TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Detektyvinių romanų kūrėja pirmenybę teikia skaitymui

2016 08 01 8:37
Aleksandra Marinina specialiai neieško knygai temos, ji ateina savaime. saratov.kp.ru nuotrauka

Paskelbtas praėjusių metų šalies bibliotekose labiausiai skaitytų knygų sąrašas. Tarp populiariausių užsienio autorių grožinės literatūros kūrinių atsidūrė rusų rašytojos Aleksandros Marininos knyga „Nutrauktos gijos“. Skaitytojams ji išduota per 3 tūkst. kartų.

Aleksandra Marinina (Marina Aleksejeva) – žymi detektyvinių romanų kūrėja. Buvusi kriminologijos ir kriminalinės statistikos darbuotoja išėjusi į atsargą ėmėsi kurti detektyvines istorijas. Jos knygos populiarios visame pasaulyje, išverstos į daugiau kaip 20 užsienio kalbų.

Detektyvus rašanti autorė gimtinėje vadinama rusiškąja Agatha Christie. „Esu egoistė. Darau tik tai, kas man įdomu“, – prisipažįsta rašytoja.

Pozityvių minčių galia

– Pozityvi filosofija, kuo ji pasižymi?

– Stengiuosi kontroliuoti savo mintis apie asmeninį gyvenimą, santykius su žmonėmis, pasauliu, įvykiais. Pozityvumas padeda susikurti teisingą požiūrį į aplinką. Perskaičiusi pasąmonės paslapčių ieškotojos Louise Hay knygą, nustojau nervintis dėl menkniekių. Dalykų, kurių neįmanoma pakeisti. Nebijokime to, kas dar neįvyko. Reikia vengti visokio plauko baimių, kuriomis mes nuodijame savo gyvenimą.

– Ar kiti jūsų romanai bus susiję su sportu ar sveiku gyvenimo būdu?

– Nežinau, kas man šaus į galvą. Niekada specialiai neieškau temos knygai, ji ateina savaime. Paprasčiausiai laukiu to momento, kai mano širdis leis suprasti, kad noriu apie tai parašyti.

Linksminti, auklėti ar penėti sielą

– Kaip manote, ar literatūra turi auklėti žmones, diegti sveiką požiūrį į gyvenimą, kviesti atsisakyti žalingų įpročių? Gal literatūros tikslas šiandien labiau pramoginis?

– Literatūra – tai meno rūšis, o menas egzistuoja ne tam, kad auklėtų. Yra autorių, ketinančių ko nors pamokyti, ką nors mumyse pakeisti. Muzika, teatro kalba, proza ar poezija. Kiti stengiasi linksminti ir prablaškyti. Tai irgi ne mažiau svarbi užduotis, tačiau nelabai reikalinga.

Žinoma, jei žmonės nepramogaus, neatsipalaiduos, jų mąstymas labai greitai prieis akligatvį. Menas – dalis atsipalaidavimo, jis padeda mums „perkrauti“ smegenis.

– Ne kartą buvo keliami klausimai dėl rūkymo propagandos uždraudimo. Jūsų personažai rūko, kodėl verčiate juos tai daryti?

– Pati rūkau. Nerašau pasakų. Jei rašyčiau, mano personažai, dirbantys sunkių nusikaltimų skyriuje, būtų negeriantys ir visi ištikimi savo žmonoms. Sovietmečiu tik tokias knygeles ir leisdavo rašyti. Kadangi dabar galime rašyti apie realų, tikrą gyvenimą, būtų gan kvaila pasakoti vien apie tuos, kurie neturi žalingų įpročių. Rašau tiesą.

Apie rašymą

– Jūsų trilogija „Žvilgsnis iš amžinybės“ pasakoja apie sovietinių žmonių buitį ir gyvenimą vienos šeimos pavyzdžiu. Herojė Liuba Romanova skaitė žurnalą „Sveikata“. Jis buvo itin populiarus?

– Pasklaidydavau šį žurnalą, nes mano seneliai jį prenumeruodavo. Dažnai juos lankydavau. Vaikystėje mane domino motinystės, nėštumo temos. Visa, kas arčiau seksualumo, lytiškumo. Ieškodavau tokių straipsnių, nes su suaugusiaisiais tai nebuvo aptarinėjama. Skaitymas buvo vienintelis šaltinis. Vėliau ėmiau domėtis dietomis, lieknėjimu.

Trijų tomų romanas "Nutrauktos gijos" pernai buvo ypač populiarus tarp Lietuvos bibliotekų lankytojų.

– Ar kurdama moterų portretus remiatės gyvenimo pavyzdžiais, ar išgalvotais?

– Rašau tik apie tikrovę. Vieni moterų personažai simpatiški, kiti ne tokie. Visi jie gali gyventi.

– Kokia ji, jūsų knygų herojė?

– Kokio nors vieno tipinio atvaizdo nesu sukūrusi. Yra gana daug jaunų moterų, manančių, kad vyras turi jas viskuo aprūpinti, o jų užduotis tik gerai atrodyti.

Kita moterų kategorija – nepriklausomos ir įsitikinusios, kad pačios turi susikurti gerovę. Jos pasiruošusios išlaikyti net vyrą, jei jis negauna pakankamai pajamų iš savo veiklos. Tai – karjeros moterys, kryptingai siekiančios naujų žinių ir tobulėjimo. Kol savo tikslo nepasiekia, atideda šeimos kūrimo planus ateičiai. Tarp šių dviejų polių sukasi ir tokios moterys, kurios gimdo, gyvena šeimos gyvenimą. Jos dirba paprastus, nelabai pelningus darbus ir joms nuolat trūksta lėšų.

– Kaip atrodo jūsų diena?

– Laikausi griežtos dienotvarkės. Dirbu biure, nes namuose tyko pernelyg daug dėmesį blaškančių pagundų. Atsibudusi papusryčiauju ir einu pas savo literatūros agentą, kur man skirta vieta. Sėdu prie kompiuterio ir dirbu iki vakaro.

– Neištinka balto lapo krizė?

– Deja, ji rašytojus aplanko dažniau nei įkvėpimas. Kiekvienam žmogui, bandančiam ką nors sukurti, tai yra normalu. Šiandien sekasi, mintys plaukia, o rytoj nežinia kaip bus. Kai nėra įkvėpimo, reikia atitrūkti dieną kitą. Jei nepadeda, reikia bandyti save įtikinti, motyvuoti.

– Kaip ilsitės?

– Mėgstu klausytis muzikos, žiūrėti kino filmus, bendrauti. Patinka lankytis teatre. Kai dingsta įkvėpimas, einu skaityti knygų. Pirmiausia esu skaitytoja, tik tada rašytoja. Skaitant svetimas mintis atsiranda savų.

Turiu nemažai pomėgių – flamenkas, joga, šaudymas, siuvinėjimas kryželiu…

– Daugelį rašytojų nuolat aplanko depresyvi būsena.

– Būna ir taip. Tiesiog įkrinti į blogos nuotaikos liūną. Vieną kartą mano depresija truko pusantrų, kitą – dvejus metus. Išsikapstyti iš depresijos gniaužtų nelengva, tai gali padaryti tik pats.

Turi kaupti jėgas tam, kad sau pasakytum: „Užteks, daugiau negaliu ištverti.“ Tuo sudėtingu laikotarpiu man labai padėjo ir artimųjų palaikymas.

Svarbiausia, kad pats žmogus apsispręstų sveikti. Tam tikru momentu nusprendžiau, kad turiu parašyti pirmą frazę naujai knygai. Palengva gyvenimas grįžo į savo vėžes. Pamačiau realų veiksmą: vakar teparašiau penkias frazes, šiandien jau puslapį. Jaučiau, kad rytoj parašysiu du. Perėjus į darbinę veiklą liūdesys pamirštamas.

Jaunystė ar branda

– Kodėl taip garbinamas jaunystės kultas?

– Nuomonė, esą pasaulis priklauso tik jauniems, – žalinga ir pavojinga netiesa. Pasaulis priklauso tiems, kuriems per penkiasdešimt. Tai jie priima sprendimus, uždirba pinigus. Jie sprendžia, kaip gyvens jaunimas, o ne priešingai. Kad ir kokio amžiaus moteris būtų sulaukusi, ji yra patraukli. Teko matyti daug pagyvenusių porų, kurios jau ilgai gyvena kartu, o išėję pasivaikščioti laikosi už rankučių kaip jaunavedžiai. Svarbiausia – meile spindinčios akys.

– Kur slypi penkiasdešimtmečių laimės paslaptis?

– Sulaukus penkiasdešimties gyvenimas tik prasideda, – aiškiai tai suvokiu ir žinau. Savo veikloje tampame tikrais profesionalais, esame pasisėmę išminties, kad nedarytume klaidų kurdami santykius, dar nesiskundžiame sveikata. Jaunimas negali susikaupti, juos domina vis nauji interesai. Naktį jie ieško linksmybių, kankinantys meilės išbandymai juos išsunkia emociškai. Nekas…

Parengė Evelina JOTEIKAITĖ

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"