TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Didelės neklaužados viltys

2008 04 25 0:00
Europarlamentarė Ona Juknevičienė mokykloje buvo didelė neklaužada. Kai kas pasakytų, kad tokia ji ir dabar - nepučianti miglos į akis ir remianti politikus, nuo kurių nusisuko visas elitas.
Nuotrauka: © "Lietuvos žinios"

Europarlamentarė Ona Juknevičienė mokykloje buvo didelė neklaužada. Kai kas pasakytų, kad tokia ji ir dabar - nepučianti miglos į akis ir remianti politikus, nuo kurių nusisuko visas elitas.

"Kartoju savo dukroms: iš gyvenimo pasiimi tai, ką nori. Žmogus ateina į šį pasaulį arba jį keisti, arba uždirbti pinigų. Todėl geriau keiskite, pažinkite žmones - tada ir pinigų turėsite", - interviu "Lietuvos žinioms" kalbėjo europarlamentarė O.Juknevičienė.

Į Europos Parlamentą (EP) ekonomistė pateko kaip Darbo partijos narė. Prieš kelis mėnesius iš šios organizacijos pasitraukė - protestuodama prieš kolegų "darbiečių" netikėtą sprendimą paremti projekto "Leo LT" kūrimą. Dabar europarlamentarę savaitgaliais galima išvysti sostinės gatvėse: kartu su bendraminčiais O.Juknevičienė renka parašus prieš Lietuvai, jos įsitikinimu, žalingą valdančiųjų sumanymą.

Atimta valstybė

- Šią savaitę prezidentas Valdas Adamkus pareiškė, kad visuomenėje kurstomas priešiškumas, ir tai daroma dėl siaurų grupinių interesų. Kaip situacija Lietuvoje atrodo dirbant Europos Parlamente?

- Man skaudžiausia, kad tą klausimą kelia būtent prezidentas V.Adamkus, nes jis pasiūlė tokį variantą, kuris, mano nuomone, griauna demokratijos principus. Turiu galvoje tai, kaip jis dalijo indulgencijas Antanui Valioniui, Arvydui Pociui, nors faktiškai tai yra Konstitucijos pažeidimas. Negali tvirtinti, kad jie įrodė savo pilietiškumą, patriotizmą, kaip jis tada sakė, ir todėl turime jiems atleisti bei atsiriboti nuo partinių ir politinių interesų, turime išsaugoti valstybininkus. Aš tai supratau kaip siūlymą atsisakyti politinių skirtumų, politinių partijų ideologijų, atstovavimo skirtingoms žmonių grupėms ir įvesti vieną partiją, taigi vėl grįžti į tą pačią padėtį, kurioje buvome sovietiniais laikais.

Kai bandai ką nors kritikuoti, prezidento institucija ir pats prezidentas, taip pat dalis žiniasklaidos puola smerkti tuos, kurie, kaip teigiama, "kritikuoja Lietuvą". Jeigu tik liaupsinsime tuos, kurie yra valdžioje, negalėsime kalbėti apie jokią pažangą.

- Vis dažniau prabylama apie naująją nomenklatūrą, įsitvirtinusią visose partijose. Gal kalbos apie vieną ar dvi partijas Lietuvoje jau turi realaus pagrindo?

- Politinių partijų kovos ar nuomonių išsiskyrimo iš esmės pastaruoju metu labai nedaug. Partijos susiniveliavo siekdamos susitarimų dėl tam tikrų interesų. Tai jau tampa ir grėsme demokratijai.

Siūlymas ir politikams, ir žmonėms eiti į iš esmės vienpartinę sistemą yra labai blogas. Parama "valstybininkais" vadinamos grupės susitarimams, kuriais jie bando savo interesus įgyvendinti pasinaudodami valstybe, uzurpuodami ją, mano galva, atima iš tautos valstybę.

Prezidentas, leisdamasis į samprotavimus apie dvi stiprias partijas, skatina ne stiprinti demokratiją, ne kurti teisinę valstybę, bet gina "valstybininkų" interesus.

- Sistemos kritikai dažnai sulaukia priekaištų, kad kalbėdami apie situaciją Lietuvos viduje kenkia valstybės tarptautiniam prestižui. Ar apie Lietuvos bėdas kalbama Europos Parlamente?

- Diskusijos apie tai, kas vyksta kiekvienoje šalyje, yra demokratijos pasireiškimas. Jeigu kalbėsime apie Lietuvos šmeižimą - aš pati skaudžiai su tokiu vertinimu susidūriau, kai žiniasklaidos priemonės pranešė apie Darbo partijos atstovų kelionę į Maskvą (2007 metais - red.) ir komentavo, kad mes išdavėme Lietuvą. Aš nesijaučiu nei tautos, nei Lietuvos išdavike, nes man Lietuva - tai jos žmonės. Ne Algirdas Brazauskas, ne Andrius Kubilius ir net ne V.Adamkus. Man svarbu žmonės, ir aš važiavau dėl vieno konkretaus žmogaus, nes man Viktoras Uspaskichas pirmiausia yra žmogus. Esu įsitikinusi, kad jo, kaip žmogaus, teisės pažeidžiamos.

- Esate kalbėjusi, kad pasigendate Lietuvoje keturiasdešimtmečių kartos revoliucijos, aktyvesnės pilietinės pozicijos. Pritariate Lietuvos šou verslo žmonių sumanymui steigti savo partiją?

- Šiomis dienomis skaičiau Gedimino Kirkilo komentarą, kuriame jis kritikuoja Žemaičių partijos, Arūno Valinsko partijos steigimą. Nesutinku! Aš džiaugiuosi! Tegu atsiranda bet kas, kas išjudintų visą šį liūną, kuriame dabar Lietuva gyvena.

Tikrai tikiuosi keturiasdešimtmečių pozicijos pasireiškimo. Baisiai nusimindavau, kai pasikalbėjusi su tokiais žmonėmis, iš kurių tikiuosi aktyvumo - pirmiausia omenyje turiu jaunus žmones, kurie turi verslą, kurie jau susitvarkę gyvenimą, kurie galėtų pasirūpinti visuomene, - pamatydavau, jog jie nesuinteresuoti keisti sistemos, nes dabar egzistuojanti jiems patogi.

Negi neatsiras tokia jėga, kuri norėtų išjudinti, kaip vadinu, piramidę, kurios viršūnėje sėdi politikai, per vidurį - nupirkta žiniasklaida, nors tokia tikrai yra toli gražu ne visa, o apačioje - verslas, kuris viską finansuoja. Kaip pasakė buvęs Čekijos prezidentas Vaclavas Havelas, tokioje sistemoje nelieka vietos demokratijai.

Partijų interesai

- Lietuviai gana skeptiškai vertina politikoje veikiančias moteris. Jums turėtų būti dvigubai sunkiau, nes priklausėte dviejų kontroversiškų politikų - Rolando Pakso ir V.Uspaskicho komandoms?

- Galima sakyti, kad buvau trijose komandose. Politinį gyvenimą, tada labai pasyvų, pradėjau Liberalų sąjungoje. 2000-aisiais, kai grįžau iš Kazachstano, baigusi projektą, mane pasikvietė R.Paksas. Su mielu noru sutikau ateiti.

Ir būdama R.Pakso patarėja, ir Darbo partijoje, kai artimai dirbau su V.Uspaskichu, įgijau daug patirties, gal ir atsparumo, išmokau, ką reiškia būti politikoje. Ir dabar žmonės dažnai sako: "Kaip pasiteisinsite Lietuvos žmonėms, kad buvote V.Uspaskicho bendražygė?" Neturiu dėl ko teisintis. Nors esu katalikė, tikrai neisiu į bažnyčią ir neprašysiu kunigo atleidimo, kad buvau su tais žmonėmis. Ir dabar norėčiau padėti V.Uspaskichui.

Manau, kad ir su R.Paksu buvo susidorota. Balsavau už jį, kai vyko prezidento rinkimai. Manau, kad susidorota buvo sovietiniais, stalinistiniais metodais. Kaip sakydavo: duokite žmogų, bylą pritaikysime.

Dėl darbo su šiais žmonėmis nė kiek nesigailiu. Gailiuosi, kad pažinau partijas iš vidaus ir supratau, jog kol kas Lietuvoje dar neturime tokios politinės jėgos, kuri norėtų pakeisti sistemą. Man vis dar atrodo, kad politinės partijos - su įvairiais žmonėmis, įvairiais interesais - kol kas labiau nori ateiti ir pasinaudoti situacija, o ne iš tikrųjų ją keisti. Dėl to man labai liūdna.

- Darbo partijai skandalingai nubalsavus už "Leo LT" projektą, pasitraukėte iš jos. Tada pasklido kalbos, kad pereisite pas R.Paksą. Bet gal svarstote galimybę steigti savo partiją?

- Sukurti partiją sudėtinga. Tada tikrai turėčiau mesti savo darbą ir užsiimti tik ta veikla. Be to, steigdamas partiją turi rasti rėmėjų, finansavimo šaltinių - tai iš tiesų didžiulis projektas.

Ar galėčiau tai padaryti? Manau, kiekvienas galėtų, nes jei žmogus tiki, jis ir pasiekia. Tačiau iki Seimo rinkimų liko nedaug laiko, kad būtų galima sukurti partiją ir ją "išsukti". Galbūt A.Valinskui pasiseks, nes jis visuomenei gerai pažįstamas iš televizijos, lengvai bendrauja. Žemaičių partijai, manau, bus jau sudėtingiau.

Vis dėlto tikiuosi, kad atsiras ta naujoji karta, kuri norės pakeisti šalies gyvenimą. Visada sakau, kad prisidėčiau prie tų, kurie, mano galva, nors truputėlį norėtų permainų.

- 2007-aisiais pasklidus kalboms, kad V.Uspaskichas gali negrįžti į Lietuvą, jūs nesikratėte galimybės perimti vadovavimą Darbo partijai?

- Apie tai buvo labai rimtai kalbama. Būrelis Darbo partijos žmonių buvo atėję pas mus (į EP narės biurą - red.), aptarinėjome tokį variantą. Iš tiesų ėmiau manyti, kad man verta "susideginti" - tai yra pasiaukoti ir padėti Darbo partijai užimti tam tikrą poziciją Lietuvos politiniame gyvenime.

Galvodama apie tai, nesakydama "ne", nuvažiavau į Maskvą pasikalbėti su V.Uspaskichu. Negaliu, nenoriu ir niekada nedarau už akių ar pastatydama žmogų - šiuo atveju V.Uspaskichą - į nepatogią padėtį. Norėjau pasikalbėti ir išsiaiškinti, kaip yra iš tikrųjų.

Kėliau labai konkrečius klausimus: kokie jo planai, ar ketina grįžti į Lietuvą, ar imtųsi vėl vadovauti partijai? Jeigu taip, tikrai su juo nekonkuruosiu. Jau tada man tapo aišku, kad jis norėjo grįžti ir kad norėjo partijos bei bendražygių paramos.

- Dabar kalbama, kad galėtumėte prisidėti prie R.Pakso vadovaujamos partijos "Tvarka ir teisingumas"?

- Su R.Paksu buvome susitikę ne kartą, dar man būnant Darbo partijoje. Gana rimtai svarstėme galimybes bendradarbiauti ir per rinkimus, ir po jų. Siekiau išsiaiškinti ir tai, apie ką kalbėjau ir su Darbo partija - jeigu laimime, ar "Tvarka ir teisingumas" neis į koaliciją su komunistais? Jeigu taip įvyktų, neprisidėčiau, nes manau, kad tie žmonės jau turi pasitraukti.

R.Paksą pažinojau nuo bendro darbo Vyriausybėje laikų. Man jis visada buvo rimtas politikas. Dabar, manau, jis labai sustiprėjo, nes žmogus, kuris buvo taip smarkiai mušamas, taip užspeistas į kampą, atsigavo, rado jėgos eiti į žmones. Manau, jis stiprus, ir man tai patinka. Žmonės jį palaikys.

Tačiau kalbant apie tai, ar norėčiau eiti į vieną ar į kitą partiją, jau sakiau, kad, mano manymu, dar nėra tokios partijos, kuri ateitų keisti situacijos, o kiekvienoje partijoje yra visokių žmonių, ir nežinia, kada kas dominuos.

Atviras kelias

- Ar partijos užnugario jums neprireiks sumanius kandidatuoti į prezidento postą?

- Manau, prezidentui apskritai nereikia partijos užnugario. Prezidentas turi būti neutralus žmogus, o jo pagrindinė misija - visapusiška Konstitucijos apsauga. Partija gali nukreipti prezidentą viena linkme, ir tai būtų negerai. Kandidatas į prezidentus turi siekti žmonių paramos ir kiek įmanoma įvairesnės.

Kita vertus, ar teisinga interpretacija, kad aš eičiau į prezidentus? Esu sakiusi, kad niekada nesakau niekada. Be abejo, vertindama padėtį Lietuvoje, galvoju, kur mes eisime po Seimo, po prezidento rinkimų, ar ateis žmonių, norinčių pakeisti situaciją, kad Lietuva orientuotųsi į Europą, atsivertų Vakarų pasauliui, kad netaptų mažyte provincialia valstybe.

Manau, Lietuvos prezidentas iki šiol neišnaudojo savo galių. Jis greičiau atsisako darbo, kurį jam priklausytų atlikti. Dabartinis prezidentas V.Adamkus dažnai kartoja, kad tai ne jo galioms, bet daugeliu jų jis net nepasinaudoja.

- Nesakau "ne", nes nežinau, kaip pasisuks mano gyvenimas. Nežinau, kiek dar turėsiu optimizmo ir noro eiti į politiką, kaip buvo iš pradžių.

Iš tiesų gyvenau labai patogiai - buvau materialiai apsirūpinusi, dirbau labai įdomų darbą, galėjau keliauti po pasaulį. Atrodo, ko daugiau reikia. Tačiau būtent dėl to ir apeliuoju į panašius žmones - susitvarkę asmeninį gyvenimą, jie turėtų atiduoti duoklę visuomenei. Matyt, toks supratimas ateina su amžiumi.

Noro ir pasiryžimo "susideginti" turiu. Galėčiau juk gyventi patogiau, gal net ilgiau, nes nebūtų tiek stresų. Bet man geriau pragyventi galbūt trumpiau, bet įdomiau.

Visada - prieš

- Ar tas pats siekis nuvedė į ekonomiką, kuri iki šiol laikoma "nemoteriška" specialybe, bei paskatino rašyti disertaciją apie akcijas?

- Socialistinėje visuomenėje akcijos buvo kapitalizmo atributas. Todėl taip ir rašydavau: "Akcinė nuosavybė socialistinėje visuomenėje." O tada rašai ką nori. Nebuvo jokios literatūros. Vilniaus universiteto bibliotekoje radau knygą "Fondinės biržos", išleistą XIX amžiaus pabaigoje, senąja rusų kalba ir dar niekieno neskaitytą - reikėjo susipjaustyti lapus.

Rinkdama medžiagą, JAV susiradau Darbuotojų akcinės nuosavybės centrą, kuriam parašiau laišką ir paprašiau literatūros. Atėjo 1990-ieji, ir kovo mėnesį, paskelbus Nepriklausomybę, gavau Harvardo universiteto kvietimą į konferenciją. Tai buvo mano svajonių išsipildymas, nes sovietmečiu į užsienį manęs neleido: mano anketa turėjo grifą "neišvažiuojanti".

- Kuo neįtikote sovietams?

- Mano tėtis buvo Sibire, krikštatėviai aštuonerius metus kalėjo lageryje, dar ir dabar turiu giminių Vorkutoje. Be to, mokykloje buvau ir didelė neklaužada.

Atkūrus Nepriklausomybę, išvažiavau į pasaulį, susipažinau su savo pirmaisiais verslo partneriais. Tas amerikietis ir jo lietuvių kilmės žmona pirmiausia susidomėjo, kodėl savo kortelėje, kurioje buvo užrašyta "Vilnius university, USSR", išbraukiau raidžių junginį ir pati įrašiau "Respublic of Lithuania". Paaiškinau, kad prieš tai kortelėje buvo padaryta didžiulė klaida.

Visada buvau besipriešinanti. Gyvenime turiu turėti tikslą: jeigu jo nėra, nebeįdomu. Kartoju ir savo dukroms: iš gyvenimo pasiimi tai, ką nori, - žmogus ateina į šį pasaulį arba jį keisti, arba uždirbti pinigų. Todėl geriau keiskite, pažinkite žmones - tada ir pinigų turėsite.

Asmeninis gyvenimas - sau

- Tačiau savo milijoną užsidirbote?

- Ne, milijono neturiu. Uždirbdavau tikrai daug dirbdama Pasaulio banke, bet visus pinigus investavau į savo vaikų mokslus. Abi dukros aukštąsias mokyklas baigė Australijoje, nes ten buvo pigiau - net tuo metu neuždirbau studijoms nei Anglijoje, nei Amerikoje. Dabar, kai esame Europos Sąjungoje, studijuoti kitose šalyse galima beveik nemokamai.

Man visiškai negaila, kad pinigus panaudojau būtent taip. Tačiau milijono, net jei ir nebūčiau mokėjusi už mokslus, vis tiek dar neturėjau.

- Esate europarlamentarė, bet dažnai lankotės Lietuvoje. Kur dabar, jūsų manymu, yra jūsų namai?

- Kai manęs klausia, kur gyvenu, juokauju, kad gyvenu lėktuve ir savo lagamine. Iš tiesų daug laiko praleidžiu tarp dangaus ir žemės. Vien šią savaitę skridau keturis kartus. Jau įpratau ir nebijau būti pasaulyje.

Į klausimą, kur mano namai, - Vilniuje, Strasbūre, Briuselyje, o dažnai gal ir penkiose Centrinės Azijos valstybėse, už kurias esu atsakinga, - labai sunkiai galėčiau atsakyti. Bet kur mano žemė, galiu pasakyti iš karto. Ji yra čia, Lietuvoje. Čia mano šaknys, mano giminės, su kuriais galiu per Onines ar Jonines traukti lietuvių liaudies dainas. Čia norėčiau likti, čia norėčiau numirti, o prieš mirdama - dar ką nors gero palikti.

- Viena kalbinta politikė, anksčiau ketinusi užimti aukštą postą, pasiteiravus, ar turės "poną", kurį galės vestis į priėmimus, labai įsižeidė. Ar jūsų tokie klausimai nežeidžia?

- Ne, nežeidžia. Prieš kelerius metus su savo žmogumi lankiausi per priėmimą Prancūzijos ambasadoje. Žurnalistai taip puolė fotografuoti, kad net ambasadorius išsigando. Po to, kai nuotraukos pateko į spaudą, žurnalistai labai prašė papasakoti apie savo gyvenimą.

Aš esu išsiskyrusi - nuo 1997-ųjų. Nuo tada buvau viena ir Kazachstane, ir Belgrade. Bet ir ne viena: su savo dukromis.

Atsakydama žurnalistams, pasakiau man ir mano artimiesiems svarbų dalyką. Galiu kalbėti apie save, bet tai darydama kalbu ir apie savo vaikus, ir apie buvusį vyrą. Tiesiog neturiu teisės to daryti, jeigu jie nenori. Manau, būtų nesąžininga reklamuotis naudojantis vaikais, vyru ar kitu artimu žmogumi. Bet galiu pasakyti: jeigu būčiau Lietuvos prezidentė, tikrai pasirodyčiau su savo žmogumi - manau, tai būtų mano pasididžiavimas.

Žmonės, pabuskite

- Pastaruoju metu vienas aktualiausių jūsų veiksmų - kova su netinkamomis aplinkybėmis kuriama "Leo LT". Ar tai daryti padeda ir jūsų artimieji?

- Taip. Visai neseniai Pilies gatvėje, prie rotušės, rinkome parašus prieš "Leo LT". Stoviu ir šaukiu: "Prašome palaikyti Lietuvos piliečių iniciatyvą, pasirašyti prieš "Leo LT", jeigu taip manote! Jeigu ne - tai jūsų pasirinkimas." Jaunėlė dukra - šalia, irgi kalbina žmones.

Man labai gera bendrauti su žmonėmis, matyti reakciją. Kai kvieti, vieni susigūžia ir pabėga, kiti sako: "O man - dzin", treti aiškina, kad mano kitaip, o yra žmonių, kurie tyliai prieina ir pasirašo. Nuo tada, kai pirmą kartą išgirdau: "O man - dzin", labai dažnai šaukiu - žmonės, nebūkite abejingi, nesakykite ir jūs taip.

- Ar jūsų akcija gali ką nors pakeisti?

- Stabdyti "Leo LT" galima ir parašais, ir kreipiantis į Europos institucijas, tai ir darau. Tačiau parašų rinkimas svarbus tuo, kad žmonės nebūtų abejingi ir suprastų galintys tramdyti politikus, nebeleisti daryti, kaip šie užsinori.


Ona JUKNEVIČIENĖ

Gimė 1955 m. balandžio 28 dieną.

1973 m. baigė Vilniaus 22-ąją vidurinę mokyklą.

1981 m. baigė Vilniaus universiteto Pramonės ekonomikos fakultetą.

1981-1986 m. - Statybos ir remonto valdybos vyresnioji ekonomistė.

1986-1989 m. - Vadybos akademijos vyresnioji dėstytoja.

1991-1992 m. - Darbo ir socialinių tyrimų instituto mokslinė bendradarbė.

1992 m. apgynė disertaciją ir gavo ekonomikos daktaro diplomą.

1992-1995 m. - JAV-Lietuvos bendros įmonės "ESOP Services International" privatizavimo ekspertė, nuo 1993 m. - direktorė.

1994-1995 m. - Vilniaus universiteto ekonomikos dėstytoja.

1995-1998 m. - įmonių reorganizavimo konsultacinės agentūros "Consulta" generalinė direktorė.

1997-2000 m. - vyriausioji reziduojanti patarėja Pasaulio banko techninės paramos projekte Uzbekistano Respublikai.

2000 m. spalį - 2001 m. birželį - premjero Rolando Pakso patarėja įmonių privatizavimo ir reorganizavimo klausimais.

2001-2004 m. - UAB "Konsultantų forumas" direktorė.

2001-2004 m. - vyriausioji reziduojanti patarėja Pasaulio banko techninės paramos projekte Serbijos Respublikai.

Nuo 2004 m. - Europos Parlamento narė.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"