TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Dešimt paveikslų – Černiausko abstrakcija

2015 11 21 6:00
„Vieniems paveikslas atrodo skirtas parduoti, man regis, jis skirtas branginti“, - mano Algimantas Černiauskas. Ritos Stankevičiūtės (LŽ) nuotrauka

Jaunosios kartos tapytojas Algimantas Černiauskas Vilniuje surengė personalinę parodą „Gyvenimas krūme“, Merkinės lankytojų centro dailės galerijoje – „Tapyba iš už Merkinės“. Abstrakcionisto tėvas, taip pat Algimantas, kuria kartu su savo broliu Mindaugu – yra žinomi kaip broliai Černiauskai.

Algimantas gilintis į dailę pradėjo Vilniaus dailės akademijoje. „Iš pradžių abejingai, ilgainiui pamilau. Kaip žmogų, į kurį ilgai žiūrėdamas imi regėti deimantus, nepaprastas gėrybes ir švytėjimą, – lygino save ne menininku, o tapytoju vadinantis A. Černiauskas. – Mano šeimoje – kūrybiški žmonės, užsiima sakralia kūryba, kuri yra ir misija. Tėvelio ir jo brolio, analoginės fotografijos meistrų, darbai saugo paveldą ir drauge jį kuria.“

Fotoaparatas iš tremties

Fotomenininkai augo tremtinių šeimoje Igarkoje, Krasnojarsko krašte. Iš Lietuvos buvo ištremti 1948 metais. „Apie tremtį visi kalba nenoriai, o iš senelių išvis buvo sunku ką nors išpešti. Dar iki šiol likę įbaugintų, sistemos, represijos sugniuždytų žmonių, – kalbėjo Algimantas, kurio močiutės brolis buvo partizanas. – Išlikę pasakojimai be paaiškinimų. Prieš akis iškyla vaizdas, kaip dėdę, šešerių metų vaiką, pagavo basą laukuose ir įmetė į traukinį. Antrą brolį Vytautą, dar kūdikį, močiutė spėjo įduoti globoti vienišai moteriai. Mano paties tėvelis Algimantas gimė tam Sibire, Igarkoj.“

Dar prieš Antrąjį pasaulinį karą fotoaparatą buvo įsigijęs jų tėvas Jonas Černiauskas. Kai tremtyje tėvai Mindaugui leido pasirinkti: nupirkti naujas kelnes ar fotoaparatą, šį nedvejodamas ir pasirinko.

Po dvylikos metų tremtyje šeimai buvo leista grįžti į namus. Tiesa, į Latviją, ne į Lietuvą. Vėliau Mindaugas savarankiškai mokėsi fotografuoti ir paskatino brolį. „Kaip patys sako, visada paisė fotografo etikos. Niekada nevaizdavo žmogaus taip, kad žemintų jo orumą. Jų fotografija nupiešia nepaprastą lietuviško kankinio ir šventojo stiprybės paveikslą“, – apie menininkus šeimoje kalbėjo pašnekovas.

Pasak jo, nors broliai Černiauskai kartu pasirašo po nuotraukomis, žinant galima atskirti jų braižą. Mindaugo kompozicijos, tonai, rakursai – aštresni, Algimanto darbai – kiek lyriškesni.

Jono Černiausko kaltos lubos. Merkinė, 1989-1990 metai. /Asmeninio albumo nuotraukos

Randa kūrybos sąsajų

J. Černiauskas, Algimanto senelis, buvo stalius. Dirbdamas su medžiu iš skiedros statė rūmus, koplytstulpius ne iškaldavo, išpjaudavo, o sunerdavo rankomis. „Namai, kuriuos pastatė šeimai grįžęs iš tremties, yra meno kūrinys. Lubos – šilti žvaigždynai, o parketas, spintos, laiptai – vešli augalija. Kiekviena kertelė buvo apmąstyta su nepaprasta meile“, – sakė pašnekovas, savo kūryboje randantis daug panašumų su seneliu, nes abu kuria dvimatį vaizdą plokštumoje.

Brolių Černiauskų fotografijoje pasakojamos skaudžios istorijos. „Aš kūryboje ieškau optimizmo, renkuosi abstraktų pavidalą – proza, istorijos, kurių pasaulyje tiek daug, ilgainiui ėmė varginti. Savo paveikslus dažnai užtapau, pertapau, po kiekvienu jų glūdi dešimtys kitų paveikslų“, – kalbėjo Algimantas. Jo tėtis gyvena Merkinėje ir dirba Dzūkijos nacionalinio parko Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato Merkinės lankytojų centro vedėju, yra krašto fotografas – keliauja, fiksuoja žmonių buitį nykstančiuose Lietuvos kaimuose.

Brolių Černiauskų analoginis fotokoliažas „Beržas“ (1985). Kaip sako tapytojas, tuo kūrybiniu laikotarpiu jo tėtis ir dėdė gausiai eksperimentavo, ieškojo mistiškesnių pavidalų, su šia jų kūrybos dalimi randa daugiausia bendrumo.

Keturi broliai

Tapytojas užaugo Merkinėje su trimis vyresniais broliais: Vytautu, Kęstučiu ir Mindaugu. Jų mama – bendrosios praktikos gydytoja, jos pėdomis sekdamas Kęstutis tapo alergologu. Merkinės V. Krėvės gimnazijojos mokytojai Vytautas ir jo žmona Rita subūrė etnokultūrinį folkloro ansamblį „Kukumbalis“, į jo veiklą kasmet įsitraukia būrys moksleivių. „Iš senelio paveldėjo gabumus apdirbti medį. Kloja fantasmagorišką parketą, daro skrynias ir stato savo šeimai namą. Dar rašo eiles, užsiima grafika, piešia, tapo, groja. Kartais ir mane įtraukia į savo muzikinę veiklą paakompanuoti gitara“, – apie brolį pasakojo Algimantas.

Mindaugas, kaip ir Vytautas, baigęs Tarptautinių santykių institutą, grįžo gyventi į Merkinę. Dirba atsinaujinusiame Merkinės krašto muziejuje, suformavo jo ekspoziciją. „Susitvarkė kaip profesionalus šiuolaikinis menininkas. Pavyzdžiui, yra akmeninė kulka, bet nėra kas ją iššauna. Jis eksponuoja akmeninę kulką, o šalia pakabina šautuvo nuotrauką. Nieko netrūksta“, – šypsojosi A. Černiauskas.

Su kultūra jį supažindino tėtis, kuris pasiėmęs fotoaparatą važinėjo po vaizdingas Dzūkijos krašto apylinkes, kaimus, vienkiemius. Lankė keramikus, skulptorius, liaudies meistrus, senuosius etnografinių kaimų amatininkus. „Nemėgau eiti į darželį, dukart iš jo bėgau. Pamenu, bėgu su kojinėmis per anglių krūvą, iš paskos – auklėtoja... – šypsojosi prisimindamas Algimantas. – Turbūt esu ne vienintelis, praleidęs pasakišką vaikystę ir nejaučiantis jai sentimentų. Buvo laimė augti toje šeimoje, tame krašte. Tačiau į protą įsimeta bakterija, kuri reikalauja viską neigti, ieškoti savo pasaulio.“

Lapkritį Algimantas surengė parodą gimtojoje Merkinėje. Paveikslas „Primityvūs pusryčiai“ (2014).

„Iškrito“ iš laikotarpio

Trečiame kurse A. Černiauskas pateko į atskalūniškąją Henriko Čerapo studiją. Kaip sako, jo monumentali, solidi, vokiška tapyba darė įspūdį. H. Čerapas įkvėpė atsiduoti tapybai, mokė suprasti modernizmą, tapybos prigimtį, gerbti paveikslą, pastūmėjo abstrakcijos link.

Savo studiją Algimantas įkūrė prie Spaudos rūmų sostinėje. „Tai labiau aštuntojo dešimtmečio nei šiuolaikinio menininko studija. Šiandien diena man yra vakardiena, todėl ir šiuolaikinis menas paprasčiausiai neegzistuoja“, – svarstė tapytojas, dažnai besijaučiantis lyg iškritęs iš šio laikotarpio. Pasak jo, šiuolaikinėje meno rinkoje į dailininką žvelgiama kaip į primityvios ir atgyvenusios sielos menininką. Algimantas įsitikinęs, kad tapyboje didžiausia vertybė yra pati tapyba.

Modernizmu paremtas ir asmeninis abstrakcionisto avangardas. „Eksperimentuoju jau išbandyta forma. Mano avangardas – nukreiptas prieš mane patį. Pasirinkimas tapyti paveikslus, kurie atrodo gana klasikiniai – mano kaip galbūt šiuolaikinio menininko susinaikinimas, – pabrėžė A. Černiauskas. Ir pridūrė, kad vis dėlto po truputį atsibosta neigti ir norisi pradėti daugiau teigti.

Tapytojas ne tarp tapytojų

Dar viena moderni technika, kuria naudojasi A. Černiauskas – spausdinimo mašinėlė. Ja rašė romaną apie koplyčioje gyvenusį, ten tapiusį ir mirusį mergišių bei keikūną. Vėliau – poemas apie dailininkus: postimpresionistą Paulį Gauguiną, rokoko meistrą Jeaną-Honoré Fragonard'ą, modernistą, „nabį“ Pierre'ą Bonnard'ą.

Groja gitara, bandža, rašo poeziją, sukūrė vieno žmogaus grupę, pavadintą „Admirolas užmarštis“. „Pasitaiko ir kitų muzikinių projektų, bet jie lengvai suveši, greitai žlunga, lieka sulaužyti instrumentai. Tragedijos – stebėti, kaip nyksta, irsta ar keičiasi paveikslas – mane masina“, – užsiminė jis.

Vienas naujausių jo kūrinių – muzikinė poema P. Gauguinui. Joje išsakė priesaiką: „Tapysiu, net jeigu teks žūti – tapysiu, bet žūsiu.“ „Viena mano misijų – nesukurti nieko, kas turėtų nors lašelį išliekamosios vertės. Pasidžiaugiu, kol kuriu, bet į savo kūrybą ar jos išsaugojimą iki šiol rimtai nežiūrėjau. Priešingai – į tapybą ir muziką žvelgiu šaltakraujiškai, kaip į savo abejingumo auką“, – tikino Algimantas.

Vakarais jis – ne dailininkas, o barmenas. Dirbdamas barmenu sako apsimetąs tapytoju, o tapydamas, – kad apsimeta barmenu. Parodose, teatre jam nejauku, todėl atsiribojo nuo kolegų tapytojų bendruomenės. „Žiūriu savo paveikslus, klausausi savo muzikos ir skaitau savo tekstus, – juokavo jis. – Negaliu teigti, kad mano gyvenimo būdas nėra bohemiškas. Kurį laiką dirbau savo bute Fabijoniškėse. Visas butas – darbų archyvas, muzikos studija ir vienas didelis paveikslas.“

Ritos Stankevičiūtės (LŽ) nuotrauka

.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"