros? A.Juozaitis sako: "Dėde Juozai, jūs visiškai teisus."

- Kodėl jis vadina jus dėde?

- Jį, kai buvo jaunuolis, be galo paveikė "Žmogus iš Lamančos".

Jis net buvo pasišovęs rasti pinigų šiam miuziklui atnaujinti, bet... Alternatyvos nėra, o jaunimui verkiant reikia ją duoti, neturėtų jų nuo ryto iki vakaro bukinti televizinis mėšlas. Duokim atsvarą, kad žmogus galėtų pasirinkti: teatre, literatūroje, televizijoje. Visi nutilę, kaip kelnes pridėję. Jei taip keliaklupsčiaujate prieš Holivudo šlamštą, atsvarai parodykite ir gerų filmų.

- Kokia jūsų kasdienybė: skaitote, rašote, keliaujate?

- Nemažai pakeliavau. Kol buvo pinigų (žmona gavo palikimą), važinėjome. SSRS buvo išmaišyta nuo Kolos pusiasalio iki Vidurinės Azijos. Dabar: Egiptas, Izraelis, Kinija, Meksika, Amerika. Praėjusį pavasarį lankiausi Tunise. O šiaip: gyvenu prisiminimais, žiūriu, kaip anūkės auga, viena man jau proanūkį padovanojo. Suskubo - šiais laikais žinot kaip būna, jau aš niekuo nesistebiu.

- Tai pesimistas jūs ar realistas?

- (Atsidūsta.) Sunkus klausimas. Kaipgi atsakyti į tokį: arba - arba? Žmogaus minčių ir jo sielos virpesių pasaulis toks platus. Vienąkart užgula juodos mintys, rodos, viskas griūna, ateities nėra, Lietuvą baigia suvalgyti. Kitąkart svarstai: pala, dar šansų yra, estų mažiau nei mūsų, ir jie kitaip ir dainuoja, ir elgiasi.

- Kokia teatro vieta tokiose prasmės paieškose?

- Žmonės į teatrą eina ieškoti atsakymų, kaip gyventi - kaip toliau gyventi, kurgi savo "dūšią", kur mintis dėti. Teatras - ne vien laisvalaikio pramoga, tai galinga humanistinė įstaiga. Rimtas dramos teatras kartu su žiūrovais turi ieškoti išeities, kaip gyventi toliau, taip pat ir kaip gelbėti Lietuvą, ką daryti.

- O jei pats nežino?

- Jei nežinai, taip ir sakyk žiūrovui: nežinau, svarstykime drauge, ieškokime. Kaip vis dėlto gerai, kad aš nesu priverstas dalyvauti šiandieninėje antikultūros bakchanalijoje, šitoje prostitucijoje. Ačiū Dievui ir žmonai.

Trumpai

Juozas Rygertas gimė 1936 metų sausio 2 dieną Ukmergėje. 1955-1959 metais studijavo Lietuvos valstybinėje konservatorijoje (dab. Lietuvos muzikos ir teatro akademija), kurso vadovas - R.Juknevčius. 1959-1962 metais - Kapsuko (dab. Marijampolė) dramos teatro aktorius, 1963-1993, 1995-2000 - Lietuvos valstybinio akademinio (dab. Nacionalinis) dramos teatro aktorius. 1978 metais jam suteiktas nusipelniusio artisto garbės vardas. Išskirtinio balso tembro aktorius daugybę vaidmenų sukūrė Radijo teatre.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"