TV programa
 

Horoskopai
 
SEKITE MUS Registruotiems varototojams
Paieška
LIETUVAKOMENTARAIPASAULISKULTŪRAISTORIJALŽ REKOMENDUOJAEKONOMIKASPORTAS
Šeima ir sveikataPrie kavosŽmonėsGimtasis kraštasMokslas ir švietimasTrasaKelionėsKonkursaiNamų pasaulisGamtaAugintiniai
ŽMONĖS

Didesnio turto už gyvenimą nėra

2008 11 24 0:00
"Daug gražių kraštų regėjau, tačiau gražiausias - Dzūkija", - sako R.Sadauskas.
Asmeninio albumo nuotrauka

Taip tvirtina rašytojas ir publicistas Romas Sadauskas, kurio 70-mečiui skirtas kūrybinis vakaras vyko praėjusį penktadienį Vilniuje, Rašytojų klube.

R.Sadauskas išgarsėjo ne tik keliomis dešimtimis prozos ir poezijos knygų, bet ir savo principingumu vertinant Lietuvos gamtą bei jos sergėtojus. Ne kartą nervinosi skaitydami šio "žaliojo prokuroro" rašinius gamtos niekintojai, pasijuokdami pastatė medinę rašytojo skulptūrą Grūto parke prie Druskininkų. O užpernai į R.Sadausko buto Druskininkuose langus pasipylė šūviai ir jam teko iš šio savo jaunystės miesto išsikraustyti vasaroti į kaimą.

Už slenksčio - ruduo.

- Dainų ir šilų Dzūkija - bene ir ji "kalta", kad vienas Sadauskų tapo rašytoju, o kitas - dainininku?

- Toks anos nepriklausomos Lietuvos veikėjas, daug mūsų kultūrai nusipelnęs žmogus Stasys Šilingas vienoje savo knygoje yra sušukęs: "Keista ta Dzūkijos žemė, ji gimdo dvasios žmones!"

Negalima atmesti, kad vienas dirvožemis tinka grikiams, kitas - kviečiams ar bulvėms. Alfonsas Nyka-Niliūnas tvirtino, jog kol kas Lietuva turi du genijus - Mikalojų Konstantiną Čiurlionį ir Vincą Krėvę-Mickevičių. Liktų pridurti, kad jie abu kilę iš Dzūkijos.

Kai dėl manęs, tai, ačiū Dievui, vaikystės svajonė būti nemirtingam neišsipildė. Viltis į genialumą - jaunų dienų privilegija, gyvendamas ilgainiui pamatai, kad tau jis visiškai negresia. O šiaip iš mūsų giminės, ypač motinos linijos, visi buvo dainingi, raštingi ir ne tinginiai, bet ne visiems buvo lemta savo talentus atskleisti, išpuoselėti. Giminės medį labai skaudžiai apgenėjo bolševikmečio kirvis.

Beje, brolis Danielius visai neprastai rašo, o aš galėjau dainuoti, tačiau nutiko kitaip: dainuojantis rašo, rašantis - nedainuoja.

- Tokių metų sulaukus, atrodo, jau būtų galima ir pailsėti, tačiau leidi knygas vieną po kitos. Argi tai dabar pelninga, ar verta? Kadaise už knygas nemažus pinigus mokėjo, o dabar?

- Kad tai būtų, kaip tamstai atrodo! Septyniasdešimt metų ant

kupros - ne juokas. Pagal Senąjį Testamentą ir pagal Gabrielį Garcią Marquezą nuo tokio amželio stoja "patriarcho ruduo".

Negali nejusti, kaip stabarėja kojos, o akys į pasaulį ima žvelgti pašiurpusiu žvilgsniu. Žodžiu, laikas padėti plunksną, nes tavo ištarti ar parašyti žodžiai - sausi, be niuansų. Paskaitykite, pavyzdžiui, Knuto Hamsuno romaną "Užžėlusiu taku", kurį jis sukūrė visiškai pasenęs, - absoliutus bejėgiškumas. Tą patį galima pasakyti ir apie kito genijaus - Levo Tolstojaus - vėlyvąją kūrybą. Tai ką jau mums, mirtingiesiems, apie save manyti...

Sovietiniais laikais nebuvau tarp "pelno siekiančių" literatūros veikėjų, nepavyko susitepti jokia oficialia premija. Žodžiu, anie laikai manęs neišpaikino, tad ir dabar lengviau, kai net honoraro skonį užmiršau. Laimė, daugėjant metų poreikių mažėja. Gaunu dvi pensijas, ir užtenka.

Branginkime laisvę

- "Kad taip vieną sykį išmokus protingai ir paprastai gyventi", - atsidūsti naujausioje, šįmetėje savo knygoje simboliniu pavadinimu "Gyventi". O kitam iš šalies gal atrodo, kad R.Sadauskas - laimės kūdikis. Išleista bene trys dešimtys knygų, kurios liudija apie įvairų tavo talentą: poezija ir proza, romanai, apsakymai, esė, apybraižos ir kitokie žanrai. Buvai ir tikriausiai tebesi mylimas moterų. Nenuskendai alkoholyje, kaip kai kuriems atsitinka. Turi butą sostinėje ir vasarvietę kaime, kone gimtinėje... Atrodo, ko žmogui dar reikia?

- Visko buvo - ir meilės, ir alkoholio, ir skendimų visokių, net tiesioginiu požiūriu. Visada, net kraštutiniais atvejais, gelbėdavo darbas, kūryba, juk pačios knygos nepasirašė. O be jų dar - šimtai apybraižų, reportažų, straipsnių straipsnelių, išbarstytų po periodiką per 40 žurnalistinio darbo metų.

Šiemet išėjusio eseistikos rinkinio pavadinimas iš tiesų gali būti simboliškas - "Gyventi". Ir viskas, tik bendratis! Kai paklausei, susimąsčiau, kodėl mane šitas žodis persekioja, kai reikia sugalvoti knygos pavadinimą: "Laimingų žmonių gyvenimas", "Dygsniai gyvenimo pamušale", "Gyventi"... Dabar rašau - galima sakyti, baigiu - apysaką, kuri vadinasi "Gyvenimas prie vieškeliuko".

Gal tai reiškia fantazijos stoką? O gal tai suvokimas, jog už gyvenimą didesnės vertybės žmogus negali turėti, juo labiau kad esu patyręs klinikinę mirtį, sunešiojęs man pasiūtus laidojimo drabužėlius. Norėta gyventi, labai norėta, ir, regite, vis dar gyvenu...

- Jei būtų galima gyventi iš naujo, ką darytum kitaip?

- Ką čia bepadarysi, elgčiausi taip, kaip man ant delno parašyta. Žmogaus gyvenimas priklauso ne tik nuo jo paties, bet ir nuo aplinkybių, nuo laiko, kuris tau skirtas gyventi. Gal dar labiau saugočiau asmeninę laisvę, nes be laisvės kūrybos nėra. Vergiškos dvasios žmogus visada - kalėjime, jo kalėjimas yra viduje, pačiame žmoguje. Nors... "kai žemėj pirmą kartą svečiavausi, nebuvo laisvės, bet užteko meilės, ir mes mylėjome - labai ir gausiai - vien apie tai šios mano eilės..."

Nepažinsime vaikų?

- Diduma tavo kūrybos - apie žmogų, kaip sykį esi išsireiškęs, žmogaus ekologiją. Vis dėlto ypač išgarsėjai rašiniais apie gamtą. Net Rašytojų klube gamtosaugos vakarus sumano ir veda R.Sadauskas.

- Nesu joks dostojevskis arba parulskis, knaisiotis po žmogaus sielos užkaborius ar pasąmonę man būtų neįdomu. Daug svarbesnė ir likimui svarbi yra žmogaus ekologija, t. y. mūsų santykis su aplinkiniu gamtos pasauliu, suvokimas, kad žmogaus egzistencija, juoba laimė šiame pasaulyje priklauso nuo darnaus sugyvenimo su visa likusia Dievo kūrinija. Arba žmogus tos darnos išmoks, arba išnyks kaip nebuvęs. Kitko žmonijai neskirta.

- Tačiau "Lietuvoje apie gamtą rašantys rašytojai laikomi menkesniais", - sakei interviu prieš vienuolika metų, kai mudu šnekėjomės apie tada Anapilin iškeliavusio Juozo Požėros kūrybą. Tąsyk kalbėjai, kad J.Požėra nėra deramai įvertintas, nors jis anksčiau ir išsamiau už daugelį menininkų pradėjo nagrinėti ekologijos temą: jeigu žmogus atitrūksta nuo gamtos, jis pražūva, ir pridūrei, jog J.Požėros "Žuvys nepažįsta savo vaikų" - perspėjimas Lietuvai. Ar pildosi toji rašytojo pranašystė?

- Maniau ir dabar tebesu tos nuomonės, kad J.Požėra, galima tarti, mirtinai užmirštas rašytojas, buvo ne tik puikus žodžio meistras, bet ir geriausias žmogaus ekologijos tyrinėtojas iš visų mūsų rašto vyrų. Jis rašė apie SSRS šiaurės tauteles, bolševizmo taip nužmogintas, kad jos tapo "žuvimis, kurios nepažįsta savo vaikų". Tik vėliau Čingizas Aitmatovas šią metaforą išplėtojo iki mankurtizmo. Apie Lietuvą rašyti J.Požėra negalėjo, nes būtų buvęs tuojau pat "sudrausmintas" - tų pačių plunksnos brolių ir seserų.

O grėsmės, apie kurias šis rašytojas kalbėjo, ilgainiui tik didėja, nes "socializmas pavergia žmogų, o kapitalizmas - gamtą". Globalizacija itin skatina, kad nepažintume savo vaikų, pasklindančių po pasaulį ikrelių pavidalu.

Žaliasis prokuroras

- "Žaliasis prokuroras" - taip vienas rusų poetas pavadino mišką. Bet ir pats nesyk buvai panašus į šį prokurorą. Antai prisimenu, kaip Rašytojų klube surengtame rašytojų susitikime su Lietuvos gamtosaugos vadovais tardei tuometį aplinkos ministrą: "Ar draudžia įstatymai kirsti mišką naktį?" "Draudžia", - atsakė ministras. "Tai kodėl Druskininkuose prie alkakalnio pušynas buvo iškirstas trečią valandą nakties ir dabar ten stovi degalinė?" Ministras tik skėstelėjo rankomis...

- Nepamenu, ar tada pasakiau, kad žaliojo prokuroro metaforą sumanė gulago poetas, rašydamas apie kalinius, kurie žūdavo taigoje mėgindami pabėgti iš lagerio. Tas pats žaliasis prokuroras kada nors gali pateikti mums kaltinimą dėl beatodairiško elgesio su medžiu ir mišku. Nubausti ligomis, skurdžiu dvasiniu gyvenimu, pinigų vergo instinktais ir panašiais dalykais.

- Fasadinė miškininkystė - taip sykį esi pavadinęs tai, kas, pasak tavęs, išeina iš mūsų miškininkų vadovų burnų ir darbų. Esi gimęs ir augęs šilų krašte, baigęs aukštuosius ekologijos mokslus Čekijoje, - kaip apibūdintum dabartinę mūsų miškų būklę? Ką manai apie raginimus imtis permainų - mažinti urėdijų skaičių ar net visas likviduoti, privatizuoti valstybinius miškus, statyti didžiulius medienos perdirbimo kompleksus?

- Pirma buvo partinė miškininkystė, o fasadinė - tam tikra jos mutacija. Pirmasis miškų ministras Vaidotas Antanaitis ketino pakeisti visus urėdus, kuriuos miškų ūkio direktoriais paskyrė partijos komitetai. Bet užteko profesoriui apie tai išsižioti per mūsų pokalbį "Kultūros baruose" - išlėkė iš ministro kėdės ir išvažiavo ambasadoriauti į Vokietiją. Tuo laiku ir prasidėjo tos mutacijos - jos nesibaigia iki šiol, - padariusios neapsakomos žalos ir miškui, ir miškininkams (nors materialiai jie gyvena kaip niekad stipriai), ir visai Lietuvos visuomenei.

Lietuvoje miškais laikomos ir visokios nuogos aikštės, degimai, plynieji kirtimai, nors pagal šiuolaikinį miško supratimą kaip ekosistema tikras miškas po gaisro ar plyno kirtimo atsinaujina tik per 30 metų. Taigi dar neaišku, kiek iš tikrųjų miško Lietuvoje yra; žinoma tik viena, kad to gero turime mažiau ir už baltarusius, ir už latvius bei estus, ir už lenkus, žodžiu, už visus kaimynus. Tvarkomės miškuose taip pat ne geriausiai, bet apie tai turėtų būti atskira kalba.

Sakiau, sakau ir sakysiu: Lietuvos miškai yra nedaloma tautos vertybė, nesvarbu, kam jie priklausytų - valstybei ar atskiriems asmenims. Vertybė, kurios dar nespėta išvogti arba "prichvatizuoti", - koks nevalyvas, šiurpus žodis!

Apskritai mano santykiai su miškininkais yra labai seni ir gana savotiški. Rašyti apie miškus pradėjau paskatintas tuomečio jų ministro Algirdo Matulionio, paskui buvo Prahos aukštoji ekologijos mokykla, diplominį darbą teko rašyti Karališkajame Prahos sode - apie senųjų medžių biologiją.

Nuo to laiko esu sugadinęs miškininkams daug kraujo, bet jie visa tai stoiškai kenčia, net vieną kitą knygą yra padėję išleisti. Na, negaliu nepastebėti, mano draugų tarp miškininkų tolydžio mažėja, o ir tie likusieji - tikrieji - užsivėrė, gyvena sukandę dantis.

Gyvenimas - irgi kūryba

- Pastarųjų metų kūryboje esi užsiminęs: mūsų svečiai stebisi, kodėl net ir atkūrę nepriklausomybę esame nelinksmi. Kodėl, pasak Tavo esė "Pasirinkimas", jei sakysi tiesą, liksi vienas ir daugelio nekenčiamas, nors lyg ir atėjo laikas, kai ją sakyti ne tik įmanoma, bet ir privalu?

- Galėjai pacituoti dar vieną sakinį iš tos pačios knygos: "Galite būti tikras, kad tapote nepriklausomas, kai visi ima jūsų nekęsti."

- Rašei: "Žmogus jau ima bodėtis savo sukurtu civilizacijos monstru, bet atrodo, kad pakliuvo į jo nagus galutinai. Vien tik menas, vadinamoji kūryba, dar žmogų gelbsti nuo šios pragaišties. Tačiau ne kiekvienas juk turi tą dieviškąją kūrybos kibirkštį savyje." Tad kokia išeitis?

- Yra visokių nuomonių, taip pat ir tokių, kad išeities jau nėra. Kita vertus, juk pats gyvenimas, ramus ir kantrus žmogaus gyvenimas, - argi tai ne kūryba?

Sąžinės draustiniai

- Kai prieš beveik 30 metų stipriai iškritikavai tuomet sovietinių Druskininkų vadovus už gamtos darkymą ir tie ėmėsi keršto, tiesos ginti stojo trys gamtos mokslų autoritetai - profesoriai Česlovas Kudaba, Gediminas Pauliukevičius ir miškininkas Romas Pakalnis. Dviejų pirmųjų jau nebėra, tad kas šiandien gina, kai supeiki dabartinę Druskininkų valdžią?

- Likimo ironija: aną vasarą teko stebėti, kaip trečiasis "iš šio sąrašo" pritarė dar vienai kurorto mero Ričardo Malinausko avantiūrai ir pasmerkė sunaikinti pačią svarbiausią Avirės draustinio dalį. Gal kad pirmųjų dviejų profesorių šalia nebuvo? Kartais į galvą ateina labai netikusi mintis: tokie naivuoliai kaip Č.Kudaba ar G.Pauliukevičius, dabar tikrovėje atrodytų, kaip čia pasakius... na, lyg iš dangaus nukritę.

- Kadaise išgarsėjai šūkiu: "Turėk savyje draustinį!" Tuos žodžius parašei kone prieš 40 metų. O kaip atrodo dabar: ar tų tikrųjų - dvasinių draustinių - daugėja?

- Lieku įsitikinęs, kad be dvasios draustinio žmogaus viduje jokie kitokie draustiniai gamtos - ir mūsų visų - neišgelbės. Išsigimimo daugėja, ypač vadinamosiose kaimo turizmo sodybose.

Pavargęs, bet laimingas

- Matei nemažai pasaulio. Ką davė tos kelionės, kokia Lietuva ir jos žmonės atrodydavo iš jų sugrįžus?

- Šiaip jau esu sėslus žmogelis, mėgstu stebeilyti, pavyzdžiui, į ropinėjančią bitę saulėgrąžos galvoje, bet ir pačiam sykiais tenka kur nors išropoti. Visų didžiausia mano gyvenimo kelionė buvo "nuo Baltašiškės iki Kučiūnų ir atgal", tuos 35 km sukoriau autobusu ir pėsčiomis, aprašiau dviejose knygelėse. Dar ir dabar pasitaiko vyresnio amžiaus skaitytojų, prisimenančių, kaip jie laukdavo tos kelionės aprašymų "Literatūroje ir mene".

Į kitą kelionę pėsčiomis išėjome su Č.Kudaba. Norėjome taip nukeliauti nuo Nemuno ištakų Pinsko balose iki Kuršmarių deltos. Deja, netikęs kerzinis batas man kruvinai nugraužė kulną, ir prie Merkinės nueinantį Profesorių - o gal dar ne? - palydėjau netikėlio atodūsiu ir žvilgsniu....

Pirmoji didelė kelionė už krašto ribų buvo trijų savaičių ekspedicija su gyvačių gaudytojais į Turkmėniją. Grįžau laimingas, bet mirtinai išsekęs, penkiskart nusilupusia nosimi. Pamačiusi tokį mama pravirko: "Niekas vaiko nevaro iš namų, nesodina kalėjiman, tai jis pats ieško galo."

Neužmirštamos ir Atlanto epopėjos su Klaipėdos žvejais - mėnesį, du ir tris vandenyne. Sakyčiau, tai itin svarbios, likiminės kelionės. Kaip ir ekspedicijos po šiaurinės Kanados, Floridos bei Bavarijos miškus su Pasaulinės rašančiųjų apie miškus asociacijos nariais.

Nevardiju komandiruočių į Sibirą, Tolimuosius Rytus, Kaukazo kraštus. Tos kelionės buvo visai kitokios negu dabar. Sėdi ant kokio Jenisejaus kranto, peni savimi uodus ir lauki garlaivio, kuris plaukioja be jokio tvarkaraščio. Ne taip, kaip net gūdžiausiame Šiaurės Kanados krašte, nusileidęs pas kokius indėnus, randi minkštą guolį, šilto vandens, sočiai pavalgyti.

Deja, jaučiu, kad jau viskas baigiasi, nes net ir šiltos, su visais patogumais kelionės netrukus bus per sunkios.

Palaimos dienos kaime

- Pastaraisiais metais vasarodamas Lazdijų rajono Demeniškių kaime turi progą iš arti stebėti ir pažinti kaimo žmones. Mačiau, kaip gražiai su jais sutari. Ką naujo, netikėto, nežinoto randi kaime?

- Nors ir malonu būtų apie tai pasakoti, išeitų pernelyg ilga šneka. Palaukime mano minėtos jau kaip ir baigtos apysakos "Gyvenimas prie vieškeliuko". Pasakysiu tik tiek, kad Demeniškiuose mudu su žmona Irute leidžiame palaimos kupinas dienas.

- Ką dar norėtum nuveikti?

- Ką Dievulis leis, o planuoti gal jau nederėtų. Kiekvieną dieną priimu kaip dovaną ir neatsidžiaugiu valandomis, kai nieko nebeskauda. Tvirtinama, neva "patriarcho ruduo" tinkamas memuarams rašyti: ar susileidai rytą vaistus, neatsimeni, o gyvenimas motinos įsčiose - tarsi ką tik tai buvo.

DALINKIS:
0
0
SPAUSDINTI
ŽMONĖS
Rubrikos: Informacija:
AugintiniaiEkonomikaFutbolasGamtaĮkainiai
Gimtasis kraštasIstorijaJurgos virtuvėKelionėsInfoblokai
KomentaraiKonkursaiKovos menaiKrepšinisReklaminiai priedai
KultūraLengvoji atletikaLietuvaLŽ rekomenduojaPrenumerata
Mokslas ir švietimasNamų pasaulisPasaulisPrie kavosKontaktai
SportasŠeima ir sveikataTrasaŽmonėsKarjera
Visos teisės saugomos © 2013-2016 UAB "Lietuvos žinios"