TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Dėl visko kaltas džiazas

2010 03 06 0:00
V.Rusaitytė turi savo vertybių sistemą, kurioje nėra tokio skirsnio, kaip kam nors įtikti.
Fotografuota "Domus galerijos" patalpose.
Nuotrauka: ©"Lietuvos žinios"

Šiuos žodžius jauna talentinga atlikėja Vita Rusaitytė taria šypsodamasi. Juk džiazas ją išmokė žvelgti į pasaulį pernelyg neteikiant reikšmės smulkmenoms, vertinti kiekvieną akimirką ir ja grožėtis. Tik dėl šios muzikos Vitos gyvenime atsirado du mylimiausi vyrai: sutuoktinis, vienas garsiausių Lietuvos džiazo meistrų trombonininkų Skirmantas Sasnauskas, ir jųdviejų sūnus Simonas.

Kai užsimenu, kad neapleidžia nuojauta, jog Vita džiazuoja ne tik scenoje, bet ir kasdieniame gyvenime, moteris šelmiškai mirkteli. Suprask, tai tiesa. Anot jos, džiazas - ne tik muzikos stilius, bet ir tam tikra gyvenimo filosofija. "Džiazuojantys žmonės, turiu galvoje ne tik tuos, kurie groja ar dainuoja džiazą, į viską žvelgia kur kas paprasčiau, moka džiaugtis šia akimirka, - tikina Vita. - Kartais pagalvoju apie buitį, ar vyrui gera su tokia moterimi kaip aš. Manau, susitvarkyti aplinką galima ir vėliau, nebūtinai tą pačią akimirką. Esama kur kas svarbesnių dalykų. Kita vertus, man labai pasisekė, kad Skirmantas yra džiazmenas ne tik muzikos, bet ir tuo plačiuoju požiūriu. Mudu sutariame be žodžių, neskirstome darbų į vyriškus ar moteriškus, namie tvarkomės tas, kuris mažiau užsiėmęs."

Iš sostinės į pajūrį

- Išeitų, kad džiazuojančiam žmogui lengviau gyventi?

- Taip. Džiazo filosofija įpareigoja reaguoti čia ir dabar, išmoko prisitaikyti prie aplinkybių. Tai jokiu būdu nereiškia, kad prisitaikau prie absoliučiai visko, net ir prie blogų dalykų, pavyzdžiui, prie tarakonų - naikini juos diklofosu, dalis išdvesia, o kiti "išbąla" ir toliau gyvena. Čia iš patirties (nusijuokia)... Kalbu apie kitokį prisitaikymą - gebėjimą toleruoti kitą, rasti kompromisą, nedaryti iš musės dramblio.

- Kokia buvote vaikystėje? Smalsi, drąsi, padauža?

- Aha. Kieme net berniukus apstumdydavau. Nuo mažens buvau labai imli matematikai, nes ji turi labai daug suvokimo erdvės, panašiai kaip muzika.

Kiek prisimenu, visada troškau būti dainininke. Iš pradžių mama tvirtindavo, kad dainavimas - ne profesija, tačiau nedraudė rinktis šio kelio. Spėju, mama įvertino, jog esu kitokia nei ji ir mano sesuo (abi - matematikės). Be to, ji pati labai "džiazova" moteris: nebijo laužyti taisyklių, kitaip mąstyti, nepaisyti nuostatos, kad turi būti tik taip ir ne kitaip. Matyt, šias savybes perėmiau ir aš. Išdrįsau palikti Vilnių, kuriame gimiau, užaugau, ir išvažiavau mokytis į Klaipėdą. Neturėjau kito pasirinkimo: anuomet džiazo vokalą buvo galima studijuoti tik ten. Dabar - jau ir sostinėje. Beje, jau kuris laikas dėstytojauju Vilniaus kolegijos Ritminės muzikos katedroje. Pedagoginis darbas užima nemažą dalį gyvenimo, bet jis man patinka. Myliu savo studentus, nors, prisipažinsiu, esu labai reikli.

- Pajūris lengvai priėmė mergaitę iš sostinės?

- O, taip. Galbūt dėl to, jog be galo mėgstu jūrą? O gal todėl, kad ten nuolat siaučia vėjai? Jie išpusto žmonių kompleksus, baimes, išlaisvina mąstymą. Klaipėdos krašte net yra specialus posakis nusišnekantiesiems: "Ką čia vėjus kalbi?" Be to, klaipėdiečiai labai mėgsta džiazą. Manau, tuo viskas ir pasakyta. Uostamiestyje gyvenau penkerius metus. Jei aplinkybės būtų leidusios, būčiau ten ir likusi.

Nepuoselėjo rožinių svajonių

- Atgal į sostinę parviliojo meilė Skirmantui? Negi joks pajūrio berniokas nebuvo pavergęs jūsų širdies?

- Visko buvo. Niekada neslėpiau, kad esu gana aistringa. Žinoma, mylėjau. Tik ne kokį jūreivį, ne. Jūreiviai manęs nedomino (nusikvatoja). Kad ir kaip būtų, meilė Skirmantui buvo pati stipriausia. Jis - mano gyvenimo vyras.

- Kaip susipažinote?

- Per vieną renginį. Pamačiau jį ir kūnu nuvilnijo keisti pagaugai. Niekada netikėjau, jog taip gali būti. Kad žmonės sutartų, manau, turi sutapti jų biologiniai laukai, egzistuoti tam tikra chemija. Kai išvydau Skirmantą, pasijutau keistai, nors ir žinojau kas jis toks, bet nepažinojau kaip žmogaus. Supratau, kad šis vyras - man skirtasis. Galbūt kiti tai pavadintų meile iš pirmo žvilgsnio.

- Ar negąsdino tai, kad jis 16 metų vyresnis, jau ragavęs santuokinio gyvenimo?

- Nežinau, kas ką kalba ir, tiesą pasakius, man nelabai įdomu. Turiu savo vertybių sistemą, o joje tikrai nėra tokio skirsnio, kaip kam nors įtikti. Visiems geras niekada nebūsi. Amžiaus skirtumo bendraudama su Skirmantu tikrai nejaučiu. Jis - labai jaunatviškas. Be to, mus vienija stipri abipusė pagarba. Neleidžiame sau vienas ant kito rėkti. Kaip pykstamės? Jei pasakysiu, kad nesipykstame, turbūt nepatikėsite. Tiesiog kai pradedame dėl ko nors kibirkščiuoti, iš karto ieškome kompromisų. Nebijome vienas kito paklausti: ar esu teisus, jei štai apie šį tavo poelgį pagalvojau taip, ar teisingai tave supratau? Žinoma, tokie santykiai tarp mūsų susiklostė ne per dieną, iš pradžių turėjome šlifuoti aštrius kampus. Kai susipažinome, nepuoselėjome rožinių svajonių, kad būsime drauge iki amžiaus pabaigos. Ne, tiesiog, liaudiškai kalbant, susimetėme "šmutkes" ir pabandėme gyventi kartu. Apsitrynėme, pamatėme, kad vienas be kito negalime.

- Ar dviem menininkams po vienu stogu ne per ankšta? O gal tik toks tokį gali suprasti?

- Yra du keliai: peržengti vadinamąją apsitrynimo ribą, kuri erdvę po vienu stogu daro ankštą ir tapti ne tik geriausiais draugais kaip vyras ir žmona, bet ir geriausiais kolegomis, arba neperžengti. Mudu su Skirmantu ją peržengėme. Ilgą laiką vienas kitam nesakėme jokių pastabų dėl darbo - tai buvo tarsi savotiškas nebylus susitarimas. Kodėl? Tiesiog nenorėjome pinti jausmų su veikla, kuria užsiimame. Ilgainiui atsargiai pradėjome liestis prie darbo tematikos. Dabar vienas kitam esame pirmi ir patys geriausi kritikai. Dirbame prie bendrų projektų. Šiuo metu daugiausia dėmesio skiriame kovo pabaigoje vyksiančiam festivaliui "Birštonas Jazz". Per jį pristatysime originaliai aranžuotų baladžių projektą "Youcv Changed", kuris įdomus dar ir dėl savo sudėties: styginių kvarteto, akustinės gitaros, ritmo sekcijos, mano ir Skirmanto dueto. Pirmasis mudviejų darbo "kūdikis" - projektas "Sambossa".

- Tiek jūs, tiek Skirmantas turite savo gerbėjų. Nepavydu?

- Mudu vienas kitu visiškai pasitikime, tačiau pavydo strėlyčių pasitaiko. Ir gerai. Tegul jų tik būna. Sakoma, jei pavydi, vadinasi, myli (šypsosi). Pamenu pirmus mūsų pažinties metus, kai Skirmanto gerbėjoms buvo sunku susitaikyti, kad jo gyvenime atsirado moteris. Elementari situacija: po koncerto su juo sveikinasi, kone lydosi stovėdamos šalia, o manęs, esančios greta, nė nepastebi, akivaizdžiai ignoruoja. Kai kurios net šmeižti bandė. Juokinga. Kuris esame pavydesnis? Ai, bangomis tas pavydas užplaukia. Kartą po vieno koncerto labai ilgai Skirmantui nepaskambinau. Galimybė tai padaryti atsirado tik po vidurnakčio. Skirmantas ant manęs nešaukė, nepriekaištavo, bet nedviprasmiškai leido suprasti, kad abejoja, kur esu ir su kuo. Tada buvau visai neprityrusi vairuotoja, o oras - siaubingas, smarkiai lijo. Nepaisydama to sėdau į automobilį ir iš kito Lietuvos galo grįžau į Vilnių. Parvažiavau tam, kad pasakyčiau jam, jog klysta.

Rūpinuosi savo išvaizda. Man svarbu, kad manimi žavėtųsi ir kiti vyrai. Juk jei nebežiūrės kiti, ir savam pasidarysiu neįdomi. Argi ne taip? O gal priešingai: jei vyras mato, kad jo moteris patraukli kitiems, dar labiau šią myli ir brangina? Atsiranda tam tikras savininko jausmas. Taigi taip pamažėle ir kurstau ugnį.

Scenoje - kitokia

- Ką veikiate laisvalaikiu?

- Esu naminis žmogus, nepatinka lakstyti po vakarėlius. Visas mano laisvalaikis susijęs su sportu, aktyvia veikla. Net per atostogas ilgai nepasėdžiu vienoje vietoje. Pavyzdžiui, būdama pajūryje negaliu ištisą dieną gulėti paplūdimyje ir degintis.

- Esate veikli moteris ir jauna mama. Ar nekamuoja širdgėla, kad per mažai laiko skiriate 3,5 metų sūneliui Simonui?

- Žinoma, kamuoja. Balansuoju tarp darbo ir motinystės. Manau, gana puikiai su tuo tvarkausi. Turėdama laisvą minutę maksimaliai ją išnaudoju bendraudama su sūnumi. Ar Simonas muzikalus? Na, muzika jam patinka, bet dar labiau patinka mašinytės, lėktuvai, laivai. Bent jau šiuo metu. Man visiškai nesvarbu, kuo mano vaikas bus užaugęs. Svarbiausia, kad pasirinktų dorą gyvenimą.

- Jūs - stipri moteris, bet net ir didžiausi stipruoliai dėl ko nors baiminasi. Ko bijo Vita?

- Karo (nusijuokia). Banaliai skamba, bet tai tiesa. Kol neturėjau vaiko, apie tai nė nesusimąstydavau. Net filmų, kuriuose dėl ko nors kovojama, kaunamasi, negaliu žiūrėti. Nepatinka. Ačiū Dievui, baimės, silpnumo akimirkomis turiu prie ko prisiglausti - prie stipraus vyro peties.

- Kokios jūsų silpnybės? Galbūt, kaip ir dauguma moterų, neatsispiriate naujiems drabužiams, batams? Kita vertus, jei ir nemėgstate vaikščioti po parduotuves, scena juk neleidžia likti abejinga aprangai. Kas rūpinasi jūsų įvaizdžiu?

- Nepasakyčiau, kad esu parduotuvių maniakė. Tačiau namie iš tiesų beveik trečdalį kambario užima drabužinė. Tiesa, dauguma drabužių - sceniniai. Per koncertą noriu atrodyti kitokia nei kasdienybėje, tad nevengiu būti ryški. Jei lipdama į sceną jaučiuosi gerai, graži, vadinasi, viskas puiku. Man regis, tą patį galėtų pasakyti bet kuri moteris, susirengusi kur nors eiti, dalyvauti pobūvyje ar vakarėlyje. Sceninę aprangą perku arba siuvuosi. Šiuo metu bendradarbiauju su sostinės mados namų "Cantas" dizaineriais. Manau, tai labai talentingi žmonės.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"