TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Deivis nebijo iš savęs pasijuokti

2006 08 19 0:00
Dainininkas įsitikinęs, kad gali vaidinti ne tik komedijose.
Asmeninio archyvo nuotrauka

Deividas Norvilas, scenoje prisistatantis tiesiog Deiviu, tvirtina, jog pastaruoju metu visi jo norai ir siekiai išsipildo. Neseniai palikęs Klaipėdos muzikinį teatrą Deivis daug koncertuoja ir rengia rudenį išleisti du albumus - solinį ir kartu su savo mokytoju Eduardu Kaniava.

- Kada ir kaip prasidėjo tavo draugystė su muzika?

- Prisimenu, kad būdamas penkerių su kiemo vaikais išmainiau tėčio futbolo kamuolį į sulūžusią gitarą. Tuomet prisikviesdavau pilną kambarį draugų ir jiems koncertuodavau, mylimiausia to laikotarpio dainelė buvo "Katinėlis su pele".

- Kaip į tavo vaikiškus mainus ir koncertus kiemo draugams žiūrėjo tėvai?

- Jie į tai žiūrėjo nerimtai. Iš pradžių net nepajėgiau prispausti gitaros stygų, tiesiog šiaip jas brązgindavau. Jie tikrai nesitikėjo, kad iš to kas nors išeis. Tik vėliau, būdamas penkiolikos metų, supratau, kad noriu rimtai mokytis muzikos. Nusipirkau už 40 litų visiškai naują rusišką akustinę gitarą ir grodavau ja. Tiesa, gitara nelabai derėjo. Vėliau ją pardaviau dainininkei Indrei Dirgėlaitei - dabar norėčiau iš jos gitarą atpirkti. Įstojau į Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatoriją. Norėjau studijuoti vokalą, tačiau mane nusiuntė mokytis dirigavimo. Iš pradžių net neįsivaizdavau, kokia tai specialybė.

- Dainininko profesija labai nepastovi ir neteikianti ateities garantijų. Ar tėvai niekada nesakė, kad neverta būti dainininku, ir nestabdė tavęs?

- Jie niekada manęs nestabdė, leido daryti tai, kas man patinka. Vienintelis dalykas, kurio jie norėdavo, kad tai, ką pradėjau, ir pabaigčiau. Nes man vos pradėjus vieną dalyką iš karto parūpdavo kitas, ir viską mesdavau. Toks tėvų noras buvo didelė paskata tobulėti.

Mokosi toliau

- Kodėl pasirinkai studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA)?

- Manau, jei nori gerai dirbti darbą, privalai jį išmanyti. Muzika panašiai kaip statyba - neturint žinių namo pastatyti neįmanoma. Nors tuomet, kai dar neturėjau supratimo apie harmoniją ir kitus muzikinius dalykus, dainų parašydavau kur kas daugiau ir lengviau nei dabar. Tai šioks toks paradoksas.

Akademijoje praleidau nuostabius ketverius metus. Džiaugiuosi, kad įstojau į magistrantūros studijas ir galėsiu ten praleisti dar dvejus metus mokydamasis to, kas man patinka. Magistrantūroje pasirinkau dvi specialybes: vokalą ir vokalo pedagogiką. Tačiau šiuo metu tikrai neketinu savo ateities sieti su pedagogine veikla. Tiesiog iš anksto apsidraudžiu, jei kada ateityje man tokio išsilavinimo prireiktų.

- Kaip sekasi suderinti studijas LMTA ir koncertinę veiklą?

- Neblogai, nes akademijoje dėsto ir muzikantai - jie puikiai supranta, jog turiu išvykti į koncertą. Žinoma, aš privalau atsiskaityti už tai, ką praleidau.

- Kaip tave priėmė bendrakursiai? Ar nejautei išskirtinio dėmesio, kad esi žinomas žmogus?

- Studijų pradžioje jaučiau nemalonų dėmesį. Mat mokiausi klasikinės muzikos, o esu popmuzikos atlikėjas. Todėl kiti studentai į mane žiūrėjo nepatikliai, stebėjosi, ką aš čia veikiu. Bet pakalbėjau su kai kuriais kurso draugais ir viską išsiaiškinome. Dabar esu gerbiamas taip pat, kaip ir visi kiti.

Teatrą palikti buvo skaudu

- Esi sukūręs aštuonis vaidmenis Klaipėdos muzikiniame teatre. Kuris vaidmuo ir kuo tau artimiausias?

- Yra du vaidmenys, kurie man itin patiko: Kvazimodas operoje "Paryžiaus katedra" ir Rolandas spektaklyje "Ugnies medžioklė su varovais".

Kuriant Kvazimodo vaidmenį buvo labai įdomu dirbti su režisieriumi, ir pats operos pastatymas labai netradicinis. Buvau pavargęs nuo operečių ir tų "linksmuolio berniuko" vaidmenų, kuriuos iki tol gaudavau. O Kvazimodas buvo šis tas naujo - labai dramatiškas personažas.

Manau, kad esu visapusiškas ir galiu vaidinti ne tik komedijose. Tai buvo tarsi savęs išbandymas, nes norėjau žmones ne tik juokinti, bet pažiūrėti, ar galiu juos ir pravirkdyti.

- Nuolatos vaidinant ir gastroliuojant su teatro trupe turbūt neišvengei netikėtų, o gal net kurioziškų situacijų?

- Dainuojant Imrės Kalmano operetėje "Čardašo karalienė" Klaipėdoje išties pasitaikė labai komiškas nutikimas. Padainavau ir sušokau duetą su partnere, po jo - trumpas bisas, kurio metu iš viršaus pučiami muilo burbulai. Pasidarė slidu, o tuo metu kaip tik turėjau atlikti šokio elementą: aš tarsi vejuosi partnerę. Staiga partnerė dingo man iš akių. Pamačiau, kad ji paslydo ir su savo "tortine" suknele aukštielninka išsitiesė ant scenos. Dar spėjau pagalvoti: gerai, kad neįkrito į orkestro duobę. Iš pradžių išsigandau, bet pakėlęs ją supratau, kad nieko baisaus neatsitiko. Mane suėmė toks isteriškas juokas, kad likusią pasirodymo dalį šokau nusisukęs nuo žiūrovų.

Kitas, tik nelabai juokingas įvykis nutiko per gastroles Kaune, dainuojant operoje "Paryžiaus katedra". Per paskutinį veiksmą atlieku nuostabią finalinę ariją, laikydamas ant rankų mirusią Esmeraldą. Antro posmelio metu turiu atsistoti, nes iki tol klūpėjau. Stodamasis pajutau, kad mano marškinių rankovės saga įsipainiojusi į Esmeraldos peruką. Supratau, kad jei atsistosiu, tai nulupsiu nuo jos galvos tą peruką. Todėl visą antrą ir trečią posmą dainavau tą skaudų tekstą vaidindamas, kaip man sunku, ir bandžiau išpainioti sagą. Situacija mane gerokai sutrikdė, nebegalėjau susikaupti ir įsijausti į vaidmenį. Tačiau viskas baigėsi gerai ir žiūrovai nė nepastebėjo.

- Kas tau svarbiau: popmuzikos scena ar vaidmenys muzikiniame teatre?

- Muzikinį teatrą aš palikau. Manęs netenkino teatro sutarčių sistema. Kita priežastis - teatras nesilaikė duoto žodžio. Man buvo skaudu palikti trupę, nes ji man buvo kaip antra šeima. Be to, ir Klaipėda yra mano mylimas miestas. Tačiau tekdavo labai daug dirbti, o apie uždarbį šiame teatre negalėjo būti nė kalbos. Man toks darbas buvo tik malonumas, bet atėjo laikas, ir mano kantrybė sprogo. Turiu kvietimų į kitus teatrus ir manau, kad jais pasinaudosiu. Dabar rūpinuosi savo soliniu albumu ir koncertine veikla popmuzikos scenoje.

Duetas su dėstytoju

- Projektas su vokalo dėstytoju Eduardu Kaniava sulaukė stulbinamo pripažinimo, tapote geidžiamiausiais pageidavimų koncertų atlikėjais. Kam ir kaip kilo idėja suburti tokį sėkmingą duetą?

- Ši idėja kilo Kaniavai. Tuo metu buvau tik atėjęs pas jį mokytis ir jis man pasiūlė kartu atlikti duetą per "Mis Lietuvos" rinkimus. Sutikau, ir po specialybės pamokų pradėjome kartu repetuoti. Po tos mūsų dueto premjeros viskas ir prasidėjo, mus nuolat kvietė koncertuoti.

Spalio mėnesį planuojame išleisti albumą ir surengti koncertinį turą po Lietuvą. Jis bus skirtas labai įvairiai auditorijai: ir garbaus amžiaus, ir jauniems žmonėms. Jame bus populiari, laiko pripažinta muzika: itališki hitai, žinomos miuziklų dainos, arijos iš operų. Didžioji albumo dalis bus duetai, solinių dainų - vos kelios.

- Tave jau ne sykį teko matyti netikėtuose ir komiškuose amplua: Karlsono, Čiapajevo, tiroliečio - dainuojant kartu su aukštaūge Inga Valinskiene. Kaip pats vertini tokius pasirodymus?

- Kiekvienas žmogus turi mokėti iš savęs pasišaipyti. Kai pats juokiesi iš savęs, tada kitiems nebesidaro juokinga. Nebijau to daryti. Esu tokios "komplektacijos", kad komiškus vaidmenis vaidinau ir vaidinsiu kur kas dažniau nei dramatinius. Sakykime, duetas su Valinskiene buvo "Auksinių svogūnų apdovanojimų "vinis".

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"